Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Paskaita Los Andžele, JAV, 1998 m. birželio 05 d. (II dalis)
Krišna pasišaukė savo čakrą ir įsakė skristi link Šišupalos, ir per sekundę ta čakra nukirto Šišupalos galvą. Vedų raštuose matome, kad kai tik Krišna pasiima Savo čakrą ir meta, ji nukerta tam asmeniui galvą per sekundę. Kodėl gi tuomet čakra ištisus metus persekiojo Durvasą, greitai bėgusį nuo jos, ir vis vien nepasiekė nukirsti galvą? Kodėl, kokia priežastis? Kodėl čakra nekirto jo galvos? Ji nenukirto jo galvos po minutės, dviejų, trijų, valandos, dviejų valandų, netgi po mėnesio. Tai truko beveik vienus metus, bet ji vis tiek nenukirto jam galvos. Kodėl čakra pasiliko per dviejų pirštų atstumą? Kokia priežastis?
Bhakta: Todėl, kad Ambariša Maharadžas meldėsi Viešpačiui Višnu dėl malonės, kad niekas nepakenktų Durvasai.
Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas: Ne, priežastis ne ta. Ambariša Maharadžas jokiais būdais negali eiti prieš Krišnos valią. Jeigu Narajana ar Krišna meta Sudaršana-čakrą, ji turi nukirsti to asmens galvą.
Sudaršana-čakra yra ne tik ginklas. Žodis “sudaršana” reiškia “gera lemianti vizija”. Per ryšį su ta gera lemiančia vizija asmuo nemirs. Jis nebus sunaikintas nei nukertant galvą, nei kitais būdais.
Durvasa Rišis yra tyras Vaišnava; jis yra Šankaros, Viešpaties Šyvos, manifestacija. Jis yra didžiausias iš visų vaišnavų. (vaišnavanam yatha šambhuh). Jis netiesioginiu būdu norėjo šlovinti bhakti (tyrą pasišventimą Krišnai) ir Krišnos bhaktų galią. Jis gali suteikti bet kokį palaiminimą bet kam, ir netgi suteikė palaiminimą Šrimati Radhikai. Radhika gavo iš jo palaiminimą, kad bet kas, ką Ji ruoštų valgiui, bus saldžiau negu nektaras, ir tai yra Jos valgio ruošimo speciali ypatybė.
Kaip įmanoma asmeniui, norėjusiam šlovinti bhakti ir Krišną, būti priešiškam tokiai asmenybei kaip Ambariša Maharadžas? Durvasa Rišis yra aukštos klasės brahmanas ir jogis, ir yra nemirtingas. Jis gyvena Brahma-lokoje, ne šioje Žemės planetoje.
Maharadžas Ambariša nuolat giedojo “Hare Krišna, Hare Krišna, Govinda Damodara Madhaveti” ir kitas pasišventimo giesmes (kirtanas). Jis buvo labai paprastas. Jis asmeniškai atlikdavo daug tarnystės rūšių, tokių kaip gėlių rinkimas ir girliandų darymas Krišnai Dievybės pavidalu. O darbus, susijusius su karalystės valdymu ir išlaikymu, jis atidavė savo ministrams. Niekas negalėjo suvokti, kad jis buvo labai aukšto lygio bhakta.
Bhakta, kuris visada tyrai gieda “Hare Krišna, Hare Krišna” atlikdamas savo pasaulietinius darbus ir palaikydamas savo gyvybę yra didesnis negu bet kuris jogis ar brahma-gjanis (tas, kuris suvokė beasmenį Aukščiausio Viešpaties aspektą) kaip Durvasa. Jis gali dar būti nepasiekęs savo dvasinės padėties, bet vis vien jis yra daug aukščiau negu bet kuris brahma-gjanis.
Sudaršana-čakra žinojo, “Durvasa taip pat yra mano bhakta. Jis nori pašlovinti bhakti, Viešpaties bhaktą ir Patį Aukščiausią Viešpatį. Kadangi jis veikia taip, kad šlovintų juos netiesioginiu būdu, aš taip pat veiksiu netiesioginiu būdu. Nekirsiu jam galvos, bet jį persekiosiu. Darysiu tai tam, kad sukelčiau baimę visiems, kurie yra priešiški Viešpaties bhaktoms. Jie supras, kad Sudaršana-čakra nuolat saugoja visus bhaktas, tokius kaip Prahlada Maharadžas, Gadžendra ir kitus.”
