Kokia yra mūsų pareiga?

Pudžyapada Šri Šrimad Bhaktivedantos Trivikramos Maharadžo paskaita. Vrindavana,  1996 spalio 20 d.

Versta iš Rays of The Harmonist, 2000 m. žiema.

67626_10150283073965375_215886190374_15213816_6392098_n

Visų pirma noriu pateikti jums vieną mintį. Nors įvairūs mechanizmai visiškai beverčiai dvasiniame pasaulyje, jūs visada jais naudojatės. Tai pagrindinis jūsų sadhanos šaltinis. Bandote gauti dvasinį išsilavinimą įrašų pagalba, tačiau tai nenaudinga dvasiniame gyvenime. Visada bandote įrašyti paskaitas, kirtanus ir praktikuoti badžaną, kaip kad kiti dainuoja sa re ga ma, sa re ga ma. Viskas puiku, melodija gera, tačiau to nėra dvasiniame pasaulyje. Tokia sadhana – visiškai bevertė dvasiniame pasaulyje. Dvasinis gyvenimas priklauso nuo dvasinių objektų, o ne nuo materialių mechanizmų. Jie nepadės jums suprasti tokių šastrų, kaip Šrimad Bhagavatam. Argi Šukadeva Gosvamis įrašinėjo Vyasadevos žodžius? Mes skaitome Šrimad Bhagavatam, tačiau negalime suprasti jos vien tik skaitydami. Girdėdami kokio nors Vaišnavo tariamus žodžius, negalėsite atiduoti savo širdies, kol nesulauksite to atsidavusiojo prielankumo. Supratimas ateina vien tik to atsidavusiojo malone, o ne imitacijos būdu.

Motina Jašoda pašaukia Šri Krišną: „Lala, adžao. Mano brangus vaike, ateik čia.“ Ir jis tuojau pat atbėga. Galite įrašyti šį garsą ir atkartoti jį kaip tai daro dainininkai. Galite ištarti lygiai tokį pat garsą, bet ar Krišna atbėgs, jį išgirdęs? Kas negerai? Ko trūksta? Bhakti, atsidavimo. Artikuliacija naudinga tik tuomet, kai ji persipina su bhakti. Ji bevertė vien tik įrašinėjant arba skaitant šastras. Galiu papasakoti vieną epizodą, susijusį su Viešpačiu Krišna. Vrindavanoje Jis kartu su kitais berniukais gindavo karves į ganyklas. Kartą sakhos tarė Jam: „Tu visada įrodai mums Savo jėgą. Gali lengvai užmušti rakšasus ir šmėklas, bet ar galėtum užmušti demoną, užpuolusį mūsų pilvus? Mes labai alkani. Ar gali numalšinti alkį?“ Krišna atsakė jiems: „Taip, jeigu elgsitės kaip liepsiu, tai bus padaryta. Turite nueiti į tą vietą, kur šiuo metu aukas atlieka brahmanai. Eikite ten ir pasakykite jiems, kad Šri Balarama ir Aš atvykome čia ir esame labai išalkę.“

Piemenukai padarė taip, kaip patarė Krišna ir paprašė iš tų brahmanų maisto. Tačiau brahmanai nekreipė dėmesio į berniukų žodžius. Jie galvojo: „Mes esame brahmanai. Atlikdami šį aukojimą stengiamės pamaitinti Krišną.“ Nors Krišna Pats asmeniškai prašė iš jų maisto, jie nesusivokė, ką turi padaryti. Nusivylę berniukai grįžo atgal. Jie tarė: „Nuėję tokį kelią dabar jaučiamės dar labiau išalkę.“ Tuomet Krišna patarė: „Pabandykite dar kartą. Šįkart jūsų neatstums. Jums pavyks. Eikite pas tų brahmanų žmonas. Bet dabar pirmiau paminėkite Mano vardą, o ne Baladevos Prabhu. Šios moterys labiau linksta prie Manęs, negu prie Baladevos.“

Berniukai nuėjo ten ir pasakė brahmanų žmonoms, kaip buvo liepta. Išgirdusios, kad atvyko Krišna, kad Jis alkanas ir prašo ko nors pavalgyti, jos sujudo. Pasiėmusios geriausią maistą iš virtuvių jos susiruošė išeiti. Brahmanai sustabdė jas sakydami: „Kas čia vyksta? Mūsų žmonos bėga keliu! Jos išėjo nepaprašiusios mūsų leidimo!“ Jie tuoj pat nutraukė savo aukojimus ir nuėjo prie kelio sakydami: „Mes nedavėme neleidome jums niekur eiti. Kodėl išėjote?“

Žmonos atsakė: „Šiuokart mes neturėjome klausti jūsų leidimo. Keliaujame pas Viešpatį Krišną. Mes atlikdavome aukojimus tiktai Jam! Neklausysime jokių prieštaravimų. Šį kartą jums nepaklusime. Jūs neapsaugosite mūsų nuo mirties, Krišna vienintelis gali apsaugoti kiekvieną. Tėvas negali išgelbėti nuo mirties netgi savo sūnaus, bet mus visus išgelbsti Krišna.“

gurur na sa syat sva-jano na sa syat
pita na sa syaj janani na sa syat
daivam na tat syan na patis ca sa syan
na mocayed yah samupeta-mrtyum

(Š. B. 5. 5. 18)

Žmogus, nesugebantis išlaisvinti kitų nuo jo priklausančių iš besikartojančių gimimų ir mirties rato, niekada neturėtų tapti guru, tėvu, motina, pusdieviu arba sutuoktiniu.

