Tyra Bhakti

1993 m., gegužės 29 d., Mathura (GBC susitikimas su Šrila Narajana Gosvamiu Maharadžu)

[Brangūs Hari-kathos skaitytojai, priimkite mūsų nusilenkimus. Visa šlovė Šri Šri Guru ir Gaurangai.

Šiame tekste pateikiamas vienas iš daugybės daršanų (neoficialių susitikimų), kurių metu Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas atsakė į keleto ISKCON'o guru bei vyresniųjų ISKCON'o bhaktų klausimus.

Norėdami pasiklausyti ar atsisiųsti bet kurį iš daugiau kaip šimto tokių susitikimų audio įrašų, kuriuose ISKCON'o lyderiai pateikia puikius klausimus Šrilai Narajana Gosvamiui Maharadžui, prašome apsilankyti svetainėje www.purebhakti.tv.]

Klausimas: Ar įgyjamos bhakti rūšis priklauso nuo bendravimo, kurį gauna praktikuotojas?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Bhakti rūšis priklauso nuo praktikuotojo godumo. Ar jis turi ypatingai godų troškimą, ar ne?

Klausimas: Tarkime, godumo nėra.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tokiu atveju uttama-bhagavata nebendraus – išskyrus nepriežastinės malonės atvejus. Paprastai tik madhyama-adhikaris bendraus. Jei praktikuojantis bhakta neturi godaus troškimo, jis nesupras skirtumo tarp uttama-bhagavatos, madhyamos ir kaništhos. Šri Krišna suorganizuoja atitinkamą bendravimo galimybę pagal žmogaus kvalifikaciją. Iš pradžių kaništha Vaišnavo bendrija, vėliau – madhyama-adhikario.

Bendraujant su bhaktomis ir atliekant atsidavimo praktikas atsiranda tikėjimas, tuomet žmogus gauna galimybę toliau būti palankioje bendrijoje (sadhu-sangoje). Po kiek laiko jis nuvyks pas save realizavusį bona fide guru ir, priėmęs jo prieglobstį, atliks višrambhena-guroh-sevą (asmeninę tarnystę). Nuolat kartodamas “Hare Krsna” ir užsiėmęs bhakti praktikomis (šravana – klausytis, kirtana – kartoti, višnu smarana – atsiminti Krišną ir tarnauti Jo lotoso pėdoms), žmogus atsikratys visų nepageidaujamų minčių bei įpročių (anarthų).

Po truputį savaime pasirodys tai, kas glūdėjo praktikuotojo širdyje (jo svarūpa – konstitucinis pavidalas bei transcendentinis charakteris). Net uždengta ugnis skleidžia šilumą, todėl įkaista net labai storas dulkių sluoksnis, dengiantis žarijas. Panašai, po truputį atsiskleis ir žmogaus svarūpa (konstitucinė prigimtis bei pavidalas). Tačiau jei kandidatas neturės išaukštintos sadhu-sangos, stiprus noras realizuoti savo svarūpą neatsiras.

Krišna suorganizuos reikalingą bendriją priklausomai nuo žmogaus dvasinės pažangos ir praeitų gyvenimų samskarų (subtiliųjų įspūdžių, kuriuos širdyje įspaudė ankstesnė atsidavimo veikla) – atitinkamai pagal širdies savybes – ir jei praktikantas nuoširdus bei pakankamai kvalifikuotas, svajatiyasaya-snigdha rasika siddhanta-vit bhaktai (tyri, save pažinę bhaktai, tobulai išmanantys Vedų raštus bei įsitvirtinę savo svarūpos nuotaikoje) suteiks jam savo bendriją.

Tada, klausantis įvairių temų iš Šrimad-Bhagavatam ir Gosvamių knygų iš tyro Vaišnavo lūpų, pamažu kils neaptemdytas troškimas atlikti raganuga-bhakti. Jau atsiradus godžiam troškimui, akimirksniu prabus ruči (skonis, spontaniškas potraukis giedojimui bei kitoms bhakti šakoms), ir su laiku bhakta taps pajėgus deramai bendrauti su uttama-bhagavata. Tik tokio bendravimo dėka išsivystys raganuga-bhakti, kitaip bhakti tipas bus vaidhi. Bendraudamas su vaidhi madhyama-bhaktomis, praktikantas išvystys tiktai vaidhi-bhakti, o raganugos jis nepasieks.

