Tyra Bhakti

Author Archive

[Pratęsimas] Ši istorija aiškiai parodo, jog siela turi tris buveines, kaip kad riešutas susidaro iš trijų elementų (kiautas, odelė ir pats riešutas). Sielos buveinės yra šios: 1) grubusis kūnas, sudarytas iš penkių materialių elementų (žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris), 2) subtilusis kūnas, primenantis sąmonę ir, 3) aukščiau visų jų, tyras sielos kūnas. Kiekvienas šių kūnų turi savo dharmą. Grubusis ir subtilusis kūnas yra laikini, todėl jų atitinkamos dharmos taip pat yra laikinos. Tačiau sielos kūnas yra amžinas. Tokia yra nustatyta Vedos, Vedantos, Upanišadų bei Puranų doktrina. Dėl to sielos dharma yra būtent nitja-dharma arba sanatana-dharma (amžinoji funkcija). Ji dar yra vadinama Vedine dharma arba bhagavat-dharma.

Reikia suprasti, kas yra vadinama dharma. Pats žodis “dharma” kyla iš šaknies “dhri“, reiškiančios “dharana“, išsaugoti/išlaikyti. Ta amžinoji išsaugoma/išlaikoma prigimtis arba arba savybė būtent ir yra gyvosios esybės nitja-dharma. Kai pagal Viešpaties troškimą gyvoji esybė yra sukuriama, tuo pačiu būdu sukuriamas ir jos amžina prigimtis (svabhava). Šios gyvosios esybės prigimtis arba savybė ir yra nitja-dharma. Jeigu vėliau gyvoji esybė atsitiktinai arba dėl kokio nors ryšio su kitu objektu patiria pasikeitimą, tada amžinoji sielos prigimtis taip pat transformuojasi arba išsikreipia. Palaipsniui iškrypusi prigimtis nusistoja, ir tada sielai ima atrodyti, jog ji yra ta amžinoji ir tyroji sielos prigimtis. Tačiau pasikeitusi prigimtis nėra gyvosios esybės tikroji savybė. Ši prigimtis vadinasi nisarga (įgytoji prigimtis), ir ji yra laikina.

Ta įgytoji prigimtis perima asmens tikrosios prigimties vietą, ir ima reikšti savo tapatybę kaip “tikrąją”. Vanduo yra medžiaga, kurios dharma yra skystumas; tačiau kai jis sušąla į ledą, jo dharma arba prigimtis (t.y. skystumas) taip pat pakinta į kietumą. Ta pakitusi savybė (kietumas) vadinasi nisarga, iškreiptoji vandens prigimtis, kuri perima vandens skystumo prigimtį. Tačiau nisarga nėra amžina, ji yra laikina. Kadangi pakitimas įvyko veikiant kokiai tai išorinei jėgai, pašalinus tą jėga dingsta ir pati nisarga, ir vėl apsireiškia tikroji sielos prigimtis, kaip kad ledas vėl pavirsta į vandenį, padėjus jį į šiltą vietą.

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

Skaitykite toliau čia »

[Pabaiga] Savo komentare Šrila Sanatana Gosvamis teigia, jog ši aštakaka atveria Stjavratos Munio maldos seką. Pirmame ir antrame posme jis siūlo pranamas tam Šri Hari [Krišnai], kuris yra valdomas Savo atsidavusių prema. Trečioje šlokoje jis pakartotinai siūlo savo vandaną, maldas. Ketvirtame ir penktame posmuose jis pasmerkia visus tikslus, pradedant mokša, ir meldžia, kad Šri Krišna visam laikui apsireikštų jo širdyje Bala-gopalos pavidale. O šeštame posme jis prašo tiesioginio daršano su Šri Bhagavanu.

Kadangi maldos išsipildymas nėra eilinis dalykas, Satjavrata Muniui nebuvo visiškai tinkama prašyti tiesioginio daršano pačioje pradžioje. Tai reiškia, jog mes turėtume būti kantrūs ir neturėtume apleisti sadhana-bhadžanos eigos. Praktikuoti reikia atitinkamai pagal savo adhikarą. Taip pat yra svarbu žinoti, jog atliekant sadhana-bhadžaną sadhu-sangoje palaipsniui yra praeinama anartha-nivritti, tada ništha, ruči, asakti ir galų gale pasiekiama bhava. Tuo metu sadhakos stajibhava, amžinas ryšys su Krišna kartu su Krišnos pavidalu apsireikš širdyje. Štai taip vystosi raghanuga bhakti. O tada vėliau, vien tik premos lygyje, ilgėjimasis tampa tokiu stipriu, jog bhaktas pagaliau gauna tiesioginį Bhagavano daršaną.

