Tyra Bhakti .lt

Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo knygos „Šri Raja Ramananda Samvada“

Sva-dharma tjaga – atsisakyti varnašrama-dharmos. (Čaitanya Čaritamrita posmas 8.61)

Yra 2 sva-dharmos rūšys: laikytis varnašrama-dharmos, trokštant pasimėgauti savo veiklos vaisiais ir savo darbo bei rezultatų pasiūlymas Šri Krišnai, neturint noro ragauti savo darbo vaisių.

Šriman Mahaprabhu abu šiuos variantus pavadino išoriniais (neesminiais), Šri Ramananda Rayai paaiškinus sva-dharma-tyaga, arba visišką profesinių pareigų atsisakymo temą.

Ramanandos Rayos atsakymų seka buvo tokia: pirmiausia jis gyvenimo tobulumui pasiekti siūlė laikytis varnašrama-dharmos, tačiau Šriman Mahaprabhu pavadino šį kelią išoriniu – juo einant neįmanoma pasiekti prema-bhakti, ką jau kalėti apie kopimą premos laiptais. Po to aukščiausiu tikslu buvo įvardinta karma-arpana, arba veiklos rezultatų paaukojimas, bet Šriman Mahaprabhu ir šįkart pavadino tai neesminiu dalyku, remdamasis posakiu: bhaktya sanjataya bhaktya – „bhakti kyla tik iš bhakti“ (Š.B. 11.3.31). Šri Šridhara Svamis savo komentare šiam posmui rašo: bhaktya sadhana-bhaktya samjataya prema – „prema bhakti kyla iš sadhana bhakti“.

Žmogaus, deramai atliekančio savo vaidmenį varnašramoje, protas palaipsniui apsivalo. O apleidęs jam skirtas pareigas žmogus užsitraukia kaltę, tad geriausia yra vykdyti savo pareigas. Vis dėlto tas, kuris atsisako šio kelio, trokšdamas atlikti bhakti, yra išaukštintas sadhu. Bhagavanas Šri Krišna sako:

Šrimad Bhagavatam 11.20.9:

tavat karmani kurvita na nirvidyeta yavata

mat-katha-sravanadau va sraddha yavan na jayat

„Kol neatsirado abejingumas šiam pasauliui, kur darbą lydi jo rezultatai, pasibaigiantys džiaugsmais rojinėse planetose, ar kitais žodžiais sakant, kol dar neprabudo tikėjimas pasakojimų apie Mano žaidimus klausymuisi bei atkartojimu, turi būti laikomasi daugybės taisyklių bei nurodymų, susijusių su karmos atlikimu“.

Šuddha-bhakti atlikti trukdo 3 kliūtys:

1. dehatma-buddhi – susitapatinimas su savo kūnu, sudarytu iš materialių elementų.

2. jiva-brahma-aikya-jnana – galvoti, kad dživos ir Brahmanas nesiskiria.

3. bhagavat-tattva-jnana, arba aišvarya-jnana – ugdyti žinojimą apie Bhagavano didybę.

Be to, galima išskirti 3 žmonių, atsisakančių karmos kelio, rūšis:

1. ajna – neišmanėliai, nuklydę nuo Vedose aprašytų nitya (kasdienių privalomų) bei naimittika (atsitiktinių) pareigų.

2. nastika – ateistai, žinantys apie Vedose paaiškintą karmos principą, tačiau tuo netikintys.

3. sarva-parityagi – tie, kurių atsižadėjimas pilnas, arba kurie supranta, kad karma nėra šuddha-bhakti atšaka. Jie tvirtai tiki, kad atliekant bhakti Šri Krišnai, visa karma (nurodytos pareigos) savaime įvykdomos – jokių kitokių pareigų atlikti nebereikia.

Šrimad Bhagavatam 4.29.46:

yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah

sa jahati matim loke vede ca parinisthitam

„Bhagavanas pralieja malonę nuolatos Jį atsimenančiai dživai. Tuomet dživa išsilaisvina iš pagrindinės nelaisvės priežasties – prisirišimo prie visų socialinių papročių bei Vedose pateiktų religinių ritualų.

