Tyra Bhakti .lt

Šrimad Bhagavatam 3.25.20

prasańgam ajaram pāśam
ātmanah kavayo viduh
sa eva sādhusu krto
moksa-dvāram apāvrtam

prasańgam — prisirišimas; ajaram — stiprus; pāśam — įsipainiojimas; ātmanah —sielos; kavayah — išsimokslinę žmonės; viduh — žino; sah eva — tas pats; sādhusu — pasišventusiems Dievo tarnams; krtah — pritaikytas; moksa-dvāram — išvadavimo durys; apāvrtam — atidarytos.

Kiekvienas išsimokslinęs žmogus labai gerai žino, kad prisirišimas prie materialių dalykų yra didžiausias dvasinės sielos įsipainiojimas. Bet tas pats prisirišimas, nukreiptas į save suvokusius bhaktas, atveria išvadavimo duris.

Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo komentaras:

Čia aiškiai pasakyta, kad prisirišimas prie vieno dalyko yra sąlygoto gyvenimo vergijos priežastis, ir tas pats prisirišimas, kai nukreiptas į kažką kitą, atveria išsivadavimo duris. Prisirišimas negali būti nužudytas; jis paprasčiausiai turi būti perkeltas. Prisirišimas prie materialių dalykų vadinamas materialia sąmone, o prisirišimas prie Krišnos ar Jo bhaktos vadinamas Krišnos sąmone. Taigi, sąmonė yra prisirišimo pagrindas. Čia aiškiai pasakyta, kad kai mes paprasčiausiai apvalome sąmonę nuo materialiosios sąmonės į Krišnos sąmonę, mes pasiekiame išsivadavimą. Nežiūrint teiginio, kad asmuo turėtų atsisakyti prisirišimo, norų nebuvimas nėra įmanomas gyvai esybei. Gyva esybė, pagal savo sandarą, turi polinkį būti prie ko nors prisirišus. Matome, kad jeigu kas nors neturi prisirišimo objekto, jeigu neturi vaikų, tada jis perkelia savo prisirišimą į kates ir šunis. Tai rodo, kad polinkis prisirišimui negali būti sustabdytas; jis privalo būti panaudotas geriausiam tikslui. Mūsų prisirišimas prie materialių dalykų pratęsia sąlygotą būvį, bet tas pats prisirišimas, kai perkeliamas į Aukščiausią Dievo Asmenį ar Jo bhaktą, yra išsilaisvinimo šaltinis.

Čia rekomenduojama, kad prisirišimas turėtų būti perkeltas link save suvokusių bhaktų, sadhu (dgs.). O kas yra sadhu? Sadhu tai ne šiaip eilinis žmogus, su šafrano spalvos rūbais ar ilga barzda. Sadhu Bhagavad-gitoje aprašomas kaip tas, kuris nesvyruojančiai užsiima dvasine tarnyste. Netgi jeigu pastebima, kad asmuo neseka griežtomis dvasinės tarnystės taisyklėmis ir reguliavimais, jeigu asmuo paprasčiausiai turi nesvyruojantį tikėjimą Krišna, Aukščiausiu Asmeniu, jis suprantamas kaip esantis sadhu. Sadhur eva sa mantavyah [Bg. 9.30]. Sadhu yra griežtai sekantis dvasine tarnyste asmuo.  Čia rekomenduojama, kad jeigu žmogus kiek nors nori suvokti Brahmaną, dvasinį tobulumą, jo prisirišimas turėtų būti perkeltas link sadhu, bhaktos. Viešpats Čaitanja taip pat tai patvirtino. Lava-mātra sādhu-sańge sarva-siddhi haya: tiesiog dėl akimirkos bendravimo su sadhu, asmuo gali pasiekti tobulumą[Cc. Madhya 22.54]

