Tyra Bhakti

Author Archive

Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura, atsakymas į klausimą “kaip šauktis Bhagavano”, antra dalis.

Yra dar vienas svarbus dalykas: jeigu tuo metu, kai meldžiamės, neturime kantrumo dorybės, tada netgi jeigu šaukiamės Jo su didžiausiu nuolankumu, jausdamiesi nereikšmingesni nei žolės stiebelis, tai irgi nebus laikoma tikru šaukimusi. Jeigu tapsime godūs ir nekantrūs, mūsų nuotaika bus priešinga trinad api suniča bhavai.

Tačiau, jeigu tapsime visiškai pasitikintys, kad dėl kreipimosi į Bhagavaną – kuris yra Aukščiausioji Esybė – nepatirsime trūkumo, tada mums netgi netruks tokios kantrybės. Bet jeigu tapsime godūs ir nekantrūs, ir išreikšime savo nerimastingumą išlaikydami mintis apie mūsų užduoties įvykdymą savo pačių jėga ir gebėjimu, tada mūsų maldos Bhagavanui nebus tikros.

Dažnai mes galvojame, kai darome Bhagavanui paslaugą siūlydami Jam savo maldas, nes turim idėją, kad yra kitų neatidėliotinų reikalų, kuriais reikia pasirūpinti vietoje to, kad šauktis Jo. Ši galvosena taip pat parodo mūsų nekantrumą. Tam, kad apsaugotume save nuo šių protinių nusiteikimų, ir apsisaugotume nuo trnad api suniča bhavos netekimo, mums reikia globėjo – gauti tinkamą prieglobstį nuo tokių blogų polinkių yra esminis dalykas. Todėl Šrila Narotama dasa Thakura pasakė:

āśraya laiyā bhaje tāre krsna nāhi tyaje
āra saba mare akārana

“Asmens, kuris priima Krišnos brangių bhaktų prieglobstį, Jis niekada nepalieka. Visi kiti beprasmiškai pražūsta.”

Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura, versta iš “Harmonist Monthly” (pirminis šaltinis Šrila Prabhupadera Upadešamrita)

Klausimas: kaip mes turėtume šauktis Bhagavano?

Atsakymas: Kaip pasakė Šri Gaurasundara, jeigu norite šauktis Aukščiausiojo Viešpaties, Šri Bhagavano, turite tapti nuolankesnis nei žolės stiebelis. Jeigu asmuo nesuvokia, koks yra nereikšmingas, jis negali šauktis kokio kito asmens, kad jam padėtų. Kai meldžiame kažkieno kito pagalbos, darome tai todėl, kad jaučiamės bejėgiai ir nesugebantys savo jėgomis atlikti jokios užduoties. Tokioje būsenoje nematom kitų būdų, kaip tik siekti kitų asmenų pagalbos.

Jeigu konkreti užduotis gali būti atlikta tik penkiese, tai vienas žmogus jos negali atlikti. Iš Šrilos Gurudevo girdėjome, kad Šri Gaurasundara davė mums pamokymą šauktis Bhagavano, kitaip sakant, mes privalome melstis, siekdami Jo pagalbos. Tačiau, kai šaukiuosi Bhagavano, jeigu mano planas yra padaryti Jį savo tarnu, arba jeigu aš siekiu Jo pagalbos tik įvykdyti kokį mano asmeninį uždavinį, tada kur nuolankumas mano nuotaikoje? Kur mano jautimasis nereikšmingesniu už žolės stiebelį? Išorinis nuolankumas irgi nėra trinad api suniča bhava (buvimo nereikšmingesniu už žolės stiebelį nuotaika), tai tiesiog dviveidiškumas. Jeigu šaukiuosi Aukščiausiojo Viešpaties taip, lyg šaukčiau man pavaldų asmenį atsiliepti, tada mano kreipimasis Jo nepasieks. Taip yra todėl, kad Jis turi aukščiausiąjį nepriklausomumą – Jis yra ta būtybė, kuri talpina savyje sąmonės visumą (purna-četana vastu), nėra nieko, kas turėtų Jam valdžią. Asmens prašymas nepasieks to absoliučiai nepriklausomo Aukščiausiojo Viešpaties, jeigu jis neįsitvirtins tokiam savęs supratime, kuris būtų nesavanaudžio nuolankumo nuotaikoje.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, versta iš knygos “Science of Self-Realisation”