Žodis dharma čia reiškia visus kūno bei proto užsiėmimus, griežtą dvasinių ir socialinių taisyklių laikymąsi. Žodžio pariništhitam priešdėlis „pari“ turi ypatingą prasmę ir nurodo, kad tokie bhaktai atmeta visų rūšių veiklas dėl rezultatų. Pati siela nejaučia jokio potraukio šioms dharmoms atlikti. Sadhaka atmeta brahma-ništhą (tvirtą tikėjimą beasmeniu Brahmanu) bei išvara-ništhą (tvirtą tikėjimą materialaus pasaulio Aukščiausiuoju Valdovu – Viešpačiu Višnu), įgydamas bhagavan-ništhą – tvirtą tikėjimą Bhagavanu.

Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

2002 m rugpjūčio 31 d. Mathura, Indija. Paskaita Džanmaštamio (Krišnos gimtadienio) rytą

Prieš pradėdamas kalbėti Šrila Maharadžas paprašė Krišna daso brahmačiario vadovauti bhaktų atliekamam kirtanui Šri Mangala-gitam, paaiškindamas, kad Krišnos atėjimo dieną turime pradėti visų pirma dainuodami būtent šį kirtaną. Tuomet paklausė: “Kas kvalifikuotas klausytis šio bhadžano? Iš tikrųjų tik vienintelis Šri Krišna turi kvalifikaciją klausytis šios giesmės. Šri Džajadeva Gosvamis ją sukūrė ir atlieka vien tam, kad suteiktų džiaugsmo Krišnai, nes tikisi regėti Jį patenkintą. ”

Giesmei pasibaigus, Šrila Maharadžas taip pakomentavo jos posmų reikšmę: pastebėjęs Radharanę, žvelgiančią akių kampučiais Jo pusėn, Krišna netenka jėgų ir, rodos, tuoj kris žemėn. Tuomet Madhumangala susirūpinęs įspėja: “Ką darai? Juk Tave stebi Tavo tėvai bei giminaičiai! Turėtumei susiimti!”

srita-kamalakuca-mandala! dhrta-kundala! e

kalita-lalita-vanamala! jaya jaya deva hare

Krišnačandra priima srita kamala prieglobstį. Srita reiškia prieglobstį, o kamala čia reiškia Radharanę. Kuca-mandala reiškia, kad Krišna glaudžiasi prie Radharanės krūtinės. Dhrta-kundala. Krišnos kundala (auskarai) nėra paprasti. Jo kundala yra Radharanės šlovė, ir Jis visuomet ją “nešioja”.

Kalita lalita. Žodis lalita reiškia kerinčiai patrauklus. Šiuo atveju lalita apibūdina Krišnos vanamalą – girliandą, nupintą iš įvairių miško žiedų. Kabėdama aplinkui kaklą, ji nutįsta iki pat lotoso pėdų.

Jaya jaya deva hare: visa šlovė šiam Krišnai, kuris pavagia visus gyvųjų būtybių vargus. Be to, Jis pavagia dar ir Šrimati Radharanės širdį. Niekas kitas to nepajėgtų padaryti – tiktai Krišnačandra. » Skaityti toliau »

Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo knygos “Slaptingos Bhagavatam tiesos”, skyriaus “Prinokęs vaisius“:

Šrimad Bhagavatam 1.1.3:

nigama-kalpa-taror galitam phalam śuka-mukhad amrta-drava-samyutam

pibata bhagavatam rasam alayam muhur aho rasika bhuvi bhavukah

„O, daug prityrę išminčiai, ragaukite Šrimad-Bhagavatam – nunokusį troškimų medžiui prilygstančios Vedų literatūros vaisių. Bhagavatam sklinda iš Šri Šukadevos Gosvamio lūpų, todėl šio vaisiaus skonis dar skalsesnis, nors ir taip jo nektariškomis sultimis mėgavosi visi, taip pat ir išsivadavusios sielos.“

