Tyra Bhakti

Author Archive

Iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo rytinių pokalbių knygos “Walking with a Saint”.

“Atsikėlęs anksti, nuo 3 val. ryto, sukartojęs mantras ir maldas bei pašlovinęs įvairius Krišnos vardus ir nuostabias savybes, Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas įprastai rytais išeidavo pasivaikščioti greitu žingsniu, pasivaikščiojimas trukdavo iki valandos. Tuo metu norintys pabendrauti su juo galėdavo eiti kartu, ir klausytis, nes kartais jis sustodavo ir spontaniškai dalindavosi savo suvokimais.
Jo asmenybė spinduliuoja taurumu ir kilnumu, jo santykiai ir bendravimas su kiekvienu žmogumi – artimi ir meilūs. Su juo bendrauja šimtai tūkstančių žmonių, bet jis visada sugeba atitinkamai bendrauti su klausiančiu asmeniu, netgi jeigu tas asmuo anksčiau nebuvo jo sutikęs. Vienam besiteiraujančiam jis gali kalbėti su juokaujama ironija, kitam rimtai, trečiam – žaismingai, dar vienam su simpatijos tonu, kitam – su subtiliomis filosofinėmis detalėmis, dar kitam su apgalvotu paprastumu. Kartais tai, ką jis sako, tinkama tam momentui, kartais amžinybei. Kartais jo atsakymai skirti konkrečiam individui, kartais visiems besiklausantiems, tačiau abiem  atvejais jo žodžiai apšviečia visus. Dažniausiai jis atsako pats, o kartais atsakyti pašaukia sanjasį ar kitą vyresnįjį mokinį. Kartais jis išreiškia teigiamą savo mokinių atsakymų vertinimą, o kartais juos pataiso. Indijoje yra patarlė, kad mama moko savo marčią mokydama dukrą. Kitaip sakant, mama lengvai pamoko ir pataiso dukrą, bet tie pamokymai lygiai galioja ir ne tokiai artimai marčiai. Panašiai Šrila Maharadžas apmoko savo mokinius-pamokslautojus kalbėti ir suprasti su dideliu tikslumu ir aiškumu Vedų filosofijos nustatytąsias tiesas; tuo pačiu jis nori įkvėpti visus pasaulio žmones, kuriuos visus laiko savo dvasiniais vaikais. Jis nori įkvėpti jiems supratimą, kad teisinga filosofinė mintis pakylėja žmogų tobulėjimo kelyje, o filosofinė miskoncepcija gali išvesti iš to kelio, ir laikyti prirakinusi materialios ir dasinės sumaišties tamsoje.
2008 metais buvo švenčiamas jo 87-asis gimtadienis, bet jis vaikščiojo ne tik greitu žingsniu, bet ir su didele elegancija ir subtilumu. Neįmanoma buvo nelikti apstulbintam jo šilumos, laisvumo ir ramumo, užuojautos, rimties; netgi menkas  jo bepriežastinės, visad naujos meilės ir švelnumo visiems pajautimas nepaprastai paveikdavo. Iš dvasinių mokytojų sužinome, kad kai šventasis kalba, iš jo žvilgsnio ir iš kiekvienos kūno poros sklinda  premos (transcendentinės meilės Dievui) atomiškos dalelės, ir paliečia tuos, kuriems teko laimė būti jo draugijoje. Kiekvienas pradeda [dvasinį tobulėjimą] nuo kažkur, o jis priima kiekvieną su neaprėpiama tarsi vandenynas, atvira širdimi.”

(Iš knygos pratarmės)

***

“<…>
Mahabuddhi dasa: Aš buvau veikiamas radža gunos (aistros būdo). Mane įtakoja tik radža guna ir tama guna (tamsos būdas), nemanau, kad esu įtakojamas satva gunos (materialaus gerumo būdo).

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tada kaip tavo Gurudevas [Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada] tave priėmė.

Mahabudhi dasa: Tik iš savo malonės. Nežinau, kaip jūs mane priimate.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Kai ką matau tavyje. Jis kai ką matė, taip pat ir aš matau. Bet nežinau, kaip tu manei priėmei.

Mahabuddhi dasa: Šrila Prabhupada pasakė man medituoti šį posmą kiekvieną dieną:

tesam satata-yuktanam
bhajatam priti-pūrvakam
dadami buddhi-jogam tam
yena mam upayanti te
(Bhagavad-gita 10.10)

“Tiems, kas nuolat pasišventę tarnauti Man su meile, Aš, suteikiu supratimą, kurio pagalba jie gali pas Mane ateiti.”

Jis pasakė “Krišna tau duos supratimą kaip tarnauti”. Taigi, aš galvojau taip ir meldžiausi. Tada, kai atvykau į Alachua, jūs pasodinote mane šalia savęs kai kalbėjotės su Šripad Bhagavat Maharadžo sūnumi, aiškindamas jam mėsos valgymo blogas pasekmes. Mano akyse ėmė kauptis ašaros. Tada jūs uždėjote ranką man ant širdies ir pasakėte “ten satata-yuktanam bhajatam priti-pūrvakam”.
Taigi, kaip aš galėčiau jums geriausiai tarnauti?

Šrila Narajana Gosvami Maharadžas: Tu jau stengiesi man tarnauti.