Mahatma – sadhu sinonimas. Sakoma, kad tarnystė mahatmai, aukšto lygio Viešpaties bhaktai, yra dvāram āhur vimukteḥ, išsivadavimo autostrada (royal road – karališkas kelias). Mahat-sevāḿ dvāram āhur vimuktes tamo-dvāraḿ yoṣitāḿ sańgi-sańgam (Bhāg. 5.5.2). Tarnavimas materialistams turi priešingą efektą. Jeigu kas nors atlieka tarnystę grubiam materialistui, t.y. asmeniui, užsiėmusiam vien tik jutimų tenkinimu, tada bendraujant su tokiu asmeniu, atveriamos pragaro durys. Tas pats principas patvirtinamas čia. Prisirišimas prie bhaktos yra prisirišimas prie tarnystės Viešpačiui, todėl kad, jeigu asmuo bendrauja su sadhu, rezultatas bus tas, kad sadhu išmokys jį kaip tapti bhakta, Viešpaties garbintoju ir nuoširdžiu tarnautoju (servitor). Tokios yra sadhu dovanos. Jeigu norime bendrauti su sadhu, negalime tikėtis, kad jis duos pamokymų apie tai, kaip pagerinti mūsų materialią būseną, bet jis duos mums pamokymų apie tai, kaip perkirsti užsiteršimo materialiu prisirišimu mazgą ir kaip pakylėti save iki dvasinės tarnystės. Toks yra bendravimo su sadhu rezultatas.  Kapila Munis visų pirma pamoko, kad išsivadavimo kelias prasideda su tokiu bendravimu.

Šrila Bhaktivinoda Thakura

hari hari kabe mora ha’be hena dina
vimala vaisnave,rati upajibe, vasana haihe ksina

O Hari! O Mahaprabhu! Kada išauš ta laiminga diena, kai į mano širdį ateis rati (gili meilė ir prisirišimas) tyraširdžių vaišnavų lotoso pėdoms? Tada gerbsiu juos ir jiems tarnausiu, taip dings visi mano materialūs troškimai ir anarthos, ypač geismas ir pyktis.

antara-bahire, sama vyavahara, amani manada ha’ba
krsna-sankirtane, sri-krsna-smarane, satata majiya ra’ba

Be dvilypumo širdyje, išorinis mano elgesys sutaps su vidiniais jausmais ir mintimis. Suvokdamas save kaip visai nereikšmingą, skirsiu pilną pagarbą kitiems, ir nesieksiu pagarbos mainais. Nuolat šokdamas ir dainuodamas šventuosius vardus, būsiu nuolat pasinėręs į Šri Krišnos gražiųjų žaidimų smaraną (prisiminimą).

e dehera kriya, abyase kariba, jivana japana lagi’
sri-krsna-bhajane,anukula jaha, tahe ha’ba anuragi

Kūniško palaikymo reikalai turėtų vykti savaime iš įpročio, kad mano protas galėtų būti pilnai skirtas harinamai. Prisirišiu tik prie to, kas palanku Šri Krišnos bhadžanai (tarnystei).

bhajanera jaha,pratikula taha, drdha-bhave teyagiba
bhajite bhajite,samaya asile, e deha chadiya diba

Tvirtai atmesiu bet ką, kas nepalanku Jo tarnystei. Tęsdamas bhadžaną, su laiku paliksiu šį kūną (laimingai ir taikiai).

bhakativinoda, ei asa kori’, basiya godruma-vane
prabhu-krpa lagi’,vyakula antare, sada kande sangopane

Gyvendamas vienas Godrumos miške ir nuolat verkdamas, Bhaktivinoda karštai meldžiasi, „Gyvenu vien tik viltimi, kad Mahaprabhu dovanos man Savo malonę“.

