sudha-prema-sukha-sindhu, pai tara eka bindu,
sei bindu jagat dubaya
kahibara yogya naya, tahapi baule kaya,
kahile va keba patiyaya„Transcendentinė meilė Krišnai panaši į džiaugsmo vandenyną.
Jeigu žmogui pavyksta gauti nors vieną jo lašelį, tame lašelyje jis gali paskandinti visą pasaulį.
Tokios meilės Dievui nedera išreikšti, tačiau pamišėlis privalo kalbėti.
Vis dėl to, nors jis ir kalba, niekas nepatiki juo.“(Šrila Gour Govinda Svamis Maharadžas)
Jo Dieviškoji Malonė Gour Govinda Svamis Maharadžas gimė vaišnavų šeimoje 1929 metais rugsėjo 2 dieną kaip Bradža Bandhu Manikas. Nors gimė Džaganathapurio kaimelyje, netoli nuo Džaganatha Purio šventosios Dhamos Orisoje, Indijoje, tačiau kadango jo mama buvo kilusi iš Giri šeimos, iš Gadeigiri kaimo, Bradža Bandhu savo vaikystę praleido būtent ten. Jo senelis buvo paramahamsa, kuris nieko kita neveikė, tik kartojo Harė Krišna ir verkė priešais vietinę Krišnos Dievybę, žinomą kaip Gopal Jiu. Jis išmokė Bradža Bandhu kartoti Harė Krišna maha-mantrą skaičiuojant ant pirštų. Lydimas savo dėdžių ir kartu su jais giedodamas Harė Krišna ir Narotamo Daso Thakuro giesmes Bradža Bandhu keliavo iš kaimo į kaimą. Visa Giri giminė nuo pat Šyamanandos Prabhu laikų buvo žinoma kaip geriausi Orisos kirtanistai. Prieš tris šimtus metų Džaganatha Purio šventyklos registracijos knygose tuometinis Orisos karalius įrašė, kad Gadeigiri kirtanijų grupė laukiama giedoti Viešpačiui Džaganathui kiek įmanoma dažniau. Orisoje į juos žiūrima kaip į kirtana-guru.
Nuo šešerių metų Bradža Bandhu garbino Gopalo Dievybę verdamas girliandas, o kartais žvakės šviesoje iš palmių lapų manuskriptų giedodavo Jam himnus. Jis niekuomet nevalgydavo Gopalui nepasiūlyto maisto.
Būdamas aštuonerių jis jau buvo perskaitęs visą Bhagavad-gytą, Šrimad Bhagavatam ir Šri Čaitanja-čaritamritą ir galėjo paaiškinti jų prasmę. Daugelis kaimelio gyventojų rinkdavosi naktimis pasiklausyti, kaip jis deklamuoja Bhagavatam, Ramajaną ir Mahabharatą. Taigi nuo pat gyvenimo pradžios buvo pasinėręs į Krišnos švento vardo kartojimą, studijavo vaišnavų literatūrą ir garbino savo mylimą Gopalą. Draugai ir giminaičiai prisimena jį kaip visuomet labai tylų ir introspektyvų. Jam niekuomet nerūpėjo žaisti su kitais berniukais, eiti į kiną ar teatrą.
Po tėvo mirties 1955 metais kaip vyriausias sūnus tapo atsakingu už šeimos išlaikymą ir palieptas našlaujančios motinos perėjo į grihasta-ašramą. Su savo žmona, Šrimati Vasanti Devi pirmą kartą susitiko per vestuves. Dėl finansinių apribojimų jis negalėjo oficialiai įstoti į universitetą, bet naktimis savarankiškai rengėsi egzaminams ir gavo bakalauro laipsnį Utkalo universitete, pagal pažymius užimdamas antrąją vietą. Vėliau tokiu pačiu būdu gavo mokytojo bakalauro laipsnį ir ėmė dirbti mokytoju mokykloje. Nepaisant daugybės pareigų, jo atsidavimas Gopalui nė trupučio nesumažėjo. Kas rytą keldavosi pusę keturių, kartodavo Harė Krišna maha-mantrą, garbindavo tulasi-devi ir cituodavo savo šeimos nariams Bhagavad-gytą. Savo mokiniams kiekviena pasitaikiusia proga aiškindavo apie Krišną ir atsidavimo principus. Kai kurie iš jo studentų po trisdešimties metų tapo jo pasekėjais.
