Šrilos Gurudevo autobiografinė apybraiža
Gerbiami Bhaktos,
Sekantis tekstas yra Šrilos Gurudevo kalbos 2003 metų vasario 23 dienos Olpėje (Vokietija) transkripcija. Jis kalbėjo apie savo gyvenimą. Radhika dasi iš Rusijos maloningai išvertė Šrilos Gurudevo kalbą iš hindi į anglų.
Bhaktos visame pasaulyje pripažįsta Šrilą Gurudevą, kaip amžiną Šri Šri Radha-Krišnos ir Šri Čaitanjos Mahaprabhu palydovą. Mes skaitome šastrose, kad tokie bhaktos yra tri-kala-gja ir sarva-gja, tai reiškia, kad nėra nieko visoje Viešpaties materialioje ar dvasinėje kurinijoje, kas būtų jiems nežinoma. Mes skaitome Šrimad-Bhagavatam: “Asmuo, kuris šimtu procentų užimtas tarnyste Dievui yra viso žinojimo simbolis. Toks Viešpaties bhakta yra visiškai tobulas atsidavimo tarnystėje, o taip pat jis tobulas dėl Dieviškosios Asmenybės savybių. Tokios galios kaip, tobula mistinė jėga (asta-sidhi) sudaro labai mažą jo dieviškųjų turtų dalį.”
Tokie tyri bhaktos nurodo mums pavyzdį, vaidindami sielas, kurios palaipsniui žengia link tobulo atsidavimo Šri Krišnai. Savo pavyzdžiu, jie iš anksto mus moko, ką reikia daryti ir ko daryti nereikia. Pavyzdžiu jie moko, kaip svarbu yra įgyti sukriti (dvasiniai kreditai, sukaupti sąmoningai ar nesąmoningai užsiimant atsidavimo tarnyste) ir samskaras (širdies įspūdžiai pasiekti iš sukriti iš šio ir praėjusių gyvenimų).
Mes galime suprasti dieviškąją Šrilos Gurudevo žaidimų prigimtį iš jo Guru Maharadžo, nitja-lila pravišta Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamio Maharadžo žodžių: “amžinoji ačarjadevo forma sudaryta iš žinojimo ir palaimos išlieka konstituciškai nepakitusi – jis kaip dramos atlikėjas, kuris, atrodo, patiria daugelį transformacijų vaidinimo metu, tačiau lieka tuo pačiu nepakitusiu asmeniu.”
Mano gyvenimo istorija
Gimiau 1921 metais Maghos mėnesį (sausis), amavasjos (tamsaus-mėnulio) naktį. Man taip pasakė mano tėvai. Mano tėvo vardas buvo Panditas Balešvarnathas Tivaris, o mano motinos vardas buvo Šrimati Lakšmi-devi. Jie abu buvo Šri sampradajos bhaktos inicijuoti pagal visas taisykles ir nurodymus. Abu jie labai gerai išmanė bhaktų muziką. Mano tėvas taip pat buvo imtynių, dainavimo ir visokių socialinių reikalų ekspertas. Jis buvo kuklus, gerai išauklėtas ir, svarbiausia, labai religingas ir išmanantis Vaišnavų principus.
Mano gimimo metu, mūsų kula-guru (šeimos guru) remdamasis zodiako ženklu davė man vardą Šriman Narajana Tivari. Nuo pat mano gimimo aš buvau labai naivus ir nekaltas. Mano mama pasakė man: “Tu neverkdavai ir sėdėdavai ten, kur tik būdavai pasodintas. Dėl to visi vadino tave Bholanatha (Viešpats Šyvos vardas, reiškiantis “nekaltųjų dievas”).”
Mano tėvai buvo labai religingi ir todėl ir aš buvau labai religingas nuo pat vaikystės. Kad būtum kupinas bhakti nepakanka praktikuoti vieną gyvenimą, tai daugelio gyvenimų rezultatas. Vaikystėje aš visada kartodavau: “Rama, Rama, Rama, Rama, Rama, Rama” ir net nežinau, kada pradėjau. Taigi, mano sėkmė yra atitinkamų įspūdžių, kurie gauti dėl gero bendravimo ir įpročių praeituose gyvenimuose (samskarų), mano širdyje rezultatas.