Ambariša Maharadžas galvojo, “Ką turėčiau daryti? Iš vienos pusės, jeigu išgersiu čaranamritą (vanduo, kuriuo buvo išmaudyta Viešpaties Dievybė), tada nepagerbsiu brahamana-jogio, bet iš kitos pusės, privalau atsižvelgti į Ekadašį. Jeigu tinkamai nesilaikysiu Ekadašio (tai įtraukia Ekadašio užbaigimą pagerbiant Viešpaties prasadam tinkamu laiku kitą dieną), tai reikš, kad negerbiu Ekadašio. Kas labiau žalinga, nepaklusti brahmanai, ar nepaklusti bhakti?”
Jis padarė išvadą, “galiu nepaklusti tūkstančių tūkstančiams brahmanų, tokių kaip šis brahma-gjani-jogis, bet negaliu nepaklusti Šventajam Vardui ar Ekadašiui”
Vaišnavai kalba šią maldą prieš pagerbdami maha-prasadą, Viešpaties maisto likučius. “Mahaprasade govinde-nama-brahmani-vaisnave / svalpa-punya-vatam-rajan-visvaso-naiva-jayate” (“Tie, kurie sukaupę labai mažai dvasiškai dorybingų veiksmų, niekaip negali išvystyti tikėjimo mahaprasadu, Šri Govinda, šventu Viešpaties vardu ir vaišnavais”; iš Skanda Puranos, cituota Čaitanja Čaritamritos Antja-lilos 16.96 komentare.) Negalime nepaklusti harinamai ar Ekadašiui.
Ekadašis yra dvasinės tarnystės motina. Jeigu laikotės Ekadašio, bhakti būtinai ateis. Tai gali atrodyti kaip visai eilinis dalykas, bet jis visai nėra eilinis. Maharadžas Ambariša priėmė šiek tiek čaranamritos, kas vienu metu ir nebuvo, ir buvo parana (pasninko nutraukimas), todėl, kad šis vanduo yra ne toks kaip grūdai ar maistas. Kai laikomasi nirdžala Ekadašio (pasninkavimo negeriant ir vandens), jeigu kitą dieną nurodytu laiku išgeriama vandens, tada tas vanduo taip pat laikomas parana. Kitu atveju, jeigu asmuo per Ekadašį valgo vaisius ir geria vandenį, tada turės nutraukti pasninką grūdais. Maharadžas Ambariša laikėsi nirdžalos tris dienas. Pirmą dieną jis gėrė vandens vieną kartą, paskutinę dieną (Dvadašį, sekančią dieną po Ekadašio) – vieną kartą, o vidurinę dieną, visą Ekadašį jis atliko nirdžala pasninką. Jis nemiegojo naktį netgi nei akimirkos. Vietoje to, jis nuolat giedojo ir prisiminė Šri Krišnos vardą ir šloves. Toks yra Ekadašio procesas.
Mes nesame tokie kvalifikuoti, kaip Maharadžas Ambariša, taigi, Krišna suteikė mums nuolaidų, Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas taip pat suteikė daugiau nuolaidų. Galite valgyti vaisius, pieną ir varškę, tame nėra žalos, bet laikykitės Ekadašio. Nevalgykite grūdų. Stenkitės valgyti tik vieną kartą per dieną, bet jeigu negalite, valgykite du kartus, bet ne tris, keturis, penkis, šešis kartus su vienu kilogramu sulčių, rabari (indiškas saldumynas), vienu kilogramu mango, vaisių sulčių, apelsinų sulčių, o po to obuolių sulčių, neduodant pailsėti skrandžiui, bet nuolat valgant. Neturėtume taip daryti. Vieno ar dviejų pavalgymų užtenka, kiekvieną kartą reiktų priimti tik tiek prasado, kad pusiau užpildyti skrandį. Pusė skrandžio turėtų likti tuščia. Valgykite labai mažai, tada tai yra Ekadašis.
Nitjananda Prabhu tarnavo daugybe būdų Ratha-jatros festivalyje, o po festivalio Mahaprabhu įsakė Jam grįžti į Bengaliją ir pamokslauti ten Mahaprabhu misiją. Jis pamokslavo nekreipdamas dėmesio į kastą ar tikybą, ir ypač pamokslavo tiems, kurie buvo žemesnės kastos bei labai neturtingi.