Šrila Bhaktivinoda Thakura

jaya jaya harināma, cidānandāmrta-dhāma, para-tattva aksara-ākāra
nija-jane krpā kori’, nāma-rūpe avatari’, jīve doyā korile apāra

Šlovė, šlovė šventajam vardui, dieviškojo žinojimo ir palaimos nektaro lobynui. Šventasis vardas – tai Pats Bhagavanas Šri Krišna, Aukščiausioji Tiesa. Jis nužengė garso pavidalu, apdovanodamas Savo bhaktas malone ir rodydamas didelę užuojautą visoms dživoms.

jaya hari-krsna-nāma, jaga-jana-suviśrām, sarva-jana-mānasa-rañjana
muni-vrnda nirantar, je nāmera samādar, kori’ gāy bhoriyā vadana

Šlovė Hari ir Krišnos daugybei vardų. Šri Nama - kilniausias visų gyvųjų esybių prieglobstis, ištraukiantis jas iš gimimų ir mirčių rato, pripildantis jų širdis laimės. Išminčiai su didžia pagarba ir džiaugsmu nuolatos gieda šventuosius vardus.

ohe krsna-nāmāksar, tumi sarva-śakti-dhar, jīvera kalyāna-vitarane
tomā vinā bhava-sindhu, uddhārite nāhi bandhu, āsiyācho jīva-uddhārane

O Krišna-namos skiemenys, Jūs turite visas galias dovanoti laimingą lemtį dživoms. Atėję mus išvaduoti, Jūs esate vienintelis draugas, galintis išgelbėti iš gimimo ir mirties vandenyno.

āche tāpa jīve jata, tumi saba koro hata, helāya tomāre eka-bār
dāke jadi kono jan, ho’ye dīn akiñcan, nāhi dekhi’ anya pratikār

Visokias kamuojančias dživas kančias Tu visiškai išsklaidai, jeigu žmogus bent vieną kartą netgi nenoriai ištaria Tavo vardą, jausdamasis nereikšmingas ir varganas, nematydamas kitos pagalbos.

tava svalpa-sphūrti pāy, ugra-tāpa dūre jāy, lińga-bhańga hoy anāyāse
bhakativinoda koy, jaya harināma jay, pade’ thāki tuwā pada-āśe

Dėl momentinės Tavo vizijos išnyksta visokiausios baisios kančios, subtilusis kūnas lengvai sunaikinamas (ir Tu įtvirtini dživą jos svarūpoje). Bhaktivinoda sako, “O Harinama, visa šlovė Tau. Aš nuolat parpuolęs garbinu Tavo lotoso pėdas”.

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Šrila Bhaktivinoda Thakura

nārada muni, bājāy vīnā ‘rādhikā-ramana’-nāme
nāma amani, udita haya, bhakata-gītā-sāme

Jaučiantis aukščiausius dvasinius skonius Narada Munis groja savo vina, dainuodamas Šri Radhika-ramanos vardus. Girdėdami šią kirtaną, tuoj pat Patys nami Šri Radha ir Šri Radhika-ramana nužengia, šokdami ir ragaudami Savo bhaktų bhavą.

amiya-dhārā, barise ghana, śravana-yugale giyā
bhakata jana, saghane nāce, bhoriyā āpana hiyā

Jų šventų vardų pavidalu kaip smarki liūtis  į bhaktų ausis  įžengia nektaro potvynis, perpildydamas jų širdis džiaugsmu, ir jie irgi pradeda šokti.

mādhurī-pūra, āsava paśi’, mātāya jagata-jane
keho vā kānde, keho vā nāce, keho māte mane mane

Pro ausis išgėrusios šio svaiginančio nektaro, visos būtybės visoje visatoje tampa tarsi pamišusios – kai kurios verkia, kai kurios šoka, o kitos visiškai apsvaigsta vidujai, mintyse.

pañca-vadana, nārade dhori’, premera saghana rol
kamalāsana, nāciyā bole, ‘bolo bolo hari bolo’

Penkiaveidis Viešpats Šyva apkabina Naradą ir pilnas premos garsiai dainuoja šventąjį vardą, o Brahmadži entuziastingai pradeda šokti ir šaukia “Haribol! Haribol!”

sahasrānana, parama-sukhe, ‘hari hari’ boli’ gāya
nāma-prabhāve, mātilo viśva, nāma-rasa sabe pāya

Tūkstantveidis Šešanaga, jausdamas aukščiausią laimę, dainuodamas šaukia “Hari! Hari!”. Namos stulbinančios įtakos paveikta, visa visata praranda protą ir visi ragauja nuostabią šventojo vardo rasą.