Vaikystėje su tėvu aš lankydavausi religinėse šventėse ir girdėdavau paskaitas iš Šrimad-Bhagavatam, Ramajanos, Mahabharatos ir kitų raštų. Vakarais, baigęs savo pareigas šeimoje, mano tėvas kartais asmeniškai pasakodavo man Tulasidaso Ramajaną, o kartais ir Mahabharatą – nuo pradžios iki pabaigos – tuo metu daugelis kaimo gyventojų taip pat ateidavo ir klausydavosi jo su tikėjimu.
Turėjau tokių įspūdžių, kad net vaikystėje verkdavau valandų valandas, kai tik skaitydavau Tulasidaso Ramajaną ir kai tik nustodavau verkti, vėl pradėdavau skaityti. Ypač pasinerdavau į emocijas, kai skaitydavau apie Ramačandros tremtį, kaip Jis atsisakė Sitos ir Sita įėjo į Patalą – taip pasinerdavau, kad sapnuose matydavau mūšį tarp Ramos ir Ravanos kartu su Hanumandži ir jo įvairia tarnyste. Viename sapne 4 valandą ryto, aš pamačiau, Ramą, Lakšmaną, Sitą ir Hanumaną besileidžiančius iš lėktuvo tiesiai prieš mano akis, mačiau, kaip visur plito jų dieviškasis spindesys. Bet tada, kai aš norėjau prisiliesti prie jų kojų, jie dingo. Tuo metu aš buvau toks laimingas.
Mokslo metais akademijoje aš būdavau pirmas ar antras klasėje ir sporte, ypač vidurinėje mokykloje. Aš gaudavau pirmosios vietos apdovanojimus vienos ir penkių mylių lenktynėse, šuolių į tolį ir šuolių į aukštį rungtyse, dviračių lenktynėse ir irklavime. Niekas negalvojo užimti pirmosios vietos ilgų distancijų lenktynėse, nebent tikėjosi varžytis dėl antrosios vietos, nes visi žinojo: “Narajana bus pirmas.” Aš taip pat dalyvaudavau muzikinėse programose ir sanskrito diskusijose.
Kartą, kai man buvo šešiolika ar septyniolika, mūsų kula-guru Tivaripuros kaime davė keletą pamokų apie Šrimad-Bhagavatam. Jis buvo puikus sanskrito žinovas ir deklamuodavo kiekvieną šloką melodingu balsu, o po to paaiškindavo posmo reikšmę pamaldžių klausytojų miniai, kurie susirinkdavo iš aplinkinių kaimų. Tuo metu aš turėdavau galimybę tarnauti jam asmeniškai – dekoruoti paskaitų salę, paruošti jo vietą, padėti Bhagavatam ant jo pakylos, o tada labai atidžiai klausytis jo paskaitų. Mano tėvas taip pat labai prisidėdavo prie šių programų, kasdien organizuodavo Bhagavatam arati ir kiekvienos programos pabaigoje dalydavo prasadą.
Šrimad-Bhagavatam pamokos baigėsi po mėnesio ir tada būvo atliekta didžiulė jagja, po kurios sekė didelė Viešpaties maha-prasado puota. Mano kula-guru buvo nepaprastai geras man už mano tarnystę ir jis paliko didelį įspūdį mano gyvenime. Tokiu būdu aš dar labiau panirau į atsidavimo tarnystės nuotaikas ir pamažu įgijau krišna-bhakti skonį.
