Tyra Bhakti

Ištrauka iš BV Vana Maharadžo kathos 2002 10 9

Kartą Šrila Gurudevas pasakė: “Brahmačariai galvoja, kad jeigu jie neturi jokios tarnystės, tuomet jie jaučiasi laimingi. Jie slepiasi kažkur. Jie galvoja, kad kai neturi jokios tarnystės, tuomet yra smagu; tiesiog valgai prasadą ir miegi ir pan. Tai yra geriausia tarnystė. (atsidavusieji juokiasi ). Kokia tarnystė ? Kokia yra mūsų brangiausia tarnystė? Maha prasade govinde namo brahmane vaisnave… Prasada-seva. Kitos sevos yra labai sunkios. Bet prasada-seva… Tai juk tarnystė Krišnai. Taigi, tokia iš tikrųjų yra mūsų padėtis. Aš noriu atlikti tik prasada-sevą, aš nenoriu atlikti jokios kitos tarnystės. Kitos tarnystės yra labai varginančios. Bet prasada-seva yra tikras malonumas”.

Šrila Gurudevas papasakojo istoriją.

Vieną dieną dvasinis mokytojas savo mokiniui paaiškino: ”Šventas Vardas yra transcendentinis. Šastros šlovina įvairių rūšių bhakti, bet Švento Vardo kartojimas laikomas pačia geriausia tarnyste. Šuddha-bhakti. Šastra paaiškina 64 atsidavimo tarnystės rūšis. Bet kuri iš jų visų yra pati geriausia? Švento Vardo kartojimas.”

Mokinys paėmė savo malą ir pradėjo kartoti: ”Hare Krišna Hare Krišna…” Taip atsitiko, kad vieną dieną dvasinis mokytojas davė nurodymą savo mokiniui, “Šiandien aš susirgau, karščiuoju, taigi perimk iš manęs Thakurdži garbinimą.” Mokinys atsakė: ”O, gurudeva, jūs pasakėte man, kad Švento Vardo kartojimas yra pati geriausia tarnystė. Taigi dabar aš užimtas tik švento Vardo kartojimu. Aš neturiu niekam kitam daugiau laiko. Nama-yači. Dabar esu užsiėmęs Šventu Vardu. Nama-yači.”

Gurudeva du, tris kartus bandė perkalbėti savo mokinį, bet jis ir toliau pasiliko kartoti Šventą Vardą. Gurudeva tuomet pats toliau tęsė Thakurdži garbinimą ir vėliau visgi jis vėl kreipėsi į savo mokinį: ”O, dabar aš labai sergu, prašau nueik į virtuvę ir bent pagamink Thakurdžiui patiekalą.” Mokinys atsisakė. Jis pasakė, kad dabar jis yar pasinėręs į savo džapą.

Tuomet gurudeva galiausiai pats pagamino ir paprašė savo mokinio pasiūlyti maistą. Mokinys atsakė: ”O, gurudeva, dabar aš nama-yači.” Gurudeva pasiūlė bhogą ir dabar atėjo laikas pagerbti prasadą. Gurudeva galvoja: “Mano mokinys yra kaip vaikas, kaip mano sūnus, pakviesiu jį priimti prasadą“. Gurudeva pakvietė savo mokinį pagarbinti prasadą. Dabar jau mokinys atsiliepė: ”O, gurudeva, jūs pastoviai mane kviečiate ir kvieciate, tokiu būdu neklausydamas jūsų aš nusikaltau jūsų lotoso pėdoms. Dabar aš jau ateinu”. ( atsidavusieji juokiasi ).

Taigi prasada-seva mums yra pati geriausia tarnystė. Iš tikrųjų tokia yra musu padėtis. Kodėl mes neturime tarnystės nuoraikos? Kadangi mes neturime sambhanda-gjanos. Kai sambhanda-gjana, žinios apie mūsų amžinus santykius ateis pas mus, tuomet savaime pas mus ateis ir tarnystės nuotaika. Jūs galite pastebėti tai šiame pasaulyje. Kai tik karvei gimsta veršiukas, ji tuoj jau pat pradeda savo vaiką laižyti. Kodėl? Čia tuoj jau pat spontaniškai apsireiškia trasnystės nuotaika. Karvė spontaniskai laižo savo veršiuką. Jos nereikia mokyti arba treniruoti. Tevai net šiame pasaulyje spontaniškai linksta tarnauti savo vaikams, nes jie žino: “Jie yra mano vaikai.“ “Mano” arba mamata yra čia. Polinkis tarnauti iškart atsiskleidžia spontaniškai ten, kur yra “mano”. Kodėl tėvai neturi tokio pat polinkio kitiems vaikams? Nes jie nėra “MANO.” Jie priklauso kitiems. Bet šie vaikai yra ”mano.” Pateiksiu vieną pavyzdį.

Sakykime jūsų žmona miršta nuo vėžio. Tuomet jūs būsite pasiruošęs išleisti tūkstančius ir tūkstančius dolerių, jūs būsite pasiruošęs atiduoti viską dėl savo žmonos. Bet jeigu kažkas prieis prie mūsų ir ko nors paprašys, jeigu jūs būsite dosnus, jūs duosite kažką, bet ne viską. Tačiau dėl savo žmonos ir vaikų jūs atiduosite viską. Kodėl ? Nes čia yra sambhanda-gjana. Kai apsireiskia sambhanda-gjana, žinios apie santykius, tarnystės nuotaika paseka savaime.

Mes atliekame sadhaną ir bhajaną, bet pirminis mūsų tikslas yra kaip mums pasiekti musu sambhanda-gjaną. Pirmiausia turime įtvirtinti savo sambhanda-gjaną su Gurudeva ir Vaišnavais. Šrila Bhaktivinoda Thakura dainuoja, “Kada ateis ta diena, kai as turėsiu stiprų prisirišimą bhimala-vaišnavams, tyriems Vaišnavams, tuomet visos mano anarthos ir nepageidaujami troškimai savaime pasitrauks. ( . . . )

* * *