Tyra Bhakti

Author Archive

[II dalis] Kai Uddhava lankėsi Vrindavane, jis pasislėpė prie kundžos įėjimo Uddhava-kjaryje. Kentėdama nuo išsiskyrimo nuo Krišnos, Radhika buvo praradusi sąmonę ir atrodė tarsi Ji netrukus numirs. Kartas nuo karto gopės pakišdavo jai prie nosies vatos gabaliuką, kad įsitikintų ar Ji vis dar kvėpuoja. Jos buvo nusiminusios ir galvojo: „Ką mums dabar daryti? Kaip mums išlaikyti Šrimatę Radhiką gyvą?“ Ji būdavo bemirštanti, Ją atgaivindavo, Ji vėl būdavo bemirštanti, ir Ją vėl atgaivindavo; mes negalime įsivaizduoti visų šių dalykų. O jeigu kas ir įsivaizduotų, tai tie raudotų dieną ir naktį, niekada nebesišypsotų ir taptų visiškai bejėgiais. Tokioje būsenoje Radhika gulėjo žiedlapių lovoje, o neįtikėtinas karštis, kuris skyrėsi iš Jos kūno, sausai išdžiovino tuos žiedlapius.

madhupa kitava-bandho ma sprišanghrim sapalyah
kuča-vilutita-mala-kunkuma-šmašrubhir nah
vihatu madhu-patis tan-manininam prasadam
yadu-sadasi vidambhyam yasya dūtas tvam idrik

(Šrimad Bhagavatam 10.47.12)

„O kamane, o apgaviko drauge – neliesk mano pėdų savo ūsais, nes jie sutepti ta kunkuma, kuria susitepė Krišnos gėlių girlianda, kai ją spaudė konkuruojančių meilužių krūtys! Tegu Krišna tenkina Mathuros moteris. Tas, kuris siunčia žinianešį, tokį kaip tu, tikrai bus išjuoktas per Jadų susirinkimą.“

Kadangi Radhikos pėdos yra  malonesnės, kvapnesnės, minkštesnės bei gražesnės už lotoso žiedą, kamanė vis zujo aplinkui jas, ir tada Šrimati Radhika ištarė jai šį posmą. Būdamas pasinėręs į Šrimati Radhikos išsiskyrimo nuotaiką, Mahaprabhu graudžiai verkdavo. Nors mes ir klausomės šių pasakojimų, tačiau nevisiškai juos suvokiame, kitaip mes taip pat raudotume. Skendėdama dieviškoje beprotystėje, Radhika sako: „Neliesk Mano pėdų! Iš pradžių pasakyk, iš kur tu. Man atrodo, kad tu esi to apgaviko žinianešė, ir per tave Jis bando Mane vėl apgauti, tačiau šį kartą Aš esu protingesnė. Aš daugiau niekada nedraugausiu su šiuo juodu asmeniu, taigi, daugiau Man nesirodyk. Jis tapo Mathuros Madhupačiu (viena iš reikšmių yra „Madhu dinastijos valdovas“, madhu taip pat gali reikšti “midų”) ir atidarė didžiulę vyno parduotuvę. Tu Jo parduotuvėje prisigėrei daug vyno, ir dabar Jis tau liepė atvykti pas Mane tam, kad Aš pamirščiau visus Jo trūkumus ir vėl imčiausi draugauti su Juo. Jis nori, kad Aš nusileisčiau Jam, ir kad Jis vėl Mane galėtų apgauti, tačiau Aš esu tvirtai apsisprendusi niekada neiti su juo į kompromisus. Tu išgėrei tiek daug vyno, jog praradai sveiką protą. Tu nežinai, kaip reikia nuraminti meilužės pyktį. Vienu metu aš buvau Krišnos meilužė, ir Jis buvo mano mylimasis, tačiau mūsų santykiai priėjo galą. Jeigu Jis gali palikti mus, tai kodėl mes negalime palikti Jo? Jis metė mus ir išvyko į Mathurą, po to į Dvaraką, kur mėgaujasi daugybės karalienių meile. Dėl to Jis nieko daugiau neturi bendro su mumis, ir mes Jį taip pat palikome.“

Girdėdama kamanės dūzgimą, Radhika įsivaizdavo, jog ši norėjo atsakyti: „O mylimoji Krišnos karaliene…“, ir Radharani nukirto: „Tu nesikreipk į Mane kaip į Krišnos mylimąją, atsiimki savo žodžius. Aš nesu Krišnos mylimoji, ir Jis nėra mūsų mylimasis – geriau visai neminėk Jo vardo. Ko tu čia atvykai?“

Šrilos Narottamos Dasos Thakuro Gauranga Balite Habe (Prarthana 1)
Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