śrī-krsna-nāma, rasane sphuri’, pūrā’lo āmār āśa
śrī-rūpa-pade, yācaye ihā, bhakativinoda-dāsa

Šis tarnas Bhaktivinoda meldžiasi Šri Rūpos Gosvamio lotoso pėdoms, “Kad šventasis vardas malonėtų apsireikšti ant mano liežuvio, taip išpildydamas visus mano troškimus.”

Narada Muni bhajay vina.mp3 dainuoja Krišna das Prabhu

Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo paskaita Nitjanandos Prabhu apsireiškimo (gimimo) dieną, skaityta Brazilijoje, Terespolyje, 2003 m. vasario 14 d.

Nitjananda Prabhu tarnavo Šri Čaitanjai Mahaprabhu Navadvipoje, ir ten atliko Jo Vjasa-pudžą. Šri Čaitanja Mahaprabhu yra Pats Viešpats Šri Krišna. Jeigu asmuo garbina Krišną, tuo savaime atliekama Vjasa-pudža.

Po to, kai Čaitanja Mahaprabhu priėmė sanjasą, Jis norėjo eiti į Vrindavaną, bet Nitjananda Prabhu meiliai, panaudojęs gudrybę, pakeitė Jo kryptį ir nuvedė Jį į Advaitos Ačarjos kaimą Šantipurą. Nitjananda Prabhu pakvietė Nadijos žmonės ateiti ir susitikti su Juo, ypač tai buvo skirta Mahaprabhu motinai Šači Maijai. Ten Šači Maija susitiko su Juo, apsirengusiu sanjasio rūbais.

Po to, Čaitanja Mahaprabhu nukeliavo į Purį, ir Nitjananda Prabhu sekė Juo ten. Nitjananda Prabhu norėjo nuolat tarnauti Mahaprabhu, bet kadangi Nitjananda Prabhu buvo iniciuotas Šri Lakšmipati Tirthos, Mahaprabhu Jį gerbė kaip guru. Lakšmipati Tirtha buvo Madhavendros Purio dikša-guru, Šri Madhavendros Purio mokinys buvo Šri Išvara Puris, o Išvara Purio mokinys buvo Mahaprabhu. Tokiu būdu Mahaprabhu mokinių sekoje yra dviem kartomis po Nitjanandos Prabhu, todėl Mahaprabhu rodė Jam didžią pagarbą.

Nitjananda Prabhu tarnavo daugybe būdų Ratha-jatros festivalyje, o po festivalio Mahaprabhu įsakė Jam grįžti į Bengaliją ir pamokslauti ten Mahaprabhu misiją. Jis pamokslavo nekreipdamas dėmesio į kastą ar tikybą, ir ypač pamokslavo tiems, kurie buvo žemesnės kastos bei labai neturtingi.

Pamokslaudamas, vieną kartą Jis atėjo į Ramačandros Khano kaimą, to, kuris seniau buvo siuntęs prositutę Šrilai Haridasai Thakurai ir kuris visada buvo priešiškas Čaitanjai Mahaprabhu ir bhakti. Ramačandra Khanas negalėjo suprasti Haridaso Thakuros didybės ir stebėjosi: “Nors ir esu valstijos karalius, niekas manęs negerbia. Vietoj to, jie gerbia Haridasą Thakurą, nors jis yra musulmonas.” Jis padarė sunkių nusižengimų prieš Haridasą Thakurą, ir dabar Nitjananda Prabhu norėjo jį išvaduoti nuo jo nuodėmingo kūno. » Skaityti toliau »