Per mokyklos atostogas kartu su žmona išvykdavo į Himalajų kalnus, lankydavo įvairias tirthas ir ašramus, kartais įsitraukdavo į filosofines diskusijas su tenykščiais majavadžiais.
1974 m. balandžio 8 d., būdamas keturiasdešimt penkerių, Bradža-bandhu paliko namus bei giminaičius, trokšdamas pasiekti dvasinį tobulumą. Pasivadinęs „Gour-Gopalananda Dasa“ ir su savimi nešdamasis tiktai Bhagavad-gytą bei dubenėlį išmaldai klajojo po Indiją, po daugybę šventų vietų palei Gangos upę. Ieškojo dvasinio mokytojo, galėsiančio padėti jam giliau suprasti maha-mantrą. Nors dar būdamas šeimos žmogus sutiko daugybę sadhu ir guru – Orisoje egzistuoja daug gaudija-vaišnavų pakraipų – jis nerado nė vieno, kurio mokymas paliestų jo širdį. Vis dar nerasdamas dvasinio mokytojo klajojo vienerius metus, kol pagaliau pasiekė Vrindavaną, manydamas, kad brangioje Krišnos buveinėje jo noras tikrai išsipildys.
Kai atvyko į Vrindavaną, po dviejų savaičių pastebėjo didžiulę skelbimų lentą su užrašu: „Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija, įkurta ačarjo Jo Dieviškosios Malonės A.C. Bhaktivedantos Svamio Prabhupados“, ir sutiko grupelę vakariečių bhaktų, kurie davė jam žurnalo „Atgal pas Dievą“ numerį. Perskaitęs turinį apie transcendentinės meilės Krišnai šlovę, panoro pasimatyti su žurnalo redaktoriumi ir šio judėjimo įkurėju Šrila Prabhupada. Gavęs leidimą užeiti į Šrilos Prabhupados kambarį prisistatė jam ir tuoj pat išgirdo klausimą: „Ar jau priėmei sanjasą?“ Gour-Gopalananda atsakė, kad ne. „Tuomet aš tau duosiu sanjasą!“ pareiškė Šrila Prabhupada. Supratęs, kad Šrila Prabhupada žino jo širdį, atsidavė jo lotoso pėdoms ir netrukus tapo inicijuotu Prabhupados mokiniu.
1975 metais per ISCKON’o Šri Šri Krsna-Balarama Mandiro atidarymą Vrindavane Šrila Prabhupada suteikė jam sanjasio titulą, nusiuntė jį pamokslauti į Orisą ir ką tik padovanotoje žemėje Bubanešvare pastatyti šventyklą.
Toji žemė pasirodė esą džiunglės, pilnos moskitų, gyvačių ir skorpionų. Ji buvo taip toli nuo miesto centro, kad net dienos metu žmonės baimindavosi joje apsilankyti. Medituodamas į Šrilos Prabhupados troškimą, Gour Govinda Svamis darbavosi ten su nepajudinamu ryžtu. Kartais gyvendavo arbatos prekiautojo sandėlyje, o kartais netgi dalindavosi mažute trobele su gatvės darbininkais, ir pradėjo versti Šrilos Prabhupados knygas į Oriya, kaip jam ir buvo liepta daryti. Taip pat lankydavo visus namus ir biurus iš eilės tiek pačiame Bubanešvare, tiek jo apylinkėse, rinkdamas nedideles aukas, ir toje dovanotoje žemėje savo paties rankomis susirentė šiaudinę trobelę.
