Tyra Bhakti .lt

Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

Paskaita Los Andžele, JAV, 1998 m. birželio 05 d. (I dalis)

Šiandien – Ekadašis, labai palanki diena. Atsižvelgiant į tai, prisiminkime Ambarišos Maharadžo ir Durvasos Rišio istoriją. Šioje istorijoje yra labai daug dalykų iš pradžių pasimokyti, paskui praktikuoti, o tada suvokti.

Kokia šiandienos ypatybė suteikia šį vardą – “Ekadašis”? Tai vienuolikta diena nuo mėnulio jaunaties (Amavasjos) arba nuo pilnaties (Purnimos). Mes turime vienuolika jutimų – penkis darbo jutimus ir penkis žinojimo gavimo jutimus. Tai sudaro dešimt, o protas yra vienuoliktas. Šiais vienuolika jutimų turėtume pasistengti būti arčiau Krišnos. Ekadaši, vienuolika jutimų atliekame upavasą. “Upa” reiškia “labai arti”, o “vasa” reiškia “gyventi”. Ekadašio dieną turėtume bandyti kaip nors būti arčiau Krišnos, visu savo protu ir kūnu, ir visais jutimais.

Nesekti Ekadašiu mums bus žalinga. Ekadašį Mėnulis priartėja prie Žemės, todėl traukia iš visur vandenį – iš jūros, iš upių, iš mūsų kūnų ir taip toliau. Jeigu šią dieną kas nors valgo grūdus, grūdai tampa tarsi sutraukiamasis popierius. Jeigu gersite vandenį, vanduo labai greitai pasišalins iš kūno. Tačiau, jeigu valgysite grūdus ir gersite vandenį kartu, tie grūdai taps lyg sutraukiamasis popierius ar medvilnė – grūdai laiko vandenį.

Net jeigu išgręšite medvilninę medžiagą, kažkiek vandens liks. Panašiai, jeigu valgysite kiek nors grūdų, tai bus kaip kempinė – laikys daug vandens. Mėnulis trauks vandenį ir visos jūsų ligos paūmės. Galite matyti jūroje ar vandenyne – šiuo metu vyksta potvyniai, o bangos būna labai aukštos.

Panašiai yra mūsų kūnuose. Jeigu asmuo turi kokią ligą, tai liga paūmėja nuo Ekadašio iki Purnimos, bei nuo Ekadašio iki Amavasjos. Mes patikrinom tai ligoninėse, ir matome, kad iš mirštančiųjų ligoninėse dauguma miršta šiomis dienomis.

Ekadašio metu kontroliuokite valgymą ir nevalgykite grūdų. Geriau atlikti nirdžalą, visišką pasninką, be vandens. Indijoje šiandien daugybė žmonių laikosi nirdžala-ekadašio, netgi jauni berniukai, netgi kai temperatūra lauke yra 48 Celsijaus laipsniai. Žmonės vis vien laikosi nirdžalos. Jiems tai visai nepakenkia, atvirkščiai, šis pasninkavimas pašalina visas ligas.

Atidžiai laikykitės Ekadašio tokiu būdu, kad taptumėte artimesni Krišnai ir asmenybėms bei dalykams susijusiems su Viešpačiu. Šitai reiškia Tulasi, Gangą, Jamuną, Vrindavaną, Giriradžą, ir bet kurią Šri Šri Radhos-Krišnos šventyklą. Labiausiai tai reiškia Jo tyrus bhaktas, rasika (turinčius santykių skonį) ir tatva-gja (žinančius tiesas) utama adhikarius (aukščiausio lygio bhaktas), ir netgi madhjama-adhikarius (vidurinio lygio bhaktas). Jeigu su jais bendraujate, jeigu gyvenate Vrindavanoje, jeigu esate arti Tulasi augalo, Puri dhamos, kur Šri Čaitanja Mahaprabhu kurį laiką gyveno, Šri Govindos Šventyklos ir Šri Gopinathos Šventyklos, ir visų šventyklų, ir jeigu meldžiatės ir klausotės hari-kathos, būsite arčiau Krišnos. Tai vadinama upa (šalia) – vasa (gyventi). Pasistenkite per Ekadašį neužsiimti pasaulietine veikla.

Turėtume bent vieną dieną kas dvi savaites panaudoti  buvimui arčiau Šri Šri Radhos ir Krišnos, ir tokiu būdu jūs neprarasite savo bhakti. Bhakti būtinai išaugs dėl Jų bendrijos, tai todėl Krišna surengė šią galimybę – Jis Pats tapo Ekadašiu. Ekadašio pavidalu Jis kviečia mus – “šiandien turėtumėte paskirti savo vienuolika jutimų Man.” Tai labai geras dalykas. Krišna tapo Ekadašiu, taigi turėtume Ekadašio laikytis.