Jis netgi bijos raganuga-bhaktų, galvodamas: “Nesu pakankamai pasiruošęs. Be to, ką šis sadhu kalba, nėra gerai. Jis sako, kad Krišna nėra sadačari, t.y. Jis nesielgia nepriekaištingai ir leidžia Sau nevaržomą gyvenimo būdą. Krišna bučiuoja visas gopes ir šoka su jomis rasos šokį? Ne, verčiau klausysiuos ir priimsiu prieglobstį tokio guru, kurio savybės bus panašios į Sanat, Sanatanos, Sanandanos ir Sanaka Kumaro. O tie, kurie kalba apie Krišnos bendravimą su gopėmis yra įžeidėjai, tad jų aš nesiklausysiu.”

Toks žmogus sakys: “Mano guru uždraudė man skaityti Dešimtą Šrimad-Bhagavatam giesmę ir Šrilos Raghunathos dasa Gosvamio knygas.” Todėl jis vengs raganuga-bhakto bendrijos. Žmogus, puoselėjantis tokią sąmonę, niekuomet neis pas rasika Vaišnavą (besimėgaujantį transcendentiniais skoniais ir labiausiai prityrusį jų žinovą).

Kita vertus tie, kurie pajuto godulį, įveiks bet kokias pasitaikiusias kliūtis – kaip gopės, pamynusios socialinius nuostatus ir bendrai priimto elgesio etiką (sadačarą). Trokšdami pažengti bhakti kelyje, mes taip pat nebesirūpinsime materialistinės visuomenės normomis.

Šri Krišna ir Guru įvertinę nuspręs, kada žmogus jau bus pasirengęs iš tikrųjų bendrauti su uttama-bhagavata. Gurudeva yra sakšad-haritvena – jis turi tiesioginį ryšį su Krišna. Būdami maloningi, Gurudeva ir Krišna pasirūpins, kokios rūšies uttama-bhagavatos bendriją paisųsti. Pats Krišna nusprendė, kokios rūšies guru turėtų sutikti Gopa-kumaras, ir davė Šrimati Radhikai nurodymus viskam suruošti, o Šioji įvykdė sumanymą. Pasiuntė Gopa-kumarui Patį Krišną, kuris, apsireiškęs bhaktos Jayanta pavidalu pamalonino Gopa-kumarą savo bendrija. Taigi šiuo atveju Šrimati Radhika parinko sakhya-rasos (piemenuko nuotaikos), o ne madhuriya-rasą (mylimos gopės nuotaikos) uttama-bhagavatą, nes Gopa-kumaro jausena nebuvo madhuriya. Kadangi prigimtinė jo nuotaika – sakhya-rasa, iš savo guru jis ir gavo sakhya-rasos mantrą.

Jei Gopa-kumaro svarūpa būtų madhuriya-rasoje, Šrimati Radhika būtų pasiuntusi jam Rūpa Mandžiarę, Rati Mandžiarę ar kokią nors kitą gopę. Šri Čaitanja Mahaprabhu asmeniškai suorganizavo, kad Šrilos Raghunathos dasa Gosvamio guru taptų pati artimiausia Radhikos draugė Lalita (įgavusi Šri Svarūpa Damodara Gosvamio pavidalą).

Pačiam Šrilai Haridasa Thakurui Mahaprabhu pasakė: “Prašau, neik į Mano Gambhirą – tu nesuprasi Mano elgsenos tenai. Tiesiog atlik griežtą sadačarą ir kartok šventus vardus, ‘Hare Krsna’.”

O viso pasaulio žmonėms, kurie išties žemai puolę, Krišna padovanojo mūsų Prabhupadą, Šrilą A.C. Bhaktivedanta Svami Maharadžą, kuris yra aukščiausios klasės uttama. Kaip galėtumėte paaiškinti, kad tokio lygio asmenybė suteikė savo bendriją visiems be išimties?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas atsako pats: Šrila Prabhupada pasiūlė tik paprastą bendrystę, o ypatingąją užslėpė. Jis atėjo daugiausiai dėl plačiosios žmonių masės, ne dėl individualių asmenų. Kiek vėliau, kam nors iš mokinių pažengus bhakti kelyje, jis suteikdavo savo bendravimą ypatingu būdu bei ypatinga nuotaika. Pavyzdžiui – jis įėjo į mano širdį, ir aš dalinu kai ką ypatinga. Nors iš tikrųjų dalina jis. Ar suprantate?

