Tyra Bhakti

[Pradžia] Kartą gyveno karalius vardu Bhartriharis. Jis buvo jaunas, gražus, puikiai išmanė visas meno rūšis ir buvo geras valdovas. Sulaukęs dvidešimt penkerių, karalius vedė. Savo jaunąją žmoną jis dievino. Trokšdamas nudžiuginti išrinktąją, karalius padovanojo jai brangakmenių vėrinį, kurio vertė dabartinėmis kainomis siektų per milijoną dolerių. Jis pats uždėjo vėrinį karalienei ant kaklo, apglėbė ją ir tarė: „Mylimoji, tai labai brangus vėrinys. Norėčiau, kad visada jį nešiotum“.

Karalius Bhartriharis labai mylėjo savo žmoną, tačiau ji karaliui buvo abejinga. Karalienei krito į akį gražuolis karvedys. Panešiojusi brangųjį vėrinį vos kelias dienas, karalienė padovanojo jį karvedžiui, trokšdama pelnyti jo palankumą.

Karalienė mylėjo karvedį, o jis mylėjo prostitutę ir siekė jos meilės. Taigi dar po kelių dienų vėrinys atsidūrė ant prostitutės kaklo. Tačiau prostitutei karvedys nerūpėjo, jos širdį buvo pavergęs karalius, ir vieną gražią dieną, trokšdama karaliaus palankumo, ji padovanojo vėrinį karaliui. Išvydęs vėrinį, karalius nustėro ir ėmė kamantinėti prostitutę, iš kur ji vėrinį gavusi. Išsigandusi prostitutė nedrįso prisipažinti. Įniršęs karalius jai rėžė: „Jei nepasakysi tiesos, įsakysiu nukirsti tau galvą“. Prostitutei neliko nieko kito, kaip papasakoti karaliui tiesą, ir šis su vėriniu nuskubėjo pas karvedį.

Atėjęs pas savo karvedį, karalius Bhartriharis paklausė: „Prisipažink, iš kur gavai vėrinį. Jei pasakysi tiesą, nieko tau nenutiks, bet jei pameluosi, atsisveikinsi su savo galva“. Karvedys papasakojo, kaip viskas buvo, ir tą akimirką karalius suvokė, kad šiame pasaulyje nėra tikros meilės. Karaliaus širdyje gimė tvirtas pasiryžimas atsiriboti nuo visų žemiškų potraukių. Jis išėjo iš rūmų, atsisakė savo karalystės, prašmatnių apdarų ir tapo garsiu atsiskyrėliu.

[Karaliaus Bhartrihario sielvarto ir pykčio priežastis buvo nelaiminga meilė. Jis nežinojo, kad, jei nori mylėti, reikia rinktis Aukščiausiąją Meilę. Kančia, kurią jis patyrė nieko nežinodamas apie Aukščiausiąją Meilę, Dievą, yra įprasta šiame pasaulyje. Vieni mano, kad Dievas neegzistuoja, kiti – kad Jis neturi pavidalo ir savybių, o dar kiti – kad skirtingų tikėjimų žmonės meldžiasi skirtingiems Dievams. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip išsivaduoti iš priešiškumo, pavydo ir vaidų gimdomos kančios suvokus vieną vienintelę Dieviškąją Realybę. – red. past.]