Tyra Bhakti

[Pabaiga] Šrila Narajana Maharadžas: Prisiminkite tą iki pat gyvenimo pabaigos.

Kitas posmelis:

samsara-sindhu-tarane hrdayam yadi syat
samkirttanamrta-rase ramate manas cet
premambudhau viharane yadi citta-vrttir
mayapurakhya-nagare vasatim kurusva

„Jei širdyje puoselėji troškimą persikelti per materialios egzistencijos vandenyną, jei trokšti paragauti šventojo vardo nektaro ir nekantrauji džiaugtis premos vandenynu, tuomet tau būtina apsigyventi Šri Majapuro mieste.

(Šrilos Prabhodhananda Sarasvačio Thakūro Šri Navadvipa-šatakam, 9 posmas)

Laikas nuo laiko skaitykite Šri Čaitanja-čaritamritą – nuo pradžios iki galo, lygiai taip pat – ir Šrimad-Bhagavatam. Nors visą dieną su atsidavimu tarnaujame, bet turime atrasti šiek tiek laiko – dienos ar nakties metu – raštų studijavimui. Šrila Rūpa Gosvamis ir Šrila Sanatana Gosvamis miegodavo tik vieną praharą (apie tris valandas), o kartais nesudėdavo bluosto ištisą parą. Šri Čaitanja Mahaprabhu nemiegojo visiškai – nei dieną, nei naktį. Mes irgi turime pasistengti apriboti savo miego valandas.

Ir jaunystėje, ir priėmęs sanjasą, iki pat septyniasdešimt penkerių niekada nemiegojau dienos metu. Eidavau į mūsų Matho (šventyklos, pamokslavimo centro) sodą, arba į parką – net per didžiausius karščius – ir skaitydavau šventraščius. Stenkitės elgtis taip pat.

Grihastos sunkiai triūsia kiauras dienas, atlikdami įvairiausius veiksmus, o mes savo bhadžane Krišnai turėtume padaryti dešimt kartų daugiau. Krišna-bhadžanas yra mūsų gyvenimo esmė. Netrukus ateis mirtis, ir nežinia kuo vėl atgimsime.

Krsna tvadiya-pada-pankaja-panjarantam
adyaiva me visatu manasa-raja-hamsah
prana-prayana-samaye kapha-vata-pittaih
kanthavarodhana-vidhau smaranam kutas te

„O Krišna, meldžiu, kad mano proto gulbė dar šiandien įkliūtų į prie Tavo pėdų augančių lotoso žiedų tankynę ir pasiliktų tenai mėgautis rasos vandenynu. Mirties akimirką gerklę užgniauš gleivės bei tulžis. Kaip tokioje padėtyje pajėgsiu atsiminti Tavo vardus?

[Madhava Maharadžui:] Ar gali paaiškinti šį posmą?

Šripad Madhava Maharadžas: Bhakta meldžia Krišnos: „Krsna tvadiya-pada-pankaja-panjarantam adyaiva me visatu manasa-raja-hamsah – O Krišna, trokštu, kad mano protas taptų panašus į gulbę, kuri dabar pat prisiliestų prie Tavo pėdų, primenančių lotosus, ir gertų jų nektarą. Jei Krišna paklaus: „Kodėl taip nekantrauji? Palūkėk, juk tavo gyvenimas toks ilgas. Bhakta Jam atsakys: „Negaliu laukti, noriu pasiekti Tave dabar pat. Krišna vėl paklaus: „Kodėl nenori sulaukti senatvės? Bhakta atsakys: „Gyvenimo pabaigoje kęsiu baisius skausmus, gerklę smaugs gleivės, o balsas trūkčios – kaip tokioje padėtyje atsiminsiu Tave? Noriu, kad mano protas susitelktų į Tavo lotoso pėdas šią pat akimirką, tuomet pajėgsiu atsiminti Tave net ir išleisdamas paskutinį kvapą. Taigi nelaukite senatvės, kad pradėtume Krišnos sąmonės praktiką – kartokite Krišnos vardus, atsiminkite Jo žaidimus dabar pat, ir sulauksite sėkmės. Tokia yra karaliaus Kulašekharo1 sukurto posmo prasmė.

Šrila Narajana Maharadžas: Ar visi supratote? Niekuomet šito nepamirškite. Jeigu lauksime mirties akimirkos, kad atsimintume Krišną – tą lemtingą akimirką, kai gerklę užkimš gleivės bei tulžis, mums prisiminti nepavyks.

„Adyaiva me visatu – Trokštu atsiminti Krišną dabar pat.

Labai rimtai apmąstykite visus šiuos dalykus.