Dėl šios priežasties pagrindinė pareiga yra tarnauti Krišnai ir niekam kitam. Krišna sako Gitoje:

sarva-dharman parityajya mam ekam saranam vraja
aham tvam sarva-papebhyo moksayisyami ma sucah

(B. G. 16. 66)

Atmesk visų rūšių religijas ir atsiduok tiktai Man. Aš apsaugosiu tave nuo visų nuodėmių pasekmių. Nesibaimink.

Vienas iš brahmanų savo žmoną jėga užrakino kambaryje, ten ji paliko kūną ir tokiu būdu galėjo išeiti ir susitikti su Krišna. Kitos brahmanų žmonos visai nekreipė dėmesio į savo vyrų žodžius ir prisiartino prie Krišnos, siūlydamos maisto. Krišna atsakė: „Jūs elgiatės teisingai, dėl to nieko bloga nenutiks.“ Krišna, Balarama ir visi kiti berniukai pavalgę tarė brahmanų žmonoms: „Dabar turite grįžti.“ – „Kodėl?“ paklausė jos „Atėjome pas Tave, nekreipdamos dėmesio į pareigas savo vyrams, tėvams ir giminėms. Jie mūsų nebepriims atgal. Kaip mums pas juos sugrįžti?“

Krišna atsakė: „Ne, ne, jūs nieko neįžeidėte. Tik pažvelkite į dangų – į devatas ir deives. Jie pritaria jūsų veiksmams. Užtikrinu jus – nebūsite paniekintos savo vyrų. Jus tikrai priims atgal. Tad kuo greičiausiai eikite ten.“

Žmonos atsakė: „Kaip mes galime grįžti? Turi tesėti Savo pažadą. Tik tada eisime. Tu pasakei: yat gatva na nivartante tad dhamam paramam mama. ‘Kas ateina pas Tave, niekada nebegrįžta atgal.’ Tai Tavo Paties žodžiai. Tad negali liepti mums eiti atgal. Turi ištesėti žodį.“

Koks buvo Krišnos atsakymas joms? „Nekalbėkite taip. Išties jūs tarnavote Man, tačiau jūsų padėtis ne tokia, kad bendrautumėte su Manimi nuolatos.“ Žmonos paklausė: „Kodėl taip kalbi? Argi mes nesame tinkamos būti su Tavimi ir Tavo gopėmis? Turėk omenyje, kad mes kasdien siūlome Tau puikaus maisto, mantras, arotiką ir kitų nuostabių dalykų.“

Pabandykite suprasti, kad vien tokia daugybe meilės kupinų aukojimų dar nepasirengiama būti su Krišna nuolatos. Reikia daugiau. Mes taip trokštame bendrauti su Viešpačiu Krišna ir gopėmis. Bet argi šitai taip lengva? Atsidavę, tokie kaip brahmanų žmonos, buvo atmesti. Net Brahma baiminosi pasilikti Vrindavanoje, net ir Udhava. Jis galvojo: „Aš nepasirengęs bendrauti su Krišna. Būčiau laimingas, jei tapčiau ten vijokliu.“

Dabar, paklauskite savęs: Kas aš esu? Dar reikia atlikti tokią daugybę sadhana bhadžano. Mums dar liko tiek daug sadhanos:

adau sraddha tatha sadhu-
sango ‘tha bhajana-kriya
tato’ nartha-nivrttih syat
tato nistha rucis tatah

athasaktis tato bhavas
tatah premabhyudascati
sadhakanam ayam premnah
pradurbhave bhavet kramah

(B. R. S. 1. 4. 15-16)

Iš pradžių turi atsirasti tikėjimas. Tuomet žmogus susidomi bendravimu su tyrais atsidavusiais. Po to jis gauna iniciaciją iš dvasinio mokytojo ir jo vadovaujamas vykdo reguliuojančius principus. Taip žmogus išsilaisvina iš nepageidautinų įpročių ir įsitvirtina atsidavimo tarnystėje. Pagaliau žmogus išvysto skonį bei prieraišumą. Toks yra sadhana-bhakti kelias. Palaipsniui emocijos stiprėja ir galiausiai prabunda meilė. Taip nuosekliai vystosi atsidavusiojo, susidomėjusio Krišnos sąmone, meilė Dievui.