Mahabuddhi dasa: Stengiuosi, bet nelabai gerai sekasi.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Aš turiu norą, kad gaura-vani, Šri Čaitanjos Mahaprabhu mokymas, kurį pamokslavo mūsų parampara, ir kurio Čaitanja Mahaprabhu asmeniškai laikėsi, nesustotų po to, kai paliksiu šį pasaulį. Tai turėtų tęstis.
Visi turėtų būti vieningi. Stenkitės visur pamokslauti ir leisti mano knygas – yra tiek daug knygų. Šventyklos neturėtų susiskaldyti į atskirus mathus su atskirais interesais. Visos šventyklos ir visi bhaktos turėtų būti susivieniję. Turėsite bandyti tai įvykdyti.

<…>”

(Iš pokalbio su Mahabuddhi das, 2008 m. gegužės 20 d.)

***

Iš Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo knygos “Harmony”

 Kartą gyveno labai neturtinga našlė brahmani, kurios vienintelis sūnus buvo nuostabus ir žavus maždaug devynerių metų berniukas. Jie gyveno trobelėje. Save ir savo sūnų našlė išlaikė elgetaudama. Ji buvo inicijuota aukščiausios klasės Vaišnavo ir kasdien garbindavo Thakuradži. Tarnaudama, kartodama ir nuolatos atmindama Krišną, ji buvo laiminga.

Vieną labai ankstų rytą brahmani buvo užsiėmusi savo pareigomis. Moteris paprašė sūnaus parnešti gėlių, skirtų garbinimui, nuo netoliese augančių krūmų. Berniukas džiugiai išėjo vykdyti mamos nurodymo ir pradėjo nuo krūmų skinti beli, cameli ir kitas gėles. Staiga iš krūmų išlindo nuodinga gyvatė ir įgėlė berniukui. Jo kūnas tuoj pat pajuodavo, vaikas sukniubo ant žemės ir mirė.

Kaip tik tuo metu mišku ėjo medžiotojas ir pamatė šį įvykį. Jam labai pagailo berniuko. Medžiotojas ėmė kartoti tokią mantrą, kuria buvo galima labai lengvai valdyti gyvates. Kai gyvatė išgirdo medžiotojo mantrą,  nurimo, o  medžiotojas įdėjo ją į molinį indą, kurį turėjo. Medžiotojas uždengė indą  ir pasiėmė jį su savimi. Laikydamas vaiką savo rankose, jis prisiartino prie berniuko motinos.

Kai senoji našlė išvydo savo sūnų, ji sušuko: „Kas atsitiko?“, ir pradėjo graudžiai verkti: „O, varge! O, varge!”. Po kiek laiko moteris truputį aprimo ir medžiotojas prabilo:

- O motina, aš buvau čia, kai berniukas skynė gėles. Jis nekaltas. Jis  nepuolė gyvatės ir netrukdė jai. Šis gyvis išlindo iš krūmų ir įgėlė jam be jokios priežasties. Aš pagavau tą nuodingą gyvatę mantros pagalba ir įdėjau ją į šį puodą. Prašau, liepkite man šį padarą sukapoti į gabalus. Aš sudeginsiu jį ir taip neliks jokių jo egzistavimo pėdsakų. Prašau, liepkite man. Liepkite man.

Medžiotojas vis prašė senosios našlės, tačiau ji tiesiog paklausė medžiotojo:

- O medžiotojau, jei tu nužudysi  šią nuodingą gyvatę ir sudeginsi jos kūną, ar tai sugrąžins atgal mano sūnų?

- Niekada, – atsakė jis.

- Tuomet kodėl tu turėtum ją žudyti? -  paklausė ji, – aš nenoriu jos žudyti.

Medžiotojas atkakliai tvirtino:

- Ši gyvatė yra nedora. Ji gali įgelti kam nors kitam. Jūs būtinai turite liepti man ją užmušti ir sudeginti.“

Ši našlė brahmani buvo save suvokusi siela ir Krišnos bhaktė. Ji tiesiog atsakė:

- Kodėl tu turėtum užmušti šią nuodingą gyvatę, jeigu tai vis tiek nesugrąžins man sūnaus? Prašau, nežudyk jos.

Medžiotojas vėl pasakė tą patį:

- Jeigu aš neužmušiu šios didžiulės gyvatės, ji be jokios priežasties užpuls kitą praeivį.

Tuo momentu medžiotoją  pertraukė gyvatė:

- Kodėl tu turėtum mane nužudyti? Metų metus aš gyvenau šiuose krūmuose ir  niekam neįgėliau. Šiandien aš įgėliau šiam berniukui, nes  Mirtis atėjo ir liepė man berniukui įgelti. Aš nekalta. Nežudyk manęs.

Kaip tik tą akimirką  asmeniškai pasirodė įkūnytoji  Mirtis, Jamaradža Maharadžas, kuris valdo kiekvieno mirtį. Jamaradža tarė gyvatei:

- Ar tu sakai, kad tai aš atsakingas dėl to, kas nutiko? Ar aš liepiau įgelti berniukui? Aš taip nepasielgiau. Kodėl kaltini mane? Aš nesu už tai atsakingas. Berniukas yra atsakingas už savo veiksmus. Ankstesniuose savo gyvenimuose tiek berniukas, tiek gyvatė turėjo žmogiškuosius pavidalus. Jie kovėsi, ir šis berniukas nužudė gyvatę, kuri tuomet buvo žmogus. Nužudytasis žmogus atgimė kaip nuodinga gyvatė ir dabar atsikeršijo. Iš tikrųjų tai berniuko praeities veiksmai yra lyg gyvatė, kuri įgelia ir nužudo jį patį. Aš pats, Jamaradža, nesu už tai atsakingas. Gyvatė taip pat nėra už tai atsakinga.