[Šrilos Narottamos Thakuro lila-kala, apreikšti žaidimai: gyveno 1531-1611 metais - beveik aštuoniasdešimt metų ir septynis mėnesius. Nitja-liloje jis yra Čampaka Mandžarė. Gimimo vieta – Kheturis, Gopalapūras. Apsireiškė jis maghi-purnimos metu. Išėjo jis per ašvina krišna-pančamį, 1611 metais. Jo tėvas buvo Šri Krišna Datta (turtingas valdytojas bei žemės savininkas. Motina – Šri Narajani Devi. Guru – Šri Lokanatha Gosvamis]

[I dalis] Kai Narottama Thakuras dainuodavo šią giesmę, jis iš karto prisimindavo Šri Čaitanją Mahaprabhu Gambiroje. Kadangi Narottama Thakuras gyveno praėjus beveik šimtui metų po Mahaprabhu išėjimo, Narottamai niekad neteko gauti tiesioginio Mahaprabhu daršano, tačiau Mahaprabhu Prematalyje (ant Padmos upės kranto) paliko premą jam, ir kai Narottama tenai apsilankė, ši prema iš karto įėjo į jo širdį. Kas tai buvo per prema? Gaura-prema – Radhos meilė Krišnai. Kai tik Narottama imdavo dainuoti, jo mintys iš karto persikeldavo į Gambhirą, tą šventą vietą, kur Mahaprabhu raudojo kartodamas „Krišna! Krišna! Haribol! Haribol!” nepaprastai giliame išsiskyrime. Kartais Jo rankos ir kojos susitraukdavo tarsi vėžlio, ko netgi Svarūpa Damodara bei Raja Ramananda negalėdavo suprasti – tokio nepaprastai išaukštinto išsiskyrimo jausmų lygmens.

Šią išsiskyrimo nuotaiką gopės apibūdino „Bhrahamara-Gitoje“ (Š.B. 10.47), kur jos jautė dar gilesnį išsiskyrimą negu tas, kuris apibūdintas „Gopi-gitoje“ (Š.B. 10.31). „Gopi-gitoje“ jos žinojo, jog Krišna buvo pasislėpęs kažkurioje vienoje Vradžos kundžoje. „Brahmara-Gitoje“, kai Krišna suvisam išvyko į Mathurą ir Dvaraką, gopės visiškai prarado viltį, kad Jis kada nors grįš. Visus tuos metus, kai Krišna gyveno Mathuroje bei Dvarakoje, jos nuolat verkė ir dejavo.

Šventė Mathuroje:

httpv://www.youtube.com/watch?v=0oMdMldvV0E

Šventė Vrindavane:

httpv://www.youtube.com/watch?v=C7-ajh8-Ks4

[Pabaiga] Šiame šiandieniniame pasaulyje daugelis dharmų, anot „Šrimad-Bhagavatam“, yra kaitava-dharmos, apgaulingos religijos. „Šri Čaitanja Bhagavata“ taip pat teigia: „pṛthivīte dharma nāme yata kathā cale, bhāgavata kahe tāhā paripūrṇa chale – visos pasaulinės idėjos, besiremiančios religijomis, atitinkamai pagal „Šrimad-Bhagavatam“, yra nieko kito daugiau, kaip apgavystė.“

Anitja-dharma yra ta dharma, kurioje malda gauti sviestui bei duonai yra aukščiausias Viešpaties garbinimo būdas; kurioje asmuo gali pakeisti savo moralinį elgesį iš Hindu į Islamą, Budizmą, Krikščionybę ir atgal į Hinduizmą; kurioje asmuo, savo kūną laikydamas tikrąja siela, bando atsikratyti kūniškų ligų; kurioje žmonės yra maitinami kitčariu (koše) su klaidinga pažiūra, jog jie yra vargšai; kurioje statomos ligoninės bei ateistiniai lavininmosi centrai manant, jog tai yra aukščiausia tarnystė Dievui; kurioje galvojama, jog nitja-dharma, anitja-dharma bei visa kita dharmų įvairovė yra visos vienodos bei tos pačios; kurioje nitja-dharma yra apleidžiama vardan sekularizmo (kova už mokyklos atsiskyrimą nuo bažnyčios); kurioje vardan meilės pasauliui yra aukojami visiškai niekuo dėti gyvūnai bei paukščiai; kurioje tarnaujama žmogui bei tautai – visa tai yra anitja-dharmos. Nė viena iš šių veiklų nesuteiks labo pasauliui.