Kokias knygas visų pirma turėtų skaityti mokiniai pirmoje, antroje, trečioje ir ketvirtoje klasėje? Ar jiems tinka bet kurios klasės knygos? Ar jie turėtų skaityti jas visas be išimties? Galima galvoti taip: „Tai pati geriausia knyga. Skaitydamas ją gausiu aukštesnio lygio žinojimą!“ Bet ji tau visai netinka. Tau geriausia pradėti nuo pirmos ir antros klasės knygų. Turime atlikti sadhaną, atsižvelgdami į savo pajėgumą. Neimkite nekantrauti, matydami aukštesnių kursų studentų praktiką. Adhikarą, tinkamumą, reikėtų apsvarstyti kiekviename lygmenyje:

naitat samacarej jatu
manasapi hy anisvarah
vinasyaty acaran maudhyad
yatharudro sabdhi-jam visam

(Š. B. 10. 33. 30)

Žmogus, nesantis didis valdovas, neturėtų imituoti valdančiųjų asmenybių elgesio netgi mintyse. Jei per kvailumą paprastas žmogus imituos tokį jų elgesį, jis tiesiog susinaikins, kaip kad žmogus, nesantis Rudra, sunaikintų save, jei bandytų išgerti nuodų vandenyną.

Neįgiję tokio pajėgumo, kokį turi Rudra, Šiva, neturėtų bandyti išgerti nuodų vandenyno. Bet jei pabandysi, galvodamas: „Aš irgi galiu išgerti“ – mirsi. Turime galvoti ir elgtis taip, kaip nurodyta pagal mūsų lygį ir nesivaikyti to, kas skirta atsidavusiems, pasiekusiems aukštesnį lygį. Adau sraddha tatha sadhu-sango – mes neturime šios ništhos. Tarnaujame motinai, tėvui, broliams, tėvynei, tarnaujame vargšui tarsi Dievui.

Tarnaujame visiems! Įtikėję bandome tarnauti ir Krišnai, tačiau ne taip kaip atlikdami pareigą savo žmonoms. Jos pačios paklusniausios. Joms galime atiduoti visą savo uždarbį. Bet ar atiduotume visą savo uždarbį Krišnai? Dabar paklauskite savęs: „Kas mums brangesnis?“ Savo vaikui, sūnui, dukrai, galime atiduoti visa, ką uždirbome, bet ne Krišnai. Jam pasiūlome tik penkių rupijų banknotą. O savo žmonai atiduodame netgi savo kūną! Nė kiek nesvyruodamas galiu atiduoti jai raktą nuo savo lagamino. Tuo tarpu sadhu, kuris pinigus panaudotų tarnystei Dievui, rakto neduočiau.

Tada ateina ništha. Ar jau pasiekėte šią ništhą? sraddha-sabde – visvasa kahe sudrdha niscaya krsne bhakti kaile sarva-karma krta haya. Ar jau tiek pažengėte? Visų pirma – anartha-nivriti, tada ništha. Ir net kai pasiekiame ništhą, skonis, arba ruči, dar nėra mums prieinamas. Kartojame Krišnos Vardą, bet ne taip uoliai, ne su tikru įkarščiu, nes jis neteikia mums malonumo, ruči. Mes tariame Vardą, bet mums tai nepatinka. Gurudeva liepė mums kartoti, šastros nurodė mums kartoti Krišnos vardą, taigi kartojame galvodami, kad dėl to vėliau mums bus gerai. Bet šiuo atveju neturėtume nagrinėti slaptų Krišnos ir gopių santykių. Kol esame tokiame lygmenyje, šios slaptingos lilos mums neskirtos.

Tada po ruči, skonio, pasieksime asakti. Asakti daug stipresnė už ruči. Ruči pakopoje galime galvoti: „Ši rasagula labai saldi ir tokia gardi. Jei gaučiau ją, bemat praryčiau.“ Toks pomėgis išvystomas, tačiau asakti – dar gilesnė. Asakti reiškia: „Jei negausiu šios rasagulos, pavogsiu. Ją įsigysiu bet kokiomis priemonėmis.“

Tuomet po ruči pasirodo bhava. Kokios rūšies bhakti praktikuojame? Vaidhi bhakti. Tai ne atsidavimas. Toks atsidavimas Krišnai vien tiktai žodinis, bet vis tiek laikome save atsidavusiais. Pabandykite ištirti save. Kokiame esate lygyje? Kuo užsiimate? Kartojate?

Nustojome valgyti mėsą, metėme rūkyti ir gerti alkoholį, tad galvojame atsisakę daugybės brangių sau dalykų. Bet ar galėtumėte palikti savo patį brangiausią turtą arba žmoną? Tai be galo sunku.

Krišna sako Bhagavadgitoje: sarva dharman parityajya. Visas kitas tarnystes reikia palikti. Krsne bhakti kaile sarva-karma krta haya. Bet kokia pareiga atliekama kaip tarnystė Krišnai. Tokia tikėjimo rūšis vadinama šradha. Sraddha-sabde-visvasa kahe sudrdha niscaya / krsne bhakti kaile sarva-karma krta haya. Galime atsisakyti ko nors, siekdami patenkinti savo jusles, bet ne trokšdami patenkinti Krišnos jausmus. Kokia yra gopių padėtis? Nėra tokių atsidavusiųjų, kokios yra gopės. Savo Paties žodžiais, Krišna sako:

kanta-bhave nijanga diya karena sevana
ataeva madhura-rasere haya ‘pasca guna

(Č. č. Madhya 19. 232)

Šradha yra toks tvirtas tikėjimas, kad su meile atlikdamas transcendentinę tarnystę Krišnai, žmogus tuo pačiu atlieka ir visus papildomus užsiėmimus. Toks tikėjimas palankus vykdyti atsidavimo tarnystei.

