Tyra Bhakti

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia:

karmāṇy ārabhamāṇānāṁ
duḥkha-hatyai sukhāya ca
paśyet pāka-viparyāsaṁ
mithunī-cāriṇāṁ nṛṇām

„Visi šio pasaulio žmonės yra linkę atlikti karmą su tikslu kad išsilaisvinti iš negandų ir pasiekti laimę. Tačiau rezultatai yra atvirkšti. Kitaip sakant, bėdos neišnyksta ir laimė nėra pasiekiama.“

Dėl tos priežasties Šrimad Bhagavatam pateikia aukščiausią nurodymą šio pasaulio žmonėms:

labdhvā su-durlabham idaṁ bahu-sambhavānte
mānuṣyam artha-dam anityam apīha dhīraḥ
tūrṇaṁ yateta na pated anu-mṛtyu yāvan
niḥśreyasāya viṣayaḥ khalu sarvataḥ syāt

Śrīmad-Bhāgavatam (11.9.29)

„Esybė, bekeliaudama po 8 400 000 gyvybės rūšių, pagaliau pasiekia retą žmogaus gyvybės formą, kuri, nors ir laikinai, suteikia galimybę pasiekti aukščiausią tobulumą. Dėl to blaiviai mąstantis žmogus, veltui neleisdamas net minutės, turėtų siekti galutinio gyvenimo labo tol, kol šis kūnas dar gyvas.“

Kai kurie asmenys priima karmą, kai tuo metu kiti praktikuoja gjaną ar jogą tam, kad pasiekti galutinio klestėjimo. Tačiau „Šrimad Bhagavatam“ tai atmeta:

naiṣkarmyam apy acyuta-bhāva-varjitaṁ
na śobhate jṣānam alaṁ niraṣjanam

Śrīmad-Bhāgavatam (1.5.12)

„Savęs suvokimo pažininmas, netgi būdamas visiškai švarus nuo materijos, nebus pilnas jeigu jame neatsiras vietos Aukščiasiojo Viešpaties koncepcijai.“

„Šrimad Bhagavatam“ (11.14.20) toliau teigia:

na sādhayati māṁ yogo
na sāṅkhyaṁ dharma uddhava
na svādhyāyas tapas tyāgo
yathā bhaktir mamorjitā

„O Uddhava, joga, šankja, vedų studijavimas, askezės ar labdara nesuteikia Man tokio įspūdžio (nepavergia Manęs) kaip bhakti atlikimas vien tiktai Man.“

Šio posmo esmė yra ta, jog bhagavat-bhakti yra vienintelis būdas pasiekti galutinio pelno. Ši instrukcija taip pat yra duota Šrutyse: „bhaktirevainaṁ nayati bhaktiraṁvainaṁ darṣayati bhaktirvaśoḥ puruṣo bhaktireva bhūyasī ­ būtent bhakti atskleidžia Bhagavaną dživai. Tas Aukščiausiasi Asmuo yra valdomas vien tiktai per bhakti.“ Dėl to bhakti yra pranašesnė už bet kokia kitą praktiką, ir tai yra tikroji dživos nitja-dharma. „Šrimad Bhagavatam“ (11.14.21) rašte Krišna sako: „bhaktyāham ekayā grāḥya – Mane galima pasiekti vien tiktais per bhakti.“