nilakasera kauna khane, porira sab korche khela
parijate phule bone-mithya aulik kalpana
kana-dhenu svarna lata chalanaya bhulbo na

Kurioje mėlyno dangaus  dalyje žaidžia angelai? Paridžatos gėlių miške. Tai yra netikra, vaizduotės vaisius. “Ten gyvena troškimus pildančios karvės ir aukso vijokliai…” Aš niekada nepamiršiu šių melagingų žodžių.

[ V dalis] Viena Bengalijos poetė Man Kumari parašė: “Angelai danguje yra visiškas melas. Kuriame dangaus pakrašty jie gyvena? Sakoma, jog jie tenai žaidžia, bet tai netiesa. Niekas nėra matęs jų savo akimis, dėl to jų nėra.” Jos mąstymas yra štai toks: “Aš esu akla. Aš neturiu galios matyti, dėl tai reiškia, jog visi kiti taip pat yra akli.” Jos išvada yra ta, jog angelų nebūna. Ji sako: “nilakašera kauna khane, porira saba korche khela”. “Kuriame dangaus pakrašty jie žaidžia?” Parijata phul bone, “Jie žaidžia paridžatos gėlių miške. Tokių dalykų nebūna, tai grynas išsigalvojimas. Kama-dhenu svarga lata… “Troškimus pildančios karvės auksiniai vijokliai? Šis teiginys niekada nebus tikras.”

Kas liečia kama-dhenu, troškimus pildančią karvę, Mahabharata pateikia istoriją apie tai kovą tarp Prašuramos ir Džamu dėl jos. Tačiau Manu Kumari sako, jog visa tai nėra tikra, ir jog mūsų raštai yra pilni melagingų paaiškinimų ir teiginių. Tokie dalykai yra įskiepijami mūsų vaikams, dėl to jie negerbia šastrų. Ji sako: “sarva latos – auksiniai vijokliai – neegzistuoja.” Augalai Vrindavane yra vadinami kalpataru. Jie gali suteikti jums bet ką, ko jūs bepanorėtumėte. Manu Kumari sako, jog tai taip pat yra melas. Vrindavano  smėlis bei žemė yra padaryti iš brangakmenių, čintamani. Jie taip pat gali suteikti jus to, ko melsite. Vrindavano vanduo yra amata, nektaras. Jeigu ji gersite, jums niekada nebereikės gimti, nebereikės sugrįžti į įsčias. Tokie yra teiginiai apie Vrindavaną.

Tačiau kadangi mūsų juslės negali jų matyti, mes manome, jog tokių dalykų nėra ir kad tai niekada negali būti tiesa. Ar gali septynių metų berniukas pakelti kalną? Mums gali atrodyti, jog ne. Tačiau kadangi mes skęstame majoje, mes nežinome, kas yra Krišna. Mes manome, kad jeigu mes negalime matyti Dievo pavidalo, tai  Jis yra beformis. Toksai yra mūsų mąstymas.

Ko trūksta Indijoje? Čia galima rasti viską, kas geriausia. Tačiau aš esu toks kvailys –  nuvykau į Vakarus tikėdamasis įsigyti aukštesnių žinių.

Tokiu pat būdu mes taip pat esame kvailiai, jog vykstame į Angliją, Ameriką ir Rusiją kad pasiekti aukštesnio išsilavinimo, netgi tada, kai tų šalių mokslininkai patys pripažįsta, jog pats aukščiausias žinojimas ateina iš Indijos. Mus dengia tokia stipri iliuzija, jog mes nebegerbiame vyresnių, savo rišių bei raštų ir teigiame, jog mūsų raštai yra mitologija. Tikroji Indijos istorija dabar yra vadinama mitologija. Mes manome, jog nėra reikalo skaityti savo raštų, laikome juos nieko vertais ir mokome savo vaikų to pačio. Taip jie tampa ateistais.

Tačiau kodėl Ekalavija pasiekė tobulumo lanko šaudyme, o mes negalime tokiu būdu pasiekti Dievo? Kodėl? Atsakymas būtų tas, jog lanko šaudymas yra materialus mokslas. Materialiu procesu mes galime pasiekti materialių žinių. Tačiau dvasingumas nėra materialus, dėl to Krišna negali būti pasiektas per materialias žinias. Jis yra dvasinis, ir būdas pasiekti Jį privalo taip pat būti dvasinis, tačiau mes neturime žinių apie dvasią.