Atsidavęs, turintis tokios rūšies premą, yra iškilęs labai aukštai. To pasiekiama be galo retai. Argi esame tokie pažengę atsidavusieji, kad nuolatos galvojame apie gopes, atliekančias savo lilas su Krišna? Laikome save labiausiai atsidavusiais. Čaitanjos Mahaprabhu pasekėjai yra didžiausi  atsidavusieji. Taip? Tačiau ne visi! Švietimo sistemoje yra įvairiausių klasių: pirma, antra ir t. t., o kiti, turintys aukštesnę adhikarą yra dešimtoje klasėje. Visi nėra lygūs. Esame toli nuo savo tikslo. Turime stengtis gilintis į tas knygas, kurios skirtos būtent mums. Bet yra vienas dalykas, panacėja, tinkama visiems kiekviename lygyje. Šį vaistą gali vartoti bet kuris pacientas bet kurioje gyvenimo pakopoje. Tą dalyką, gerą mums visiems, davė Viešpats Čaitanja Mahaprabhu. Krišna nedalino jo už dyką. Kokia tai dovana? Nama-prema. Šią dovaną davė ne Krišna, o Šri Čaitanja Mahaprabhu, taigi Jis šiuo požiūriu iškilesnis už Krišną.

anarpita-carim sirat karunayavatirnah kalau
samarpayitum unnatojjvala-rasam sva-bhakti-sriyam
harih purata-sundara-dyuti-kadamba-sandipitah
sada hrdaya-kandare sphuratu vah saci-nandanah

(Č. č. Adi 1. 4)

Santuokinės meilės lygmenyje atsidavusioji paaukoja savo kūną tarnaudama Viešpačiui. Taip šiame lygmenyje yra visų penkių rasų transcendentinės savybės.

Dėl šios priežasties Šrila Rūpa Gosvamis ištarė šitą šloką. Kas pažįsta Dievą? Ramačandra – Dievas, bet ko Jis mus mokė? Atlikti pareigą savo tėvams, giminaičiams, sau pavaldiems ir vyresniems. Jis yra mariada Purušotama. Mariada reiškia pagarbą.

Viešpats Ramačandra nemokė mūsų tokio atsidavimo – anarpita-čarim čirat. Tai yra aukščiausia pareiga, kurią mums visiems davė Mahaprabhu, bet Viešpats Rama jos nepripažino. Dandakaranjos išminčiai troško tarnauti Jam kaip atsidavusios žmonos, bet Jis to nepriimė. „Ne, – pasakė Jis, – negaliu to priimti. Turiu tik vieną žmoną. Negaliu priimti daugiau nė vienos.“ Tai yra mariada. Tačiau Krišna yra vyabhičari, Jo charakteris pasaulietiniu vertinimu – blogas. Įprastai žvelgiant Jis pasielgė klaidingai, o Ramačandros elgesys – prideramas. Vieną žmoną priimti galima, bet ne daugelį. Tai yra mariada. O kaip pasielgė Krišna? Priimė nesuskaičiuojamą daugybę merginų į Savo lilą.

Čaitanja Mahaprabhu vedė dvi žmonas, atlikdamas vyro pareigą, tačiau mintyse Jis visada galvojo apie begalę gopių ir Viešpaties Krišnos elgesį, kaip Krišna jomis žavėjosi ir kaip linksminosi su jomis. Dėl šios priežasties Krišnai ir Čaitanja Mahaprabhu yra viena ir ta pati tatva, absoliuti tiesa. Tačiau vienas dalykas yra puikesnis Čaitanjos Mahaprabhu liloje – Jis moko turinčius tiek žemiausią, tiek aukščiausią adhikarą.

Jis davė vieną vaistą esantiems žemiausiai ir tą patį esantiems aukščiausiai. Vienas vaistas tarnaus visiems tikslams. Žemiausiame lygmenyje tai pats geriausias vaistas, kaip ir aukščiausiame. Badha dživos gali kartoti Krišnos vardą: Harė Krišna, Harė Krišna... Ir Radharanė nuolatos kartoja Jo vardą – netgi tuomet, kai palikusi Krišną pasitraukė į nuošalią vietą, Ji kartojo Jo vardus, nemėgdama Krišnos kaip  asmens, bet mėgdama Jo Vardus. Nama yra tokia. Bet mums nepasisekė, nes nesuprantame namos šlovingumo. Visada tikimės gausią viską. Tą įvertinsime tik kartodami Viešpaties Vardą. Krišnos Vardas ir Pats Krišna –vienas ir tas pats. Skirtumo tarp jų nėra.

‘eka’ krsna-name kare sarva-papa nasa
premera karana bhakti karena prakasa

(Č. č. Adi 8. 26)

Tegu Aukščiausias Viešpats, žinomas kaip Šrimati Šači-devi sūnus,būna transcendentiškai apgyvendintas slapčiausiose tavo širdies kertelėse. Tviskantis išlydyto aukso spindesiu Jis apsireiškė Kali amžiuje dėka bepriežastinės Savo malonės, kad dovanotų tai, ko lig tol nesiūlė jokia kita inkarnacija: pačią aukščiausią ir spindulingą atsidavimo tarnystės brandą, Šrimati Radharanės tarnaičių nuotaikos santuokinės meilės skonį.

