Tyra Bhakti

(iš „The origin of Ratha Yatra“)

Turite žinoti, kad jei žmogus užsiims bhadžanu Radha-Kišna Jugalai ir tuo pat metu garbins Dvarakadišą ir Rukminę ar Satjabhamą, tuomet Šrimati Radhika tokį žmogų paliks. Ji tars jam taip:

– Eik pas Dvarakos karalienes.
Prieš pusantro šimto metų Indijoje, viename Vradža-mandalos kaimelyje, vadinamu Ranavadi, nutiko tokia istorija:

Tenai gyveno labai toli pažengęs bhakta, vardu Krišnadasas Babadži, visas aštuonias dienos praharas (periodus) atsimindavęs Radhos ir Krišnos amžinus žaidimus. Jis buvo taip pasinėręs į dvasinę praktiką, kad beveik visai užmiršo savo kūną, jutimus ir visa kita. Tačiau vieną dieną jam kilo troškimas aplankyti kokias nors piligrimines vietas.

Kadangi jis niekuomet nesilankė Dvarakoje, ypač norėjo nuvažiuoti būtent tenai. Tuo metu vienas jo kaimo brahmanas atėjo pas jį ir tarė:

– Keliauju į Dvaraką. Jei nori, gali eiti kartu su manimi. Užmokėsiu už tave kelionės išlaidas ir pasirūpinsiu viskuo kitu.

Tas bhakta atsakė:

– Taip, noriu keliauti kartu.

Taigi jiedu keliavo šen bei ten po įvairias tirthas, šventąsias vietas, ir galiausiai atvyko į Dvaraką.

Dvarakoje galioja tokia taisyklė, kad norintis patekti į jos teritoriją pažymimas karštu čakros ženklu. Po to įdeginta žymė (taptamūdra) ant žmogaus odos išlieka visą gyvenimą, tik žmogus gauna vaistų, kad žymė netaptų randu. Tas bhakta iš Vrindavanos buvo pažymėtas, įėjo į Dvarakos miestą ir ten gavo daugybės vietų daršaną.

Po to grįžo į savo gyvenvietę Vrindavanoje ir bandė atnaujinti savo bhadžaną. Tačiau nutiko kažkas labai keista, kai pabandė atsiminti visus Krišnos žaidimus: jie nebeatgijo jo atmintyje, ir vietoje jų jis atsiminė tik įvykius iš Dvarakos ir kitų vietų. Jis labai labai susirūpino ir sunerimo dėl to, kad nebepajėgė kartoti ir atsiminti Krišnos aštakalija-lilų taip, kaip anksčiau. Jis norėjo išsiaiškinti Savo nelaimės priežastį, bet niekaip negalėjo jos nustatyti. Nors stengėsi praktikuoti daugelį dienų, lilos nebeapsireiškė taip, kaip anksčiau.

Šis Babadži Maharadžas turėjo labai artimą draugą, gyvenusį prie Radha-kundos krantų. Jo vardas buvo Siddha Krišnadasa Babadžis ir jis visuomet buvo įsigilinęs atsiminti Krišną bei kartoti Jo vardus. Iš jo akių be paliovos liejosi ašaros, o širdis buvo visuomet ištirpusi. Babadžis Maharadžas nuėjo aplankyti to savo draugo, bet pamatęs iš toli Siddha Krišnadasa nusisuko šalin ir atsisakė su svečiu bendrauti.

– Tuoj pat keliauk iš čia, – pasakė jis. Nes kitaip Šrimati Radhika bus nepatenkinta ir manimi. Žinau, jog buvai nuvykęs į Dvaraką ir gavai tenai čakros įspaudą. Kodėl dabar atėjai čionai? Jeigu Radhika sužinos, kad lankeisi pas mane, Ji ant manęs supyks. Eik iš čia tuojau pat!

Tas bhakta labai nusiminė ir pamanė:

– Jei Radhos ir Krišnos žaidimai nebeapsireiškia man meditacijos metu, kokia tuomet mano gyvenimo prasmė?

Jis grįžo į savo bhadžana-kutirą ir užrakino duris iš vidaus, jusdamas stiprų išsiskyrimą nuo Šrimati Radhikos. Po trijų dienų jo širdyje įsiplieskė ugnis ir jis visiškai sudegė, beliko tik truputis pelenų. Kaimo gyventojai negalėjo suprasti, kodėl jis ištisas tris dienas vis nepasirodo, ir galiausiai išlaužę jo duris pamatė tik pelenus.

– Turbūt Babadžis juto stiprų išsiskyrimą, – pasakė jie.

Kai į pelenus įdėjo kelias medžio lazdeles, tos akimirksniu sudegė, ir iš to visi suprato:

– Babadžis paliko kūną dėl išsiskyrimo.

Iki pat šios dienos to kaimo gyventojai švenčia jo išėjimo dieną.