Išsilavinimas, kurį mes įgauname mokykloje arba koldeže, yra taikomas materijai, ne dvasiai. Mokslas tenai yra suteikiamas netiesiogiai. Jie sako, jog kažkas dvasiško egzistuoja, tačiau negali pasakyti, kas tai yra. Gydytojai ir chirurgai operuoja šį kūną, tačiau jie negali surasti sielos. Iki šiolei nėra išrastas instrumentas, galintis ją aptikti. Tačiau visi turi priimti idėja, jog kai siela paliek kūną, šis kūnas nustoja funkcionuoti. Sielos buvimas kūne yra pagrindinė priežastis, kodėl tas kūnas veikia.

Kūnas yra sudarytas iš materijos. Jis visada yra materialus. Nėra taip, kad jis kartais būtų dvasiškas ir kartais materialus. Pavyzdžiui, aš pajudinu pagalį. Ar jis dėl to taps dvasiniu vien tik todėl, kad jis pajudėjo? Ne. Jis visada yra materialus ir negyvas. Pagalys neturi jutimo, neturi jausmų, negali judėti ir t.t. Šis kūnas yra toksai pat. Tačiau mes galvojame, jog judame todėl, jog esame sudaryti iš materijos. Ne, šis kūnas juda todėl, kadangi jam gyvybę suteikia siela. Kas yra siela? Iš kur ji atėjo? Kur ji gyvena? Mūsų Vedos moko šio dvasingumo, sanatana-dharmos.

tasmad gurum prapadyeta / jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam /  brahmany upasamasrayam

Bet kuris asmuo, rimtai siekiantis tikrosios laimės, turi ieškoti tikro dvasinio mokytojo ir atsiduoti jam priimant įšventinimą. Tokio dvasinio mokytojo kvalifikacija yra ta, jog jog jis turi suvokti galutines šastrų išvadas per apsvarstymus ir diskutavimą bei turi galią įtikinti kitus šiomis išvadomis. Tokios asmenybės, galutinai priėmusios prieglaudą pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir nuošalyje palikusios visus materialius sumetimus, turi būti priimti kaip tikri dvasiniai vadovai.

Šrimad-Bhagavatam (4.29.55)

Jeigu mes norime Krišną, mes turime atsiduoti asmeniui, turinčiam pilną žinojimą apie Jį ir kuris yra paskirtas mokyti kitus apie Jį. Toks asmuo yra Gurudeva. Gurudeva gali paaiškinti Krišną mums, kadangi jis yra nepaprastai brangus Jam ir yra Jam tarnaujantis. Gurudeva yra Krišnos labai intymi galia. Ir kol mes neatsiduosime Gurudevai, tol mes nepažinsime Krišnos saldumo. Tokia yra priežastis, kodėl mes nemėgstame Krišnos, arba neturime jam ruči.

maya-mugdha jivera nahi svatah krsna-jnana
jivere krpaya kaila krsna veda-purana

Salygota siela negali pažadinti savo Krišnos sąmonės savo pastangomis. Tačiau savo bepriežstinės malonės dėka Krišna sudėjo Vedinę literatūrą bei jos priedą – Puranas.

Čaitanja-Čaritamrita, Madhya 20.122

Šiame savo lygyje mes esame tiek apimti majos, jog visiškai neturime jokio žinojimo apie Krišną. Kas per toks yra Krišna? To mes negalime paaiškinti. Mes neturime jokios idėjos kas Jis yra. Žmogus, apimtas majos, neturi jokio supratimo, kas yra Krišna arba Dievas. Jis negali to matyti. Jis gali matyti lėktuvą, gali matyti kaip jis veikia ir gali paiiškinti tai kitiems. Bet jis negalės paaiškinti kas yra Krišna, kadangi jis neturi jokių žinių apie Jį.

Kodėl mes taip gerai išmanome apie materialius dalykus, bet ne apie transcendentinius? Krišna, prema, bhakti – visi jie yra transcendentiniai. Kol mes neatsiduosime transcendentinei asmenybei, tol mes negalėsime sužinoti apie transcendentinę realybę. Tad-vijnanartham sa gurum evabhigaccet, “Kad įgyti transcendentinį žinojimą, tam reikia priimti tikrą dvasinį mokytoją (Mundaka Upanišada 1.2.12). Mūsų raštai pateikia tokį nurodymą. Kas nori pažinti Krišną, tas turi kreiptis į tą, kas pažįsta Krišną. Toks asmuo yra Gurudeva, Dieviškas Mokytojas.

