Tyra Bhakti

Author Archive

Šrila Dživa Gosvamis įdiegė Šri Šri Radha Damodaros Dievybes

(Pabaiga) Dživa Gosvamis paėmė du knygos Brahma-sandarbha skyrius ir parašė savo paties Bhagavat-sandarbhą, kurioje analizuoja brahma-tatvą (tiesas apie Aukščiausią Dvasinę Visumą), o taip pat atmeta Šankaračarjos pažiūras. Dživa (gyvoji būtybė) nėra brahma (beasmenis Dievas). Jei brahma yra Absoliučioji Tiesa, turinti begalinį žinojimą, kaip kad sakoma, tuomet kaip Ji galėjo pasidalinti į milijardus gyvų būtybių ir įsipainioti į materialią egzistenciją? Šankaračarja teigia, kad ji buvo padengta majos, tačiau iš kur tuomet atsirado šioji atskira esybė, vadinama maja? Jeigu nėra tokios atskiros būtybės, žinomos majos vardu ir viskas yra vienas brahma, iš kur tuomet atsirado dar vienas dalykas – neišmanymas? Atremdamas visas Šankaračarjos mintis, Šrila Dživa Gosvamis įrodė, kad Krišna yra Parabrahma, Aukščiausias Dievo Asmuo bei brahmos šaltinis.

Šrila Dživa Gosvamis pradėjo Višva Vaišnava Radža Sabhą (WVA)

Taip pat jis išnagrinėjo ir paramatma-tatvą, o Krsna-sandarbhoje paaiškino, kaip vienintelis Krišna tėra pirmapradis Dievo Asmuo. Jis paaiškino, kaip Krišna yra neribotų galių (sarva-šaktiman), kaip Jis yra rasos vandenynas, kaip iš Jo atsiranda dživos bei visa kita ir kaip dživos gali pasiekti amžiną bendravimą su Juo. Jis atmetė teiginį, kad Krišna yra Narajanos inkarnacija. Pateikdamas įrodymus iš Vedų, Upanišadų ir Puranų, jis parodė, kad Krišna yra pirmapradė Absoliučioji Tiesa, Aukščiausias Dievo Asmuo, o visos inkarnacijos yra pilnutinės arba dalinės Jo ekspansijos. Remdamasis šventraščių įrodymais jis patvirtino Mahaprabhu koncepciją, kuri jau buvo įsitvirtinusi Rūpos bei Sanatanos Gosvamių raštuose. Taip Dživa Gosvamis pastatė mūsų sampradajai tvirtus filosofinius pamatus. Jis apsaugojo tekančią rasos upę, abu jos krantus išgrįsdamas didžiuliais sidhantos akmenimis; tokiu būdu joks užterštas klaidingų supratimų vanduo niekuomet į ją nepateks.

Savo Bhakti-sandarbhoje jis paaiškino daugybę subtilių bhakti aspektų. Jis aprašė šešiasdešimt keturias bhakti rūšis ir išmaniai paaiškino guru-tatvą. Taip pat parašė apie guru-padašraja, arba guru prieglobsčio priėmimo procesą, kaip tą atlikti, kokios yra jo taisyklės bei nurodymai ir t.t. Jei guru atidžiai įvertina būsimą mokinį, o mokinys atsargiai ištiria guru, tuomet niekada nesusiklostys tokia situacija, kad mokiniui tektų palikti savo guru. Dživa Gosvamis mokė, kad nedera priimti guru vien iš užgaidos, reikia priimti tokį guru, kuriuo niekuomet neprarastum tikėjimo, kitaip sulauksi bėdos. Būtina įsitikinti, kad guru yra sad-guru, atsižadėjęs juslinio pasitenkinimo, nusimanantis tatva sidhantoje, kuris yra rasika, dvasiškai susivokęs ir puoselėja meilę savo mokiniui. Labai atsargiai reikia ištirti savo guru, net jei tam prireiktų ištisų metų.