1977 metų pradžioje Šrila Prabhupada atvyko į Bhubanešvarą. Nors buvo numatyta, kad jis labai patogiai apsistos miesto viešbutyje, bet Šrila Prabhupada šį pasiūlymą iš karto atmetė, sakydamas: „Gyvensiu tiktai savo mokinio, savo vaiko Gour Govindos man pastatytoje trobelėje iš molio.“ Šrila Prabhupada praleido Bhubanešvare septyniolika dienų, ir per tą laiką pradėjo versti dešimtąją Šrimad-Bhagavatam giesmę. Palankią Viešpaties Nitjanandos pasirodymo dieną jis padėjo savo paskutinio projekto – būsimosios šventyklos kertinį akmenį.
1979 metais, viešėdamas Majapuroje, Gour Govinda Svamis kartą kirtano metu krito žemėn be sąmonės. Jį nunešė atgal į jo kambarį, keletas ISCKON‘o lyderių ir kiti susirūpinę bhaktai ėjo kartu. Atvyko gydytojai, tačiau negalėjo nustatyti jo būklės priežasties. Vienas žmogus net spėjo, kad galbūt jį apsėdo kokia pikta dvasia. Galiausiai Akinčana Krišnadasas Babadži Maharadžas, Šrilos Prabhupados brolis Dievuje, paaiškino, kad Gour Govinda Svamiui apsireiškė bhavos, vienos iš ekstatinės meilės Dievui pakopų, simptomai.
Grįžęs į Bhubanešvarą, Gour Govinda Svamis dar labiau pasinėrė į savo dvasinio mokytojo misijos pildymą. Keletas vakariečių bhaktų buvo atsiųsti jam pagelbėti, tačiau dauguma jų neištvėrė labai asketiškų gyvenimo sąlygų. Jie labai nustebo pamatę, jog jis niekuomet nesutrinka, valgo tik kartą per dieną ir beveik visai nemiega. Dieną ir naktį tik pamokslaudavo, kartodavo mantrą ir rašydavo į savo užrašų knygelę.
Vykdydamas Šrilos Prabhupados nurodymą, Gour Govinda Maharadžas pamokslavo visoje Orisos teritorijoje su neišsenkama energija. Jo suorganizuoti pada-jatra festivaliai ir nama-hata programos tūkstančiams žmonių senovinėje Viešpaties Čaitanjos žaidimų žemėje padėjo atrasti savo dvasines šaknis ir užsiimti maha-mantros kartojimu:
Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė
Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė
Šrila Prabhupada davė Gour Govindai Svamiui tris svarbiausius nurodymus: versti knygas iš anglų kalbos į Oriją, pastatyti šventyklą Bhubanešvare ir pamokslauti visame pasaulyje. Vykdyti šiuos nurodymus buvo Gour Govinda Svamio gyvenimo esmė. Jis labai griežtai laikėsi įžado nevalgyti, kol neįvykdys dienos vertimo normos. Bhaktai likdavo priblokšti matydami, kaip net po ilgo skrydžio lėktuvu jis visuomet iš pradžių atlikdavo vertimo darbą, duotą jo dvasinio mokytojo, ir tik po to valgydavo ir miegodavo. Tokią praktiką jis atliko iki pat paskutinės dienos.
1985 metais Šrila Gour Govinda Svamis pirmą kartą išvyko pamokslauti į užjūrio šalis. Jis jautė tokį stiprų entuziazmą kalbėti krišna-kathą, kad vienuoliką metų kasmet keliaudavo, nepaisydamas sunkaus kojos sužeidimo ir didelių asmeninių nepatogumų.
Nors asmeniniuose santykiuos jis buvo labai kuklus ir nuolankus, bet per paskaitas apie Šrimad Bhagavatam riaumodavo kaip liūtas, triuškindamas klausytojų išdidumą ir pašalindamas bet kokią neteisingą sampratą. Krišna-katha buvo jo gyvybė ir siela. Jis dažnai sakydavo: „Diena, praėjusi be krišna-kathos, yra siaubingai bloga“. Savo paskaitų metu jis dažnai leisdavosi giedoti, visus užliedamas religinio džiaugsmingumo, nuolankumo ir atsidavimo nuotaika, kokia yra išreikšta Šrilos Bhaktivinodos Thakuro ir kitų ačarjų maldose.