1996 m. spalio 10, Šri Kešavdži Gaudija Mathas, Mathura, UP, Indija.

[I dalis]  Mes norime daryti tai, kad mus patenkina labiausiai. Potraukis šiai veiklai vadinasi ruči. Kodėl mums nepatinka mylėti Krišnos? Kodėl mums nepatinka Jam tarnauti? Tai bus mūsų šiandienos tema. Mums patinka tai, kas suteikia malonumą per jusles; tačiau Krišna yra toks, kad mes negalime Jo pažinti per savo jusles. Jis yra transcendentinis, ir dėl to Jis sutranscendentina mūsų jusles. Mūsų juslės negali Jo pažinti, nei jos gali Jį pasiekti. Mes negalime pajusti saldus Jis yra ar ne.

Kadangi mūsų juslės gali užčiuopti materialius objektus, mes juos arba priimame arba atmetame. Mes niekada nesistengiame pasiekti tai, kas nėra malonu mums. Mums nepatinka Krišna todėl, kadangi negalime pajusti su savo esamom juslėm. Mūsų akys Jo nemato, mūsų ausys negirdi Jo fleitos grojimo, mūsų nosis gali užuosti Jo kvapumo, o mūsų liežuvis negali ištarti Jo vardo arba aptarti Jo savybių. Kadangi visa tai yra už mūsų juslių pajutimo ribų, mes negalime paragauti Jo saldumo nei mes galime išvystyti prieraišumo Jam. Jeigu tiktai sugebėtume paragauti Jo saldumo, mes iš karto Jį pamiltume. Kol mes negalime patirti Jo saldumo, tol mes nejausime patrauklumo ir negalėsime apsispręsti geras Jis ar blogas.

Rasos šokis sustojo, nes Krišna ėmė Jos ieškoti – ieškoti, ieškoti, ieškoti. Kai Jis pagaliau Ją šiaip ne taip surado, Krišna pamatė, jog Radharani taip graudžiai verkė, jog iš jos ašarų susidarė visas ežeras. Dėl to ši vieta vadinasi Maan Sarovara, sarovara (ežeras/tvenkinys), susidariusi iš Šrimati Radhikos maanos (transdencentinio pavydaus meilės pykčio).

Šri Krišna čia Ją ramino, nors tai ir buvo labai sunku. Besistengdamas kaip nors Ją nuraminti, Krišna užsikėlė Jos lotoso pėdas ant Savo galvos ir priėmė šį įžadą: “Nuo šiol aš nedarysiu nieko neteisingo. Aš prisipažįstu, jog padariau klaidą tuom Tave įžeisdamas ir pažadu ateityje daugiau taip nesielgti.”

Tikriausiai jau pastebėjote, kokios gražios yra šios giraitės kundžos. Tuo metu čia buvo milijonai giraičių ir kundžų. Kai Šrimati Radhika ar Krišna slėpdavosi kurioje vienoje iš jų, buvo labai sunku vienas kitą surasti. Medžiai tada buvo taip pat kitokie. Dabar jie jaučia tokį išsiskyrimą nuo Šrimati Radhikos ir Kirišnos, jog baigia visiškai sudžiūti. Šie medžiai žino visus saldžius žaidimus kaip Šrimati Radhika slėpėsi nuo Krišnos, taip pat ir kitas lilas, kurių medžiai nebemato šiame pasaulyje.

Mes atvedėme  jus visus čia tam, kad pamatytumėte, kokios gražios yra kundos. Tuo metu medžiai buvo tiesūs ir padengti vešliais vijokliais, dabar jie yra persilenkę ir liečia žemę. Joks pašalinis žmogus negalėjo peržvelgti kiaurai, niekas negalėjo matyti kas slepiasi už šių medžių. Seniau kundžos buvo tokios didelės, jog ištisos rasa-lilos bei kiti žaidimai vykdavo jose. Ten galėdavo sutilpti milijonai gopių. Tuomet Vrindavanos miškas buvo  vienintelis miškas ir nebuvo tiek daug namų kaip dabar. Kundžos ir žemė galėdavo susitraukti arba išsiplėsti atitinkamai pagal Krišnos troškimą. Jums nepaprastai pasisekė, jog galite kartu su manimi aplankyti visas šias vietas, kaip ši.