Šrila Dživa Gosvamis įsteigė Šri Radhos Damodaros Mandyrą

Šrila Dživa Gosvamis taip pat aiškino, kad bhakti nėra viena ir ta pati, lygiai kaip vanduo nėra toks pats – būna švarus vanduo, išvalytas vanduo, užterštas vanduo, nutekamieji vandenys ir t.t. Dživa Gosvamis giliai ištyrė visas šias temas savo sandarbhose, kurias privalu perskaityti, norint suprasti tikrąją bhakti prigimtį. Taip, nuolatos klausantis žinojimo, pateikto šiose knygose ir bendraujant su pažengusiais Vaišnavais, bhakti pamažu taps utama-bhakti. Šrila Dživa Gosvamis smulkiai aprašė penkis premos tipus (šanta (neutralumas), dasya (tarnystė), sakhya (draugystė), vatsalya (tėviška meilė) ir madhurya (mylimosios jausena)), ypač pabrėždamas gopi-premą bei aiškindamas apie sadhaną, reikalingą jai pasiekti.

Dauguma šių temų aprašyta labai filosofinėje jo knygoje Gopala-čampu. Šią knygą Šrila Dživa Gosvamis parašė Goloka Vrindavanoje ir tada padovanojo šiam pasauliui. Jis sukūrė tokią daugybę literatūros, kad galėtume praleisti visą savo gyvenimą ją skaitydami. O eiti jo knygose aprašytos sadhanos keliu, kas žino, kiek gyvenimų prireiks? Jei stengsimės perprasti šias knygas ir jei tyrinėsime tiek Dživos Gosvamio koncepcijas, tiek asmeninį elgesį, bandydami patys tuo sekti, tuomet mūsų dvasinį gyvenimą be abejonės apvainikuos sėkmė. Tegul Šrila Dživa Gosvamis būna mums maloningas, kad galėtume perprasti visus jo duotus nurodymus ir tyrai atlikti bhadžianą.

Pabaiga.

Džordžas Harrisonas prie Šrilos Dživos Gosvamio Samadžio

Šeši Gosvamiai

(Pratęsimas) Vėliau Šrila Dživa Gosvamis ėmė dar ir tobulinti kitų ačarjų raštus. Vienas toks ačarja, vardu Šrila Gopala Bhata Gosvamis, klausėsi hari-kathos tiesiogiai iš Šrilos Rūpos ir Sanatanos Gosvamių, kuriuos laikė savo šikša-guru. Studijuodamas senovės Vaišnava-ačarjų, tokių kaip Madhava ir Ramanudža, raštus, Gopala Bhata Gosvamis atrinko skirtingas temas, susijusias su sambandha (ryšio su Krišna atkūrimo), abhidėja (veiklos pagal tą ryšį) ir prajodžana (aukščiausio gyvenimo tikslo pasiekimo) ir viską surašė į sąsiuvinį.

Šrila Dživa Gosvamis išmoko iš Gopalos Bhatos Gosvamio visą šią tatvą. Tada paėmė skyrių, kuriame buvo sudėta visa informacija apie sambandhą ir jį išplėtė. Taip pat paėmė koncepcijas, pateiktas knygose Bhakti-rasamrita-sindhu, Udžvala-nilamani, Brihad-bhagavatamrita ir kitose, parašytose Rūpos bei Sanatanos Gosvamių – taip sukūrė savo pirmąją sandarbhą.

[pullquote]Žodis sandarbha reiškia “vertingų brangakmenių skrynia.” Iš Šešių Sandarbhų pirmosios keturios – Tatva-sandarbha, Bhagavat-sandarbha, Paramatma-sandarbha ir Krišna-sandarbha – visos jos detaliai aiškino sambandha-gijaną. Jose pateiktos žinios apie dživą, iliuzinę energiją ir dživos tikslus; visa tai aiškinama pirmose keturiose sandarbhose.[/pullquote]

Tatva-sandarbhoje pateikiamas pramanos ir pramėjos (įrodymo) supratimas. Ką reiškia pramana? Bet kokioje srityje, kieno žodžius priimti kaip autoritetingus? Tarkime, jaunas berniukas papasakoja, kad didžiulis gaisras nuniokojo šventą vietą ir kad viskas iki pagrindų sudegė. O pagyvenęs vyras pasako, kad ten buvusioje arbatos parduotuvėje kilo nedidelis gaisras, tačiau greitai buvo užgesintas. Girdėdami tokias dvi skirtingas istorijas, kieno žodžiais patikėsime? Žinoma, kad labiau autoritetingi yra vyro žodžiai, nes jis vyresnis ir labiau subrendęs nei berniukas.