Kartą ant Gangos krantų netoli nuo mano kaimo įvyko Mahaviri Džhanda festivalis (Hanumandži garbei). Ta vieta Ahaljavali – vieta, kurioje Šri Ramačandradži išlaisvino Ahaliją nuo Gautamos Rišio prakeikimo, kur gyveno Višvamitra, kur Rama ir Lakšmanas nužudė demonę Tadaką ir kur Rama iššovė Savo strėles į Maricą ir Subahu siekdamas apsaugoti Višvamitros jagją. Tai buvo puiki šventė su daugeliu tūkstančių susirinkusių žmonių. Buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, vyko imtynės, šventėje dalyvavo daug gerų sportininkų, mano tėvas taip pat dalyvavo, nes jis turėjo įvairiapusiškų talentų.
Būtent šio festivalio metu pirmą kartą gyvenime išgirdau ir pamačiau nagara-sankirtaną, kurioje tūkstančiai žmonių šoko ir dainavo: “Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare, Hare Krišna Hare Krišna Krišna Krišna Hare Hare.” Ta nagara-kirtana stipriai paveikė mane.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje devintoje klasėje, gavau knygą pavadinimu “Nimbarkos Vaišnavačarjos gyvenimo istorija ir pamokymai”, kaip prizą, kai laimėjau sanskrito debatus. Kai perskaičiau apie puikų ačarijos Vaišnavo elgesį, jo poelgius, jo prisirišimą prie harinamos ir jo griežtą sadhaną, aš pradėjau įgyti tikrąjį skonį krišna-namai. Iš šios knygos aš sužinojau, kad visos šakti, visos Viešpaties galios yra harinamoje.
Mokykloje man labai patiko istorija ir aš nuolat gaudavau maksimalius įvertinimus už šį dalyką. Kartą vienoje istorijos knygoje aš perskaičiau trumpą aprašymą apie Šri Čaitanją Mahaprabhu. Žiūrėjimas į Jo ilgus banguotus plaukus ir skaitymas apie Jo pasinėrimą į kirtaną, man padarė labai didelį įspūdį ir įtaką.
Šešiolikos ar septyniolikos metų, kol dar mokiausi vidurinėje mokykloje, aš buvau sužieduotas. Tačiau, pagal Indijos įstatymus žmona prisijungia prie vyro tik po oficialios santuokos ceremonijos, kai jie jau būna subrendę. Taigi, kai man suėjo 21 ar 22 metai, buvo surengta mano santuokos šventė ir tada mano žmona atvyko gyventi su manimi. Bet labai greitai po to, aš išėjau.
(Kaip papildymas) [* Žr. išnaša 1] Jūs galite parašyti šiek tiek apie santuokos vietą ir laiką, bet ne detaliai.
Kadangi man sekėsi sporte, po vidurinės mokyklos be jokių pastangų galėjau gauti darbą policijos departamente. Policijos nuovada buvo įsikūrusi Dumkoje, Biharo rajone, ant Gangos krantų vietoje vadinamoje Šahad Gandža. Visi pareigūnai buvo patenkinti manimi, įskaitant ir vyriausiąjį vadovą, kuris buvo bengalas ir labai religingas.
Praėjus trejiems metams, kai aš pradėjau savo tarnybą policijos nuovadoje, vyriausiąjį vadovą aplankė burys bhaktų atstovaujančių Šri Gaudija Vedanta Samiti Navadvipoje. Ten buvo apie dešimt bhaktų, o tarp jų buvo Prapudžja-čarana Šri Šrimad Narotamananda brahmačaridžis, Šri Šrimad Bhakti-kušala Nrisimha Maharadžas ir Šri Radhanatha, kuris vėliau tapo Pudžjapada Bhaktivedanta Trivikrama Maharadžu.
Oratorius Pudžjapada Narotamananda brahmačaridžis, septynias dienas pasakojo Šri Prahlado Maharadžo gyvenimo istoriją vyriausiojo vadovo namuose. Nors tuo metu aš dar gerai nežinojau bengalų kalbos, aš sėdėdavau paskaitose ir atsakydamas į mano tikėjimą Pudžjapada Šri Narotamananda brahmačaridžis buvo man labai švelnus. Po kiekvienos paskaitos, jis palikdavo nuošalyje visą maistą ir gėrimą, kad visą naktį sėdėtų su manimi ir kalbėtų hari-kathą anglų kalba.
