Tyra Bhakti

namo deva! damodarananta visno!
prasida prabho! duhkha-jalabdhi-magnam
krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu
grhanesa! mam ajñam edhy aksi-drsyah (6)

Aš skiriu Tau savo nusilenkimus, o Deva! Bhakta-Vatsala Damodara! O Ananta, kurio valdžioje yra milijonai galių! O visa persmelkiantis Višnu! O mano valdove! O aukščiausias nepriklausomas Iša! Prašau būki patenkintas manimi! Aš beviltiškai skęstu sielvarto vandenyne – pralieki Savo žvilgsnio malonės lietų šitai atsidavusiai sielai, man, kuris yra taip apgailėtinai kritęs, ir suteiki man Savo tiesioginį daršaną.

(Šri Damodaraštakam 6)

Paskendęs šioje maldoje, Satjavrata Munis verkė išsiskyrime ir meldėsi: “Kaip aš pamatysiu šią nepaprastai gražų, kvepiantį, minkštą ir saldų veidą?“ Jis svarstė apie tai kurį laiką ir priėjo išvados, kad jeigu jis neatliks nama-sankirtanos, jam nepavyks patenkinti Krišnos. Jeigu Krišna nebus patenkintas, tada Jis niekada neapreikš Savo mielo veido. Dėl to Satjavrata Munis sudėjo šią maldą. Yra tokia daugybė sadhanų, ir visos jos pagrinde turi būti lydimos nama-sankitanos, ypač Kali-jugoje. Bet kokia bhakti, atliekama be nama-sankirtanos, neduos jokių vaisių.

Kirtana yra daugybės tipų: nama-kirtana (Krišnos vardų kartojimas), guna-kirtana (kalbėjimas apie Jo savybes), rūpa-kirtana (kalbėjimas apie Jo pavidalą), lila-kirtana (Jo žaidimų aptarimas) bei parikara-kirtana (Jo palydovų šlovinimas). Iš visų jų nama kirtana yra pati aukščiausia. Šrila Sanatana Gosvamis tai patvirtina Brihad-bhagavatamritoje (2.3.158)

krsnasya nama-vidha-kirtanesu
tan-nama-sankirtanama eva mukhyam
tat-prema-sampat-janane svayam drak
saktam tatah srestha-tamam matam tat

Nama sakirtana yra svarbiausia iš visų rūšių Krinšos kirtanų. Ji yra laikoma pranašesne todėl, kadangi nama-sankirtana turi galią iš karto iššaukti premos turtą.

Šri Krišnos vardai esti dviejų tipų: pirmaeiliai (mukhya) ir antraeiliai (gauna). Tarp visų pirminių vardų, Jo Vradžos vardai, tokie kaip Jašoda-nandana, Nanda-nandana, Šjamasundara, Radha-ramana, Radha-Govinda, Radha-Gopinatha ir Madana-Mohana yra patys viršiausi. Kartodami juos mes pasieksime visą tobulybę.

Gopa-kumara dėl to predėjo kartoti taip:

šri-krišna gopala hare mukunda
govinda ha nanda-kišora krisna
ha sri-yasoda-tanaya prasida
sri-ballavi-jivana radhikesa

O Šri Krišna, Gopala, Hari, Mukunda. O Govinda, o Nandos sūnau, Krišna, Jašodos sūnau, gopių gyvybe, Radhikos Valdove, prašau, būk patenkintas manimi.

Gopa Kumaras pradėjo savo nama-sankirtaną vardu „Šri Krišna“, tačiau tai jo nepatenkino, kadangi šis vardas nebuvo susijęs su Jo mylimais bhaktais.

Dėl to jis iššaukė „Hari“, „Mukunda“, „Govinda“ ir kitus vardus. O Nanda-kišora Krišna! Ha Jašoda-tanaja („Jašodos Motinos sūnau“), prasida – būk patenkintas manimi.

Šri-ballavi-dživana. Kas yra aukščiausia tarp visų Krišnos ballavių, gopių? Šrimati Rahika. Dėl tos priežasties jis sako „Ballavi-dživana!“, „Radha-dživana!“. Beartodamas šiuos vardus, Gopa-kumaras pralenkė visas Vaikunthos planetas ir galų gale pasiekė Vradžą.

Savo širdyje tik akimirkai pamatęs Krišnos veidą, Satjavrata Munis meldėsi Damodarai, kad šis suteiktų jam savo tiesioginį daršaną. Kadangi tai gali būta duota tik atliekant Šri Damodaros šventų vardų sankirtaną, Satjavrata Munis pradėjo nama-sankirtaną sakydamas „namo deva – O deva, mano nusilenkimai“. Jis nesake „tubhyama – nusilenkimai Tau“. Savo komentare Šrila Sanatana Gosvamis aiškina, jog šio žodžio tubhyama praleidimas yra tarsi elipsė, kai žodis arba frazė, būtini užbaigti gramatinę struktūrą, yra praleidžiami. Satjavrata Munis čia tiesiogi nenaudoja žodžio tubyama, galbūt iš pagarbos ar dievobaimiškumo, o gal paprasčiausiai todėl, kad jis negalėjo savęs susivaldyti dėl jame kylančios premos.

Penktame ir ketvirtame posme Satjavrata Munis meldėsi, kad Krišns apsireikštų jo širdyje. Kai Krišna taip padarė, Satjavrata Munis vis tiek buvo nepatenkintas, kadangi jis negalėjo nei kalbėti su Krišna, nei matyti Jį tiesiogiai. Dėl to jis meldėsi: „O Deva, o Damodara, o Ananta, o Višnu, o Aukščiausias visų Valdove, o Prabhu! Prašau būk be priežasties maloningas man – maloningas be priežasties – ir pasireikšk prieš mane, aš ilgiuosi tave pamatyti“.

Žodis „deva“ reiškia „žaismingas“. Satjavrata Munis meldėsi: „O Deva, aš trokštu pamatyti Tave žaidžiantį Vradžoje, surištą Motinos Jašodos“. Jis meldėsi: „O Damodara, Tu esi toks maloningas, ir Tu esi valdomas Savo bhaktų meilės. Aš suprantu, jog Tu būsi patenkintas, jeigu aš užsiimsiu bhakti. Vien tik pats vardas „Damodara“ nurodo tą žaidimą, kai Tu buvai surištas Motinos Jašodos aplink pilvą. Tai, kad Tu buvai surištas Motinos Jašodos, atskleidžia Tavo bhakta-vatsalos prigimtį – Tu esi ypatingai meilus Savo bhaktams. Jeigu aš ištarsiu Tavo „Damodaros“ vardą, tada Tu taip pat būsi meilus ir man“.

Satjavrata Munis toliau kreipiasi į jį kaip Višnu, kas reiškia „viską persmelkiantis“. „O Višnu, tu gyveni visų gyvųjų esybių širdyse. Dėl to Tu taip pat žinai mano širdį ir kančios bei širdgėlos vandenyną, kuriame aš skęstu“.