Jeigu jūsų gyvenime iškyla problema, tai reiškia, kad praeityje jūs padarėte kažką neteisingai ir dabar pasirodo rezultatas. Kodėl dabar bijote paragauti  rezultato? Jūs privalote paragauti. Kad ir kaip bijosite ir nenorėsite rezultato, jo vis tiek sulauksite. Jūs turėsite paragauti visų savo blogų veiksmų rezultatų. Šis dėsnis panašiai galioja ir visiems geriems veiksmams. Nebijokite. Krišna viską taip sutvarkė.

Jeigu jūs ką nors užgauliojate, Krišna viską sutvarkys taip, kad jus taip pat užgaulios. Jūs negalite ploti tik su viena ranka. Kitais žodžiais tariant, jūs padarėte blogų dalykų praeityje ir todėl dabar sulaukiate savo veiksmų rezultatų. Jeigu našlė būtų liepusi medžiotojui sukapoti ir sudeginti gyvatę, ji turėtų vėl gimti, o gyvatė turėtų atgimti žmogaus pavidalu, kad galėtų jai atkeršyti.

Jei kas nors šiurkščiai elgiasi su jumis, neatsilyginkite šiurkščiu elgesiu. Net jei kažkas duoda jums nuodų, būkite atsargūs. Elkitės kaip Šri Prahlada Maharadžas ir Šrila Haridasa Thakuras. Nors Haridasa Thakurą nuplakė daugybėje turgaviečių, jis vis tiek meldėsi: „O Krišna, būk maloningas ir atleisk jiems. Šie kirčiai yra visų mano ankstesnių nuodėmingų veiklų rezultatas ir per šiuos kirčius  mane aplanko Tavo malonė“. Būkite ramūs, tylūs ir kartokite Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė.

Galvokite: „Aš esu niekam tikęs. Aš įžeidžiau daugelį Vaišnavų ir tai, kad dabar esu kvailas ir nesąmoningas, yra šių įžeidimų padarinys. Nors aš ir kartoju šventą vardą, tačiau iš mano akių nerieda ašaros ir mano širdis nesuminkštėja. O Krišna, ką gi man daryti?“

Jūs taip pat galite atminti Šri Čaitanją Mahaprabhu ir melstis Jam: „O Čaitanja Mahaprabhu, Tavoji malonė bepriežastinė. Meldžiu, dovanok man savo malonę. Šioje Kali-jugoje gyvenimas yra trumpas, jį slegia daugybė problemų ir protas nuolatos kankinasi. Ką aš turėčiau daryti? Kai tik mėginu užsiimti bhakti,  mane užgriūna kliūtys. Aš negyvenu Vaišnavų bendrijoje, esu silpnas ir negavau Krišnos malonės. O Čaitanja, žinau tik Tave. Tu suteikei malonę Džagajui ir Madhajui. Kodėl ne man? Aš esu kur kas nelaimingesnis už juos, ir dėl to esu kvalifikuotas gauti Tavo malonę.“

Jeigu taip verksite, Krišna suteiks jums Savo malonę. Jei taip kartosite šventus vardus, jūsų širdys suminkštės ir iš akių pabirs ašaros. Jei akyse nepasirodo ašaros, jūs galite galvoti: „Aš padariau labai daug įžeidimų.“ Visada taip atgailaukite ir kartokite Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė.

1999 m. liepa, Prancūzija, Tulūza

Vertė: Sulalita dasi ir Taravali dasi

Śrīla Viśvanātha Cakravartī Ṭhākura

kṛṣṇa-prasādena samasta-śailasāmrājyam
āpnoti ca vairiṇo ’pi
śakrasya yaḥ prāpa baliṁ sa sākṣād
govardhano me diśatām abhīṣṭam (1)

O, kad Govardhanos kalnas išpildytų mano giliausią troškimą – išvysti Šri Radhos ir Krišnos žaidimus (lilas). Šri Krišnos malone Govardhana tapo visų kalnų imperatoriumi ir priėmė Indrai skirtas aukas, nepaisant paties Indros priešiškumo.

sva-preṣṭha-hastāmbuja-saukumāryasukhānubh
ūter ati-bhūmi-vṛtteḥ
mahendra-vajrāhatim apy ajānan
govardhano me diśatām abhīṣṭam (2)

Govardhana, jusdamas savo mylimo Krišnos lotosinės rankos švelnumą, kai Krišna jį buvo iškėlęs į viršų, patyrė tokią palaimą, jog net nejuto jo kūną pliekiančių Indros žaibų. Teišpildo šis Govardhana mano troškimą.

yatraiva kṛṣṇo vṛṣabhānu-putryā
dānaṁ gṛhītuṁ kalahaṁ vitene
śruteḥ spṛhā yatra mahaty ataḥ śrī-
govardhano me diśatām abhīṣṭam (3)