Satjavrata Munis atliko nama-sankirtaną (namo deva damodara) kartu su troškimu pasiekti tiesioginį Krišnos daršaną. Mes taip turėtume melstis Krišnai, tačiau daug svarbiau yra melstis Krišnos palydovams nama-sankirtanos metu. Be Krišnos daršano galutinis širdies užsiteršimas, kašja, niekada neišnyks. Vien tik matant Krišną tiesiogiai anartha-nivritti bus užbaigta. Tada neliks net mažiausio anarthos pėdsako, nebus ir šanso, kad ji sugriš atgal. Kol mes nesuprasime šios tattva-siddhantos (galutinės filosofinės tiesos), tol mūsų bhakti negalės vystytis.

//Paimta iš “The Rays of Harmonist”, 2006 metų Karikos leidinio (16 numeris).

[Tęsinys] Satjavrata Munis jautėsi visiškai beviltiškai, kadangi negalėjo atlikti sadhana-bhadžanos ir todėl negavo tiesioginio Krišnos daršano. “Tenumirštu aš tuojau pat”, – galvojo jis. Staiga jo širdį užplūdo džiugesys, ir jis ėmė šypsotis. Satjavrata Munis ėmė melstis: “O, aš matau, jog Krišna yra besąlygiškai maloningas, ir kad visi Jo palydovai yra tokie pat maloningi. Jų malonė lyja visur”.

Tiktai kalnai negali gauti malonės. Lietus krenta ant kalno galvos, tačiau kai vanduo teka žemyn, jis susikaupia į pelkes. Kas turi sekančią nuotaiką, tiems lietaus vanduo (malonė) gali būti rezervuota:

trinad api sunicena
taror api sahisnuna
amanina manadean
kirtaniyah sada harih

“Laikydamas save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, būdamas pakantesniu už medį, laisvas nuo troškimo įgyti pripažinimą ir rodydamas pagarbą visiems, žmogus turi be paliovos būti pasinėręs į hari-kirtaną (šventų Vardų kartojimą).”

(Šri Šikšaštakam 3)

Krišnos malonė krenta ant viso pasaulio, nepalikdama jokios nepadengtos vietos.

samsara-davanala-lidha-loka-
tranaya karunya-ghanaghanatvam
prapratasya kalyana-gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam

“Kaip kad lietaus debesis užgesina liepsnojantį mišką lydamas ant jo, taip Šri Gurudeva išlaisvina sielas, dengiančias materialios egzistencijos liepsnose ir kenčiančias tris kančias – adhyatmika, adhibhautika ir adhidaivika. Aš lenkiuosi Šri Gurudevai, kuris nužengia kai Krišnos malonė nepaprastai sutirštėja, ir kuris yra palankių savybių vandenynas”.

(Šri Gurvaštakam 1)

Šis posmas tvirtina, jog Šrila Gurudeva, kuris būdamas tarsi Krišnos malonės lietaus debesis, šlaksto šią malonę visur. Norintys išsimaudyti šioje malonėje pasieks premą, tačiau tie, kurie atstumia ją, gali netekti tos malonės amžinai. Dėl to Satjavrata Munis meldžia visada gauti bepriežastinę Krišnos malonę.

[Pratęsimas] Šioje maldoje Šrila Rūpa Gosvamis sako: “Man teko girdėti, jog Drona ir Dhara [1. Praeituose gyvenimuose Nanda Baba ir Motina Jašoda buvo Drona ir Dhara, jie atliko rūsčias askezes, kol Viešpats Brahma suteikė palaiminimą turėti tėvišką meilę Bhagavanui] garbino Viešpatį Narajaną visas keturias jugas. Tai pat girdėjau, jog kai kurios sadhana-siddha gopės atliko sadhana nesuskaičiuojamą daugybę kalpų [2. Kalpa yra viena Viešpaties Brahmos diena, trunkanti tūkstantį maha-jugų arba 4.32 milijardus metų]. Kol jos praktikavo, gimė ir mirė daugybė Brahmų. Ir tik tada jos pasiekė gopi-bhavą.” Ši prema yra tokia reta, jog be bepriežastinės Krišnos malonės mes niekada negalėsime ją pasiekti.