Šri Čaitanja Mahaprabhu paprastiems žmonėms beveik nekalbėjo apie specifines raganuga-bhakti nuotaikas. Šias paslaptis jis atskleidė tik pavieniams asmenims. Visiems kitiems jis dalino paprastą Krišna-premą – net drambliams, kurie ėmė garsiai kartoti: “Krišna, Krišna”. Ką Mahaprabhu davė drambliams? Ar pasakė jiems “Radhe Radhe”? Jeigu būtų dovanojęs gopi-premą, drambliai garsiai kartotų “Radhe Radhe”. Tačiau Čaitanja-čaritamritoje sakoma, kad visi miško gyvūnai kartojo “Krišna Krišna”, vadinasi, Mahaprabhu suteikė jiems galimybę įgyti paprastą Krišna-premą.

Klausimas: Ką reiškia “paprasta” Krišna-prema?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Šiuo atveju žodis “paprasta” reiškia, kad miško gyvūnams nereikėjo atlikti jokios praktikos (sadhana-bhadžanos). Čaitanja Mahaprabhu tiesiog į juos pažvelgė…

Ir davė jiems eilinę rati. Galėjo duoti šuddha-sattvą (bhava-bhakti, paskutinę atsidavimo pakopą iki premos), po to susiklostytų sthayi-bhava (nuolatinis, specifinis santykis su Krišna), o vėliau atsirastų ir vibhava, sattvika bei vyabhičari (rasos komponentai). Tada gyvūnai būtų užmezgę su Krišna individualų ryšį. Šri Čaitanja Mahaprabhu tarsi įteikė jiems bakalauro diplomą, apibendrinančiai pasakydamas: “Dabar kelias į paprastą Krišną premą jums atviras – atsivėrė visos durys, galite eiti pro bet kurias.” Tuo tarpu Šrilai Raghunathai dasa Gosvamiui ir Šrilai Rūpa Gosvamiui Mahaprabhu pasakė: “Nagi, paskubėkit. Eikite pro šias ypatingąsias madhurya duris, pro gopių duris.” Nors drambliams bei visiems kitiems miško gyvūnams tepasakė: “Haribol, Haribol. Visos jūsų anarthos pranyko – ir labai greitai įgysite Krišna-premą.”

Klausimas: Tarkim, bhakta įsitikinęs, kad pakanka vykdyti Šrilos Prabhupados nurodymus – kartoti šešiolika ratų maha-mantros, laikytis keturių reguliuojančių principų (atsisakyti mėsos, žuvies, kiaušinių, neteisėtų lytinių santykių, azartinių žaidimų, svaiginančių medžiagų, įskaitant kofeiną bei nikotiną), pamokslauti apie Krišnos sąmonę – tuomet mirties akimirkai atėjus, Prabhupada pasirodys ir dovanos savo malonę, nuvesdamas atgal pas Dievą.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Malonė pasireiškia ne tokiu būdu. Jei Prabhupada, ar bet kuris kitas bona fide, save realizavęs guru nori suteikti malonę – pakreips mokinio gyvenimą tokia linkme, kad gimęs naujame kūne šis gautų išaukštintą bendravimą. Tai ir yra tikroji malonė: kitame gyvenime bhakta gaus palankų bendravimą ir progą diena iš dienos kartoti 64 ratus. Pajutęs potraukį kalboms apie nektariškas Krišnos pramogas, jis apsivalys nuo visų užsiteršimų (anarthų) ir pasieks ruči (skonį bhakti praktikai).

Gimęs dar kartą, jis pakils iki asakti (spontaniško prieraišumo Krišnai) pakopos, o tada įgis bhavą (transcendentinius jausmus, beveik prilygstančius premai – tyrai meilei). Dar kitą gyvenimą jis jau įsitvirtins bhavoje (šuddha-satvoje). Tada atsiskleis svarūpa-siddhi (prigimtinio santykio su Krišna tobulumas, supratimas apie amžiną, individualų ryšį su Juo), o galiausiai jis gims prakata Vradžoje (apreikštoje bet kurioje iš Visatų, kur savo žygių atlikti nužengia Krišna).