Vienas vienintelis tyrai ištartas Krišnos vardas pašalina visas nuodėmingos veiklos pasekmes. Taip apsireiškia tyra atsidavimo tarnystė, kuri yra meilės Dievui priežastis.

Pumpure matomos ne visos gėlės savybės, bet netrukus išsiskleis žiedas. Tokia yra Vardo padėtis. Vardas gali atskleisti visas Viešpaties Krišnos savybes. Nėra skirtumo tarp Viešpaties Krišnos ir Jo vardo. Tačiau, deja, mes nesame labai atsargūs šiame nama-bhadžane. Šrimad Bhagavatam pasakyta:

nama-sankirtanam yasya
sarva-papa pranasanam
pranamo dukha-samanas
tam namami harim param

(Š. B. 12. 13. 23)

Pagarbiai lenkiuosi Aukščiausiam Viešpačiui, Hari, kurio vardų sutartinis giedojimas sunaikina visus nuodėmių atoveiksmius, o nusilenkimų pasiūlymas Jam išvaduoja nuo visų materialių kentėjimų.

Nėra iškilesnės sadhanos nei ši nama-sankirtanam. Taigi turėtumėte stengtis nuolatos deramai ir su įkarščiu kartoti Viešpaties Krišnos vardus. Neturi būti jokio nesusipratimo – tiesiog tardami Vardą galime įgyti geriausius bruožus ir pasiekti aukščiausią lygmenį.

Kartodami Vardą galime pasiekti bet kurią pakopą. Bet kurio atsidavimo lygio atsidavusieji kartoja harinamą, jie niekada nenustoja kartoti. Pati Šrimati Radharanė nepaliko harinamos. Net Motina Jašoda nuolatos kartoja Krišnos vardą. Kartoja kiekvienas – ir Narada Munis, ir Šivadži kartoja: „Rama, Rama, Rama“, taip pat ir Brahma – visi didieji atsidavusieji. Keliaudamas po Pietų Indiją, Čaitanja Mahaprabhu kartojo šiuos Vardus:

Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! He!
Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Raksa mam!
Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Krsna! Pahi mam!
Rama! Raghava! Rama! Raghava! Rama! Raghava! Raksa mam!
Krsna! Kesava! Krsna! Kesava! Krsna! Kesava! Pahi mam!

Nama yra tokia, kad išpildo kiekvieną mūsų poreikį. Tačiau mes tokie nelaimingi, nes nevertiname to, kas mums tinka.

etavatalam agha-nirharanaya pumsam
sankirtanam bhagavato guna-karma-namnam
vikrusya putram aghavan yad ajamilo ;pi
narayaneti mriyamana iyaya muktim

(Š. B. 6. 3. 24)

Todėl reikia suprasti, kad žmogus, kartojantis šventąjį Viešpaties vardą bei pasakojantis apie Jo savybes ir veiksmus, lengvai išvaduojamas nuo visų nuodėmingų pasekmių. Toks yra vienintelis rekomenduojamas procesas norintiems atsikratyti nuodėmių pasekmių. Net jei žmogus kartoja šventąjį vardą netaisyklinga tartimi, bet be įžeidimų, išsilaisvina iš materialių pančių. Pavyzdžiui, Adžamila buvo siaubingai nuodėmingas, bet mirdamas ištarė šventąjį vardą ir nors šaukėsi savo sūnaus, visiškai išsivadavo, nes atsiminė Narajanos vardą.

Galime atsikratyti savo aparadhų, vien tik kartodami Vardą. Mums nieko kita nereikia kartoti. Neatliekame jokių aukojimų. Užtenka vien tik Vardo. Toks yra Viešpaties Čaitanjos mokymas – nama bhadžanas. Jis tinka kiekvienam bet kurio lygmens, bet kurios padėties – tiek žemiausios, tiek ir aukščiausios – atsidavusiajam. Tad meldžiame Jo, kad mus palaimintų ir kad pajėgtume kartoti Vardą tokiu būdu.

Bet kuris atsidavęs, Viešpaties Ramačandros, Narajanos ar kitų avatarų – Matsijos, Kūrmos, Varahos – kiekvienas gali kartoti šį vardą, šią mahamantrą. Iš visų mantrų ši yra mahan, didžioji mantra. Taigi jums labai pasisekė, kad galite praktikuoti šią mantrą.

harer nama harer nama
harer namaiva kevalam
kalau nasty eva nasty eva
nasty eva gatir anyatha

(Č. č. Adi 7.21)

Šiame Kali amžiuje nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio – tik kartoti šventąjį vardą, kartoti šventąjį vardą, kartoti šventąjį Viešpaties vardą.