[Šripad Madhava Maharadžas pridūrė, kad "Pudžjapada Narotamananda brahmačaris nežinojo hindi o Šrila Gurudevas nežinojo bengalų kalbos, todėl jie kalbėjosi angliškai."]
Jis buvo labai apsišvietęs asmuo, o ypač jis gerai išmanė Šrimad-Bhagavatam. Po septynių dienų jo hari-kathos klausymo ir gavęs jo meilės, aš tapau visai neprisirišęs širdyje. Aš norėjau palikti savo tarnybą ir eiti su bhaktomis, bet aš negalėjau gauti leidimo išvykti, nes vyriausiasis vadovas ir visi kiti buvo per daug prisirišę prie manęs, kad leistų man eiti.
Vadovas manęs paklausė: “Kodėl tu nori išeiti? Labai greitai tu būsi paaukštintas pareigose.” Aš atsakiau: “Tiesa, galiu būti paaukštintas savo tarnyboje”, bet tada aš pasakiau savo pretekstą išeiti sakydamas: “Aš noriu pradėti savo verslą, todėl nebus jokių nuostolių.” Tada, kai aš pridūriau, kad ateityje aš noriu atlikti krišna-bhadžaną, jis paklausė: “Ar tavo tėvai sutinka su tuo?” Laikydamas Gurudžį ir Vaišnavus savo tėvais, aš atsakiau: “Taip, jie sutinka.” Tada aš atsistatydinau ir palikau tą vietą, bet aš nėjau namo. Tiesiai iš ten aš išvykau į Šridhamą Navadvipą, kad susitikčiau su savo Gurudži.
Į Navadvipa-dhamos geležinkelio stotį atvykau vidurnaktį, taigi mąsčiau: “Aš nežinau, Navadvipos ašramo adreso, kaip aš jį rasiu? Ir ko gi galėčiau paklausti šią vėlyvą valandą?”
Aš nežinau, kaip jis žinojo, tačiau Gurudžis žinojo, kad aš atvažiuosiu tą dieną, ir Narotamananda brahmačaridžis taip pat žinojo, todėl jie atsiuntė Pudžjapadą Vamaną Gosvamį Maharadžą. Rankoje jis turėjo žibintą, o jį lydėjo kitas brahmačaris. Jie ieškojo manęs . Kai pamačiau juos artėjančius, buvau labai laimingas. Kartu su jais aš lengvai pasiekiau mathą ir susitikau su Narotamananda brahmačaridžiu, mano Gurudžiu ir daugeliu kitų Vaišnavų. Tą dieną buvo Navadvipa-dhama-parikramos išvakarės.
Tuo metu matho globėju ir atsakingu asmeniu buvo Šri Narahari Thakuradži, mano Gurudžio brolis dievuje ir labai brangus bhakta jo Gurudevui Šrilai Bhaktisidhantai Sarasvačiui Prabhupadai. Jis buvo meiliai vadinamas “Matho motina”,nes jis rūpinosi kiekvienu mathe, o ypač vaikais. Jis kartodavo harinamą visą dieną ir naktį. Naktį jis pririšdavo savo šikhą prie sijos lubose, kad neužmigtų kartodamas mantrą. Kad ir kur jis eidavo dienos metu, jis visada kartodavo harinamą. Aš iš jo gavau tiek daug meilės ir švelnumo.
Be niekieno nurodymų, niekam nežinant aš pradėjau šluoti matho grindis, plauti virimo puodus ir atlikau įvairią kitokią tarnystę. Netrukus po Navadvipa-dhama-parikramos pabaigos aš gavau ir harinama, ir dikša iniciacijas tuo pačiu metu. Netrukus Gurudžis buvo patenkintas mano atsidavimo tarnyste, pamatė mano skonį hari-kathai ir todėl pradėjo laikyti mane šalia savęs ir leido tarnauti jam asmeniškai. Aš pradėjau ruošti jam maistą, skalbiau jo drabužius ir klausiausi jo hari-kathos. Aš jau neprisiminiau, kad anksčiau buvau policijos pareigūnas. Viskas iš praeities buvo palikta praeityje.