Patekęs į prakata Vradžą bendraus su nitya-siddha ragatmika bhaktais (amžinaisiais Viešpaties palydovais), tarnaujančiais Krišnai tokiame pačiame santykyje, kokį ką tik užmezgė jis pats, ir pagaliau galės pasakyti, jog grįžo pas Dievą, grįžo namo. Tik dabar jis visam laikui įžengs į Krišnos buveinę. Patekti į amžinąją Krišnos buveinę – ne taip lengva, kaip suvalgyti rasagulą (Indišką saldumyną). Šitaip pasireiškia Jūsų Gurudevos bei visų Gaudiya ačarjų malonė. Trokštančius atsiduoti jie netrukus atveda į dievišką Viešpaties buveinę.

Klausimas: Kas yra kripa-siddhi (tobulumo lygmuo, pasiekiamas nepriežastinės Krišnos, Guru bei Vaišnavų malonės dėka)?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tai ir yra kripa-siddhi (kripa reiškia malonę, o siddha – dvasinį tobulumą). Tobulumo neįmanoma pasiekti vien tiktai per sadhaną (laikantis šventraščiuose pateiktų taisyklių ir nurodymų). Vien tik sadhanos neužteks, norint pasiekti bet kurio iš trijų maha-bhagavata Vaišnavų tipų bendriją.

Pateiksiu tokį palyginimą. Įsivaizduokime, kad šeimininkas parūpino visus produktus, bet patiekalą svečias turi pasigaminti pats. Čia malonę atitinka aprūpinimas produktais, o sadhana – tarsi maisto pasigaminimas. Kripa-siddhi geriausiai apibūdintų situacija, kai šeimininkas ir duoda produktus, ir pagamina, o svečiui belieka valgyti.

Svečiui pateikiami virtuvėje pagaminti patiekalai – dabar tereikia kramtyti; maistas nesusikramto savaime. Taigi kripa-siddhi vadinama ir pažanga iki aukštesnio lygmens, palankioje bendrijoje atliekant sadhana-bhakti praktiką. Ar kas nors žinote kripa-siddha pavyzdžių?

Klausiantysis: Brihad Bhagavatamritam pabaigoje aprašyta, kaip Gopa-kumaras kalbasi su brahmanu iš Mathuros: brahmano neįtikino išgirsta istorija, tačiau po Gopa-kumaro apkabinimo brahmaną užliejo ekstatiniai Krišna-premos jausmai.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Mathuros brahmanas puikiai išmanė siddhantą (galutines filosofines tiesas), tačiau neturėjo jokios realizacijos. Tik Gopa-kumarui uždėjus rankas jam ant galvos, brahmanas įsisąmonino girdėtų dalykų prasmę.

Kitas atvejis: Brahma, šios Visatos kūrėjas, išgirdo visą mokymą iš Viešpaties Narajanos, bet visai neturėjo gilaus supratimo. Realizaciją įgijo tik tada, kai Viešpats Narajana žvilgsniu dovanojo malonę. Tai yra kripa-siddha. Praktikantas turės sąmonigai klausytis harikathos tyrų Vaišnavų bendrijoje. Tai – kripa-siddha. Net ir priimdamas malonę, bhakta turi dėti kažkiek pastangų.

Gyvatė Kalija neatliko jokios dvasinės praktikos (sadhana-bhadžano) – vis dėlto Krišna uždėjo Savo pėdas ant jos galvos. Kalija stengėsi išvengti Krišnos pėdų prisilietimo ir netgi kandžiojosi. Ji įnirtingai priešinosi, tačiau Krišna jėga atsistojo jai ant galvos. Tai dar vienas kripa-siddhos pavyzdys. Ką tokio padarė Kalija, kad sulaukė šios malonės? Ji ilgą laiką gyveno Vradžoje, turėjo sanskaras (širdyje įsirėžusius įspūdžius) iš praeitų gyvenimų, nes atliko sukriti (dorybingus veiksmus), bet to, girdėjo harikatha iš savo žmonų.

