Tyra Bhakti

[Tęsinys] Kokia yra kenčiančio bhaktos, tokio kaip Satjavrata Munis, maldos prigimtis? Jeigu mes meldžiamės tokiu būdu, tai tik maldaudamio palengvėjimo nuo kančios, kurią suteikia gimimo ir mirties vandenynas. Tačiau jo malda buvo motyvuota ne materialios kančios, o nesutaikomų išsiskyrimo nuo Krišnos jausmų.

Kai Satjavrata Munis sako “duhka-jalabdhu-magnam – aš skęstu kančios ir širdgėlos vandenyne”, jis turi omeny, jog jis yra vienas pats, be sadhu-sangos. Satjavrata Munis žino, jog bendravimas su bona fide Vaišnavu suteikia Krišnos dašaną. Tačiau dabar jis sielojasi dėl to, nes nėra sadhu-sangoje, ir dėl to negaus Krišnos daršano.

Tačiau mes neskiriame jokios svarbos sadhu-sangai, netgi jeigu ji ir yra prieinama. Bet mes turėtume. Be sadhu malonės mes negalime pasiekti krišna-premos, ypač tokio “kalibro” premos, kaip Motinos Jašodos vatsalijos. Mes turėtume melstis: “krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu – maloniai suteiki Savo žvilgsnį man. Tas Tavo žvilgsnis turėtų būti bepriežastinis, nes aš jaučiuosi beviltiškas, be sadhu-bhadžanos“. Šrila Raghunatha dasa Gosvamis ir kiti išaukštinti Vaišnavai meldžiasi tokiu pat būdu. Šrila Rūpa Gosvamis savo “Stava-maloje” meldžiasi:

pracinanam bhajanam-atulam duskaram srnvato me
nairasyena jvalati hrdayam bhakti-lesalasasya
visvadricim-agha-hara tavakarnya karunya-vicim
asa-bindu ksitam-idam upaity-antare hanta saityam

“O Aghasuros nugalėtojau, nuodėmių naikintojau! Kai aš klausausi kaip nepaprastai griežtai savo sadhaną ir bhadžaną atliko Šri Šuka ir Ambariša Maharadžas anais laikais, tada mano širdis, kurioje nėra net bhakti pėdsako, prisipildo sąžinės graužimu ir beviltiškumu. Kadangi kadangi niekada nesugebėsiu atlikti tokios sudėtingos sadhanos ir bhadžanos, aš jaučiu, jog niekada nepasieksiu Tavo lotoso pėdų. Tačiau kai regiu malonės bangas, kurias tu išsklaidai po visur – nuo pat Brahmos žemyn iki pačių baisiausių nusidėjėlių – mano širdis vėl apsiramina, ir ją nušviečia vilties spindulys”.

(“Tri-bhangi-pančakam” 2)