“Krišnos sąmonės judėjimo aprėptis universali. Asmens pirmapradžio dvasinio būvio – amžino gyvenimo, kuris pilnas palaimos ir žinojimo, – atgavimo procesas nėra abstraktus, sausas teorizavimas. Vedose dvasinis gyvenimas nėra aprašomas kaip teorinis, sausas ar beasmenis. Vienintelis Vedų tikslas – išmokyti tyros meilės Dievui, o ši harmoninga išvada praktiškai suvokiama Krišnos sąmonės judėjimo – Hare Krišna mantros giedojimo – dėka. Kadangi dvasinio suvokimo tikslas yra tik vienas – meilė Dievui, atitinkamai Vedos sudaro vieną visaapimančią visumą transcendentinio supratimo dalykuose. Tik nepilni įvairių grupių, nepriklausančių bona fide Vedų mokymo tradicijoms, požiūriai primeta Bhagavad-gitai nevientisumo vaizdą. Veiksnys, kuris sutaiko visus iš pažiūros skirtingus Vedų teiginius, yra Vedos esmė, Krišnos sąmonė (meilė Dievui). “

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas, versta iš knygos “To Be Controlled by Love”

Šri Čaitanja-Čaritamrita apibūdina gyvosios esybės materialias kančias ir kaip tos kančios prieina pabaigą:

„Kai sąlygota siela tampa priešiška Krišnai, ją nusineša gimimų ir mirčių srovė materialioje egzistencijoje. Ji be tikslo klajoja po visas 8 400 000 gyvybės rūšių, deginama trejopų kančių. Pasiekti išsivadavimą iš šios srovės be galo sunku. Tačiau, taip kaip upėje plaukiantis medžio gabalas gali būti stiprios srovės išplautas į krantą, nepaprastos sėkmės dėka sąlygota siela gali pasiekti tyrų bhaktų bendrijos prieglobstį. Tada ji gali būti išlaisvinta iš materialios egzistencijos srovės ir vėl būti įtvirtinta savo prigimtinės sandaros padėtyje kaip Krišnos tarnas.“

„Kai sadhu bendrijos dėka asmuo pažadina savo meilės prisirišimą prie Šri Krišnos lotoso pėdų, tai ženklas, kad lydimas sėkmės jis greitai bus išleistas iš materialios egzistencijos. Tai todėl visi raštai taip gausiai šlovina sadhu bendriją. Jie teigia, kad labai nelengva pasiekti net akimirką bendravimo su sadhu. Bet jeigu kuri sąlygota siela jaučia nepaprastą skausmą ir nors kartą sušunka Krišnai iš širdies gilumos, „O Krišna! Aš esu Tavo“, tada Krišna suteikia jai sadhu bendriją ir perkelia anapus vergijos majai (iliuzijai).“

Kai kas nors pradeda bendrauti su sadhu, tai ženklas, kad nepaprastos laimės (exceedingly good fortune angl.) dėka jo materiali egzistencija artėja prie pabaigos. Turėtume labai gerai suprasti, kas yra ši laimė. Sąlygotos sielos laimė yra tiesiog jos ankstesnės veiklos vaisius. Yra dviejų rūšių veikla: materiali veikla, iš kurios kyla materiali laimė ir nauda, ir transcendentinė veikla, iš kurios kyla dvasinė laimė ir nauda. Tokie veiksmai, kaip tarnavimas sadhu, Šri Krišnai ar Jo šventam vardui yra transcendentiniai tada, kai atliekami dėl dvasinio turto įgyjimo. Nesvarbu, ką dar darytų sąlygota siela, jeigu sąmoningai ar nesąmoningai (knowingly or unknowingly) ji atlieka transcendentinę veiklą, tos veiklos poveikiai susikaupę sukuria širdyje tam tikrą įspūdį, kuris laipsniškai pavirsta į norą pasišventus tarnauti Krišnai (bhakti). Kai šis įspūdis tampa gerai išvystytas, jis vadinamas laime, o dėl jo įtakos sąlygotos sielos materialūs norai laipsniškai pradeda silpnėti. Kada su materialia egzistencija susiję norai labai sumažėję, o laimės įspūdis gausiai susikaupęs, tada atsiranda tikėjimas sadhu bendrija. Šis tikėjimas lengvai veda prie pakartotinio bendravimo su sadhu, o tai yra visiško tobulumo pasiekimo priežastis.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, versta iš knygos “Krishna Conciousness. The Matchless Gift”