Reikalaudamas mokesčio už praėjimą, Krišna keletą valandų ginčijosi su Vrišabhanu Maharadžo dukra prie Dan Ghati. Govardhaną lankantys rasika-bhaktos trokšta išgirsti tą saldų meilės ginčą. Teišpildo Govardhana mano troškimą, kad aš taip pat galėčiau išgirsti šį žodžių mūšį.

snātvā saraḥ svāśu samīra-hastī
yatraiva nīpādi-parāga-dhūliḥ
ālolayan khelati cāru sa śrī-
govardhano me diśatām abhīṣṭam (4)

Maudydamasis lotosų pilnuose Govardhanos ežeruose, kuriuos supa kadambos medžiai ir įvairios gėlės, stiprus vėsus vėjelis pučia virš vandens, purtydamas žiedadulkes nuo vienas su kitu besiliečiančių gėlių žiedų. Šis vėjelis, žaismingai sumišęs su gėlių aromatu ir žiedadulkėmis, primena dramblį, kuris po maudynių išsivolioja dulkėse ir leidžiasi dūkti su draugėmis. Teišpildo gražusis Govardhana mano troškimą.

kastūrikābhiḥ śayitaṁ kim atrety
ūhaṁ prabhoḥ svasya muhur vitanvan
naisargika-svīya-śilā-sugandhair
govardhano me diśatām abhīṣṭam (5)

Ar saldus aromatas nuo Govardhanos sklinda todėl, kad Krišna čia miega kastūri gėlių (kvepiančių kaip muskusas) žiedų guolyje? Jei Krišna čia nemiegotų, iš kur gi atsirastų šis aromatas? Visi Govardhanos akmenys (šilos) kvepia, nes lengvas vėjelis neša žiedadulkes ir gėlių kvapus bei Krišnos žaidimų su visomis gopėmis aromatą. Teišpildo šis Govardhana mano troškimą.

vaṁśa-pratidhvany-anusāra-vartma
didṛkṣavo yatra hariṁ hariṇyaḥ
yāntyo labhante na hi vismitāḥ sa
govardhano me diśatām abhīṣṭam (6)

Elniai, laipiojantys ant Govardhanos, ima bėgti ton pusėn, iš kurios atsklinda garsas, sukeltas pro bambukų skyles pučiančio vėjo, manydami, jog Krišna ten groja Savo fleita. Neradę Krišnos, elniai stebėdamiesi klaidžioja, visur Jo ieškodami. Teišpildo šis Govardhana mano troškimą.

yatraiva gaṅgām anu nāvi rādhām
ārohya madhye tu nimagna-naukaḥ
kṛṣṇo hi rādhānugalo babhau sa
govardhano me diśatām abhīṣṭam (7)

Manasi Gangos viduryje Šri Radha sėdėjo Krišnos valtyje. Valtis ėmė skęsti, ir Ji tvirtai apsikabino Jo kaklą. Jiedu buvo labai gražūs. Teišpildo Govardhana, kuriame vyko ši slapta lila, mano troškimą.

vinā bhavet kiṁ hari-dāsa-varyapadāśraya
ṁ bhaktir ataḥ śrayāmi
yam eva saprema nijeśayoḥ śrī-
govardhano me diśatām abhīṣṭam (8)

Kaip įmanoma pasiekti tyrą dvasinę meilės tarnystę (šudha bhakti), neradus prieglobsčio prie Govardhanos – geriausio Šri Hari tarno, kupino meilės Šri Radhai ir Krišnai – lotosinių pėdų? Teišpildo šis Govardhana mano gilų troškimą ir dovanoja man ypatingą meilės tarnystę (prema-seva) Šri Radhai ir Krišnai, kai Jiedu susitinka daugybėje Govardhanos kundžių.

etat paṭhed yo hari-dāsa-varyamahānubhāvāṣ
ṭakam ārdra-cetāḥ
śrī-rādhikā-mādhavayoḥ padābjadāsya
ṁ sa vinded acireṇa sākṣāt (9)

Tas, kuris šiuos aštuonis posmus, šlovinančius iškiliausią Šri Hari tarną, skaito virpančia širdimi, drebančiu balsu, besišiaušiančiais plaukais ir srūvančiomis iš akių ašaromis, te greitai pasiekia tiesioginę tarnystę Šri Radhikos ir Madhavos lotosinėms pėdoms. Stebėdamas Jų žaidimus Govardhana patiria daugybę transcendentinių jausmų (bhavų), ir kadangi yra labai maloningas, gali lengvai suteikti šią premą kitiems.

Brangūs bhaktos ir draugai,

su dideliu džiaugsmu pranešame, kad nuo rugpjūčio 17 d. iki 23 d. Lietuvoje viešės viena pirmųjų Jo Dieviškosios Malonės Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados mokinių (inicijuota 1966 m.) ir Jo Dieviškosios Malonės Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo šikša mokinė, bhaktini ir žinoma Krišnos Sąmonės dailininkė

Šrimati Šjamarani (Džadurani) didi.

Meiliai kviečiame visus į programas-paskaitas.

Šrimati Šjamarani didi, gavusi Audarja Apdovanojimą už dvasinius paveikslus iš Pasaulinės Vaišnavų Asociacijos (VWA).