Pramanos supratimas siejasi su daugeliu dalykų. Skirtingi žmonės gali tvirtinti esą įsitikinę, kad šis pasaulis yra tikras, jų buvimas žmonėmis ar brahmanais yra tikras, ar kad jie yra savo turto šeimininkai. Visas šis klaidingas susitapatinimas bei nuosavybės savinimasis įžiebia daugybę nesutarimų bei ginčų. Kitas žmogus pasakys: “Visi šie dalykai yra laikini; todėl nesivarginkite dėl jų kovoti. Vietoj to padarykite ką nors savo sielos ir Aukščiausio Dievo Asmens labui, nes jie yra amžini.” Kuriai iš šių prieštaringų nuomonių pritarti? Nagrinėdamas santykius tarp Aukščiausiojo Viešpaties, dživos bei materialios egzistencijos, Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kuo galima tikėti. Jis rašo, kad vienintelis autoritetas yra Vedos, o bet koks kitas taip vadinamas autoritetas stokoja patikimumo. Tai, ką patiriame ribotomis savo juslėmis bei protu gali apgauti, tačiau Vedų žodžiai niekada neapgaus.

Savo Bhagavat-sandarbhoje Šrila Dživa Gosvamis rašo, kad visa, ką mes regime, kyla iš to paties šaltinio. Absoliučioji Tiesa yra vienas, ir Jis iš prigimties yra sklidinas nesuvokiamų galių. Savo galių dėka Jis egzistuoja keturiuose pavidaluose: svarūpa (Savo pirmapradžiu pavidalu), tad-rūpa-vaibhava (visos inkarnacijos, pradedant Baladeva Prabhu), dživa (gyvosios būtybės) ir pradhana (iliuzinė energija). Jis tarsi saulė, kuri taip pat esti keturiuose pavidaluose: savo pirminiu pavidalu, saulės disku, saulės spinduliais ir šviesos atspindžiais, kurie palyginami su maja.

Šrilos Dživos Gosvamio murti jo samadhyje Radha Damodaros Mandyre (šventykloje)

(Pratęsimas) Neilgai trukus Valabhačarja iškeliavo kitur. Kai nešinas vandeniu grįžo Dživa Gosvamis, Šrila Rūpa Gosvamis jam pasakė: “Esi toks nepakantus, kad puoli ginčytis su garbaus amžiaus išsilavinusiu brahmanu, kuris mielaširdingai mano paties gerovei patikrino tai, ką rašau? Tavo elgesys nepriimtinas; išvyk dabar pat.”

Įpareigotas paklusti savo guru nurodymams, Dživa Gosvamis išvyko iš Vrindavanos. Nukeliavo į Bhajagaono kaimelį ir apsigyveno krokodilų knibždančiame urve. Tenai kelias dienas atliko bhadžianą ir verkė, jausdamasis netekęs savo guru meilės. Liovėsi valgęs ir gėręs, tad labai greitai visai išseko.

Po kiek laiko atsitiko taip, kad klajodamas po Vradžą į tą patį kaimą užklydo Sanatana Gosvamis. Vietiniai gyventojai jam pranešė: “Baba, visuomet laikėme tave didžiu bhadžiananandžiu (tuo, kuris visiškai pasinėręs į bhadžianą), tačiau dabar mūsų kaime atsirado jaunuolis, dar didesnis bhadžiananandis už tave. Kiauras dienas ir naktis jis tik verkia ir vardu šaukiasi Radha-Krišnos. Atnešame jam maisto, tačiau jis visko atsisako, o taip pat niekada nemiega. Dieną naktį pasinėręs į bhadžianą – nieko panašaus dar nesame regėję.”