Šiame geležies amžiuje mums nenurodytas joks kitas mokymas: nei karma, nei gijana, nei joga.

jnane prayasam udapasya namanta eva
jivanti san-mukharitam bhavadiya-vartam
sthane sthitah sruti-gatam tanu-van-manobhir
ye prayaso ‘jita jito ‘py asi tais tri-lokyam

(Š. B. 10. 14. 3)

Tie, kurie net ir pasilikdami savo nustatytose socialinėse pozicijose visiškai atmeta spekuliatyvaus žinojimo procesą ir savo kūnu, žodžiais bei mintimis rodo pagarbą Tavo asmenybės ir veiklos aprašymui, pašvęsdami gyvenimus šiems pasakojimams, kuriuos ištari Tu Pats bei tyri Tavo atsidavusieji, neabejotinai užkariauja Tave, nors Tu esi nenugalimas niekaip kitaip nė vieno visuose trijuose pasauliuose.

Nuo šio momento prasideda Mahaprabhu mokymas. Bet yra ir žymiai aukštesnių mokymų. Mahaprabhu paprašė Ramananda Rajos: „Kalbėk man, noriu tavęs klausytis.“

Lig tol Jis viską atmesdavo.

prabhu kahe, „eho bahya, age kaha ara“
raya kahe – „jnana-sunya bhakti – sadhya-sara“

Tyra atsidavimo tarnystė, neturinti nė trupinėlio spekuliatyvaus žinojimo, yra tobulumo esmė.

Šiais keliais negalime pasiekti tokio atsidavimo. Koks tuomet išsilavinimas skirtas mums? Kuo dar, be kartojimo, turime užsiimti? Nei karma, nei gijana. Jos griežtai atmetamos. Mokymai turi būti pateikiami, atsižvelgiant į mokinio lygį ir standartus. Slaptingų temų apie gopes ir Krišną nedera nagrinėti žemesnėse pakopose. Pasiekę aukštesnį standartą pasiners į šias temas. Ar gopių kūnai materialūs? Ne, jos visos yra dvasinės asmenybės.

Visiškai pašventusios savo kūnus nelaiko jų savo nuosavybe. Savo kūnus jos laiko tarnystės, o ne savęs tenkinimo pozicijoje. Šiuo metu savo kūnus naudojame vien tik savo pačių malonumams ir juslėms tenkinti Jie negali būti laikomi tokiais pat kaip gopių. Jų kūnai dvasiniai, o mūsų materialūs. Vaikunthoje ir Goloka Vrindavanoje nėra materijos.

Brangakmenių, kurių ten yra, nerasime šiame pasaulyje – jie taip pat transcendentiniai. Gopės nėra materialios. Jeigu turėdami kūnišką gyvenimo supratimą laikome save gopėmis, nors tarnaujame visai nedaug, darome didžiulę klaidą. To nemokė nei mūsų vyresnieji mokytojai, nei jokie kiti Vaišnavai. Niekas kitas neatsidavęs taip kaip gopės.

Prema bhakti yra subrendusi bhavos pakopa. Tato nistha ručis tatah / athasaktistat bhavas tatah premabhyudaščati. Po bhavos pasirodys prema. Jei bandysite patirti premą dabartiniame savo lygyje, patirsite kamą (geismą). Visų pirma atsisakyk kamos – įpročio tenkinti savo paties pojūčius. Galvojantys apie savųjų juslių tenkinimą, nepasieks atsidavimo Dievui. Tai ne atsidavimas. Jei taikydami šią kamą laikome save didžiausiais atsidavusiais, kokios yra gopės, tai labai klystame.

Taigi judėkite toliau tinkamu būdu. Nebūkite tokie godūs. Tai aukštesnės kvalifikacijos klausimas. Kokiame lygmenyje bebūtų, žmogus neturėtų nustoti praktikavęs. Šis gimimas yra pats geriausias gimimas. Neturėtume pasiduoti nei šiame, nei bet kuriame kitame gyvenime. Turime bendrauti su Vaišnavais, kurie saugo mus ir gali išgelbėti nuo bet kokio blogio. Jie yra vieninteliai palankūs mums šeimininkai. Krišna namą patiria tie, kurie gali būti tyrų atsidavusiųjų bendrijoje. Įgysi tokias savybes, su kokio tipo atsidavusiuoju bendrausi. Taigi meldžiame Krišnos ir Mahaprabhu laikyti mus arti to tyro atsidavusiojo, kuris užtikrintai nuves mus pas Jį, kad įgytume tokį tyrą atsidavimą.

ŽAIDIMAI KARTIKOS MĖNESIO METU

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

2002 m. spalio 28 d.

Kokia yra Kartikos mėnesio ir Damodara vratos* svarba? Šrila Maharadžas sako, kad šis mėnuo vadinamas Damodaros mėnesiu. Damodara yra Tas, kurio pilvą Motina Jašoda surišo virve. Iš tiesų Jis buvo surištas ne virve. Jis buvo surištas prema, tyra vatsalya-bhava (tėviška meile). Krišna yra anidi – Jis neturi pradžios. Taip pat Jis ir ananta – Jis neturi pabaigos. Nors Jis yra parambrahma, beribis Aukščiausiasis Viešpats, Jis gali būti pagautas ir surištas premos. Štai kodėl šis mėnuo vadinamas Damodara vrata. Tie, kurie laikysis šios vratos, pasieks premą, galinčią surišti Parambrahmą, patį Aukščiausiąjį Viešpatį. Tie kurie gali laikytis šios vratos, yra labai laimingi.