Trumpa Šjamarani didi biografija

Programų tvarkaraštis

Sutikimas. Šjamarani didi atvyksta į Vilniaus oro uostą iš Kijevo
rugpjūčio 17 d. (trečiadienį) 14.15  val.
reisu VV 245 (Aerosvit Airlines).

RUGPJŪČIO 18 D., KETVIRTADIENIS

Rytinė programa - 9 val.
Vakarinė programa – 18 val.
Vilniuje
pas Dojalą Krišną Prabhu ir Vradža-vilasini Didi bei Giriwalą Didi

RUGPJŪČIO 19 D., PENKTADIENIS

Rytinė programa - 9 val.
Vilniuje
pas Dojalą Krišną Prabhu ir Vradža-vilasini Didi bei Giriwalą Didi

Vakarinė viešoji programa – 18 val.
Vilniuje
Trakų g-vė 9A
(“Pranciškonų rūmai”),
107 patalpa

RUGPJŪČIO 20 D., ŠEŠTADIENIS

Rytinė programa – 9 val.
Vilniuje
pas Dojalą Krišną Prabhu ir Vradža-vilasini Didi bei Giriwalą Didi

Vakarinė viešoji programa – 18 val.
Kaune,
Mažajame Lektoriume
(Dujotiekio g. 26, netoli “Girstupio”)

(orientyrus ir telefonus žr. gale)

RUGPJŪČIO 21 D., SEKMADIENIS

Rytinė programa - 9 val.
Vakarinė programa – 18 val.
Vilniuje
pas Dojalą Krišną Prabhu ir Vradža-vilasini Didi bei Giriwalą Didi

RUGPJŪČIO 22 D., PIRMADIENIS

ŠRI KRIŠNA DŽANMAŠTAMIS
(Viešpaties Krišnos gimimo diena)

Rytinė programa – 9 val.
Vakarinė programa – 18 val.
Vilniuje
pas Dojalą Krišną Prabhu ir Vradža-vilasini Didi bei Giriwalą Didi

RUGPJŪČIO 23 D., ANTRADIENIS

Nandotsava;
Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados atėjimo diena

Rytinė programa – 9 val.
Vilniuje
pas Dojalą Krišną Prabhu ir Vradža-vilasini Didi bei Giriwalą Didi

PAPILDYTA: šiandien (rugpjūčio 23 d. antradienį) įvyks dar viena vakarinė programa Dojal Krišnos Prabhu ir Vradža Vilasini didi bei Giriwalos didi namuose, Šjamarani didi dalinsis prisiminimais apie Šrilą Prabhupadą. Kirtanos pradžia: 18 val., paskaitos pradžia: 19 val.. Šjamarani didi išvyks iš Lietuvos anksti ryte trečiadienį 4.30 val.

***

Orientyrai ir kontaktaktai:

Bendra informacija

Vilniuje: Sušila dasi (Jūratė) – (+370)65203007 (mob.),
jurate.susila@gmail.com;

Kaune: Ananta Krišna das (Antanas): (+370)60188455 (mob.),
(+370)68319782 (mob.), asuodys@gmail.com.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Dojal Krišna das (Dalius) ir Vradža-vilasini dasi (Vilija) – (+370)52417010 (namų)

(+370)65050524  – Dojal Krišna das (mob.)

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

“Pranciškonų rūmai” Vilniuje (Trakų g. 9/1) – žemėlapis maps.lt

Mažasis Lektoriumas Kaune (Dujotiekio g. 26) - žemėlapis maps.lt

Artėjant Šjamarani dasi apsilankymui Lietuvoje (programos-paskaitos vyks nuo rugpjūčio 17 d. iki rugpjūčio 23 d. Vilniuje ir Kaune, apie konkretų programų laiką ir vietas informuosime kiek vėliau) pristatome jos trumpą biografiją, dvasinę veiklą ir kūrybą.

***

Šjamarani dasi

1964 metais baigusi muzikos ir meno gimnaziją (Music and Art High School), Šjamarani dasi tapo Niujorko Miesto Koledžo (New York City College) studente ir pasirinko meno ir istorijos studijas. 1966 metais, būdama 19 metų amžiaus, ji sutiko savo dvasinį mokytoją.

Jos dvasinis mokytojas yra Jo Dieviškoji Malonė A.Č. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada  – ISKCON’o įkūrėjas-ačarja, pasaulyje žymus Krišnos Sąmonės ir Vedų kultūros skelbėjas, milijonus dvasingumo ieškotojų mokęs šventasis. Netrukus po jų susitikimo ji buvo inicijuota ir gavo dvasinį vardą Džadurani dasi (1992 m. Šrila Prabhupada įkvėpė savo dvasinės misijos tęsėją Šrilą Bhaktivedantą Narajaną Maharadžą suteikti jai papildomą dvasinį vardą *[žr. paaiškinimą teksto pabaigoje] – Šjamarani dasi. Ji tapo viena pirmųjų jo mokinių.)

Šrila Prabhupada mokė ją Krišnos sąmonės filosofijos, kuri dar vadinama sanatana-dharma ir bhakti, –  Indijos senosios dvasinės išminties, kurios neveikia laiko tėkmė. Net tuomet kai Šjamaranei dasi mokymasis pas Prabhupadą ir Krišnos sąmonė buvo dar visai nauji dalykai, Šrila Prabhupada siųsdavo ją į įvairias jogos grupes, mokyklas ir universitetus (taip pat ir Harvardo universitetą), kur ji pristatydavo savo dvasinio mokytojo žodžius, taip dalyvaudama mokslo apie Dievą skleidimo misijoje.