Šrila Sanatana Gosvamis suprato, kad tas jaunuolis ne kas kitas, o Dživa, ir nedelsdamas nuėjo pas jį. Vėl susitikę, jiedu apsiverkė. Tada Sanatana Gosvamis atsivedė jį atgal į Vrindavaną, Rūpai Gosvamiui taręs: “Vaišnavų pareiga yra užjausti kitus, tačiau tu išsižadėjai šio jauno savo mokinio, apdovanoto daugybe nuostabių savybių. Užuot buvęs gailestingas Dživai, tu jį išvarei. Tu suklydai ir dabar turėtumei šią klaidą ištaisyti. Įsakau tau kuo greičiau priimti atgal savo mokinį.

Tai girdėdamas, Rūpa Gosvamis ėmė verkti dėl Dživos, kurį be galo mylėjo. Kai Sanatana Gosvamis atvedė Dživą ir pasodino jį Rūpai Gosvamiui ant kelių, guru ir mokinys abu apsiverkė. Rūpa Gosvamis suorganizavo, kad Dživą gydytų geriausi gydytojai iš Mathuros, ir taip palaipsniui šis vėl sustiprėjo. Nuo tada Rūpa Gosvamis kaip ir anksčiau duodavo Dživai perskaityti ir patikrinti viską, ką tik parašydavo.

Šrila Dživa Gosvamis

(Pratęsimas) Pakeliui į Vrindavaną Dživa stabtelėjo Varanasyje, kur susitiko Sarvabhaumos Bhatačarjos mokinį vardu Madhusūdana Vačaspati, kuris mokė Vedantos, tačiau ne tuo metu paplitusių Šankaračarjos komentarų. Mahaprabhu atmetė šiuos komentarus, kuomet Sarvabhauma Bhatačarja bandė Jį jų išmokyti. Madhusūdana Vačaspatis buvo labai išsilavinęs žmogus, ir kruopščiai išstudijavęs bei perpratęs Varanasyje skleidė Mahaprabhu mokymą Sarvabhaumai ir Šrilai Rūpai bei Sanatanai Gosvamiams. Dživa Gosvamis apsilankė jo namuose ir išmoko iš jo visą bhakti-vedantą. Taip pat išmoko ir Šankaračarjos komentarus, kad galėtų juos paneigti bei atremti jų argumentus. Viską išmokęs bei perpratęs Dživa patraukė Vrindavanos link. Vrindavanoje Sanatana Gosvamis perdavė jį Rūpos gosvamio globai, ir šis apsistojo netoli Rūpos Gosvamio trobelės prie Radha-Damodara šventyklos.

Rūpa Gosvamis perskaitydavo Dživai Gosvamiui viską, ką tuo metu rašydavo. Vieną dieną, kai jiedu įsigilinę kartu skaitė, atvyko spindintis pagyvenęs brahmanas. Sprendžiant iš amžiaus bei erudicijos, tai galėjo būti Šri Valabhačarja, kuris pažinojo Rūpą Gosvamį nuo Mahaprabhu gyvenimo Prajagoje laikų. Jis buvo maždaug Šri Advaitos Ačarjos amžiaus, taigi Rūpa Gosvamis tiko jam į sūnus. Atvykėlis pasiteiravo: “Rūpa, ką šiuo metu rašai?”

Šiek tiek padvejojęs, Šrila Rūpa Gosvamis atsakė: “Rašau knygą pavadinimu Bhakti-rasamrita-sindhu.” Valabhačarja paėmė knygą ir versdamas jos puslapius tarė: “Nuostabu, peržvelgsiu ir ištaisysiu klaidas.”

Tuo metu Dživa Gosvamis vėdavo Rūpa Gosvamį tala medžio lapu. Išgirdęs Valabhačarją taip sakant, jis sutriko; jo supratimu, pasakymas buvo jo Gurudevo kritika. Kiek vėliau, nuėjęs prie upės pasemti vandens, jis vėl susitiko ką tik išsimaudžiusį Valabhačarją. Dživa Gosvamis tarė: “Gosai, sakėte, kad taisysite Rūpos Gosvamio rašomą knygą Bhakti-rasamrita-sindhu. Jeigu radote kokių klaidų, nurodykite, kokios jos tiksliai?”

Valabhačarja atsakė: “Ką tu gali suprasti, vaike? Ar bent mokeisi sanskrito gramatikos?”

“Taip, truputėlį.”

“Tuomet ką tu pajėgsi suprasti?”