“Nuo neatmenamų laikų mes nuolat darėme nuodėmingus veiksmus, ir nežinome, kada tai prasidėjo, tačiau šis gyvenimas yra skirtas ištaisyti visas mūsų padarytas klaidas. Jeigu uždegsi nereikalingą žolę ir stagarus lauke (unwanted grass and creepers in a field), viskas sudegs. Panašiai, askezės ir atgailos proceso dėka, asmuo gali sunaikinti visus nuodėmingus veiksmus ir apsivalyti. Tačiau Šukadeva Gosvamis siūlo kitą procesą: kecit kevalaya bhaktya vasudeva-parayana / agham dhunvanti kartsnyena niharam iva bhaskarah. Paprastai, jeigu asmuo gyvena asketišką ir dorybingą gyvenimą, laikydamasis celibato, pusiausvyros, labdaros ir t.t., žmonės sakys, kad jis labai dorybingas žmogus, bet tiesiog tapdamas įsisąmoninusiu Krišną, asmuo gali sunaikinti visus savo praeities nuodėmingo gyvenimo atoveiksmius. Rūkas išsisklaido kai tik pateka saulė, o Krišna pateka su tūkstančių saulių spindesiu.

Šį procesą priima tik tas, kuris turi labai didelę laimę (very fortunate angl.). Todėl Čaitanja Mahaprabhu pasakė: (eirūpa) brahmanda bhramite kona bhagyavan jiva / guru-krsna-prasade paya bhakti-lata-bija. “Krišnos ir dvasinio mokytojo malone, asmuo, kurį lydi laimė, po klajonių visoje visatoje skirtingose gyvybės rūšyse, gauna tyros dvasinės tarnystės sėklą”. Krišnos sąmonė skirta tiems, kuriuos lydi sėkmė (very fortunate), nes tiesiog priimdamas šį vieną procesą asmuo gali pakilti virš visų askezės, atsižadėjimo, celibato ir t.t. pareigų. Šukadeva Gosvami paskelbia: kecit kevalaya bhaktya: “Tas, kurį lydi nepaprasta laimė (extremely fortunate) imasi tyros dvasinės tarnystės proceso”. Kevala bhakti nurodo į tyrą be priemaišų dvasinę tarnystę (pure analloyed devotional service), kurioje nėra kitų norų, vien tik kad Krišna būtų patenkintas. Nereiktų atlikti dvasinės tarnystės norint tik padidinti savo pajamas. Mes norime pinigų, kad taptume laimingi, bet jeigu imsimės Krišnos sąmonės, savaime tapsime tokie laimingi, kad ignoruosime pinigus. Pinigai savaime ateis. Ateis laimė. Nėra reikalo atskirai stengtis dėl šių dalykų.

Tai Dhruva Maharadžas dejavo – “Koks buvau kvailas kad ėmiausi dvasinės tarnystės (devotional service) turėdamas materialios naudos norą”. Paprastai dėl materialios naudos asmuo eina pas savo bosą, ar kokį turtingą žmogų, ar pusdievį, bet bhakta (devotee) neina niekur, tik pas Krišną, netgi jeigu turi materialių norų. Net jeigu asmuo eina pas Krišną dėl materialių patogumų, ateis diena, kai jis pamirš materialius norus, lygiai kaip Dhruva Maharadžas, kuris apgailestavo ir sakė, “Atėjau pas Krišną ir paprašiau kažko materialaus, lyg tas, kuris pasitarnaudamas maloningai nuteikė labai turtingą žmogų, o paprašė iš jo kelių grūdelių ryžių”. Jeigu turtingas žmogus sutinka mums duoti bet ką, ko paprašytume, o mes paprašom jo tik kelių grūdelių ryžių, ar tai labai protinga? Prašyti Krišnos materialios naudos yra lygiai tas pats. Nereikia bereikalingai prašyti Krišnos duoti materialią laimę, nes materiali laimė savaime voliosis prie pat pėdų, maldaudama, “Prašau, priimk mane, priimk mane”