Gour Govindos Svamio šventraščių išmanymas buvo nepalaužiamas. Visa, ką sakė, pagrįsdavo įrodymais iš Vedų literatūros. Kartais ko nors paklausdavo mokinio, ir jei tas nepajėgdavo atsakyti, remdamasis šventraščiais, Gour Govinda Svamis tuoj pat pareikšdavo: „Jis apgavikas! Nebūkite tokie negarbingi. Tikras vaišnavas visada cituoja autoritetus.“
Tokiu būdu Gour Govinda Svamis pamokslavo: be jokios baimės, niekuomet nekeisdamas ir nešvelnindamas kompromituojančių raštų išvadų dėl to, kad atrodytų praktiškas. „Tas, kuris nemato Krišnos, – pabrėždavo jis, – yra visiškai aklas. Jis negali kalbėti apie Krišną, o tik spekuliuoti proto lygmenyje. Todėl jo žodžiai nepadaro poveikio. Tikras sadhu niekada nekalba teoriškai.“
Gour Govinda Maharadžas su savimi visuomet nešiojosi dienoraštį ir kiekvieną dieną jame ką nors įrašydavo. Kiekvienas įrašas pasibaigdavo taip pat: „Gopalas žino, kuo šis tarnas šiandieną pasitarnavo.“ Kiekvieną dieną taip melsdavosi savo dienoraštyje Gopalui: „Prašau dovanok man bendraminčių bhaktų draugiją.“
1991 metais per Rama Navamį, labai palankią Viešpaties Ramačandros pasirodymo dieną, po šešiolikos metų ryžtingų pastangų Gour Govinda Maharadžas įgyvendino savo mylimo dvasinio mokytojo Šrilos Prabhupados nurodymą ir Bubanešvare atidarė didingą Šri Šri Krišna-Balarama šventyklą. Nuo to laiko šis Mandiras išaugo į klestintį centrą, kasmet pritraukiantį šimtus tūkstančių lankytojų.
Gour Govinda Maharadžas niekuomet neatsisakė savo itin paprasto gyvenimo būdo. Iki pat paskutinių dienų gyveno mažutėje trobelėje iš molio greta tos, kurią1977 metais pastatė Šrilai Prabhupadai. Ne kartą bhaktai jam siūlė išplėsti savo vadovavimo atsakomybę, bet jis visada atsisakydavo, pabrėždamas: „Aš nesu vadybininkas, aš esu pamokslautojas.“ Tačiau kai Gadai-giri žemė, kurioje jis praleido savo vaikystę, ir kurios paprastame statinyje buvojo jo mylimas Gopalas, buvo padovanota ISKCON‘ui, Gour Govinda Maharadžas prisiėmė atsakomybę už dar vieną projektą ir pastatė Gopalui didingą šventyklą.
Jis pasakė: „Čia, Bhubanešvare, aš įkūriau ‚verkiančiųjų mokyklą‘. Kol neverksime dėl Krišnos, niekada negausime Jo malonės.“ Toks buvo jo mokymas, kurį drąsiai pamokslavo visame pasaulyje paskutinį savo apreikštųjų žaidimų dešimtmetį.
1996 metų sausio pabaigoje jis paminėjo: „Šrila Bhaktisidhanta sakydavo, kad šis materialus pasaulis – netinkama vieta jokiam džentelmenui. Todėl jausdamas pasibjaurėjimą juo anksčiau laiko paliko šį pasaulį. Aš taip pat galiu išeiti. Nežinau, kaip gali nutikti. Paklausiu savo Gopalo. Pasielgsiu taip, kaip jis panorės.“ Kitą dieną Gour Govinda Svamis nuėjo į Gadai-giri pamatyti savo Gopalo. Grįžęs kitas keturias dienas pamokslavo galingiau nei bet kada anksčiau tūkstančiams žmonių, kurie suplūdo į Prabhupados šimtametį festivalį Bnubanešvare. Po to išvyko į kasmetinį ISKCON‘o vadovybės susitikimą Šridama Majapure.