1945 metais prieš pat prasidedant Kartikos parikramai Vaidijanatha-dhamoje [* Žr. Išnašą 2] aš su savo Gurudžiu nuvykau į Činčura Gaudija Mathą, kur aš ir toliau klausiausi jo hari-kathos ir atlikau sevą. Ten aš sutikau Prapudža-Čarana Šrilą Bhaktipramodą Purį Maharadžą, asmenine tarnyste kuriam Gurudžis užėmė mane. Aš pradėjau aktyviai tarnauti jam, ruošdavau maistą, paduodavau jam vandens ir padėdavau maudytis.
Viena iš mano kasdieninių tarnysčių buvo lydėti jį į netoliese esančią Gangą, kur jis maudydavosi ir aš atsinešdavau savo lotą, paskutinį likusį daiktą likusį iš ankstesnio ašramo. Vieną dieną, kai mes buvome Gangoje, mano lotą srovė nunešė tolyn. Aš pagalvojau: “Tai gerai. Dabar paskutinis materialus daiktas dingo.”
Sekančiais metais aš vėl lydėjau Gurudžį Vaidjanatha-dhama-parikramoje. Vėliau, pasibaigus parikramai, Gurudžis toliau keliavo ir pamokslavo. Tos pamokslavimo kelionės metu Ananga-mohana brahmačaris, kuris gyveno ir keliavo kartu su Gurudžiu ir kuris taip pat dainuodavo jam kirtanas, sunkiai susirgo tuberkulioze. Iš pradžių liga neatrodė sunki ir aš buvau paskirtas patarnauti jam. Atnešdavau jam vaistų iš toli ir net plaudavau jo kūną, kai jis išsituštindavo. Aš rūpinausi juo visais atžvilgiais. Vieną dieną, kai jis sėdėjo šalia Gurudžio, jis pradėjo vemti krauju. Mes su Gurudžiu nunešėme jį pas žinomą gydytoją-homeopatą Kalkutoje ir gydytojui patarus nakvojome netoliese Sidhavalyje. Kai ir vienas, ir kitas gydymas nepadėjo, Gurudžis patalpino jį į tuberkuliozės ligoninę.
Kiek vėliau geležinkelio stotyje aš sutikau pusbrolį iš mūsų kaimo. Jis dirbo ten apsauginiu ir pamatęs mane sėdintį traukinyje, jis tuoj pat įėjo į traukinį ir apkabino mane. Jis tarė man labai laimingas: “Jau taip seniai tu išvykai ir neatsiuntei mums nė vienos žinutės. Kur tu dabar apsistojai?” Tada aš jam pasakiau savo adresą – buvau toks naivus, kad pasakiau jam.
Nedelsiant, išsiskyręs su manimi, jis pasiuntė telegramą mano šeimai ir netrukus mano mama, tėvas, brolis, draugai, žmona ir daug svarbių kaimo žmonių – minia iš dešimties ar penkiolikos asmenų – atvyko į mathą ir labai stengėsi įtikinti mane sugrįžti pas juos. Mano mama garsiai verkė. Nors aš ir sirgau tuo metu, aš jiems pasakiau: “Nesijaudinkite. Aš tuoj pat eisiu su jumis.”
Tada, pasiūlęs pranamas Gurudžiui, aš nuėjau kartu su jais į kaimą. Kai pasiekiau namus, mano mama ir visi kiti giminaičiai didžiai džiūgaudami atliko pudžą Bhagavanui, o muzikantai grojo instrumentais. Buvo išdalintas prasadas ir laimingi žmonės iš visos gyvenvietės atėjo pamatyti manęs.
Kitą dieną, mano tėvas pakvietė keletą žinomų mokslininkų, taip pat ir mūsų kaimo ir aplinkinių kaimų vadovus, kurie buvo turtingi, labai gerbiami, išsilavinę ir nusimanantys. Jis suorganizavo didelį susitikimą, kuriame dalyvavo daug žmonių ir ypač mano mokyklos draugai, atėję pamatyti manęs iš smalsumo.
