Tyra Bhakti

[Tęsinys] Brihad-bhagavatamrita pasakoja apie Gopa-kumarą – labai ypatingą bhaktą, norėjusį pamatyti Krišną savo paties akimis. Jis iš šios Žemės nukeliavo į Tapoloką, kur askezes atliko Pippalayana bei kiti rišiai.

Iš pradžių jis buvo sužavėtas jų tapasyos, bet vėliau prarado tikėjimą askezių vertingumu.

Pippalayana Rišis jam pasakė:
- Kodėl klajoji šen bei ten? Jei pasiliksi čia, su mumis, ir atliksi tapasya, gausi Krišnos daršaną savo širdyje. O jei nepasiliksi, to nepasieksi, nes materialiosios akys negali gauti Krišnos daršano.

Gopa-kumaras atsakė:
- Aš trokštu pamatyti Jį šiomis savo akimis. jei tie, kurie atliko askezes – pavyzdžiui Viešpats Brahma ir Dhruva Maharadžas – išvydo Krišną ir Viešpatį Narajaną savomis akimis, kodėl aš negaliu?

Pippalayana Rišis atsakė:
- Jie nematė Viešpaties Narajanos ar ko kito materialiomis akimis – jie realizavo Jį savo širdyse.

Sahadžijai nori tapti gopėmis ar kotomis transcendentaliomis asmenybėmis dar savo materialiais kūnais. Jie pasidaro moteriškas šukuosenas, apsivelka moteriškus drabužius, nešioja papuošalus ir taip “tampa” Lalita ar Višakha-sakhi.

Tačiau tai ne tik neteisinga; tai įžeidžiama. Tai – majavadizmas, arba sahadžizmas. Kad išvengtume tokios klaidos, turėtume paprasčiausiai stengtis sekti Šrilos Rūpos Gosvamio ir Šrilos Raghunathos dasos Gosvamio mokymu. Būdami jų mokinių sekoje, palaipsniui gausime Krišnos daršaną.

To neįmanoma pasiekti šiame materialiame kūne, kurį privalėsime palikti, kad taptume sat-čit ananda. Turime būti pasiruošę palikti materialius kūnus.

Pippalayana Rišis tęsė kalbėti ir pateikė kelis pavyzdžius iš šastros kaip įrodymą, kad negalime pamatyti Šri Krišnos ar kitos transcendentinės asmenybės savo materialiomis akimis. Tačiau nekreipdamas į tai dėmesio, Gopa-kumaras pasižadėjo sau tą padaryti.

Gopa-kumaras gimė Govardhane ir keliavo po visą Visatą, ieškodamas savo vidinio tobulumo. Kelionės metu jis palaipsniui apsivalė ir perėjo per skirtingus realizacijos lygmenis.

Dėl to, kad kartojo gopala-mantrą, jam pavyko nukeliauti už Brahmalokos ir Sidhalokos. Tuomet, atlikdamas nama-sankirtaną (jis kartojo šri krišna-gopala hare mukunda…), jis pagaliau pasiekė Vaikunthą ir Goloka Vrindavaną. Ir tik Goloka Vrindavanoje jis galėjo tiesiogiai matyti Krišną (susitikti su Juo akis į akį).

Dabartinėje mūsų padėtyje ir materialiomis akimis neįmanoma gauti Krišnos daršano.

Pippalyana Rišis paaiškino Gopa-kumarui, kad materialiomis akimis neįmanoma pamatyti Krišnos, nes mūsų akys nemato sielos, arba dvasios.Tada davė nurodymą pasistengti išvysti Krišną savo širdyje.

- Bet širdis taip pat materiali, – atsakė jam Gopa-kumaras – tad kaip galiu joje išvysti Krišną?

Pippalyana Rišis pasakė:
- Jei paimtume įvairių materialių objektų, kaip antai geležį, medį ir veidrodį, savo veidą pamatytume tiktai veidrodyje, bet ne kituose objektuose. Taip ir Viešpatį galime matyti savo širdyje, bet ne akimis. Akys yra atskiros ir lokalizuotos, todėl – ribotos. Dėl to ir negali pilnai patirti Viešpaties.

Gopa-kumaras tada užginčijo, kad širdis taip pat yra lokalizuota, atskira kūno dalis.

Pippalayana Rišis atsakydamas pateikė kitą pavyzdį, šikart panaudodamas materialiuosius objektus: geležį, medį ir gumą. Jis pasakė, kad negalime ištempti geležies ar medžio, tačiau galime lengvai ištempti gumą, nors ji taip pat materiali.

Taip ir širdis – nors yra lokalizuota tam tikroje vienoje kūno dalyje, ji yra lanksti ir gali išsiplėsti, sutalpindama patyrimą Viešpaties drauge su visais Jo palydovais, žaidimais ir taip toliau. Širdis turi galią pilnai pamatyti Viešpatį. Rišis pasakė, kad nors ir atrodė, jog Dhruva Maharadžas patyrė Viešpaties daršaną akimis, bet iš tiesų – išvydo Jį savo širdyje.

Akys vienu metu gali matyti tik vieną vienintelę viešpaties kūno dalį – jos negali patirti viso Jo pavidalo. Tačiau tą pajėgia padaryti širdis.

Ir net jei akimis pavyksta pamatyti Viešpatį, kur tokiu atveju jaučia palaimą asmuo, stebintis Jo pavidalą? Akys negali išgyventi palaimos, tačiau širdis gali. Kai Viešpats apsireiškia širdyje, širdis jaučia beribę palaimą.

Pippalayana Rišis atsakydamas pateikė kitą pavyzdį, šikart panaudodamas materialiuosius objektus: geležį, medį ir gumą. Jis pasakė, kad negalime ištempti geležies ar medžio, tačiau galime lengvai ištempti gumą, nors ji taip pat materiali.

Taip ir širdis – nors yra lokalizuota tam tikroje vienoje kūno dalyje, ji yra lanksti ir gali išsiplėsti, sutalpindama patyrimą Viešpaties drauge su visais Jo palydovais, žaidimais ir taip toliau. Širdis turi galią pilnai pamatyti Viešpatį. Rišis pasakė, kad nors ir atrodė, jog Dhruva Maharadžas patyrė Viešpaties daršaną akimis, bet iš tiesų – išvydo Jį savo širdyje.

Akys vienu metu gali matyti tik vieną vienintelę viešpaties kūno dalį – jos negali patirti viso Jo pavidalo. Tačiau tą pajėgia padaryti širdis.

Ir net jei akimis pavyksta pamatyti Viešpatį, kur tokiu atveju jaučia palaimą asmuo, stebintis Jo pavidalą? Akys negali išgyventi palaimos, tačiau širdis gali. Kai Viešpats apsireiškia širdyje, širdis jaučia beribę palaimą.

[Vertė Giriwala Didi]