Nigama-kalpa-taror reiškia, kad visos Vedos, Upanišados, Šrutis, Mahabharata bei Ramajana, sudėtos kartu prilygsta kalpataru, transcendentiniam troškimų medžiui. O Šrimad-Bhagavatam yra pats gardžiausias šio medžio vaisius. Jei paragausi šaknų, saldumo nepajusi. Taip pat ir kramtydamas lapus bei šakeles saldaus skonio nepatirsi – net jei atsikąsi vaisiaus, kuris dar neprinokęs. Tik kai subrendęs vaisius visiškai nunoksta, ir kai jo paragauja kvapo priviliotos gegutės ar papūgos – tik tada skonis tampa neprilygstamai saldus.

Visas Vedas ir Upanišadas galima palyginti su medžiais. Galite joms tarnauti skaitydami ar klausytis jų atpasakojimo ir sekti jose pateiktais nurodymais, tačiau vis tiek nepajusite saldumo. Visose Puranose neatrasite saldumo. Net Ramajanoje ir Mahabharatoje rasite visai nedaug saldumo. Net jei savarankiškai skaitysite Šrimad-Bhagavatam, saldumas nepasirodys. Kodėl taip yra? Nes vaisiaus nebus paragavusi papūga ar gegutė. Šių paukščių snapeliuose yra kažkokia medžiaga, kurią jos perduoda vaisiaus minkštimui, ir šis įgauna ypatingą skonį. Todėl sakoma: yaha bhagavata pada vaisnavera sthane – norintis suprasti Šrimad-Bhagavatam privalo kreiptis į save realizavusį Vaišnavą ir iš jo klausytis (Čaitanya Čaritamrita 5.131).

Šrimad-Bhagavatam mus pasiekė per guru-paramparą iš Paties Šri Krišnos. Kas yra Šri Šukadeva Gosvamis? Jis yra Šrimati Radhikos papūga. Savo paties akimis jis regėjo visus dieviškuosius Krišnos žaidimus ir ragavo juos savo pojūčiais bei intelektu. Neskaitęs Šrimad-Bhagavatam tokio tyro rasika ir bhavuka bhagavatos draugijoje, iš tikrųjų negali paaiškinti šio šventraščio prasmės. Negalės paragauti nektaro. Kas nedalyvauja šiame procese, t.y. kas neskaitė ar negirdėjo Šrimad-Bhagavatam mokytojų-mokinių sekoje ir taip pats netapo rasika bei bhavuka, tas negalės nei prisiliesti prie Šrimad-Bhagavatam prasmių, nei jų paaiškinti kitiems. Jis tik tars žodžius – nors, aišku, tai žalos niekam neatneš. Kitaip tariant, jis pateiks paaiškinimus, tačiau vaisius skirsis nuo to, kurį Parikšitui Maharadžui bei kitiems klausytojams perdavė Šri Šukadeva Gosvamis.

Yra ir tokių bhaktų, panašių į Šukadeva Gosvamį, kurie išnagrinėjo Šrimad-Bhagavatam savo gurudevos bendrijoje ir kurie patys yra rasika bei bhavuka, tačiau šio šventraščio prasmių pilnai paaiškinti kitiems negali. Kodėl taip yra? Aiškindami tam tikras jo ištraukas jie nualpsta, nes atsimena dieviškuosius Krišnos žaidimus. Netekę sąmonės jie nė žodžio nebegali pratarti. Jei Patsai Krišna ateitų pabandyti paaiškinti šios knygos prasmes, Jis nualptų Pats pirmasis. Šri Čaitanja Mahaprabhu irgi negalėjo kalbėti apie Šrimad Bhagavatam, todėl kartais klausydavosi jos iš Šrilos Gadadharos Pandito lūpų. O kai Radhika išgirsta kad ir pirmuosius pirmojo Šrimad-Bhagavatam skyriaus žodžius, janmady asya yatah – kas nutinka tuomet? Atsiminusi Krišną Ji iš karto nualpsta. Taigi Ji taip pat nesugebėtų nieko paaiškinti.