Jie visi labai stengėsi įtikinti mane sekti religiniais principais gyvenant namuose. Daugelis citavo pavyzdžius iš Mahabharatos ir Ramajanos. Kai kurie sakė, kad Prahlada Maharadžas buvo grihastha ir, kad Pandavai taip pat atliko bhadžana-sadhaną gyvendami kaip grihasthos. Kiekvienas rekomendavo: “Atlik bhadžaną namuose, taip kaip darė jie visi.” “Tačiau čia nėra sadhu-sangos“, atsakiau aš. “Ir nėra šikšos, su kuria mano sadhana-bhadžana gali padėti man žengti bhakti keliu. Man tai nepriimtina. Aš negaliu gyventi be sadhu-sangos.”
Kiti sakė: “Tada gyvendamas namuose būk brahmačariu. Būk religingas ir tuo pačiu metu tapk galingu kaip tavo senelis (iš tėvo pusės). Tavo senelis buvo toks stiprus, kad jis galėjo ištraukti veršiukų vežimą iš purvo. Jis galėjo atrišti bulius ir ištraukti vežimus plikomis rankomis. Oi, tavo senelis buvo toks stiprus, kad kai du dideli buivolai susiremdavo mirtinoje dvikovoje, jis paimdavo į ranką lazdą ir taip smogdavo vieną buivolą į vieną pusę, o kitą į kitą pusę, kad jie abu pasileisdavo bėgti skirtingomis kryptimis. Tapk tokiu kaip tavo senelis.”
Aš atsakiau: “Dramblys taip pat yra stiprus. Bet kokia stiprybės prasmė jei nėra bhakti? Man nereikia tokios stiprybės. Noriu būti stiprus bhaktas. Šrimad-Bhagavatam (11.9.29) teigia, kad be bhakti gyvenimas yra beprasmis:
labdhva sudurlabham idam bahu-sambhavante
manusyam arthadam anityam apiha dhirah
turnam yateta na pated anu mrtyu yavan
nihsreyasaya visayah khalu sarvatah syat
“Žmogaus gyvenimo forma yra pasiekiama tik po daugelio, daugelio gimimų. Ir nors ji yra nepastovi, ji gali pasiūlyti didžiausią naudą. Todėl, prieš tai, kai kūnas vėl gulės ir mirs, protingas žmogus privalo tuojau pat bandyti įvykdyti savo gyvenimo misiją ir pasiekti didžiausią gerovę. Jis turėtų vengti juslių tenkinimo, kuris yra prieinamas bet kokiomis aplinkybėmis, net gi gyvūnų kūnuose.”
Mano septyniasdešimt penkių metų amžiaus dėdė (iš tėvo pusės), kuris buvo kito kaimo vadovas, labai svarbus žmogus ir puikus mokslininkas, paklausė manęs: “Gerai, tada pasakyk man, ką sužinojai nuo to laiko, kai tapai sadhu, kas yra visištadvaita-vada?”
Aš atsakiau, kad, norint suprasti visištadvaita-vadą, reikia pirmiausia žinoti apie kevaladvaita-vadą ir šudhadvaita-vadą ir ne tik tai. Taip pat asmuo turi žinoti, kas yra ačintja-bhedabheda-tatva. Tada, vieną po kitos, aš apibūdinau kevaladvaita-vadą ir visas kitas vadas ar teorijas. Pasakiau savo dėdei, kad kevaladvaita-vada, Šankaračarjos mokymas, yra nirakaros, nirvišešos, nirandžanos, nirguna Brahmano, Absoliučios Tiesos neturinčios formos, bruožų, savybių ir žymių garbinimas. Pagal Šri Ramanudžačarjos visištadvaitos teoriją, Dživa ir materialus kosmosas yra Brahmano dalys; nors visos Viešpaties energijos yra vienis, kiekviena išlaiko savo individualumą (vaisištja). Madhvačarjos koncepcija vadinama kevaladvaita-vada ir ji pabrėžia penkis amžinuosius skirtumus: skirtumą tarp dživos ir Dievo, tarp dživos ir dživos, tarp Dievo ir materijos, tarp materijos ir materijos ir tarp materijos ir dživos. Tada, Šri Čaitanjos Mahaprabhu ačintja-bhedabheda-tatva teigia, kad yra vienas Aukščiausiasis Dievo Asmuo, apreiškiantis save daugelyje ir tokiu būdu visa įvairovė yra Jame ir Jis yra visame, nors ir Jis vis dėlto skiriasi nuo visumos. Taigi, transformuojantis Jo nesuvokiamoms galioms, viskas yra vienis ir tuo pačiu metu skiriasi nuo Jo.
