Tyra Bhakti

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

“Mes savo atspindžiuose matėme, jog tie asmenys taip pat nusiskuto plaukus, nusikirpo nagus ir pasipuošė gražiausiais drabužiais bei papuošalais, visai taip pat kaip ir mes. Jie yra tokie patys kaip ir mes.”

Pradžapatis tada pasakė: “Tai yra siela, ir ji yra amžina ir bebaimė.”

Išgirdę tai, Indra ir Viročana iškeliavo namo visiškai patenkinti. Viročana, kuris dabar suprato, jog siela kūnas yra siela ir jis turi būti garbinamas bei aptarnaujamas, sugrįžęs atgal į savo demonų karalystę visiems pareiškė: “O demonai, tas, kuris garbins savo kūną tokiu pačiu būdu kaip ir sielą, pasieks tobulybę šiame pasaulyje ir iškeliaus į aukštesnes planetas. Tada to visi troškimai išsipildys, ir jis/ji pasieks aukščiausią pasitenkinimą.”

Tačiau Indra, pakeliui į namus, mąstė apie šią temą. “Šis kūnas gimsta, pereina visokiausius pokyčius ir jis yra veikiamas ligų ir pan. Kaip dabar tas kūnas gali būti siela, kuri yra nemirtinga, kuri negimsta, nemiršta, nesijaudina ir nebijo?”

Nors Indra jau buvo pasiekęs pusiaukėlę, jis nutarė sugrįžti atgal pas Brahmą ir prasitarti jam apie savo dvejonę. Pradžapatis Brahma liepė jam dar kartą gyventi celibate 32 metus ir tada pasakė: “Ta asmenybė, kuri sapne yra suvokiama kaip “Aš”, yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Išklausęs šiuos žodžius, Indra ramia širdimi iškeliavo namo, tačiau pakeliui jisai vėl ėmė galvoti: “JTarkim kas nors yra pabudęs ir tuo pačiu aklas, tačiau sapne jis gali turėti regėjimą ir viską matyti. Kieno nors kūnas gali būti kankinamas ligų, tačiau sapne tas žmogus gali matyti save kaip visiškai sveiką. Ir dar tarkim, jog sapne asmuo tapatina save su savimi, ir jis yra mušamas arba nužudomas – jis bus pilnas baimės ir šauks. O kai jis pabus, šitas “aš” nustos egzistavęs. Dėl to tas kūnas, kuris buvo matomas sapne, negali būti siela.”

Štai taip galvodamas, Indra vėl sugrįžo pas Brahmą. Kai jis atgyveno celibate kitus 32 metus, Pradžapatis Brahma davė jam senkančią instrukciją: “Siela tūno gilioje miego būsenoje, kurioje nėra regėjimo ar netgi miego patyrimo.”

Tačiau kaip ir anksčiau, Indra vėl mąstė apie Brahmos žodžius pakeliui namo. “Giliame miege nėra jokio supratimo apie save nei apie kitus. Dėl to tokia būsena yra labiau primena suardymą.”

Štai taip galvodamas, Indra eilinį kartą sugrįžo pas Brahmą. Šį kartą po 5 metų celibato Pradžiapatis davė naujus nurodymus: “Indra, tas fizinis kūnas, kuris natūraliai yra veikiamas mirties, yra vieta, kuriame siela gyvena. Atma yra surišta su tuo kūnu tokiu pat būdu, kaip arklys ar jautis yra pririštas prie vežimo. Realybėje ta asmenybė, kuri reiškia troškimus – tokius kaip “aš noriu kalbėti” – yra siela. Tai, kas trokšta kalbėti (“aš noriu kalbėti”), yra siela, ir tam yra duotas liežuvis. Tai, kas troškta klausytis (“aš noriu girdėti”) yra siela, ir tam yra duotos ausys. Tai, kas trokšta galvoti, yra siela, o protas atlieka galvojimo veiksmą.”