Ir Gadadhara Panditas nesiliaudavo verkęs, tačiau šiuo atveju viskas buvo suplanuota taip: kadangi Mahaprabhu troško klausytis jo pasakojimų, Jogamaja neleido jam apalpti. Radha ir Krišna gali dovanoti ypatingą malonę, kaip kad prieš grįždami į Savo aprakata-lilą (neapreikštuosius dieviškus žaidimus). Jie praliejo malonę Šukadevai Gosvamiui. Jam paliepė: „Dar pasilik šiame pasaulyje. Mes jau iškeliaujame, bet tu turi dar šiek tiek pasilikti. Suteikiam tau malonę, – sugebėjimą visiems paaiškinti Šrimad-Bhagavatam neapalpstant. Gali būti, kad neteksi sąmonės, kuomet atsiminsi Mane ar Radhiką, kalbėdamas apie Brahmara Gitą ar rasa-lilą – taigi stenkis šias temas praleisti. Niekada tiesiogiai neištark nei Mano, nei Radhikos vardų. Tramdyk savo jausmus. Iš mudviejų sklis ypatinga malonė, kurios dėka ir galėsi paaiškinti Šrimad-Bhagavatam. Kitaip tą padaryti būtų labai sunku. Be galo sunku.“

Ir dar vienas dalykas:

gurau gosthe gosthalayisu sujane bhusara-gane
sva-mantre sri-namni vraja-nava-yuva-dvandva-sarane
sada dambham hitva kuru ratim apurvam atitaram
aye svantar bhratas catubhir abhiyace dhrta-padah

„O brangus brolau, o paikas prote! Parpuolęs prie tavo pėdų, nuolankiai meldžiu tavęs gražiausiais žodžiais: „Nugalėk puikybę ir pažadink savyje taurią ir nenutrūkstamą rati Šri Gurudevai, Šri Vradža-dhamai, Vradžos gyventojams, vaišnavams, brahmanams, savo dikša mantroms, Aukščiausiojo Viešpaties Šventajam Vardui ir amžinai jaunai Dieviškajai Vradžos Porai Kišora-Kišorei, Šri Šri Radha-Krišnai.“ (Šri Mana-šikša, 1 posmas)

„Kuru ratim“: Būkite prisirišę prie šikša ir dikša guru, labiau prisirišę negu šradhos pakopoje, labiau nei ašakti pakopoje ir dar stipriau nei rati pakopoje (kai rati reiškia bhava-bhakti). Rati (kai ji reiškia premą, tyra meilę) visiems šiems išvardintiems dalykams turėtų apsireikšti bhaktos širdyje.

„Gosthe“ nurodo Vradžos gyventojus. Visuomet atminkite: kai Krišna gyvena Nandagone, Gokuloje ir Vrindavanoje ir jį supa gopos ir gopės, – Jis atlieka daugybę dieviškųjų žygių. Tie, kurie ten gyvena – Nanda Baba, Motina Jašoda, gopos, gopės, povai, elniai – visi šie gyventojai nuolatos atmena Krišną su didžiule meile.

„Šri namne“: Su tvirtu tikėjimu kartokite harinamą, kurią Gurudeva jums davė, mąstydami: „Šie vardai – tai Pats Krišna“. Krišna ir Jo vardai nesiskiria vienas nuo kito, tad kartokite juos su nepalaužiamu tikėjimu. Šie vardai gali išpildyti visus jūsų troškimus netgi labiau, nei Krišna gali tai padaryti.

Kartokite ne mažiau kaip šešiolika ratų. Geriau kartokite daugiau nei šešiolika. Šis kartojimas gali išgelbėti jus nuo gimimo ir mirčių verpeto šiame pasaulyje.

„Sva-mantre“ kalba apie jūsų dikša mantras. Kartokite savo mantras tris kartus per dieną. Jei negalite kartoti vidurdienį, tuomet kartokite dukart ryte ( vieną mantrą už rytą ir vieną už vidurdienį), ir tuomet dar vieną vakare. Kartokite kasdien. Nebūkite silpni.