Klausimas: Taigi sakote, kad neatlikęs tam tikros dvasinės praktikos, bet sulaukęs kripa-siddhos, asmuo bus tik paprastu siddha?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Ne. Sakiau, kad net ir gaudamas kripa-siddhą, asmuo turi kažką padaryti pats. Pavyzdžiui, kai Ramačandra dovanojo savo malonę Dandakaranya Rišiams (išminčiams), šie akimirksniu pateko į prakata-lilą, į Šri Krišnos žaidimus šiame materialiame pasaulyje apreikštoje Vrindavanoje – ir gimė iš gopių įsčių. Toks buvo kripa-siddhos rezultatas – Rišiai atsidūrė gopių įsčiose. Tačiau po to…

Klausimas: Turėjo patekti į palankią bendriją?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Taip. Kai Rišiai gimė gopėmis, jų vyrai visaip stengėsi sutrukdyti joms patekti į Krišnos rasos šokį. Po to bendravimo su Krišnos ragatmika palydovais ir tiesioginės Krišnos malonės dėka, Krišna asmeniškai atėjo pas jas fleitos melodijos forma. Jos priėmė Krišną į savo širdis, kuo stipriausiai apkabindamos, o tada įsiliejo į rasa-lilos dalyvių gretas.

Klausimas: Pateiksiu konkretų pavyzdį. ISKCON’e plačiai paplitusi mintis, kurią, pasak ISKCON’o bhaktų, visuomet pabrėždavo Prabhupada: mes turėtume užsiimti vaidhi-sadhana praktika ir ypač pamokslavimu. Dėl šių dalykų svarbos, net jei neatliksime raganuga-bhadžano, net jei nebendrausime su rasika-vaišnavu – vis tiek Prabhupada bus patenkintas ir maloningai apdovanos mus Vradža-bhakti.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Privalote vykdyti jo nurodymus: kartoti Krišnos vardus ir pamokslauti. Tačiau koks bus rezultatas?

sakala-sadhana-srestha ei panca anga

krsna-prema janmaya ei pancera alpa sanga

“Šios penkios atsidavimo tarnystės sudėtinės dalys (bendravimas su tyrais Vaišnavais, gyvenimas šventose vietose, kur Krišna atliko Savo žygius, Šrimad-Bhagavatam klausymasis iš tyrų Vaišnavų, šventų vardų kartojimas ir tarnavimas Dievybėms su tvirtu tikėjimu) – geriausios iš visų. Net ir nedidelis sąlytis su šiais penkiais dalykais prabudina meilę Krišnai.” (Č.č., Madhya 22.129)

Ar suprantate? Prema įsižiebs savaime. Jei į žemę pasodinsite sėklelę, koks bus rezultatas?

Prabhupada nė vienam iš jūsų nepadavė vaisiaus. Jis išdalino sėklas, sakydamas: “Laikykite jas žemėje ir reguliariai laistykite. To pakaks.” Kokie bus padariniai? Išaugs augalas, atsiras žiedai, o po to – vaisiai, kurie gražiai prinoks ir taps saldūs. Taigi Prabhupada davė sėklų, ir tie, kurie nuoširdžiai laikysis duotų nurodymų, po kurio laiko sulauks rezultato. Mūsų Gurudeva Šrila Bhakti-pragjana Kešava Gosvamis Maharadžas taip pat tiesiogiai neatskleidė visų detalių apie tai, kas nutiks mums einant bhakti keliu. Tačiau atlikome dvasinę praktiką pagal jo pamokymus, ir natūraliai perėjome visas pakopas.

Jūsų Gurudeva tiesiogiai nepaliepė jums ateiti pas mane. Bet jūs ateinate. Ar tai reiškia, kad nusižengiate jo nurodymams? Žinoma ne.

Taigi jei praktikantas yra nuoširdus, kiekviename bhakti sklaidos etape susiklostys jam tinkamiausia Vaišnavų bendrija. Panašiai kaip mergina išteka atėjus laikui – nors tėvai iš anksto neįspėjo, kad pasirodys jos išrinktasis, bet jis pasirodo pats. Jei bhakta eina į gamtą ir kartoja mantrą, ir jei turi nors kiek tikėjimo, nėra abejonės, kad jis natūraliai pradės kartoti daugiau kaip šešiolika ratų, ir pajus skonį. Nėra reikalo atskirai raginti, kad kartodamas jis justų skonį. Prabhupada liepė platinti knygas, tokias kaip Bhagavad-gita. Tą darydami, po kiek laiko susimąstysite – o kas jose parašyta? Vieną dieną imsite klausinėti ir, jei esate nuoširdus, pasistengsite įgyvendinti knygoje duotus nurodymus:

sarva-dharmam parityajya, mam ekam saranam vraja

aham tvam sarva-papebhyo, moksayisyami ma sucah

“Atmesk visų religijų atmainas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo atoveikio už visas nuodėmes. Nesibaimink.”