Jo Dieviškoji Malonė Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada

Nuo 1966 metų ji nutapė daugiau nei 200 paveikslų Šrilos Prabhupados šventykloms ir knygoms. Jis nurodė pradėti nuo paveikslų šventykloms tapymo; ji daugiausiai tapė Šri Radha-Krišną, Pančatatvą,  Šrilą Prabhupadą ir mokinių seką, Višnu Priežasčių Vandenyne, Radhą ir Krišną bei aštuonias gopes. Vėliau rūpestingai vadovaujama savo mokytojo, ji tapė iliustracijas ir jo verčiamoms bei komentuojamos knygoms, tokioms kaip Bhagavad-gita ir Šrimad-Bhagavatam.

1966 metais Šrila Prabhupada pakvietė ją tapyti paveikslus toje pat šventykloje, kur jis gyveno, tad ji turėjo puikią progą gauti daug asmeniškų pamokymų, kaip tapyti dvasinį pasaulį. Šjamarani dasi sako, kad šių paveikslų didi vertė yra tame, kad jie nėra menininko vaizduotės vaisius – kiekviena paveikslo detalė atėjo iš šventraščių ir iš jos dviejų dvasinių mokytojų – Šrilos Prabhupados ir Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo. Ji lygina save su teptuku, nes iš tikro paveikslus per jos rankų sugebėjimą piešti apreiškia jos du guru.

Daugelio vertinimais, pati reikšmingiausia Šrilos Prabhupados dovana pasauliui yra jo knygos – autoritetingi ir autentiški Vedų literatūros vertimai. Jis dažnai pavadindavo senųjų Vedų tekstų vertimą ir komentavimą savo misijos siela ir gyvybe. Kartą jis pasakė: „Paveikslai yra „gyvybės skyrius“ („life department“), o knygų leidyba – „sielos skyrius“ („soul department“).“  Jis kartais prašydavo Šjamaranės dasi išrinkti tas scenas  ar filosofines išvadas, kurias būtų svarbiausia atvaizduoti, ir nutapyti joms paveikslus bei parašyti antraštes.

Akademinė visuomenė labai vertina Šrilos Prabhupados knygas už autoritetingumą, gilumą, aiškumą, jas nagrinėja Sanskrito žinovai, visų religijų pasekėjai, jos naudojamos kaip vadovėliai koledžų religijos kursuose. Jo knygos, kaip antai Bhagavad-gita, Šrimad-Bhagavatam, Čaitanja-čaritamrita, gausiai pripildytos gražių ir spalvingų Šjamaranės dasi ir jos kolegų nupieštų iliustracijų, buvo išverstos daugiau nei į 50 kalbų ir milijonais buvo išplatintos visame pasaulyje. Net ir po daugybės metų Šrilos Prabhupados knygos vis dar keičia dvasinės tiesos trokštančių žmonių gyvenimus.

Šrila Prabhupada paprašė Šjamaranės dasi panaudoti paveikslus žurnalo „Back to Godhead“ leidyboje. Šimtai milijonai šio žurnalo egzempliorių buvo išplatinti visame pasaulyje. Šrila Prabhupada rašė viename laiške savo mokiniui: „Esu įkvėptas, kai išgirdau, kad Džadurani piešia labai gražius paveikslus, visi jie vienas po kito gali būti panaudoti ir pasirodyti ant „Back to Godhead“ žurnalo viršelio.“

1967 metais Šrila Prabhupada paskyrė ją ISKCON’o organizacijos svarbiausia meno vadove  ir pasakė: „Aš išmokiau ją, kaip reikia tapyti, – kartojant Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė.“ Jis taip pat pasakė: „Iš pradžių ji nemokėjo piešti, tačiau ji laikėsi šravanam kirtanam višnu proceso (klausymasis apie Viešpatį Šri Krišną ir Jo šlovinimas giedant ir pasakojant) ir jos talentas išryškėjo.“ Kartą jis pareiškė savo mokiniams: „Šie paveikslai yra langas į dvasinį pasaulį. Jie bus tarytum lietus po pasaulietinio meno sausros. Visi bus sužavėti.“

Rūpestingai vadovaujama Šrilos Prabhupados,  Šjamarani dasi tapo vieną pirmųjų Krišnos sąmonės judėjimo mokytojų Vakaruose. Dabar visame pasaulyje ji gerbiama kaip Vedų filosofijos lektorė – ji kalba JAV, Kanadoje, Anglijoje, Vokietijoje, Honkonge, Kinijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Malaizijoje, Australijoje, Kosta Rikoje. Ji reguliariai kviečiama pamokslauti šventyklose, jogos ir kitose dvasinėse įstaigose, televizijos ir radijo laidose. Pastaraisiais metais ji dalyvavo televizijos ir radijo laidose Bosnijoje ir Italijoje. Italijoje ji dalyvavo televizijos šou, kurį stebėjo daugiau nei 20 000 žiūrovų. Ji kalbėjo apie Viešpaties Krišnos žinią Bhagavad-gitoje, parodė savo paveikslų reprodukcijas. Besibaigiant šou, pasirodė televizijos direktorius ir tarė: „Norėčiau pasinerti į šiuos paveikslus ir būti ten, kur jie yra.“

