Tyra Bhakti

[Pabaiga] Savo komentare Šrila Sanatana Gosvamis teigia, jog ši aštakaka atveria Stjavratos Munio maldos seką. Pirmame ir antrame posme jis siūlo pranamas tam Šri Hari [Krišnai], kuris yra valdomas Savo atsidavusių prema. Trečioje šlokoje jis pakartotinai siūlo savo vandaną, maldas. Ketvirtame ir penktame posmuose jis pasmerkia visus tikslus, pradedant mokša, ir meldžia, kad Šri Krišna visam laikui apsireikštų jo širdyje Bala-gopalos pavidale. O šeštame posme jis prašo tiesioginio daršano su Šri Bhagavanu.

Kadangi maldos išsipildymas nėra eilinis dalykas, Satjavrata Muniui nebuvo visiškai tinkama prašyti tiesioginio daršano pačioje pradžioje. Tai reiškia, jog mes turėtume būti kantrūs ir neturėtume apleisti sadhana-bhadžanos eigos. Praktikuoti reikia atitinkamai pagal savo adhikarą. Taip pat yra svarbu žinoti, jog atliekant sadhana-bhadžaną sadhu-sangoje palaipsniui yra praeinama anartha-nivritti, tada ništha, ruči, asakti ir galų gale pasiekiama bhava. Tuo metu sadhakos stajibhava, amžinas ryšys su Krišna kartu su Krišnos pavidalu apsireikš širdyje. Štai taip vystosi raghanuga bhakti. O tada vėliau, vien tik premos lygyje, ilgėjimasis tampa tokiu stipriu, jog bhaktas pagaliau gauna tiesioginį Bhagavano daršaną.

Satjavrata Munis atliko nama-sankirtaną (namo deva damodara) kartu su troškimu pasiekti tiesioginį Krišnos daršaną. Mes taip turėtume melstis Krišnai, tačiau daug svarbiau yra melstis Krišnos palydovams nama-sankirtanos metu. Be Krišnos daršano galutinis širdies užsiteršimas, kašja, niekada neišnyks. Vien tik matant Krišną tiesiogiai anartha-nivritti bus užbaigta. Tada neliks net mažiausio anarthos pėdsako, nebus ir šanso, kad ji sugriš atgal. Kol mes nesuprasime šios tattva-siddhantos (galutinės filosofinės tiesos), tol mūsų bhakti negalės vystytis.

//Paimta iš “The Rays of Harmonist”, 2006 metų Karikos leidinio (16 numeris).