Anksčiau parikramą mes atlikadavome pėstute. Mes persikeldavome per Jamuną valtimi Baelvane ir tada eidavome pėsčiomis iki šios vietos Jamunos pakrante apie 20-30 minučių, tada vėl sugrįždavome atgal į Vrindavaną. Dabar aš nebegaliu to daryti, tačiau noriu, kad vieną dieną ir jūs atliktumėte parikramą pėstute.

Aš atvedžiau jus čia tam, kad galėtumėte prisiliesti prie šių medžių lotoso pėdų. Šie medžiai yra iškilnūs bhaktai. Jie stebėjo Viešpaties transcendentinius žaidimus, ir dabar jie atlieka askezes šioje formoje. Vieną dieną jie įgaus gopių pavidalus ir galės dalyvauti rasa-liloje bei kitus žaidimuose.

Ši vietovė yra nepaprastai graži. Jeigu kas nors turi kamerą su savimi, būtinai nufotografuokite vietovę. Čia lankosi daug paukščių, o vanduo yra ramus ir skanaus skonio. Jums nepaprastai pasisekė, jog lankotės tokioje išaukštintoje šventoje vietoje.

Dabar aš jūsų prašau priimti prasadą. Brahmačarius bei sanjasius prašau susėsti čia, vienoje eilėje, o moteris ir merginas priešingoje pusėje. Prašau sėstis iš karto ir be didelių užsilaikymų – mes neturime daug laiko.

[** Mes paklausėme Šripad Madhavos Maharadžo, ką Šrila Gurudėvas atsakytų į klausimą kodėl Šri Radha Kunda laikoma pranašesne, kai Maan Sarovara ir Radha Kunda tuo pačiu metu yra laikomos Šrimati Radhikos svarūpa. Jis atsakė, jog pusiaudienio bei kitos lilos, kurios nebuvo niekur kitur įmanomos, vyko Radha Kundoje, dėl to ji yra pranašesnė. Tačiau vis tiek ši Maan Sarovara yra tokia šventa ir išaukštinta, jog ji nesiskiria nuo Šrimati Radhikos tapatybės bei pavidalo].

[Bradžanatha dasa Gurudevui:] Maharadžas supranta, jog tam, kad būti guru ir duoti malonę, reikia būti sadhana-siddha atsidavusiu. Nitja-parikara (nitya-parikara – amžinas Viešpats palydovas, kuris niekada nebuvo sąlygota siela) negali būti guru.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Taip teigiama knygoje “Madhurya-Kadambini”.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Šrimati Radhika pasiuntė savo nitja-siddha palydovę Džajantą, kad padėti Gopa Kumarui. Todėl kartais nitja-siddha taip pat užima guru poziciją.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Nitja-siddhos neturi kančios patirties, dėl to tos asmenybės negali suprasti sąlygotų sielų kančios.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Sadhana-siddhos prisimena, ką jos buvo patyrusios per sadhanos gyvenimą (atsidavimo praktika dar prieš pasiekus išsivadavimą). Netgi dabar būdami siddhomis (tobulom) jie gali prisminti. Tai panašu kai žmogus sapnuoja ir, tarkim, patiria kančią sapne. Netgi atsibudęs jis prisimins savo sapną. Panašiai šios save realizavusios asmenybės gali prisminti kaip jos kankinosi, ir tada jų širdys skauda dėl sąlygotų sielų kankinimosi.

[Šripada Damodarar Maharadžas:] Kai tuo tarpu nitja-siddhos negali justi kančios.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Nija-siddos taip pat jaučia skausmą – kaip Svarūpa Damodara “Šri Brihad Bhagavatmritoje”. Kodėl gi ne? Nitja-siddhos, tokie kaip Šrila Narottama dasa Thakuras, Šrila Rūpa Gosvamis bei Šrila Sanatana Gosvamis taip pat kenčia.

[Šripad Damodara Maharadžas:] Jie nežino, kas yra kančia.

[Šrila Narajana Gosvamis:] Kas? Šrila Sanatana Gosvamis? Kaip tada tirpsta jo širdis ir kaip jis daro tai ką jis daro?

