Tyra Bhakti

Žodis dhyana reiškia “meditacija”, tačiau gopių dhyana yra paprasčiausiai atsiminti Krišną. Jų atsiminimas nėra toks pats kaip jogų meditacija. Kai galvoja apie Krišną, jos pamiršta visa kita. Ką bedarytų: eitų, kalbėtųsi ar gamintų valgį, jos išlieka panirusios į sahadža-samadhį, visiškai natūralų, gilų susitelkimą vien tik į Šri Krišną. Žodis sahadžajate reiškia natūralų, iš prigimties kylantį veiksmą. Gopių polinkis tik į su Krišna susijusius dalykus yra savaiminis ir prigimtinis.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas.

Kad būnant kartu įmanoma justi išsiskyrimą, rodo nutikimas, paskatinęs Šri Krišną išvykti iš Vrindavanos: Kartą Prema-sarovare Šrimati-Radhika sėdėjo Krišnai ant kelių ir tvirtai apkabinta klausėsi pačių meiliausių žodžių. Staiga prie pat Radhikos zvimbdama priskrido kamanė, labai Ją išgąsdindama. Madhumangala, lazda nuvijęs kamanę, ėmė girtis: “Nuvijau madhusūdaną labai toli, jis daugiau niekada nebegrįš.” Madhusūdana reiškia “kamanė”, bet kartu tai yra vienas iš Krišnos vardų. Šrimati Radhika pasakymą suprato taip: “Krišna niekada nebegrįš.” Ir nors sėdėjo Krišnai ant kelių, akimirksniu užsiplieskusi išsiskyrimo jasumais ėmė verkti: “Kur Krišna? Kur Krišna? Kur Krišna?” Kančia tapo tokia intensyvi, kad Radhika neteko sąmonės.

Ši išaukštinta meilės Krišnai apraiška – išsiskyrimo jausmas esant kartu – vadinama prema-vaičitya. Prema-vaičitja patiriama susitikimo metu, o divjonmada bei čitra-džalpa apsireiškia išsiskyrus. Abiem atvejais jaučiamas tiek džiaugsmas, tiek sielvartas. Prema-vaičitjos metu Radhika išoriškai yra su Krišna, bet vidujai jaučia išsiskyrimą. O divjonmados ir čitra-džalpos metu nors yra ne kartu, tačiau jaučia: “Dabar esu su Krišna.” Savo širdyje Ji susitinka su Krišna ir tai teikia Jai begalinį džiaugsmą.

Stebėjęs Šrimati Radhikos nuotaikas Jiedviems susitikus ir Jos jauseną išsiskyrime, Šri Krišna ėmė galvoti: “Radhika bei gopės jaučia Mano buvimą, kai nesu su jomis. O kai esame kartu, kartais jas apima išsiskyrimo kančios, ir tokiu atveju niekuo negaliu joms padėti. Dėl išsiskyrimo pojūčio mums esant kartu jos neapsakomai sielvartauja. Būtų geriausia, jei išvykčiau toli toli – tuomet jos susitiks su Manimi savo širdyse. Turėčiau visam laikui palikti Vrindavaną, nors dėl to kentėčiau Pats, bet svarbiausia, kad jos patirs bent kiek džiaugsmo.”

Gopės galvoja lygiai taip pat: “Jeigu Krišna jaučiasi patenkintas, visai nesvarbu, kiek dėl to tenka iškentėti mums.” Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos į Mathurą ir Dvaraką, gopės guodėsi tokia mintimi: “Krišna labai laimingas su Savo karalaitėmis, sūnumis ir kitais artimais žmonėmis, Jam džiaugsmo teikia ir susitikimai su Kubdža. Tegul Jam būna gera, mes nenorime sutrukdyti Jo laimei.”

Gyvendamas Mathuroje ar Dvarakoje Krišna taip pat nusiramina tokia mintimi: “Gopės patiria kažkiek džiaugsmo išsiskyrusios su Manimi. Trokštu vien jų laimės, o laimę jos randa susitikdamos su Manimi išsiskyrime. Jeigu pasiliksiu Vrindavanoje, gali būti, kad jos numirs neištvėrusios išsiskyrimo, kurį jaučia būdamos kartu su Manimi.” Tokios išaukštintos nuotaikos ypač aplanko Šrimati Radhiką, kuri patiria divjonmada ir pralapa išsiskyrimo jausmus. Mūsų ačarjai Brahmara-gitos komentaruose parašė apie išskirtinę jos meilę.

Degdamos išsiskyrime gopės nemiršta, nes gyvybę palaiko tokia mintis: “Jeigu numirtume, Krišna be galo sielvartautų. Vien dėl to turime gyventi.” O Krišna galvoja: “Jei numirčiau Aš, gopėms tai sukeltų neapsakomas kančias.” Jie netrokšta nieko daugiau, tik laimės vienas kitam. Tai ir yra tyra meilė.