Krišnos Damodaros lila
Krišnos Damodaros lila

Šis mėnuo taip pat vadinamas Urdža vrata. Urdža reiškia šakti, o ypač Krišnos vidinę energiją - antaranga-šakti – Šrimati Radhiką. Urdža vrata iš tiesų reiškia Radha vratą, priesaiką, kuria siekiama suteikti laimės Šrimati Radhikai. Jei šio mėnesio metu žmogus klausosi, kaip Ji šlovinama, jis gaus vaisių, kurio pavidalas – gopi-prema.

Šis mėnuo taip pat vadinamas Kartika. Kartikos mėnesio Adhistari-devata, vyriausioji dievybė, yra Kirtika-kumari, jaunoji Kirtikos dukra, Šrimati Radhika. Tų, kurie šlovins šį mėnesį ir lankysis Krišnos žaidimų vietose, norai, be jokios abejonės, bus išpildyti. Jie pasieks jugala-sevą, tarnystę Radhai ir Krišnai anugatyoje, vadovaujami Vradžos gopių.

Šrila Maharadža paaiškino, kad Satyavata Rišis pašlovino Damodaros mėnesį savo eilėmis. Satyavatos Rišio giesmė Šri Damodaraštaka, prasideda žodžiais: namamisvaram sat-cit-ananda-rupam lasat-kundalam gokule vrajamanam.

Rudantam muhur netram-jugman mirjantam. Rudantam reiškia, kad Krišna verkia matydamas Savo mamą su lazda rankose. Jis šaukia: „Nemušk manęs! Nemušk manęs!“. Krišna galvoja, kad Mama Jašoda rengiasi mušti jį lazda. Motinai Jašoda be galo laiminga, kad gali pagauti Krišną ir surišti Jį savo meile.

nemam virinco na bhavo
na srir apy anga-samsraya
prasadam lebhire gopi
yat tat prapa vimuktidat

(Šrimad-Bhagavatam 10.9.20)

„Nei Viešpats Brahma, nei Viešpats Šiva, net ir sėkmės deivė, kuri yra Aukščiausiojo Viešpaties dailioji pusė (the better half), negali iš Aukščiausiojo Dievo Asmens, materialaus pasaulio išvaduotojo, gauti tokios malonės, kokią gavo Motina Jašoda.“

Net Brahmadžiui, tikram Bhagavano sūnui, nenusišypsojo laimė jausti tokią meilę, kokią patiria Motina Jašoda. Netgi Sankaršana, vadinamas Hari-hara-ekatma (jaučiantis vienybę su Bhagavanu) negali turėti tokios meilės. Net Lakšmi-devi, Bhagavano pilnutinė aišvarya-šakti, niekuomet neturės galimybės surišti savo vyro. Jiems tai neįmanoma. Motina Jašoda pasiekė šią meilę, ir štai todėl Šrila Šukadeva Gosvamis ją šlovina:

nayam sukhapo bhagavan
dehinam gopika-sutah
jnaninam catma-bhatanam
yatha bhaktimatam iha

(Šrimad-Bhagavatam 10.9.21.)

Tas, kuris nejaučia tokios meilės, kokią jaučia Motina Jašoda, negali surišti Krišnos. Krišna negali būti surištas tų, kuriuos užvaldžiusi kūnišką būties samprata (dehinam). Ši malonė toli nuo jų. Tie, kurie bus išvaduoti (jnaninam), ar tie, kurie galbūt taps Krišnos palydovais, tačiau turės žinių apie Krišnos prabangą, Krišnos taip pat nesuriš. Net tie, kurie turi jogų mistinių galių (atma-bhutanam), negali nei pasiekti, nei suvokti šios malonės. Jašoda Maja gavo šią malonę, nes Krišną surišti galima tik prema, ne kita savybe.

Šrila Maharadžas paaiškino, kad šio mėnesio metu baigiasi Krišnos kūdikystė ir prasideda Jo berniukiški žaidimai. Kaip tik tuomet Jis pirmąjį kartą išeina ganyti veršelių. Kadangi Krišna dar buvo labai mažas, pirmiausiai Jis ganė tik veršelius. Diena, kuomet Krišna pirmąjį kartą išeina ganyti veršelių, vadinama Gopaštamiu. Kai Krišna tapo vyresnis, labiau subrendo, Jis įžengė į kaišoros amžių. Šiai progai paminėti svarbi dar viena diena, kuri taip pat vadinama Gopaštamiu – tai pirmasis kartas, kai Krišna išgena karves. Kodėl Krišna gano veršelius ir karves? Jis yra karaliaus sūnus ir neturi jokių pareigų. Krišna eidavo ganyti karvių tam, kad pabėgtų iš namų. Jis norėjo pabėgti nuo tėvų ir vyresniųjų budrių žvilgsnių į mišką, kur susitikdavo su Šrimati Radhika ir gopėmis. Gopaštamis pažymi dieną, kai išsipildo Krišnos noras. Jis troško intymaus, tiesioginio susitikimo su gopėmis ir Šrimati Radhika. Pirmąjį kartą šis dieviškasis žaidimas įvyksta Kartikos mėnesio metu.