[Šripad Madhava Maharadžas:] Pažiūrėk į Šrimati Radharanę – kiek kančios Jai suteikia Jos šeima!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Sadhana-siddhos turi daugiau malonės kenčiančioms sieloms (nitja-siddhos rečiau apsireiškia šiame pasaulyje  - redaktorių past.). Tačiau ypatingais atvejais Krišna gali pasirūpinti, kad Jo nitja-siddha palydovai taip pat ateitų čia ir suteiktų malonę sąlygotom sielom.

[Bhaktas:] Šrila Gadadharos Pandito apsireiškimas Šrilos Bhaktivinodos Thakuro pavidale yra nitja-siddha; Šrila Bhaktivinoda Thakuras parodė tiek daug malonės.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Taip. Šri Gadadhara Panditas taip pat priėmė daug mokinių, tokius kaip Mamu Thakurą ir Bhugarbhą Gosvamį ir visus jo linijoje. Jis netgi suteikė mantras Šri Vallabhačarjai.

[Šripada Damodara Maharadžas:] Aš maniau, jog nitja-siddhos ateina tiktai kartu su Šri Čaitanja Mahaprabhu…

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Ne, ne. Ką Šri Krišna ir Šri Čaitanja Mahaprabhu mano ką geriausiai padaryti, taip Jie ir  daro. Jie gali su Savimi pasiimti asmeninius amžinus palydovus, kurie niekada prieš tai nebuvo sąlygotomis sielomis. Arba Jie taip pat gali kartu pasiimti sadhana-siddha bhaktus.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Iš pradžių tu pats turi tapti siddha, tada tu galėsi suprasti kas yra kas.

[Šjamarani Dasi:] Gurudeva, po kelių dienų mes švęsime Viešpaties Ramačandros atėjimą. Šiandien mes išsiunčiame hari-kathos naujienlaiškį su jūsų paskaitos Mamagačyje Navadvipe, kur jūs aptarėte išsiskyrimą tarp Šrimatės Sita-devės ir Viešpaties Ramos. Jūs sakote, jos susitikimo metu viskas pasimiršta vidujai. Ką tai reiškia?  Netgi susitikimo metu egzistuoja tokia įvairovė nuotaikų.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Jeigu aš susitinku su jumis ir kalbu, ir mes užsiimame tam tikra veikla, mes pasimirštame, kas vyksta mūsų viduje.

[Šrimat Šjamarani Dasi:] Ar tai reiškia, jog mes nepatiriame didelės jausmų įvairovės kai kalbamės?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Ne.

[Bradžanatha Dasa:] Kai mes išoriškai pasineriame į visokius dalykus, mes pamirštame savo širdį.

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Susitikimo metu Šrimati Radhika pasimiršta save vidujai ir išoriškai Ji kalbasi su Krišna bei užsiima visokia veikla su Juo. Tačiau išsiskyrimas visada yra patiriamas viduje. Tada Ji visada galvoja apie Krišną ir pamiršta išorinį pasualį.

[Šjamarni dasi:] Šrimati Radhika, susitikdama su Krišna, patiria madanakija-mahabhavą. “Bhava” reiškia “vidinius jausmus”, ar ne?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Madanakija-mahabhava būna tiktai per susitikimą.

[Šjamarani Dasi:] Tai yra vidinis jausmas, ar ne?

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas:] Tai yra įpatinga bhava, ją turi tikrai Šrimati Radhika. Ji sėdėjo ant Krišnos kelių, tačiau Ji tai pamiršo. Tada Ji jautė vien tiktai išsiskyrimą ir nieko daugiau. Tuo metu Ji neprisiminė jog Ji sėdėjo an Krišnos kelių, jog Ji buvo kartu su Krišna. Ji visiškai užsimiršo.

padabdžajos tava vina vara-dasjam eva
nanjat kadapo samaje kila devi jače
sakhaja te mama namo ‘stu namo ‘stu nitjam
dasjasja te mama raso ‘stu raso ‘stu satjam

(Šri Vilapa Kusumandžali 16, Šrila Dasa Gosvamis)

„O Devi! Radhe! Aš nemaldauju nieko kito, kaip tik labiausiai išaukštintos tiesioginės tarnystės Tavo lotoso pėdoms. Vėl ir vėl aš siūlau pranamą Tavo sahkhitvai, Tavo sakhių padėčiai , tačiau prisiekiu, jog mano nesvyruojantis pasiaukojimas visada bus Tavo dasitva, Tavo tarnaitės padėtyje.“