Paprastiems žmonėms Jūsų Gurudeva, Šrila B.V. Svamis Maharadžas, nurodė kartoti šventą vardą ir eiti bhakti keliu, laikantis visų šventraščiuose pažymėtų draudimų. Vėliau, po jo dieviškojo išėjimo iš šio pasaulio, kai kurie mokiniai pratęsė bendravimą su kitais tyrais Vaišnavais, toliau plėtodami savo bhakti.

Tačiau atsirado manančių ir taip: “Labai griežtai seksiu Prabhupada, nebendrausiu su kitais Vaišnavais ir neklausysiu, ką jie sako. Skaitysiu tik tas knygas, kurias parašė Prabhupada ir neskaitysiu Dešimtosios Šrimad-Bhagavatam giesmės. Niekas neprivers manęs kartoti daugiau nei 16 ratų.”

Ar toks žmogus priartės prie Vradža-bhakti? Ar tikrai tik tokie buvo jūsų Prabhupados nurodymai? Ar jis pasakė: “Neskaitykite Bhakti-rasamrita-sindhu“? Ar uždraudė imti į rankas Šri Ujjvala-nilamani, Stavavali ar Vilapa-Kusumanjali? Nejaugi pasakė: keliausite į pragarą, jei skaiysite ar giedosite Radha-krpa-kataksa-stava? Ar jis kada nors yra pasakęs – neikite pas Narajana Maharadžą?

Turėtume žinoti apie jo širdies troškimus ir ką iš tikrųjų mums sakė. Jis sakė nepasilikti vienoje vietoje. Siekiantis progreso bhakti kelyje nesiklausys suvaržymų iš šalies. Įsivaizduokim tėvą, kuris visokeriopai rūpinasi dukra: valgydina, leidžia į mokslus, skirdamas jai apsčiai pinigų bei energijos. Bet dukrai sulaukus dvidešimties ar dvidešimt penkerių, nejaugi uždraus jai mylėti, kai ji ką nors pamils? Ar tėvas gali ką nors čia padaryti? Ne. Kodėl? Nes dukros jausmai visiškai natūralūs. Jų nėra kaip sulaikyti. Taip ir bhakti sferoje – po mantros kartojimo, bendravimo su tyrais Vaišnavais ir tarnystės Dievybėms savaime atsiras godulys su atsidavimu tarnauti Krišnai.

sadhu-sanga, nama-kirtana, bhagavata-sravana

mathura-vasa, sri-murtira sraddhaya sevana

“Labiausiai palanki veikla yra bendrauti su tyrais bhaktais, kartoti šventus Viešpaties vardus, klausytis Šrimad-Bhagavatam, gyventi Mathura-mandaloje ir su didele pagarba bei tikėjimu lenktis Dievybėms.”

(Č.č. Madhya, 22.128)

Klausimas: Ir paskutinis klausimas šiandieną: Šrila Dživa Gosvamis rašo, kad atsidavimas stiprėja priklausomai nuo malonės kiekio, kurį gauna žmogus. Taigi – kas sąlygoja malonės gausumą?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Viskas priklauso nuo to, kas malonę duoda. Kiek ir kokios malonės gaus mokinys – ne mūsų valioje. Šri Krišna matys, kas mokiniui yra geriausia ir kokią malonę jis galės priimti – tada ir duos – ar draugystės nuotaiką (sakhya-rasą), ar bhavą (transcendentinius jausmus), o galbūt malonės pasireiškimas bus išnykusios anarthos (įžeidimai, materialūs troškimai, susirūpinimas) ir širdyje prabudusi šuddha-bhakti.

Malonės rūšių spektras yra labai platus, o pati didžiausia malonė – tai Radha-dasyam, godaus troškimo tarnauti Radhikai dovana. Tai nepaprastai nuostabi malonė, nes ją patyręs asmuo tiesiog pakvaišta nuo premos. Net švelnus tokios malonės dvelksmas paskandins nuoširdžią sielą dieviškoje beprotybėje – ką jau kalbėti apie akimirką, kai prema iš tiesų apsireikš mokinio širdyje.

No tags for this post.