Žodis dhyana reiškia “meditacija”, tačiau gopių dhyana yra paprasčiausiai atsiminti Krišną. Jų atsiminimas nėra toks pats kaip jogų meditacija. Kai galvoja apie Krišną, jos pamiršta visa kita. Ką bedarytų: eitų, kalbėtųsi ar gamintų valgį, jos išlieka panirusios į sahadža-samadhį, visiškai natūralų, gilų susitelkimą vien tik į Šri Krišną. Žodis sahadžajate reiškia natūralų, iš prigimties kylantį veiksmą. Gopių polinkis tik į su Krišna susijusius dalykus yra savaiminis ir prigimtinis.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas. Skaityti toliau »

Šudhadvaitis Maharadžas: Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje “Brahmanas ir vaišnava” parašyta, kad kai dživa (jīva – snskr. “gyvoji esybė”) krenta iš tatastha (taṭasthā – riba tarp transcendentinio ir materialaus pasaulių) srities, pirmiausia tampa Viešpačiu Brahma vienoje iš visatų. Ji tampa Viešpačiu Brahma.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jeigu šimtai milijonų dživų ateina iš tatastha sferos į šį pasaulį vienu metu, argi visos taps Brahma?
Šudhadvaitis Maharadžas: Jos taps Brahma, bet ne toje pačioje visatoje. Jos bus Brahmos skirtingose visatose. Tai parašyta toje Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje.
Madhava Maharadžas: Perskaičiau visą šią knygą prieš kelis mėnesius, bet nemačiau ten tokio teiginio.
Šudhadvaitis Maharadžas: Aš turiu tekstą, mano…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Abejoju, ar jis [teiginys] ten yra.
Šudhadvaitis Maharadžas: Mano klausimas toks: kai einame pasivaikščioti, matome milijardus žolės stiebelių. Kaip šios dživos atėjo iš aukštos padėties į žemą padėtį, tokią kaip žolės?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tai įvyksta dėl jų laisvos valios.
Šudhadvaitis Maharadžas: Kokia karma priverčia asmenį kristi nuo žmogaus pavidalo iki pat tos žemos padėties?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Pateikiamas pavyzdys apie labai mažą sėklą. Jeigu ta sėkla yra metama ant kardo ašmenų, ji iš karto nukris į vieną ar kitą pusę. Ji nepasiliks ant ašmenų.
Netgi be karmos vaisių, ji eis į vieną arba į kitą pusę. Panašiai, netgi kai dživa nėra sąlygojama būtinybės mėgautis ar atkentėti dėl praeities veiksmų  vaisių, kadangi jos prigimtis yra būti tatastha (ribine), ji visada privalo pasirinkti tą ar aną. Ji privalo išeiti iš tatastha sferos.
Ašrama Maharadžas: Bet kur yra laisva valia? Atrodo, kad nėra laisvos valios. Dživos eina į čia arba į ten.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Krišna davė joms nepriklausomybę, laisvą valią, nesvarbu, ar jos yra tatastha-šakti srityje ar nuo tada, kai jos tapo sąlygotomis sielomis. Jos visada turi turėti tą nepriklausomybę. Netgi kai jos tampa išvaduotomis, ta tatastha-bhava (ribinė gyvosios esybės nuotaika, su laisva valia rinktis) bus jose.
Ašrama Maharadžas: Bet kai ji pataiko į tą liniją, ar, kitaip sakant, tuos aštrius ašmenis, atšokdama į vieną ar į kitą pusę…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Visose situacijose gyvoji esybė turi savo natūralią, vidinę ribinę prigimtį, ir tai taip pat galioja, kai ji yra Goloka Vrindavanoje. Tačiau, ten Goloka Vrindavanoje, Jogamaja visada ją saugo, taigi ji niekada iš ten nekrenta į šį pasaulį.
Krišna niekada nesikiša į jos laisvę. Kur ji nori eiti, ji gali eiti.
Šudhadvaitis Maharadžas: Žmogaus pavidalas yra tas lygmuo, kuriame asmuo atlieka karmą. Kaip asmuo krenta žemyn iš žmogaus gyvenimo visą tą atstumą iki buvimo žolės stiebeliu?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Laisvė turi labai daug galimybių. Kas nors gali galvoti, “aš būsiu žole”. Negalima sukontroliuoti jo laisvės. Asmuo gali galvoti “aš būsiu kalnas”, arba “aš būsiu upė”, arba “aš būsiu žmogus”, arba “aš būsiu tigras”. Jo laisvei nėra kontrolės.
Ramanatha dasa: Gurudeva, kai mes išeiname platinti knygų ar pamokslauti, kartais sutinkame žmonių, kurie sako – “taip, mes žinom apie reinkarnaciją. Kitam savo gyvenime noriu būti šuo,” arba “noriu būti kate”, arba “noriu būti tigras”.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jie nori to? Ką gi, ką galime padaryti?
Šudhadvaitis Maharadžas: Kas galėtų norėti būti žolės stiebeliu?
Madhava Maharadžas ir kiti: Udhava.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Kodėl jam nenorėti būti žolės stiebeliu? Taip Krišna vaikščios ant jo ir gopės ant jo vaikščios. Šitaip jis bus padengtas jų lotoso pėdų dulkėmis.

Pokalbis per rytinį pasivaikščiojimą, 2009 06 09, Italija, Venecija