Tyra Bhakti

Buvo toks šventasis, sadhu Vaišnavas, jis kasdien vaikščiodavo nuo durų iki durų vis kartodamas: “Harė Krišna, Harė Krišna”. Vieną dieną jis priėjo prie namo vienos našlės, turėjusios labai žiaurią ir šykščią prigimtį. Ši našlė visai netroško pasitarnauti jokiems sadhu. Kai Vaišnavas ėmė šūkauti: “Radhe! Radhe!”, našlė išplūdo jį: “Kodėl atėjai čia numirti? Tuojau pat keliauk iš čia. Nenoriu girdėti iš tavęs jokių “Radhe, Radhe!”

Nė kiek nesutrikęs sadhu atėjo ir kitą dieną ir vėl ėmė kartoti “Radhe” priešais jos namus. Išgirdusi jį, našlė įtūžo. Tuo metu ji plovė grindis senu purvinu skuduru, išteptu karvės mėšlu ir moliu. Ji metė tą purviną skudurą į Vaišnavą. Pakėlęs skudurą Vaišnavas nunešė jį į šventąją Jamunos upę ir labai kruopščiai išplovė. Skudurui išdžiūvus, padarė iš jo keletą ghi dagčių, kuriuos panaudojo arati, Šri Radha-Krišnos garbinimui.

Tuomet įvyko nuostabus dalykas. Tos moters nuotaika pradėjo keistis. Kai sadhu dar kartą atėjo prie jos namų prašyti išmaldos, ji su džiaugsmu šio bei to jam davė. Sadhu labai nudžiugo.

Nors musulmonai labai stipriai sumušė Haridasą Thakurą ir įmetė jį į šventąją Gangos upę, jis išlipo į krantą naujame kūne. Tačiau netrokšdamas keršto, jis meldėsi Krišnai: “Nebausk jų, atleisk jiems.”

Taip jie buvo išgelbėti. Jų širdys stebuklingai pasikeitė, kaip pasikeitė ir pas Šrila Haridasą Thakurą atėjusios prostitutės širdis.

* * *

Paimta iš “The Rays of Hope”.

Komentarai uždaryti..