(Atskirai) jūs galite tai pilnai apibūdinti.
Aš paaiškinau, kad visos kitos filosofijos yra vados, teorijos, bet ačintja-bhedabheda yra tatva, tiesa. Ši koncepcija priklauso Šri Čaitanjai Mahaprabhu. Ji apjungia visų kitų koncepcijų idėjas ir yra pažymėta dominuojančia tyra bhakti. Pasakiau savo dėdei ir visa tai, kad ačintja-bhedabheda-tatva yra mūsų koncepcija, mūsų Gurudžio samprata.
Girdėdamas mano paaiškinimą, mano dėdė pakilo iš savo vietos, apkabino mane ir tarė: “Tu radai tikrąjį guru. Tu gavai sadhu-sangą. Tavo išsižadėjimas yra tikras ir tavo žinios apie tatvą, paremtos filosofine realybe, yra išbaigtos. Nuo šiol aš nepasakysiu nė žodžio, kad atkalbėčiau tave.” Taip susitikimas baigėsi ir visi žmonės išėjo.
Šiandien pakaks. Vėliau aš papasakosiu daugiau. Nereikia gilintis į jokius kitus įvykius, išskyrus tuos, kurie yra apie mano gyvenimą bhakti linijoje. Tu gali parašyti apie mane, kaip kad aš parašiau apie savo Gurudžį. Tu gali sekti šiuo pavyzdžiu, aprašydamas mano pamokslavimą. Tu taip pat gali aptarti, kaip aš, atėjęs į mathą, buvau išvykęs į daugelį piligriminių kelionių po visą Indiją, kaip kad aš aparašiau savo Gurudžio gyvenimo istorijoje. Aš buvau Badrinathe, Dvarakoje ir Pietų Indijoje du ar tris kartus. Tau reikia tik datų, metų, reikia žinoti, kas ir kur.
Pabaiga
[* Išnaša 1: Šrila Gurudevas kalbėjo su Prema-prajodžana dasa, kuriam jis tada nurodė parašyti jo biografiją. Nuo to laiko jis taip pat davė nurodymus ir kitiems pasekėjams parašyti jo biografiją. Pavyzdžiui, vaizdo įraše, kuris neseniai buvo parodytas Backtobhakti.com (kalbama 2003 m. lapkričio 25 d.), jis pasakė Džajanta dasai (iš San Diego): "Ką aš sakiau, tai, tai ir tai. Yra tūkstančiai pamokų. Viskas yra ten. Vėliau, jūs turėtumėte padaryti viską taip, kaip aš padariau savo Guru; bet ne taip, kaip padarė Satsvarupa Maharadžas. Jis tik parašė: "Jis (Šrila Prabhupada Bhaktivedanta Svamis Maharadžas) nuvyko į šią vietą ir į tą vietą, ir daugelis atėjo ir priėmė jį ir tada ten buvo Ratha Jatra." Vargu ar jo biografija turi kokią tatva-sidhantą ar tatva-gjaną."]
[* Išnaša 2: šventa vieta garsėjanti Viešpaties Šivos Džiotirlinga Šventykla Deogarhe (dievų buveinė), Džharkande, Biharis]
Vertė Juvati Devi Dasi.