“Šri Šad-Gosvamyaštakam” (6) giedama:

sankhya-puravaka-nama-gana-natibhih
kalavasanti-krtau
nidrahara-viharakadi-vijitau
catyanta-dinau ca yau
radha-krsna-guna-smrter madhurima
avanandena sammohitau
vande rupa-sanata raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau

“ Aš garbinu Šešis Gosvamius, kurie leisdavo visą savo laiką kartodami šventus vardus, dainuodami ir lenkdamiesi dandavant-pranamomis, taip nuolankiai išpildydami savo įžadą kiekvieną dieną nusilenkti nustatytą skaičių kartų. Tokiu būdu jie naudojo savo vertingus gyvenimus ir nugalėjo valgymą ir miegojimą. Visada žvelgdami į save kaip į visiškai niekam tikusius, jie būdavo užburti dieviškos ekstazės, prisiminę Šri Radhos ir Krišnos saldžias savybes.“

radha-kunda-tate kalinda-tanaya-
tire ca vamsivate
premonmada-vasad asesa-dasaya
grastau pramattau sada
gayantau ca kada harer guna-varam
bhavabhibhutau muda
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau

“Aš siūlau dandavat pranamą Šešiems Gosvamiams, kurie tapo pamišę premoje (premonmāda) išsiskyrimo nuotaikoje. Kartais jie eina prie Radha kundos arba Jamunos krantų, kartais į Vamši-vatą. Apsvaigę kṛṣṇapremoje, jie buvo užvaldyti bhavos ir džaugsmingai dainavo apie pačią tauriausią ir nuostabiausią Šri Hari mādhurya-rasą.”

(Šri Šad-Gosvamiaštakam 7)

Aukščiau minėtame posme žodis “ašeša” nurodo šešių Gosvamių ašta-sattvika-bhavas arba kūniškas transformacijas, sukeltas aštuonių tipų ekstazių. Kartais neišmatuojamame išsiskyrime jų būklė vos nesibaigdavo dešimtąja gyvenimo pakopa – mirtimi. Šeši Gosvamiai gyveno Radha-kundoje ir Šyama-Kundoje, ritinėjosi žeme, vaikščiojo po Vrindavaną, Vamšivatą ir visas kitas šventas vietas raudodami bei giliai sielodamiesi.

ha radhe braja devike ca lalite
he nanda-suno kutah
sri-govardhana-kalpa-padapa-ale
kalindi-vanye kutah
gosantav iti sarvato vraja-pure
khedair maha-vihvalau
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-goplakau

“Aš atlieku vandaną Šešiems Gosvamiams, kurie visada šaukia, „O Radhe! O Vrindavanos Karaliene! Kur tu? O Lalite! O Nandos Maharadžos Sūnau! Kur Jūs? Ar Jūs sėdite po Šri Govardhanos kalvos kalpa vrikša medžiais? Ar Jūs klajojate miškuose prie minkštų Kalindi krantų?“. Klaidžiodami po visą Vradža-mandalą, jie visada dejuodavo, apimti ir deginami didžiausio išsiskyrimo jausmų.”

Gosvamiai valgė ir gėrė tik tiek, kad palaikyti savo gyvybes – keletą sausų grūdų ar žirnių. Kartais jie nevalgė nieko iš viso, o kartais gėrė tiktai vandenį. Jeigu jie miegojo, tai tiktai dvidešimt keturias minutes – niekada nedaugiau negu keturiasdešimt aštuonias. Kartais jie nemiegodavo iš viso, net momentą. Visą savo laiką jie praleido verkdami, raudodami, prisimindami ir diskutuodami saldžius Krišnos ir gopių žaidimus Vradžoje. Šri Rūpa Gosvamis, Sanatana Gosvamis bei Raghunatha dasa Gosvamis tarpusavyje bendravo tokiu pačiu būdu.