Tyra Bhakti

[Pabaiga] Šri Lalita-devė moko Šrimati Radhiką:

dhurte vrajendra-tanaye tanu susthu-vamyam
ma daksina bhava kalankini laghavaya
radhe giram srinu hitam iti siksayantim

“O Kalankini (nedoroji)! Radhe! Klausykis gero patarimo: Vradžendra-nandana yra labai klastingas ir gudrus (dhurta). Nerodyk Jam savo švelnios paklusimo nuotaikos (dakšina bhavos), bet kokiomis aplinkybėmis elkis priešingai.”

“O Radhika, nesielk tiesiai su šiuo suktu asmeniu. Jis didis apgavikas. Jei elgsies su Juo tiesiai, kaip kad Rukmini [Iš Paurnamasės gopės sužinojo, kad ankstesnės jugos metu Krišna buvo vedęs Rukminę], Tu nepajėgsi Jo kontroliuoti.”

Į tai Šrimati Radhika atsakė: “Dabar esu įpykusi, bet vos tik pamatau Krišną, visas pyktis akimirksniu išgaruoja. Ką man daryti? Nepajėgiu išlaikyti pykčio.”

Šri Gauranga Mahaprabhu davė Šri Džagadananda Panditui vardą “Kundalė Džagai”, tai reiškia “mėgstantis ginčytis Džagajus”. Džagadananda Panditas rašo: “Nukeliavau į Vrindavaną, nesiliaudamas verkti, nes Gauranga liepė man: “Eik ten ir sugrįšk.” Esu iš prigimties linkęs ginčytis, tad Vrindavane netrukus susiginčijau su Šrila Sanatana Gosvamiu. Kai šis pasiteiravo manęs, kodėl atvykau į Vrindavaną, paaiškinau, kad Šri Gaura žino, jog negaliu be Jo gyventi, nors ir nuolatos pykstuosi su Juo. Vis dėlto liepė man išvykti iš Džaganatha Purio (Nilačalos). Jis mato, kaip nesiliauju verkęs dėl Jo, kaip negaliu Jo užmiršti, kartodamas: “Gaura, Gaura.” Dabar Jis Nilačaloje, kur mėgaujasi mano išsiskyrimo nuotaika.”

“Gerai, kad mano sielvartas suteikia Jam malonumo. Tekenčiu aš amžinas negandas, nes pradžiuginęs Jį, patiriu neapsakomą džiaugsmą. Dieną naktį raudu, išsiskyrimo kančioje nuo savojo Viešpaties, o manasis Viešpats Gaura tik šypsosi, žvelgdamas į ašarotą mano veidą. Esu čia, nes Gauranga mane apkvailino. Jis su manimi juokauja. Mano mylimas Viešpats Gaura žino apie mane viską, tačiau pasiuntė mane į Vrindavaną, o pats iš labai toli žiūrėdamas linksminasi.”

“Taip aš nė akimirkai neužmirštu Jo lotoso pėdų. Čia, Vrindavane, jaučiuosi tarsi Šrimati Radhika. Kaip Ji kentė nepakeliamą išsiskyrimą nuo Krišnos, taip ir aš, būdamas toli nuo Mahaprabhu, be perstojo raudu. O Mahaprabhu tuo tarpu juokiasi, galvodamas: “Sakiau jam neišeiti, bet jis nepaklausė ir štai dabar miršta išsiskyrime nuo manęs.” Tiek to, tegul Jis džiaugiasi, net jei dėl to man tenka skaudžiai kentėti.”

Šri Krišna sako: “Mano fleitos giesmė nektariška, bet išgirdęs saldžius Šrimati Radhikos žodžius, pamirštu groti ja. Radhos žodžiai saldesni už Mano fleitos muziką.” Gauranga Mahaprabhu – tai tas pats Krišna. Jis tikras apgavikas, apsimetęs sanjasiu – vien dėl drabužių jis atrodo kaip sanjasis.

Džagadananda sako: “Iš Navadvipos atnešiau Gaurangai čandanos (sandalmedžio pastos) galvai įtrinti, o Jis liepė atiduoti visa tai Viešpačiui Džaganathui – aliejinėms lempoms įžiebti Jo šventykloje! Sudaužiau atneštą indą ir užsirakinau savo kambaryje trims dienoms, kol Mahaprabhu neatėjo nuraminti mano pykčio.”