Dasa Gosvamis meldėsi, kad vien tik taptų Šrimati Radhikos palja-dase, o Rūpa Gosvamis prašė:

ha devi! Kakubhara-gadagadaja vača
jače nipatja bhuvi dandavad-udbhatartih
asja prasadam abhudhasja džanasja kritva
gandarvike! Tava gane gananam videhi

(Šri Gandarva Samprarthanaštakam)

„O Deive! Gandarvika! Didžiausiame nusiminime aš metuosi ant žemės tarsi šaka ir trūkčiojančiu balsu nuolankiai maldauju Tave būti maloningai šiam kvailiui ir laikyti mane Savo.“

Ši palja-dasės pozicija yra tokia palanki tarnauti Šrimati Rahikai, kad Ji galvoja: „Ta palja-dasi Rūpa Mandžarė, kuri taip mielai bei gražiai tarnauja Man – kur ji yra? Kada ji ateis ir atneš Man Šjamantakos brangakmenį, Kaustubhos brangakmenio draugą? Papuošdama Mane daugybe įvairiausių būdų, ji paruoš Mane susitikimui su Krišna.“

Tokios yra ypatingos Rūpos ir Raghunathos savybės, ir dėl to Narottama Thakuras mini jų vardus šiame posme. Dživa Gosvamis bei kiti visi Gosvamiai taip pat turi šią nuotaiką, bet ne tokią pačią, kaip Rūpa ir Raghunatha. Štai dėl tos priežasties Krišnadasa Kaviradža Gosvamis, Višvanatha Čakravartis Thakuras bei Narottama Thakuras daugiausiai meldžia Rūpos ir Raghunathos malonės. Jie nori visų vaišnavų malonės, bet ypatingai Rūpos ir Raghunathos malonės, kurios galia jie suvoks romantiškus Šri Radhos ir Krišnos žaidimus. Mandžarės nebijo pamatyti Radhą ir Krišną nuošalioje vietoje, kai tuo tarpu Lalita, Višakha ir kitos sakhės bijo. Mandžarės gali tiesiai eiti tenai be jokio gėdos jausmo, ir niekas kitas negali patekti tenai be tarnystės šioms dviems asmenybėms – Rūpai ir Raghunathai. Jeigu kas trokšta užsiimti raganuga-bhadžana, tie turi eiti jų pėdsakais tam, kad pasiekti jų malonę.

Rūpa-raghunatha-pade rahu mara aša
prarthana karaje sada narottama dasa (5)

Štai čia Narottama sako, jog jis meldžiasi Rūpos ir Raghunatos pėdoms tam, kad galėtu suprasti Gaurangą, kodėl Jis visada verkia ir ką Jis pergyveno Gambhiroje – o visus tuos dalykus žino tiktai Rūpa Gosvamis. Kai Mahaprabhu giedojo posmą prieš Ratha-Jatrą Puryje, tiktai Rūpa Gosvamis galėjo suprasti Jo bhavą, ir taip jis užrašė atitinkamą posmą ant palmės lapo. Pamatęs tai, Svarūpa Damodara priėjo išvados, jog Mahaprabhu įdiegė Savo šaktis tiesiai į Rūpos Gosvamio širdį ir paprašė visų Savo palydovų, jog jie būtų maloningi Rūpai Gosvamiui, kad šis galėtų išdalinti Mahaprabhu bhavą visam pasauliui. Būdamas Prajagoje, Šri Mahaprabhu įdiegė visą savo paslėptą bhavą į Rūpos Gosvamio širdį tam, kad šis galėtų sudėti rasa-šastras, tokias kaip „Bhakti-rasamrita-sindhu“ bei „Udžvala-nilamani.“

Štai tokiu būdu, jeigu Rūpa Gosvamis ir Raghunatha Dasa Gosvamis bus maloningi mums, mes galėsime kai ką suprasti: kas yra Vrindavanas, kas yra madhurja-rasa, ir kas galų gale yra Čaitanja Mahaprabhu, dėl kokios priežasties Jis čia atėjo ir kodėl jis visada raudojo didžioje išsiskyrimo nuotaikoje. Mes meldžiamės Narottamai Thakurui, kad šis mums būtų maloningas ir kad mes galėtume pilnai suvokti visus tuos dalykus..

