Tyra Bhakti

Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo knygos „Šri Raja Ramananda Samvada“

Sva-dharma tjaga – atsisakyti varnašrama-dharmos. (Čaitanya Čaritamrita posmas 8.61)

Mahaprabhu ir Ramananda

 Yra 2 sva-dharmos rūšys: laikytis varnašrama-dharmos, trokštant pasimėgauti savo veiklos vaisiais ir savo darbo bei rezultatų pasiūlymas Šri Krišnai, neturint noro ragauti savo darbo vaisių.

Šriman Mahaprabhu abu šiuos variantus pavadino išoriniais (neesminiais), Šri Ramananda Rayai paaiškinus sva-dharma-tyaga, arba visišką profesinių pareigų atsisakymo temą.

Ramanandos Rayos atsakymų seka buvo tokia: pirmiausia jis gyvenimo tobulumui pasiekti siūlė laikytis varnašrama-dharmos, tačiau Šriman Mahaprabhu pavadino šį kelią išoriniu – juo einant neįmanoma pasiekti prema-bhakti, ką jau kalėti apie kopimą premos laiptais. Po to aukščiausiu tikslu buvo įvardinta karma-arpana, arba veiklos rezultatų paaukojimas, bet Šriman Mahaprabhu ir šįkart pavadino tai neesminiu dalyku, remdamasis posakiu: bhaktya sanjataya bhaktya – „bhakti kyla tik iš bhakti“ (Š.B. 11.3.31). Šri Šridhara Svamis savo komentare šiam posmui rašo: bhaktya sadhana-bhaktya samjataya prema – „prema bhakti kyla iš sadhana bhakti“.

Žmogaus, deramai atliekančio savo vaidmenį varnašramoje, protas palaipsniui apsivalo. O apleidęs jam skirtas pareigas žmogus užsitraukia kaltę, tad geriausia yra vykdyti savo pareigas. Vis dėlto tas, kuris atsisako šio kelio, trokšdamas atlikti bhakti, yra išaukštintas sadhu. Bhagavanas Šri Krišna sako:

Šrimad Bhagavatam 11.20.9:

tavat karmani kurvita na nirvidyeta yavata
mat-katha-sravanadau va sraddha yavan na jayat

„Kol neatsirado abejingumas šiam pasauliui, kur darbą lydi jo rezultatai, pasibaigiantys džiaugsmais rojinėse planetose, ar kitais žodžiais sakant, kol dar neprabudo tikėjimas pasakojimų apie Mano žaidimus klausymuisi bei atkartojimu, turi būti laikomasi daugybės taisyklių bei nurodymų, susijusių su karmos atlikimu“.

Šuddha-bhakti atlikti trukdo 3 kliūtys:

1. dehatma-buddhi – susitapatinimas su savo kūnu, sudarytu iš materialių elementų.
2.  jiva-brahma-aikya-jnana – galvoti, kad dživos ir Brahmanas nesiskiria.
3. bhagavat-tattva-jnana, arba aišvarya-jnana – ugdyti žinojimą apie Bhagavano didybę.

Be to, galima išskirti 3 žmonių, atsisakančių karmos kelio, rūšis:

1. ajna – neišmanėliai, nuklydę nuo Vedose aprašytų nitya (kasdienių privalomų) bei naimittika (atsitiktinių) pareigų.
2. nastika – ateistai, žinantys apie Vedose paaiškintą karmos principą, tačiau tuo netikintys.
3. sarva-parityagi – tie, kurių atsižadėjimas pilnas, arba kurie supranta, kad karma nėra šuddha-bhakti atšaka. Jie tvirtai tiki, kad atliekant bhakti Šri Krišnai, visa karma (nurodytos pareigos) savaime įvykdomos – jokių kitokių pareigų atlikti nebereikia.

Šrimad Bhagavatam 4.29.46:

yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah
sa jahati matim loke vede ca parinisthitam

„Bhagavanas pralieja malonę nuolatos Jį atsimenančiai dživai. Tuomet dživa išsilaisvina iš pagrindinės nelaisvės priežasties – prisirišimo prie visų socialinių papročių bei Vedose pateiktų religinių ritualų.

Žodis dharma čia reiškia visus kūno bei proto užsiėmimus, griežtą dvasinių ir socialinių taisyklių laikymąsi. Žodžio pariništhitam priešdėlis „pari“ turi ypatingą prasmę ir nurodo, kad tokie bhaktai atmeta visų rūšių veiklas dėl rezultatų. Pati siela nejaučia jokio potraukio šioms dharmoms atlikti. Sadhaka atmeta brahma-ništhą (tvirtą tikėjimą beasmeniu Brahmanu) bei išvara-ništhą (tvirtą tikėjimą materialaus pasaulio Aukščiausiuoju Valdovu – Viešpačiu Višnu), įgydamas bhagavan-ništhą – tvirtą tikėjimą Bhagavanu.