1996 metų vasario 9 dieną, Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros šventą apsireiškimo dieną du vyresnieji ISKCON‘o bhaktai ankstyvą vakarą pasiprašė pasimatyti su Gour Govinda Maharadžu. Jie dar niekada nekalbėjo su juo asmeniškai, bet perskaitę kelias jo knygas panoro jo pasiklausyti. Jie paklausė: „ Kodėl Šri Čaitanja Mahaprabhu buvo apsistojęs Džaganatha Puryje?“ Patenkintas jų klausimu, Gour Govinda Maharadžas ėmė aiškinti slaptingą Mahaprabhu žaidimų Puryję prasmę. Žavingai nupasakojo išsiskyrimo jausmą, kurį juto Radha ir Krišna, kai Krišna išvyko iš Vrindavano. Šis jaudinantis žaidimas pasirodo aštuntoje Gour Govindos knygos „Išsiskyrimo krantas“ skyriuje. Saldžiais pasakojimais apie Krišną sužavėjęs visus kambaryje buvusius bhaktus jis palaipsniui išvystė istoriją iki to momento, kai po ilgo išsiskyrimo Radha vėl pagaliau susitiko su Krišna. Papasakojo, kaip išvydęs Radharani Krišna patyrė tokią ekstazę, jog apreiškė Viešpaties Džaganatho pavidalą su didelėmis apvaliomis akimis ir įtrauktomis galūnėmis. Tuo momentu bhaktai pastebėjo Gour Govindos Maharadžo akyse ašaras, o jo balsas ėmė lūžinėti. Beveik negirdimai jis pasakė: „Tada Krišnos akys susitiko su Radharani akimis. Eye-to-eye union.“ Nebegalėdamas kalbėti toliau, suglaudęs delnus atsiprašė visų: „Atleiskite man. Nebegaliu kalbėti.“ Tada davė paskutinį savo nurodymą: „Kirtaną! Kirtaną!“. Ten buvę bhaktai pradėjo giedoti, o jų dvasinis mokytojas ramiai atsigulė ant savo lovos, lėtai ir giliai kvėpuodamas. Jo tarnas įdėjo į jo ranką Gopal Jiu nuotrauką. Meiliai žvelgdamas į savo garbinamosios Dievybės nuotrauką Gour Govinda Svamis sušuko: „Gopal!“ ir iškeliavo į dvasinį dangų susitikti su savo mylimu Viešpačiu.
Kiekvieną dieną prieš paskaitą apie Šrimad Bhagavatam Gour Govinda Svamis giedodavo Orisos giesmę, kurią išmoko dar būdamas mažas berniukas. Dabar ši jo malda išsipildė:
paramananda he madhava
padungaluci makaranda
se-makaranda pana-kari
anande bolo ‚hari hari‘harinka name vanda vela
pari karibe caka-dola
se-caka-dolanka-payare
mana-mo rahu nirantaremana mo nirantare rahu
‚ha-krsna‘ boli jiva jau
ha-krsna boli jau jiva
mote udhara radha-dhavamote udhara radha-dhava
mote udhara radha-dhava
„O labiausiai palaimingasis Madhava! Nuo Tavo lotoso pėdų liejasi nektaras. Gerdamas tą nektarą, aš dainuoju džiaugsmingai: „Hari! Hari!“. Kartodamas Hari vardą aš rišu plaustą, kuriuo Viešpats Džaganathas perkels mane per šį materialios egzistencijos vandenyną. Tegul mano protas visada pasilieka prie lotoso pėdų šio Viešpaties Džaganathos, kuris turi didžiules apvalias akis. Taigi, šaukdamas ‚O! Krišna!‘ palieku šį gyvenimą. O Radharanės mylimasai, prašau Tavęs, išvaduok mane.“
– Tikras sadhu niekuomet nekalba teoriškai.
Vertė Giriwala Devi Dasi
// Spausdinimui draugiška versija (pdf) //
“Sankirtana yra mūsų Gyvenimas”
Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.
Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.
No tags for this post.