Kartikos mėnuo palankus, kadangi šio mėnesio metu gopės apibūdino, kaip Krišna palieka kaimą ir išeina ganyti karvių (Venu-gita: Šrimad-Bhagavatam dešimta giesmė, 21 skyrius). Šri Šukadeva Gosvamis pasakė:

sri- suka uvaca
ittham sarat-svaccha-jalam
padmakara-sugandhina
nyavisad vayuna vatam
sa-go-gopalako ‘cyutam

(Šrimad-Bhagavatam 10.21.1)

(„Šukadeva Gosvamis tarė: „Vrindavanos miškas prisipildė permatomais rudens vandenimis ir padvelkė vėsa, kurią atnešė vejeliai, prisisunkę skaidriuose ežerėliuose augančių lotosų aromato. Nepuolantis Viešpats drauge su Savo karvėmis ir piemenukais įžengė į Vrindavanos mišką.“)

Šiuo sarad (rudens) sezonu Ačyuta, Krišna, kartu su Savo draugais įžengė į mišką. Pirmoji Kartikos naktis vadinama Šaradya Purnima – tai rudens sezono pilnaties naktis. Šrila Maharadžas papasakojo, kokia Vrindavana nuostabi šiuo metu. Vasaros metu visi ežerai ir upės prisipildo purvo, tačiau pasibaigus šiam metų laikui ir prasidėjus sarad laikotarpiui, visi tvenkiniai, kaip antai: Manasi Ganga, Kusuma Sarovara, tampa skaidrūs ir nuostabiai gražūs. Šių tvenkinių pakrantėse auga daugybė žydinčių lotoso gėlių, kurios skleidžia nepakartojamą aromatą. Šį aromatą vėjelis paskleidžia po visą apylinkę. Tokioje nuostabioje aplinkoje Ačyuta išėjo ganyti karvių.

kusumita-vanaraji-susmi-bhrnga
dvija-kula-ghusta-sarah-sarin-mahidhram
madhupatir avagahya carayan gah
saha-pasu-pala-balas cukuja venum

(Šrimad-Bhagavatam 10.21.2)

„Vrindavanos tvenkiniai, upės ir kalnai suskambo nuo apkvaitusių bičių dūzgesio ir aplink žydinčius medžius skraidžiojančių paukščių pulkų klegesio. Drauge su piemenukais ir Balarama Madhupatis Šri Krišna įžengė į mišką ir ganydamas karves ėmė groti Savo fleita.“

Vrindavanoje auga gausybė žydinčių medžių, kurie vilioja kamanes, šiuo metu apsvaigusias nuo savo pačių atnešto medaus. Ant kalnų, tokių kaip Giri Govardhanas, daugybė rūšių paukščių čiulba įvairiausias melodijas. Tuo metu Madhupati Krišna, kuris yra kupinas madhu, saldžių ir patrauklių savybių, įžengė į mišką, apsuptas Savo draugų.

Šio mėnesio metu gopės, pasilikusios savo namuose, jautė didžiulį išsiskyrimą su Krišna. Tačiau bhava-netros (ekstazikškos meilės Krišnai akimis), jos galėjo regėti, kaip Jis įžengė į mišką.

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada-ramanam pravisad gita-kirtih

(Šrimad-Bhagavatam 10.21.5)

„Viešpats Krišna, pasipuošęs galvą povo plunksna, o ausis – mėlynomis karnikos gėlėmis, dėvėdamas spindintį it auksas geltoną rūbą ir pasidabinęs Vaijayanti girlianda, atskleidė Savo trancendentinį nuostabiausiojo šokėjo pavidalą. Taip Jis įžengė į Vrindavanos mišką ir papuošė Vrindavanos žemę Savo pėdų žymėmis. Krišna užpildė fleitos skylutes Savo lūpų nektaru ir piemenukai apdainavo Jo šlovę.“

Visi šie posmai yra Kartikos mėnesio šlovė. Būtent šį mėnesį gopės, pasilikusios namuose, kalbėjosi viena su kita:

aksanvatam phalam idam na param vidamah
sakhyam pasun anuvivesayator vayasyaih
vaktram vrajesa-sutayor anavenu-justam
yair va nipitam anurakta-kataksa-moksam

(Šrimad-Bhagavatam 10.21.7)

„Piemenaitės sako: „O draugės, akys, kurios regi Nanda Maharadžos sūnų veidus, yra labai laimingos. Šie du sūnūs, apsupti Savo draugų, gena karves. Prie Jų lūpų prigludusios fleitos ir Jie su meile žvelgia į Vrindavanos gyventojus“.

Šrila Maharadžas pasakoja, ką kalbėjo gopės: „O sakhi, pamatyti šią sceną yra didžiausia dovana, kurią teikia akys šiame pasaulyje. Krišna žengia lėtai, šiek tiek atsilikdamas nuo visų piemenukų. Jis nori, kad Balarama eitų pirmas. Besižvalgydamas į šalis Krišna tikisi sugauti Šrimati Radhikos žvilgsnį.“

*Vrata yra priesaika laikytis taisyklių, nuostatų bei iškilmingų apeigų tam tikro švento įvykio proga.

Vertė Sulalita dasi

Redagavo Taravali dasi

01/11/ 11