Tačiau jeigu mes nitja-dharmą laikysime šventykla – kitaip pasakius, mūsų aukščiausiu tikslu – tada mes dalinai priimsime ir kitas dharmas, bet tik kaip laiptus nitja-dharmos šventyklai pasiekti. Kur tos kitos dharmos prieštarauja viena kitai arba visiškai užgožia nitja-dharmą, ten jas reikia visiškai atmesti. Moralumas, žmogiškumas arba pasaulinė meilė bei nitja-dharmos yra visiškai beprasmiai ir neverti jokio šlovinimo. Vienintelis moralumo arba žmogiškumo tikslas yra pasiekti krišna-premą, arba meilę Krišnai.

Jeigu ši nitja-dharma turi vieną vienintelį tikrą atlikėją, kuris palaiko hari-sankirtanos liepsną degančią, tada jo/jos šalis, luomas ar visuomenė niekada nebus sunaikinti, netgi tada, jeigu ta šalis bus pavergta kitos šalies, jos turtai išplėšti, jos raštai sudeginti ir jos kultūra bei gerovė sunaikinti. Ši sankirtana suteikia amžiną gerovę pasauliui, šalims, luomams ir žmonėms.

Čia aš baigiu savo lekciją, kartodamas paskutinį Šri Krišnos, dharmos įsteigėjo, nurodymą, randamą „Gitopanišadoje“ (18.66):

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

“Visiškai atsisakyk kūno bei proto dharmų ir atsiduoki vien tiktai Man. Aš tave išlaisvinsiu nuo visų nuodėmingų reakcijų. Nebijok.”

Versta iš žurnalo “The Harmonist”, numerio 12, kuris buvo 2003 metų Gaura Purnimos ledinys.

Sadhana-bhakti turi 64 šakas. Kai mokinys atsiduoda šri guru lotoso pėdoms (gurupadašraya), pagrindinėmis bhakti šakomis tampa klausymasis (šravanam), kartojimas (kirtanam), prisiminimas (smaranam), meldimasis (vandanam), garbinimas (arčanam), tarnavimas (dasjam), draugystė (sakhyam) ir paties savęs atsidavimas (atma-nivedanam). Iš šių devynių šakų, trys jų – klausymasis, kartojimas bei prisiminimas – yra pačios pranašiausios, o iš visų trijų pati svarbiausia hari-kirtana. Tai yra todėl, nes visos bhakti šakos įeina į harinama-sankirtaną.

Atitinkamai pagal pagal tattvą, Krišna nesiskiria nuo savo vardo. Visos šastros (raštai) šlovina harinamą. Ypatingai Kali Jugoje, harinama-kirtana yra vienintelė dharma arba išsigelbėjimas:

harer nāma harer nāma harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva nāsty eva gatir anyathā

Bṛhan-nāradīya Purāṇa

Šiame barnių bei dviveidystės amžiuje vienintelis būdas pasiekti išsivadavimą yra perViešpaties vardų kartojimą. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra.

„Šrimad Bhagavatam“ (6.3.22) taip pat teigia, jog harinama-sankirtana yra aukščiausia gyvosios esybės dharma:

etāvān eva loke ’smin
puṁsāṁ dharmaḥ paraḥ smṛtaḥ
bhakti-yogo bhagavat
tan-nāma-grahaṇādibhiḥ

Atsidavimo tarnystė, prasidedanti nuo šventų Viešpaties vardų kartojimo yra galutinis religinis principas esybei, gyvenančiai žmonių visuomenėje.

Vystymasis Nuo Šraddhos iki Premos

Nuoseklus nitja-dharmos kultivavimas, kurį atskleidė Šrila Rūpa Gosvamis, yra tikrai labiausiai nepalyginamas ir pats nuostabiausias šiame pasaulyje:

ādau śraddha tata sādhu-saṅgo ’tha bhajana-kriya
tato ’nartha-nivṛtti syattato niṣṭhā rucistataḥ
athāsaktis tataḥ bhāvstataḥ premabhyudaṣcati
sādhakānāmaya premnaḥ prādurbhave bhavet kramaḥ

Bhakti-rasamrita-sindhu (Rytinė Divizija 4.11)

Pačioje pradžioje pasitikėjimas į bhakti gims sėkmingame žmoguje sukriti dėka – šventeiviškos transcendentinės veiklos rezultatas. Šis tikėjimas yra bhakti vijoklio sėkla. Po to seka bendravimas su sadhu ir guru bei bhadžanos atlikimas jų priežiūroje. Bhadžanos atlikimo rezultatas yra anarthų sunaikinimas. Tokiu būdu asmuo pasiekia ništhą, po to ručį, asaktį bei bhavą. Bhava yra palyginama su premos daigu. Kai visiškai subrendusi bhava tampa tiršta, ji tada vadinasi prema. Šita prema ir yra dživų nitja-dharma. Toks yra Pačio Aukščiausiojo Dievo Asmens, Šri Čaitanjos Mahaprabhu, mokymas. Tai yra pati slapčiausia Vedų, Vedantos, šastros, Upanišadų bei Puranų tema.