Ir medituokite remdamiesi šiuo posmu:

na dharmam nadharmam sruti-gana-niruktam kila kuru
vraje radha-krsna-pracura-paricaryam iha tanu
saci-sunum nandisvara-pati-sutatve guru-varam
mukunda-presthatve smara param ajasram nanu manah

„O prote! Vedos ir Šruti pasakoja apie dharmą ir adharmą. Atmesk jas ir visa širdimi atsidėk Šri Šri Radha-Krišnos Jugalos meilės tarnystei čia, Vradžoje, nes Šruti nedvejodamos skelbia juos esant aukščiausiuoju garbinimo objektu ir Absoliučia Tiesa. Visad atmink Šri Šačinandaną Šri Čaitanją Mahaprabhu, paveldėjusį Šrimati Radhikos gymį ir jauseną. Matyk jį kaip tapatų Nanda-nandanai, o Šri Gurudevą visada prisimink kaip brangiausią Šri Mukundos tarną.“ (Šri Mana-šikša, 2 posmas)

Šiame posme Šrila Raghunatha dasa Gosvamis moko savo protą užuot užsiėmus religija ar nereligija, atsidėti vien tarnystei Radhai ir Krišnai. Jis moko mus, kaip įteigti savo protui, jog Šrimati Radhika yra mūsų garbinama Dievybė, o Krišna yra mūsų Svaminės, Radhikos, mylimasis. Nesistenkite užmegzti tiesioginius santykius su Krišna, kadangi gali iškilti ir troškimas patenkinti jusles. Būkite su tuo atsargūs. Medituokite Šri Guru asmeninę veiklą ir jo pamokymus. Medituokite Gurudevą kaip krišna-pretšhą, patį mylimiausią Krišnai.

saksad-dharitvena samasta-sastrair
uktas tatha bhavyata eva sadbhih
kintu prabhor yah priya eva tasya
vande gurh sri-caranaravindam

„Visi šventraščiai skelbia, kad Šri Gurudeva yra sakšat hari, Šri Hari energijos įsikūnijimas, todėl visi šventieji laiko dvasinį mokytoją Viešpaties atstovu, nesiskiriančiu nuo Jo Paties. Šri Gurudeva toks brangus Viešpačiui, todėl yra jo slaptas patikėtinis (ačhintya-bhedabheda-prakaša-vigraha) – nesuvokiamai skirtinga ir kartu nesiskirianti nuo Jo šlovinamo Viešpaties apraiška. Aš aukoju savo maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Guruvaštakam, 7 posmas)

Laikykite guru Krišnos, Hari, apraiška. Jis turi visas savybes, kurias turi Krišna, tačiau visuomet mąsto: „Aš – Krišnos tarnas“.

yasya prasadad bhagavat-prasado
yasyaprasadanna-gatih kuto ‘pi
dhyayam stuvams tasya yasas tri-sandhyam
vande guroh sri-caranaravindam

„Tik Šri Gurudevo prielankumo dėka galima gauti Krišnos malonę, be jo malonės gyvosios būtybės negali tobulėti ir išsivaduoti. Medituodamos triskart per dieną į Šri Gurudevos šlovę ir rečituodamas stava-stuti, aš aukoju maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Gurvaštakam, 8 posmas)

Gurudevos prasadas, jo malonė yra viskas. Be guru malonės, nėra ko ir kalbėti apie dvasinę pažangą. Nors jau palieku Johanesburgą ir keliauju į Navadvipą ir Vrindavaną, visuomet taip galvokite ir tai praktikuokite; ir jūsų gyvenimai taps sėkmingi.

[Tada Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Šripad Madhavą Maharadžą pašnekėti apie Krišnos dieviškąjį žaidimą pavadinimu Venu-gita, kuriame gopės, jausdamos išsiskyrimo su Krišna ilgesį, šlovina Jo fleitos dainą. Po to, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kalbėjo:]

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.