“Vis tiek, prašau parodyti visas klaidas, kurias būsite radęs.”

Valabhačarjai parodžius pastebėtą klaidą, tarp judviejų kilo aršus ginčas. Galiausiai Dživa Gosvamis pateikė tokius įtikinamus argumentus , kad Valabhačarja negalėjo nei paneigti, nei ką nors atsakyti.

Sugrįžęs prie Rūpos Gosvamio trobelės, Valabhačarja paklausė: “Kas tas berniukas, kuris tave vėdavo? Jis labai protingas ir be galo išmano šventraščius.”

Labai nuolankiai suglaudęs delnus Rūpa Gosvamis atsakė: “Jis – mano jaunesniojo brolio sūnus, o kartu ir mano mokinys. Jis nežino, kaip deramai elgtis.”

“Ne, visai ne, jis tikras genijus, ateityje jis bus labai garsus.”

Dživos Gosvamio atėjimo diena
2009 m. Rugsėjo 1 d.
Tridandisvamis Šri Šrimad BV Narajana Gosvamis Maharadžas

Šrila Dživa Gosvamis

Šrila Dživos Gosvamio tėvas Anupama buvo Šrilos Rūpos bei Šrilos Sanatanos Gosvamių brolis. Iškilusis jo tėvas bei dėdės dirbo musulmonų valdovui: Šrila Sanatana Gosvamis buvo ministras pirmininkas, Šrila Rūpa Gosvamis buvo asmeninis sekretorius, o Šri Anupama – iždininkas. Visi trys susitiko Šri Čaitanją Mahaprabhu, šiam apsilankius jų gyvenamoje Ramakeli vietovėje.

Kaip vienintelis trijų brolių sūnus, Dživa Gosvamis sulaukdavo meilaus dėmesio. Ypač prieraišiai su juo elgėsi Šrila Rūpa Gosvamis – tarsi su savo paties sūnumi. Dživą Gosvamį, dar visai jauną berniuką, jis nusivedė pas Mahaprabhu, kuris palaimino vaiką uždėdamas ranką jam ant galvos.

Vaikystėje Dživa studijavo ir greitai išmoko logikos, sanskrito gramatikos ir teistinės filosofijos iš knygų savo tėvo namuose. Prieš palikdami šeimyninį gyvenimą ir iškeliaudami į Vrindavaną, Šrila Rūpa Gosvamis ir Anupama padalino visą šeimos turtą, paskirdami Dživai pakankamai lėšų mokslams pratęsti. Visi trys broliai suprato, kad Dživa – vienintelis sūnus jų dinastijoje, todėl su didžiule meile jį auklėjo, užtikrindami, kad jam nieko netrūktų materialiai.

[pullquote]Dživa buvo švelnios prigimties ir kiek paaugęs ėmė garbinti Šri Šri Radhos ir Krišnos Dievybes. Paniręs į meditaciją verdavo Joms girliandas ir atlikdavo pudžą, užuot žaidęs su kitais vaikais.[/pullquote] Sulaukęs keturiolikos jis nukeliavo į Navadvipą. Tuo metu Mahaprabhu jau buvo sugrįžęs į dvasinį pasaulį, o visi kiti Navadvipos bhaktos palikę šį pasaulį arba išvykę į kitas vietoves. Šrivasa Panditas, Advaita Ačarja ir kiti išvyko, nes Navadvipa dabar kėlė jiems vien gilų liūdesį, tad šioji ištuštėjo.

Kelios dienos prieš atvykstant Dživai, iš Khardahos į Šrivasanganą atvyko Šri Nitjananda Prabhu. Jis su didžiuliu džiaugsmu pasitiko atvykusį Dživą. Uždėjęs pėdas Dživai ant galvos Nitjananda Prabhu pasakė: “Atėjau čionai tik dėl to, kad susitikčiau su tavimi, jei ne tu, būčiau pasilikęs Khardahoje.” Tada aprodė visas Mahaprabhu dieviškųjų žaidimų vietas Navadvipoje ir praliejo malonę nurodydamas jam persikelti gyventi pas Šrila Rūpą bei Šrila Sanataną Gosvamius Vrindavanoje.