Tyra Bhakti

Kartą, labai seniai, Džhadū Mandaloje gyveno sena moteriškė, savo namuose turėjusi girnas.

Tuo akmeniu maldavo kitiems žmonėms grūdus ir taip galėjo pragyventi. Ji buvo Krišnos ekantika bhaktini, vienintelio Krišnos tarnaitė.

Maldama grūdus visuomet nuostabiu balsu dainuodavo puikiuosius Krišnos vardus,
o tuo tarpu girnos keldavo dudenantį garsą: gharr-gharr.

Vieną rytą per brahma-muhurtą, kai ji malė grūdus ir įsigilinusi dainavo saldžius Krišnos vardus, pasirodęs labai gražus ir jaunas tamsaus gymio berniukas užkėlė koją ant jos girnų.

Jis tarė:

– Maiya! Kodėl tu taip suki girnas, kad jos kelia tokį garsų triukšmą: gharr-gharr? Dėl to Aš negaliu užmigti.

Senoji moteriškė truputį išsigandusi atsakė:

– Mano brangus sūnau, jei nesidarbuočiau šiomis girnomis, iš ko tada pragyvenčiau?

Gražusis tamsaus gymio berniukas atsakė jai:

– Ant tavo girnų paliksiu Savo pėdų atspaudą. Žmonės ateidinės jo pasižiūrėti ir dosniai už tai aukos. Be vargo taip pragyvensi, ir nebereikės naudotis girnomis.

Taip pasakęs berniukas pradingo.

Išaušus rytui senoji moteriškė pastebėjo, kad ant jos girnų akmens atsirado pilnos berniuko pėdos įspaudas.

Susirinko visa minia žmonių, trokštančių pamatyti tą atspaudą, ir sulig kiekviena diena norinčiųjų tik daugėjo. Moteriškė ėmė gyventi iš gaunamų aukų ir visą laiką pasiliko apsvaigusi (unmatta) nuo prisiminimų apie šį nutikimą.

——–

Ši istorija buvo pasakojama per Vradža Mandalos Parikramą.