Tyra Bhakti

[Tęsinys] Šri Bhagavanas, būdamas nepaprastai maloningas, praplėčia Savo žaidimų ratą apsireikšdamas kaip Šri Guru. Tokiu pačiu būdu Šri Guru suvaidina savo išėjimą iš materialaus pasaulio tam, kad įeiti į amžinus Krišnos žaidimus. Vienintelis tokio elgesio pagrindas yra skatinti pilną savo pavaldinių atsidavimą bei jų prisirišimą. Tie, kam pakankamai pasisekė priimti prieglobstį pas rūpanuga-guru per jo akivaizdų buvimą šiame pasaulyje, patiria vis labiau ir labiau augantį prisirišimą prie jo ir norą tarnauti jam. O po jo išėjimo į aną pasaulį, jų prisirišimas toliau auga keleriopai. Galų gale mokinio išsiskyrimo ugnis ima intensyvėti diena po dienos; vien tiktai to bus pakankama, kad bhakti bhadžanas išliktų gaivus ir visiškai nesenstantis.

Bhadžana yra dviejų rūšių. Pirmoji yra atliekama kartojant Vardus ir prisimenant išsiskyrimo žaidimus (vipralambha-lila), o antroji yra atliekama prisimenant susitikimo žaidimus (sambhoga-lila). Nors gopės ir Vradžavasiai teikia pirmenybę susitikimui su Krišna, Jis žaidžia su jais/jom priversdamas Vrindavano gyventojus mėgautis vipralambha-rasa.

Sadhaka privalo kultivuoti išsiskyrimo nuo Krišnos nuotaiką galvodamas štai taip: “Aš nematau Krišnos, nematai Šrimati Radhikos nei Vrindavano. Aš nesuvokiu nieko ir nesugebu pasitarnauti savo Gurudevui.”

Intensyvaus Išsiskyrimo Aukštumos

Raghunatha Dasa Gosvamis man parodė, kaip jausti išsiskyrimą nuo Krišnos, ypač nuo Šrimati Radhikos. Sadhaka turėtų būti paniręs į tokius jausmus. Šrila Raghunatha Gosvamis taip pat raudojo jausdamas išsiskyrimą nuo savo šikša-guru: “Aš esu toks nenusisekėlis! Iš pradžių Šri Čaitanija Mahaprabhu paliko šį pasaulį, palikęs mane. Tada aš gyvenau Šri Svarūpos Damodaro bendrijoje, tačiau po kurio laiko jis taip pat paliko šį pasaulį. Po kurio laiko man pavyko įsikibti į Šri Gadadharos Pandito lotoso pėdas, tačiau jis taip pat iškeliavo. Nuo tos dienos kiekviena vieta ir kiekviena dulkelė Džagannatha Puryje man primena Šri Čaitaniją Mahaprabhu, Svarūpą Damodarą, Gadadharą Panditą ir jų palydovus. Dėl tos priežasties aš palikau Purį ir atkeliavau į Vrindavaną.”

Vradžioje Šrila Raghunatha Dasa Gosvamis atliko bhadžaną Radha-kundoje Šrilos Rūpos ir Šrilos Sanatanos Gosvamių bendrijoje. Kai Šrila Rūpa Gosvamis įėjo į neapreikštas lilas, Šrila Gosvamis vėl raudojo, jausdamas išsiskyrimą nuo jo:

sunayate maha-gostham girindro ‘jagarayate
vyaghra-tundayate kundam jivatu-rahitasya me

Šri Prarthana-asraya-catur-dašakam (11)

Dabar, kai aš likau vienas pats be asmens, kuris palaikytų mano gyvybę, Vradžos žemė atrodo visiškai tuščia ir apleista. Govardhano Kalnas atrodo tarsi didžiulis smauglys, o Radha Kunda tapo panaši į plačiai išžiotus tigro nasrus.