Tyra Bhakti

Tridandisvamis Šri Šrimad B.V. Narajana Maharadžas
2008 m. vasario 6 d., Murwilumbah, Australija

Šri Krišna tarė:
- Brangusis Udhava, keliauk po visą pasaulį be jokio prisirišimo. Šlovinki Mane, pasakok visiems apie Mano šlovę bei saldžias Mano pramogas. Tačiau atsimink vieną dalyką: labai atsargiai elkis su moterimis. Prisirišimas prie priešingos lyties dėl juslių patenkinimo panašus į degimą liepsnose. Gerbk moteris kaip savo motiną, dukrą ar seserį. Jei, vienaip ar kitaip, atsiras prisirišimas, tu tuoj pat pavirsi pelenais. Tad būki labai atsargus.

Šeimą sukūręs vyras jaučia meilę ir švelnumą žmonai, bet jis neturėtų būti prie jos prisirišęs. Moterys taip pat turi būti labai atsargios. Pamačiusios bet kokį vyrą, ne savo sutuoktinį, tegul elgiasi kaip su tėvu, sūnumi ar broliu. Visi išmokite šito.

Kartą, ankstesniame Amžiuje, buvo labai galingas karalius, vardu Pururava. Jis valdė visą pasaulį. Vieną dieną, medžiodamas miške, jis išvydo nuostabaus grožio merginą.

Akimirksniu pajuto jai potraukį ir tarė:
- O devi (deive), kas tu tokia? Ką čia veiki? Atrodo, tu ne iš šios Žemės. Tu panaši į angelą, nužengusį iš rojaus.

Mergina atsakė:
- Taip, aš ne iš šio pasaulio. Atvykau iš dangiškų planetų ir vadinuosi Urvasi. Esu viena iš Indrai brangių šokėjų. Atėjau čionai ieškodama vyro, tinkamo būti mano sutuoktiniu. Ir štai šiandien aš sutikau tave. Esi jaunas ir stiprus. Esi išaukštintas karalius. Pajutau tau meilę ir švelnumą. Taigi, jei sutinki, mes galime susituokti.

Karalius Pururava be galo apsidžiaugė. Jis tarė:
- Aš trokštu to paties! Nedelsdami keliaukime į mano karalystę ir susituokime.

Tada Urvasi tarė:
- Gerai, bet pažadėk du dalykus. Aš turiu porą ėriukų, ir jie man be galo brangūs. Noriu, kad visuomet juos globotum ir apsaugotum nuo bet kokio pavojaus. Be to, niekuomet mano akivaizdoje nepasirodyk nuogas. Nenoriu pamatyti tavęs nuogo.

Karalius sutiko ir davė žodį šito laikytis.

Taip jie iškėlė vestuves. Tūkstančiai metų pralėkė tarsi viena sekundė – jie net nepastebėjo. Nuolatos buvo pasinėrę į jutiminį pasitenkinimą.

Vieną dieną rojaus planetoje Karalius Indra, pastebėjęs, kad Urvasi dingo, pasiteiravo savo tarnų:
- Ei, o kur Urvasi? Nebematau jos. Kur ji iškeliavo?

Tarnai atsakė:
- Ji Žemės planetoje, ištekėjusi už karaliaus Pururavos.

Indra nusprendė pasiųsti į Žemę kelis savo pavaldinius, liepęs jiems:
- Eikite ir pavokite abu jos ėriukus. Kai atgabensite juos čia, Urvasi ateis paskui juos.

Pasiuntiniai atvyko vidurnaktį, kuomet Pururava ir Urvasi buvo kartu. Pavogtieji ėriukai ėmė bliauti:
- Be-e-e, be-e-e.

Urvasi tarė savo vyrui:
- Baily! Žadėjai, kad saugosi mano ėriukus, o štai dabar juos kažkas išsivedė. Negali jų išgelbėti? Esi baisus bailys!

Tada Pururava, nedelsdamas nė akimirkos, išbėgo su lanku ir strėlėmis. Jam kažkaip pavyko atimti ėriukus, bei kai parvedė juos namo, Urvasi išvydo jį be jokių drabužių ir tarė jam:
- Ak, tu visai nuogas?! Neištesėjai savo pažado, taigi iškeliauju atgal pas Indrą, į rojaus buveinę.

Karalius tarė:
- Brangioji Urvasi, be tavęs negaliu gyventi. Mano siela paliks šitą kūną. Meldžiu, palauk dar truputėlį.

Bet Urvasi nuskrido į savo rojaus planetą, o šis asmuo, Pururava, nesiliovė jos šaukęs:
- O, Urvasi! O, Urvasi! Palauk truputį, palauk!

Jis nusekė iš paskos ir po kiek laiko taip pat pasiekė rojaus planetą.

Tuomet Urvasi tarė:
- Esi labai protingas vyras. Kodėl seki man iš paskos? Turėtum grįžti į Žemę. Tarnauk Krišnai ir nuolat Jį atsimink. Žavėkis Krišna. Kodėl tu žaviesi manimi? Šie mūsų kūnai tėra maišai, pilni šlapimo, kraujo ir išmatų. Mano kūnas – lygiai toks pat, nieko daugiau. Todėl palik mane ir eik medituoti į Krišną.

Tuo metu Pururava buvo visiškai apakęs. Sutrikęs ėmė šaukti:
- O, Urvasi, Urvasi! Meldžiu, eime su manimi.

Tačiau po kurio laiko jis susimąstė:
- Ak, kaip kvailai aš elgiuosi! Buvau karalius, viso pasaulio valdovas. Buvau stiprus asmuo, o štai dabar elgiuosi visiškai absurdiškai! Susižavėjau moterimi. Ne moterimi, o vien tik kraujo, išmatų ir kitų bjaurių elementų rinkiniu. Tačiau dabar išmesiu šią moterį iš savo širdies ir vietoje jos patalpinsiu Krišną.

Taip galvodamas, jis pareiškė:

sevato-varsa-pugan me
urvasya adharasavam
na trpyaty atma-bhuh kamo
vahnir ahutibhir yatha

“Nors tarnavau Urvasi lūpų tariamam nektarui begalę metų, mano širdyje nesiliovė augę geidulingi troškimai, – jų niekaip nepavyko patenkinti – kaip nepavyksta užgesinti liepsnos, liejant į ją ghi aliejaus.” (Šrimad Bhagavatam 11.26.14)

Materialiai mėgaudamasis žmogus niekuomet nepatirs džiaugsmo ir pasitenkinimo – netgi po daugybės daugybės gyvenimų. Įpylus į ugnį didelį kiekį ghi, šioji tik dar smarkiau suliepsnoja. Taip ir žmogus, trokštantis mėgautis ir pataikaudamas savo juslėms, ateityje tik dar labiau trokš pasitenkinti. Galiausiai jis pražus ir keliaus į pragarą.

Karalius Pururava nusprendė:
- Laikysiu vien tik Krišną savo širdyje.

Tada grįžo į Žemę. Tuoj pat atsižadėjo visos savo karalystės bei giminaičių – viską paliko. Pasitraukė į mišką ir ėmė medituoti į Krišną.

Pasimokykite iš šios istorijos. Turite suprasti šiuos dalykus labai giliai, kaip kad juos galiausiai suprato karalius Pururava.