Tyra Bhakti

Kali juga [vaidų ir veidmainystės amžius] yra tokia galinga, kad jos veikiami prisipildome pasaulietinių troškimų, prisirišimų, pykčio bei geismų. Viską pamiršę, negalime kartoti Dievo vardų. Palikdamas kūną tokiame būvyje, žmogus ima šaukti: „Aš mirštu!“ – tačiau nepajėgia kartoti Krišnos vardų. Mes esame matę, kad taip atsitinka.

Vienos dvasingos moters vyras merdėjo Siliguryje. Ji pakvietė mus atvykti, ir mes, apie keturiasdešimt žmonių, ten nuvykome. Tas vyras gyveno labai nuodėmingai. Indijos ir Pakistano padalijimo metu kai kurie musulmonų teroristai žudė indus, sukapodavo jų kūnus į gabalus, sukraudavo kūno dalis į traukinius ir taip nusiųsdavo juos į Indiją. Dėl tokių žiaurumų vyras ėmė giliai neapykęsti musulmonų ir ėmė daryti lygiai tą patį ką ir jie. Nužudydavo daugybę musulmonų, sukapodavo jų kūnus ir nusiųsdavo atskiras kūno dalis į Pakistaną, taip keršydamas.

Kol buvome ten, raginau jį kartoti Harė Krišna maha mantrą, bet jis negalėjo to padaryti. Negalėjo bent vieną kartą ištarti „Krišna“, „Rama“, ar „Radhe“. Jis tik labai garsiai šaukė: „Aš degu! Aš mirštu!“

* * *

Versta iš Om Višnupada Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajano Maharadžo knygos „Rays of Hope“)