Tyra Bhakti

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Johanesburgas, Pietų Afrika
2010 m. sausio 29 d.
I paskaitos dalis

Vakar aptarėme Brahma-vimohana-lilą, Krišnos dieviškąjį žaidimą, kuriame Jis suglumino Brahmą. Viešpats Brahma meldėsi:

tad bhuri-bhagyam iha janma kim apy atavyam
yad gukule ‘pi katamanghri-rajo-’bhisekam
yaj-jivitam tu nikhilam bhagavan mukundas
tv adyapi yat-pada-rajah sruti-mrgyam eva

„Pati didžiausia laimė, kuri gali mane aplankyti – gimti šiame Gokulos miške, nesvarbu kokiu pavidalu, ir nuplauti savo galvą dulkėmis, krentančiomis nuo bet kurio jos gyventojo lotoso pėdų. Visas Gokulos gyventojų gyvenimas ir siela – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Mukunda, kurio lotoso pėdų dulkių vis dar ieškoma Vedų mantrose.“

Būdamas toks kuklus, Brahma trokšta tapti akmeniu Vrindavanos žemėje. Brahma tiki – kai paprastas šlavėjas užbaigs savo dienos darbą ir ateis prie to akmens nusivalyti kojas – jis, pats Brahma, apsivalys nuo to šlavėjo pėdų dulkių.

Brahma pasiūlė daugybę maldų, tokių kaip ši:

sri-brahmovaca
naumidya te ‘bhra-vapuse tadid-ambaraya
gunjavatamsa-paripiccha-lasan-mukhaya
vanya-sraje kavala-vetra-visana-venu-
laksma-sriye mrdu-pade pasupangajaya

„Brahma tarė: „Mano brangus Viešpatie, Tu esi vienintelis garbintinas Viešpats, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, todėl siūlau nuolankius nusilenkimus ir maldas, tenorėdamas Tave patenkinti. O piemenų karaliaus sūnau, Tavo transcendentinis kūnas – tamsiai mėlynas, kaip ką tik susitelkęs debesis, Tavo apdarai blykčioja it žaibas, o Tavo veido dailumą dar labiau padidina gundžos auskarai ir povo plunksna ant galvos. Pasipuošęs girliandomis iš įvairiausių miško gėlių ir lapelių, turėdamas ganymo lazdelę, buivolo ragą ir fleitą, Tu gražiai stovi su saldumynu rankoje“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.14.1)

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Kišori Mohaną dasą, pakalbėti apie tai, kaip Krišna užmušė demoną Dhenukasurą. Po to Gurudeva aiškino toliau:]

„Vieną dieną, Krišna ir Jo draugai piemenukai, sakhos, ganė savo karves miške, kuriame nebuvo nei mangų, nei jokių kitų vaisių. Jo sakhos tarė Jam: „Mes labai alkani. Niekaip negalime atsikratyti to alkio demono. Visai netoli nuo čia yra miškas, kuriame auga talo medžiai, bet turėsime ten eiti labai atsargiai, kadangi miške gyvena demonas vardu Dhenukasura“.

“Dhenaka” reiškia „asilas“. Dhenukasura, demonas asilas, Kamsos buvo paskirtas saugoti talo medžius tame miške. Visus talo vaisius jis nunešdavo demonui Kamsai, o Krišnai ir Jo sakhoms nieko nedavė. Tie, kurie ima vaisius, daržoves, ryžius ar kitą maistą, tenorėdami patenkinti savo jusles, kitais žodžiais tariant, sau ar savo giminaičiams, yra asilai. Tie, kurie nesiūlo savo maisto Krišnai, – panašūs į asilus.

Asilai labai kvaili. Liūčių sezono metu, kai gausu žolės, asilas ganosi trumpu atstumu ir labai greitai prisikemša savo pilvą. Nors jo pilvas jau pilnas, asilas galvoja, jog nieko nesuėdė, nes apsidairęs mato daugybę žolės. O atėjus sausros periodui, kai nėra žolės, asilas eina mylių atstumą, negalėdamas paėsti. Atsigręžęs ir nematydamas nė žolelės, jis mąsto: „Čia aš tiek daug suėdžiau“, ir todėl tunka.

Taip pat, jeigu asilas pamato patelę, jis seka paskui ją, norėdamas patenkinti lytinį poreikį. Net jei patelė asilą spardo užpakalinėmis kojomis, jis vis vien seka paskui ją. Tie, kurie štai taip gyvena – nuolatos įžeidinėjami savo žmonų, bet vis tiek sekdami paskui jas dieną ir naktį, maitindami ir tarnaudami joms – taip pat yra panašūs į asilus.

Guru pašalina šį kvailumą, ir kadangi Dhenukasura yra tokio kvailumo simbolis, Baladeva Prabhu jį užmušė. Taigi, Baladeva davė mums žinojimą, kad „visi mes turėtume būti užsiėmę tarnyste Krišnai.“

[Tuomet Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė mokinį aptarti tai, kaip Krišna nubaudė gyvatę Kaliją,o po to Gurudevas kalbėjo:]

„Gyvatė Kalija gyveno ežere, per kurį tekėjo Jamunos upė. Ten jis gyveno labai ilgai, iki to meto, kai Krišna apsireiškė Vrindavanoje. Kalija turėjo tūkstančius gobtuvų, iš kurių veržėsi labai nuodingi garai. Dėl šių garų, ežeras buvo taip užnuodytas, jog paukštis, praskrendantis virš jo, krisdavo negyvas.

Po to kai Krišna sutramdė Kaliją, šios gyvatės žmonos, Nagapatnės, meldėsi Krišnai:

kasyanubhavo ‘sya na deva vidmahe
tavanghri-renu-sparsadhikarah
yad-vanchaya srir lalanacarat tapo
vihaya kaman su-ciram dhrta-vrata

„O Deva! Šri Lakšmi-devi atsisakė visų savo troškimų, priėmė vratą (įžadą) ir ilgą laiką atliko rūsčias askezes tenorėdama pasiekti Tavo lotoso pėdų dulkes. Nepaisant to, jos širdies troškimas neišsipildė. Kas žino, kokius dorybingus darbus atliko Kalija Naga, kad įgytų teisę gauti tų pačių retai pasiekiamų pėdų dulkių.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.16.36)

Jeigu kas nors pabūna Vrindavanoje nors vieną dieną ar naktį, jo širdyje apsireikš krišna-bhakti. Tūkstančiai žmonių atvyksta į Vrindavaną ir Mathurą. Jeigu jie praleidžia ten nors naktį, – bhakti ateis.

Dėl šios priežasties, kviečiame žmones iš viso pasaulio dalyvauti mūsų Navadvipos parikramoje ar Vradžos Mandalos parikramoje. Jie gyvens Vradžoje vieną mėnesį, jie labai greitai pasieks tyrą bhakti ir jų gyvenimai bus sėkmingi. Ypatingai kviečiu jus visus atvykti į Navadvipos parikramą, kuri prasidės jau visai netrukus. Ji trunka tik šešias ar septynias dienas.“