1977 metų lapkritį Šrila Prabhupada paliko šio pasaulio žmonių regimą sferą. 1992 metais ji sutiko jo dvasinės misijos tęsėją, artimą draugą ir šikša mokinį Šrilą Bhaktivedantą Narajaną Maharadžą. Prieš pat savo dieviškąjį išėjimą Šrila Prabhupada paprašė  Šrilos Narajanos Maharadžo tęsti jo misiją. Du dešimtmečius po Šrilos Prabhupados išėjimo, Šrila Narajana Maharadžas nesvyruodamas vykdė jo paskutinį prašymą -  visiems kurie pas Šrilą Maharadžą ateidavo, jis suteikdavo įžvalgius dvasinius patarimus ir meilės pilną globą, o per savo anglų kalba išleistas knygas, paskaitas ir asmeninius pokalbius Šrila Maharadžas suteikia savo apvalančią bendriją ir dieviškuosius suvokimus nuoširdiems tiesos ieškotojams visame pasaulyje.

"Seva Kundža"

Kaip Šrilos Prabhupados dvasinės misijos tęsėjas, Šrila Narajana Maharadžas taip pat užėmė Šjamaranę dasi tapymu šventykloms ir knygoms. Kartą 1992 metais Šrila Narajana Maharadžas paklausė jos: „Ar galėtum nutapyti mano širdį?“ Jo vadovaujama, ji nutapė meno kūrinį, kuris tapo pasaulyje žymiu paveikslu „Seva Kundža“. Paveikslo orginalas yra Indijoje, Vrindavanoje, vienoje iš svarbiausių Šrilos Narajanos Maharadžo šventyklų. O dabar šio ir kitų paveikslų plakatus šimtais tūkstančių vienetų parduoda  įvairios įmonės visame pasaulyje.

Šrilos Narajanos Maharadžo nurodymu Šjamarani dasi ir vėl tapo meno vadove – tam, kad galėtų atlikti 12 įspūdingų grafikos piešinių, skirtų iliustruoti dieviškosios poezijos knygą Gita-govindą. kurios eilės nudžiugino net Paties Aukščiausiojo Dievo Asmens širdį. Šjamarani dasi ir jos kolegos sukūrė dar 35 grafikos piešinius. Jie  buvo panaudoti didžiuliems 10 pėdų aukščio bareljefams didingoje Šrilos Narajanos Maharadžo Giriradža Gaudija Matho šventykloje Govardhane. Vadovaujama Šrilos Narajanos Maharadžo, ji ir jos padėjėjai ištapė bareljefus ir jie tapo žinomi visoje Indijoje. Pamatęs spalvotus bareljefų atvaizdus, Šrila Narajana Maharadžas pasakė jai: „Vrindavanoje gyvena menininkas vardu Kanai. Indijos prezidentas apdovanojo jį. Jei prezidentas pamatys tavo paveikslus, ką jam beliks daryti? Noriu, kad sukurtum savo paveikslų knygą, o kopiją nusiųstum Indijos prezidentui.“

Piešdama Šjamarani dasi jungia Indijos ir Vakarų meno stilius. Iš vakarietiškų stilių ją ypač įkvepia renesanso tapytojai, tokie kaip Rafaelis, taip pat ir vėlyvesnė garsi „Waterhouse mokykla“.  Tarp Indijos meno stilių ją ypač įkvepia „Brijbasi Company“, menininkas Banardžis ir net labiau stilizuoti  ir primityvesni Kangros paveikslai. Indiški paveikslai jai suteikia įkvėpimą dėl drabužių autentiškumo, ornamentikos, architektūros, peizažų, veidų grožio ir kitų kūno detalių. Vakarų menininkai   įkvepia realizmu, dramatišku apšvietimu, veiduose regimomis emocijomis. 1980 metais ji baigė kursus Meno Institute (The Institute of Art) Kolorade. Ten ji sužinojo apie septynis dizaino elementus, vienuolika dizaino principų ir kaip senieji menininkai naudojo juos, kad perduotų savo žinią. Ji semiasi įkvėpimo ir iš šių studijų.

Nuo 1966 m. iki 2000 m. ji reguliariai naudojo „Windsor” ir „Newton” firmų aliejinius dažus, tačiau dėl sveikatos problemų vėliau pakeitė juos į vandens pagrindu sukurtus aliejinius dažus. Ji tapo ant drobių ir ant prie medinio pagrindo priklijuotų drobių (canvas board). Ji naudojo įprastus aliejinius dažus paveikslams, kurie iliustruoja  Šrilos Narajanos Maharadžo išverstas ir pakomentuotas Vedų literatūros knygas Bhagavad-gitą, Venu-gitą ir Šikšaštakam, o aliejinius dažus vandens pagrindu – jo atliktam Šri Džajadevos Gosvamio „Gitos-govindos“ vertimui ir komentarams.