Sakoma, kad Krišna išvyko iš Vrindavanos, kad užmuštų Kamsą ir būtų su Vasudeva ir Devaki, tačiau tai tėra išrorinės priežastys; svarbiausioji ir pirminė priežastis – įsiteikti gopėms. Dar daugiau, turime pagalvoti ir apie tai, ar iš tikrųjų Jis paliko Vrindavaną.

Šrimad-Bhagavatam 44-45 skyriuose, aprašyta, kaip Krišna nukeliavo į Mathurą ir užmušė Kamsą:

“Kai Krišna ir Balarama išvyko iš Vrindavanos į Mathurą kartu su Akrūra, Nanda Baba nusekė jiems iš paskos. Jau kitą dieną po atvykimo Krišna užmušė Kamsą. Kamsos broliai, susikovę su Krišna ir Balarama, taip pat neteko gyvybės.

Nieko nedelsdamas Krišna grąžino Ugrasenai Mathuros karaliaus postą, surengęs iškilmingą ceremoniją su prabangia parafernalija ir gėlių aukojimais. Kamsa jėga buvo užgrobęs valdžią iš Ugrasenos, o dabar Krišna, atlikęs abhišekhos ceremoniją, vėl paskelbė jį karaliumi. Iš karto po to visi svarbiausieji Jadu giminės atstovai, tokie kaip Vasudeva, Devaki, Ugrasena ir Akrūra surengė ilgą susitikimą, kurio metu nusprendė: “Dabar, kai Krišna jau užmušė Kamsą, Jis ieškos progos grįžti į Vrindavaną. Nanda Baba laukia miesto pakraštyje. Turim iš visų jėgų pasistengti juos sulaikyti, kad negrįžtų su Nanda Baba. Įtikinkime Krišną ir Balaramą, esą jie yra ne Jašodos ir Nandos, o Vasudevo ir Devakės vaikai.”

Taigi tą dieną visa Jadu giminė elgėsi su Krišnos labai maloniai. “Tu esi Devakės ir Vasudevo sūnus”, tvirtino Jam, “tad mes – Tavo giminės ir šeimos nariai. Nemanyk, kad Jašoda ir Nanda – Tavo tėvai, nelaikyk Vrindavanos Savo tikraisiais namais. Iš tikrųjų Tu priklausai Mathurai, o mes esame tikri Tavo giminaičiai.”

Tuo tarpu Nanda Baba Nanda Baba laukė Šri Krišnos ir Balaramos Prabhu stovykloje prie pat Mathuros sienos. Antrosios dienos vakare, jau sutemus, Krišna ir Baladeva atėjo pas jį. Atsisėdę jam ant kelių pasiteiravo: “Kodėl verki?” Tačiau Nanda Baba nepajėgė ištarti nė žodžio. Suprasdamas jo mintis, Krišna tarė: “Baba, esi Mano tėvas, tad kodėl visi šneka, kad esu Devakės ir Vasudevos sūnus? Visi Mathuravasiai kaip įmanydami bando mus tuo įtikinti.” Taip šnekučiavosi Krišna, Baladeva ir Nanada Baba.

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras savo komentaruose sako, kad kiekvienas nori gyventi ten, kur sulaukia daugiausiai meilės. Nandos ir Jašodos meilė Krišnai žymiai stipresnė už Vasudevos, Devakės ir visų kitų Mathuravasių. Kodėl tuomet Jis nesugrįžo į Vradžą kartu su Nanda Baba? Pagal premos taisykles, Jis turėjo sugrįžti, bet pasak Šrimad-Bhagavatam, Jis liko Mathuroj. Kokia su tuo susijusi sidhanta, filosofinė tiesa arba išvada?

Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras aiškina, kad prema turi du skyrius (prakošthas): viename vyksta apreikštieji žaidimai (prakata-lila), o kitame – neapreikštieji (aprakata-lila). Prakata-liloje Krišna ir Baladeva negrįžo į Vrindavaną, o aprakata-liloje – sugrįžo.

“Vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati – Krišna nežengia nė vieno vienintelio žingsnelio už Vrindavanos ribų.” Šis pastebėjimas nurodo į aprakata-lilą, kuriuoje Krišna niekuomet nepalieka Vrindavanos. Tačiau prakata-liloje Jis kartais išvyksta, kartais grįžta į Vrindavaną. Šrila Višvanatha Čakravarti Thakūras sako, kad atsirastų prieštara bhakti-rasai, jei aprakata-liloje (neapreikštuose žaidimuose) Krišna nebūtų su tais, kurie Jį myli labiausiai.

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::

Vertė Giriwala Didi iš  Venu Gitos

::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::::