Vesta iš The Rays of Harmonist No3, vol 2-1

[IV dalis] Žodis „Gauranga“ šioje dainoje minimas, nes Mahaprabhu yra tas pats Šyama, tačiau, visada prisimindamas Šrimati Radhikos savybes bei Jos nuotaiką, Šyama tapo Gauranga. Tokiu pat būdu, kaip Radhika, ištarusi Krišnos vardą, apsiverkdavo, Mahaprabhu prarasdavo sąmonę ir visada verkdavo kartodamas „Hari Bol! Hari Bol!” Jeigu Mahaprabhu imdavo giedoti kirtaną, visi Jo palydovai, tokie kaip Nitjananda Prabhu, Advaita Ačarija, Svarūpa Damodara ir Raja Ramananda taip pat būdavo šalia. Narottama Thakuras prisimena visus šiuos Mahaprabhu žaidimus Gambhiroje ir išreiškia juos stotromis, koncentruotomis eilėmis…

‘gauranga balite habe pulaka-šarira
‘hari hari’ balite najane ba’be nira (1)

Jis sako, jog kai jis išsiskyrime sudainuoja „Hari! Hari!“, jo akyse ištrykšta ašaros, tokios pačios, kaip ir Mahaprabhu ir Radhikos ašaros. „Hari“ reiškia „tas, kuris pasigrobia Radhiką į kokią nors kundžą, tokią kaip Šanketą“, ir jis rauda prisimindamas tas transcendentines pramogas.

ara kabe nitai-čander, karuna haibe
samsara-vasana mora kabe tuččha ha’be (2)

Ši nuotaika atsiskleis tik tam, kas visiškai paliko materialius troškimus, kuris visiškai pamiršo šį pasaulį ir kuris galvoja: „Aš esu Radhikos palja-dasi “. Amžina Narottamos Thakuro svarūpa yra Čampaka Mandžarė, ir kai jis atlieka kirtaną, jis visiškai panyra į jos tarnystės nuotaiką. Narottama Thakuras maldauja Nitjanandos Prabhu, kad šis suteiktų jam tą malonę, kurios dėka tampama niškinčana, neturinčiu nuosavybių. Nereikia jaudintis dėl materialių reikalų, kaip ir gopės paliko viską tam, kad susitikti su Krišna. Reikia galvoti: „Vien tik Šrimati Radhika yra mano – Ji yra mano ištha-deva, ir jeigu Ji nebus man maloninga, tai man nereikia Krišnos iš viso.“

višaja čhadija kabe šuddha ha’be mana
kabe hama heraba šri vrindavana (3)

Mūsų mintys turėtų būti tyros, tačiau vien tiek tyrumo taip pat nepakanka – Nitjananda Prabhu, būdamas Ananga Mandžare, jaunąja Šrimati Radhikos seserimi, taip pat jums dovanos tarnystę Rahikai. Kai Jis suteiks tą pačią malonę, kurią suteikė Krišnadasai Kaviradžui Gosvamiui, mes taip pat gausime Vrindavano daršaną. Mes galime lankytis Vrindavane savo sąlygotoje būsenoje, tačiau niekada nepamatysim Radhos, Krišnos ar gopių. Kai mūsų meilė pakankamai subręs, tada galėsime gauti tikrąjį Vrindavano daršaną, tokį patį, kokį gavo Kaviradža Gosvamis, ir kokio meldžia Narottama Thakuras šioje vietoje. Būdamas nepatenkintas Vrindavano svarūpa-siddhi daršanu, jis toliau dainuoja sekantį posmą, maldaudamas įgyti svarūpa-siddhi:

rūpa-raghunatha-pade haibe akuti
kabe hama budžabo se yugala-piriti (3)

Ši vastu-siddhi atsiskleis betarnaujant Rūpai bei Raghunathai, Rūpai Mandžarei bei Tulasei Mandžarei. Be jų malonės mes negalėsime suvokti Šrimati Radhikos kaip mūsų svaminės ir negalėsime įeiti į intymią tarnystę Jai. Raghunatha Dasa Gosvamis rašė:

tavaivasmi tavaivasmi
na dživami tvaya vina
iti vignaja devi tvam
naja mam čaranantikam

(Šri Vilapa Kusumandžali 96, Šrila Dasa Gosvamis)