Daugelis šių knygų buvo išleistos įvairiomis kalbomis ir išplatintos visame pasaulyje. [Iki Šrilai Narajanai Maharadžui paliekant šio pasaulio žmonių regimą sferą 2010 m. pabaigoje] Šjamarani dasi keliaudavo aplink pasaulį dukart per metus atlikdama tarnystę jo pasauliniuose pamokslavimo turuose, o kartais keliaudavo atskirai, kai būdavo pakviečiama į kokią nors šalį. Jeigu būdavo knyga, kuri bus greitai publikuojama, keliaudama ji kartais piešdavo ir tapydavo iliustracijas tai knygai, o laisvesnėmis valandomis redaguodavo Šrilos Narajanos Maharadžo paskaitas, kad jas būtų galima publikuoti. Kai nekeliauja, Šrimati Šjamarani dasi  gyvena Indijoje, Vrindavanoje, kur tapo paveikslus ir dirba Šrilos Narajanos Maharadžo knygų leidyboje.

Šjamarani dasi yra parašiusi knygą, kurioje pasakoja apie savo susitikimą su Šrila Prabhupada ir mokymasi pas jį – „The Art of Spiritual Life“.

iš http://www.purebhakti.com/teachers/bhakti-yoga-teachers/757-srimati-syamarani-devi-dasi-.html vertė Taravali dasi

***

* paaiškinimas

iš Vrindavano Ištagošthi – pokalbio tarp ISKCON lyderių 1994 m. lapkričio 5 d.

Džadurani [Šjamarani]: Jūs visi žinote, kad aš nupiešiau Radha-Šjamasundara paveikslą [Seva Kundža]. Kartais žmonės duoda kitiems pravardes (nickname) pagal tai, ką šie padarė. Pavyzdžiui, Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura turėjo vieną sanjasį vardu Gaura Narajana ar panašiu vardu su „Gaura“, ir Bhaktisidhanta Sarasvatis pradėjo jį vadinti Badri Narajana nes šis aplankė Badrinathą. Tai buvo laikinas vardas susijęs su konkrečia situacija.

Taigi, dėl to kad piešiau tą paveikslą, Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas davė man vardą, nes aš tarnavau Radhai ir Šjamasundarai, kitaip sakant, Radhai ir Šjamai. Radharani yra Šjamarani, Krišnos mylimoji. Taigi, ta tarnystė man davė tokią pravardę. Dažniausiai Šrila Maharadžas vadina mane Džadurani dasi, o kartais vadina mane Šjamarani dasi.

Šrila Prabhupada taip pat turėjo pravardę man, tai buvo Sadhurani. Prabhupada tais laikais šeštojo dešimtmečio pabaigoje Antrojoje Aveniu Nr. 26 man pasakė, kad „daugybė mano brolių Dievuje vadino vieni kitus įvairiomis pravardėmis“. Tai gana įprasta, taigi, tai nėra dalykas, kuris neatitiktų mūsų tradicijos standartų. Tai pat, Prabhupados vardas, kurį jam davė jo dikša guru Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura, buvo Abhay Čaranaravinda, o vėliau Šrilos Prabhupados broliai Dievuje davė jam kitą vardą – Bhaktivedanta, kuris buvo toliau įtvirtintas kaip jo sanjasos vardas per sanjasos iniciaciją.

Taigi, tai nėra neįprastas dalykas mūsų mokymo tradicijoje, pravardės ar tikri vardai. Tai neturi nieko bendro su perinicijavimu (reinitiation) ar nelojalumu inicijuojančiajam dvasiniam mokytojui (dikša-guru).

Taip pat, du kartus, vieną iš jų Nju Džersyje, kai Šrila Prabhupada atsigaudinėjo nuo širdies smūgio, o taip pat ir dar kitą kartą, Prabhupada man pasakė: „Kai tu sugrįši pas Dievą, būsi Radharanės tarnaitė.“  Tada dar neturėjau susidomėjimo klausinėti apie tai daugiau. Bet suprantu, kad Prabhupada nori, kad aš sugrįžčiau pas Dievą į Vrindavaną. O Šrila Narajana Maharadžas pasakė man, kad „tavo Prabhupada nori, kad tu eitum ne į Dvaraką, bet į Vrindavaną“. Taigi, visa tai susiję su Šrila Prabhupada.

Mes kalbamės Prabhupados Šimtmečio vietoje apie Prabhupados įsisąmoninimą (Prabhupada consciousness) ir kaip būti labiau suderintiems su Prabhupada. Galbūt ne kiekvienas dalykas, kurį dabar darome atlikdami tarnystę savo zonose, ar susijęs su mokiniais, buvo aprašytas mums laiškuose nuo Šrilos Prabhupados ar jo knygose. Bet nežiūrint to, mes galime jausti, kad Prabhupada mus įkvepia veikti. Kai skaitome Bhagavatam paskaitą, dažnai meldžiame – „prašau, suteik man žodžių, kad galėčiau skaityti šią paskaitą.“ Taigi, mano širdyje juntamas įsitikinimas yra, kad Prabhupada man nurodė eiti pas Narajaną Maharadžą. Ir jeigu Narajana Maharadžas davė man pravardę ar nukreipia mane į Vrindavaną, tai ateina ne iš ko kito, bet iš Šrilos Prabhupados. Kaip tai gali būti nelojalumas? Aš nebuvau sutikusi nieko, kas būtų suteikęs man tiek tikėjimo Šrila Prabhupada,  branginimo ir širdingo meilės jausmo Šrilai Prabhupadai, kiek suteikia Šrila Narajana Maharadžas.