„Aš esu Tavo! Aš esu Tavo! Aš negaliu be Tavęs gyventi! O Deive! Radhe! Prašau tai suprasti ir prašau priimti mane prie Tavo lotoso pėdų. Be Tavo malonės man nelieka prasmės gyventi Vrindavane, Krišnos malonė taip pat praranda esmę.“

[III dalis] Kamanė: „O karaliene, aš atvykau tam, kad būtų rastas kompromisas.“

„Tu kreipiesi į mane netinkamai. Aš žinau, jog tu atvykai iš Mathuros, kadangi Jis yra Šjama, juodas, ir tu taip pat esi juoda. Taigi, tu esi to juodo asmens žinianešė, o tavo ūsai paraudonavo nuo kunkumos pudros – iš kur ta kunkuma? Pasakyk tuojau pat – arba dink iš čia!”

“Mano karaliene, aš Tau sakau tiesą – tokia yra natūrali mano ūsų spalva. Aš netgi nežinau, kas per daiktas ta kunkuma yra!“

“O ne, tu labai gerai žinai. Tu atkeliavai iš Mathuros, ir kai Krišna apkabino Mathuros princo žmoną, jos raudona krūtinės kosmetinė pudra sutepė Krišnos girliandas. Kai tu nutūpei ant tos girliandos, tavo ūsai susitepė šia kunkuma. Tokiu būdu aš žinau, jog tu atvykai iš Mathuros, ir kai Krišna ėjo nuraminti kokios nors meilužės jausmus, tu lydėjai Jį. Tuo metu kunkuma ir sutepė tavo ūsus. Tiesiog grįšk ten, iš kur atkeliavai. Nėra jokios naudos tau atskristi čia. Mathuroje yra tūkstančiai moterų, kurios reikš piktą pavydą, ir Krišnai teks praleisti visą savo laiką jas raminant, vieną po kitos. Jeigu jos apsiramino ir atsisakė pavydo pilno pykčio, tai skrisk ir dainuoki savo dainą joms. Tada jos patenkins visus tavo norus dovanodamos tau ką tik tu bepanorėtum, tuo tarpu aš esu paprasčiausia gatvės elgeta. Aš tau negaliu pasiūlyti nieko, nes Krišna išsivežė viską, ką aš turėjau. Tikrai, tavo vieta Mathuroje, taigi, galiu suprasti, kad tu labai kvaila, taip kaip ir tavo valdovas. Tavo kūno bei ūsų spalva Man viską išduoda apie tave. Mes žinome, kad neišmanūs gyvuliai turi keturias kojas, kai tuo tarpu žmonės, turintys aukštesnę išmintį, turi dvi kojas. Tavo kojų – šešios, todėl tu esi pati didžiausia kvailė. Taigi, sugrįžk į Mathurą. Krišna yra toksai pats, kaip ir tu, kadangi kai tu skrajoji nuo vieno žiedo prie kito liaupsindama juos, rinkdama jų nektarą ir niekada nerodydama jokios padėkos už savęs paliekamoms gėlėms, Krišna elgiasi tokiu pat būdu su mumis, moterimis, kurios yra tarsi gėlės. Mes esame tokios pačios gražios, minkštos, tyros ir kvapios, tačiau tas sukčius yra nepaprastai kvailas ir nedėkingas kaip ir tu pati, todėl mes neisime į jokį kompromisą su Juo. Dabar, pažinusios Jo būdą iki galo, mes esame labiau atsargios.“

„O Svamini, nei aš, nei Krišna nesame tokio tipo asmenys. Pasitikėk manimi, o Svamini, taip pat ir Krišna. Jis myli tave taip stipriai, jog aš nesugebėčiau apibūdinti. Jeigu Krišna tikrai yra juodaširdis sukčius, kodėl tada Lakšmi trokšta būti priglaudusi galvą prie Jo krūtinės?“

„Kvailos pelėdos nemato saulės, tačiau tokios kvailos mes nesame. Mums yra žinoma, jog Krišnos meilikaujantys saldūs žodžiai gali apsukti galvą Lakšmei, bet ne mums. Kai Krišna pasirodo ir ima šypsotis jai, ji iš karto pamiršta Jo būdą ir užsinori Jam tarnauti. Tačiau mes nesame taip lengvai apvejamos aplink pirštą – dabar mes visada išliekame budrios.“