“Atsikėlęs anksti, nuo 3 val. ryto, sukartojęs mantras ir maldas bei pašlovinęs įvairius Krišnos vardus ir nuostabias savybes, Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas įprastai rytais išeidavo pasivaikščioti greitu žingsniu, pasivaikščiojimas trukdavo iki valandos. Tuo metu norintys pabendrauti su juo galėdavo eiti kartu, ir klausytis, nes kartais jis sustodavo ir spontaniškai dalindavosi savo suvokimais.
Jo asmenybė spinduliuoja taurumu ir kilnumu, jo santykiai ir bendravimas su kiekvienu žmogumi – artimi ir meilūs. Su juo bendrauja šimtai tūkstančių žmonių, bet jis visada sugeba atitinkamai bendrauti su klausiančiu asmeniu, netgi jeigu tas asmuo anksčiau nebuvo jo sutikęs. Vienam besiteiraujančiam jis gali kalbėti su juokaujama ironija, kitam rimtai, trečiam – žaismingai, dar vienam su simpatijos tonu, kitam – su subtiliomis filosofinėmis detalėmis, dar kitam su apgalvotu paprastumu. Kartais tai, ką jis sako, tinkama tam momentui, kartais amžinybei. Kartais jo atsakymai skirti konkrečiam individui, kartais visiems besiklausantiems, tačiau abiem  atvejais jo žodžiai apšviečia visus. Dažniausiai jis atsako pats, o kartais atsakyti pašaukia sanjasį ar kitą vyresnįjį mokinį. Kartais jis išreiškia teigiamą savo mokinių atsakymų vertinimą, o kartais juos pataiso. Indijoje yra patarlė, kad mama moko savo marčią mokydama dukrą. Kitaip sakant, mama lengvai pamoko ir pataiso dukrą, bet tie pamokymai lygiai galioja ir ne tokiai artimai marčiai. Panašiai Šrila Maharadžas apmoko savo mokinius-pamokslautojus kalbėti ir suprasti su dideliu tikslumu ir aiškumu Vedų filosofijos nustatytąsias tiesas; tuo pačiu jis nori įkvėpti visus pasaulio žmones, kuriuos visus laiko savo dvasiniais vaikais. Jis nori įkvėpti jiems supratimą, kad teisinga filosofinė mintis pakylėja žmogų tobulėjimo kelyje, o filosofinė miskoncepcija gali išvesti iš to kelio, ir laikyti prirakinusi materialios ir dasinės sumaišties tamsoje.
2008 metais buvo švenčiamas jo 87-asis gimtadienis, bet jis vaikščiojo ne tik greitu žingsniu, bet ir su didele elegancija ir subtilumu. Neįmanoma buvo nelikti apstulbintam jo šilumos, laisvumo ir ramumo, užuojautos, rimties; netgi menkas  jo bepriežastinės, visad naujos meilės ir švelnumo visiems pajautimas nepaprastai paveikdavo. Iš dvasinių mokytojų sužinome, kad kai šventasis kalba, iš jo žvilgsnio ir iš kiekvienos kūno poros sklinda  premos (transcendentinės meilės Dievui) atomiškos dalelės, ir paliečia tuos, kuriems teko laimė būti jo draugijoje. Kiekvienas pradeda [dvasinį tobulėjimą] nuo kažkur, o jis priima kiekvieną su neaprėpiama tarsi vandenynas, atvira širdimi.”

(Iš knygos pratarmės)

***

“<…>
Mahabuddhi dasa: Aš buvau veikiamas radža gunos (aistros būdo). Mane įtakoja tik radža guna ir tama guna (tamsos būdas), nemanau, kad esu įtakojamas satva gunos (materialaus gerumo būdo).

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tada kaip tavo Gurudevas [Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada] tave priėmė.

Mahabudhi dasa: Tik iš savo malonės. Nežinau, kaip jūs mane priimate.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Kai ką matau tavyje. Jis kai ką matė, taip pat ir aš matau. Bet nežinau, kaip tu manei priėmei.

Mahabuddhi dasa: Šrila Prabhupada pasakė man medituoti šį posmą kiekvieną dieną:

tesam satata-yuktanam
bhajatam priti-pūrvakam
dadami buddhi-jogam tam
yena mam upayanti te
(Bhagavad-gita 10.10)

“Tiems, kas nuolat pasišventę tarnauti Man su meile, Aš, suteikiu supratimą, kurio pagalba jie gali pas Mane ateiti.”

Jis pasakė “Krišna tau duos supratimą kaip tarnauti”. Taigi, aš galvojau taip ir meldžiausi. Tada, kai atvykau į Alachua, jūs pasodinote mane šalia savęs kai kalbėjotės su Šripad Bhagavat Maharadžo sūnumi, aiškindamas jam mėsos valgymo blogas pasekmes. Mano akyse ėmė kauptis ašaros. Tada jūs uždėjote ranką man ant širdies ir pasakėte “ten satata-yuktanam bhajatam priti-pūrvakam”.
Taigi, kaip aš galėčiau jums geriausiai tarnauti?

Šrila Narajana Gosvami Maharadžas: Tu jau stengiesi man tarnauti.

Mahabuddhi dasa: Stengiuosi, bet nelabai gerai sekasi.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Aš turiu norą, kad gaura-vani, Šri Čaitanjos Mahaprabhu mokymas, kurį pamokslavo mūsų parampara, ir kurio Čaitanja Mahaprabhu asmeniškai laikėsi, nesustotų po to, kai paliksiu šį pasaulį. Tai turėtų tęstis.
Visi turėtų būti vieningi. Stenkitės visur pamokslauti ir leisti mano knygas – yra tiek daug knygų. Šventyklos neturėtų susiskaldyti į atskirus mathus su atskirais interesais. Visos šventyklos ir visi bhaktos turėtų būti susivieniję. Turėsite bandyti tai įvykdyti.

<…>”

(Iš pokalbio su Mahabuddhi das, 2008 m. gegužės 20 d.)

***

Jo Vjasa-pudžos dieną
(Vjasa Pudžos Paskaita)

Florida, Alačua, 2003 metų, vasario 1 d.

Mano širdingos dandavat pranamos mano dvasinio mokytojo nitja-lila-pravišta om višnupada Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamio Maharadžo lotoso pėdoms, mano visai guru-paramaparai ir mano šikša-guru, nitja-lila-pravišta om višnupada Šri Šrimad Bhaktivedantai Svamiui Maharadžui.

Šiandien mes ketiname atlikti guru-pudžą arba Vjasa-pudžą. Pirmiausia mes turėtume žinoti, kas yra Guru-pudža ir kas yra Vjasa-pudža. Abi pudžos yra tas pats. Šri Krišna Dvaipajana Vedavjasa padalino vieną Vedą į keturias dalis. Buvo sudėtinga išgauti esmę iš keturių Vedų, todėl dėl išbaigtumo jis parašė Brahma-Sutrą (Vedanta-sutrą).

Vedavjasa paaiškino, kad brahma-gajatri reikšmės esmė išplaukia iš omkaros. Gajatri yra moteriškos giminės. Kas yra Gajatri? Mes girdime, kad ji yra Brahmos žmona, bet jūs turėtumėte žinoti, kas buvo pasakyta gajatri-mantroje: “bhargo devasja dhimahi”.

Bharga reiškia “galia”, kuri yra hladini-šakti, arba mahabhava svarupa (Radhika). Aukščiausias krišna-premos šaltinis yra Radhika. Mes sužinome, kad Gajatri yra Brahmos žmona, bet kas iš tikrųjų ji yra? Ji yra Gopė. Krišna pasakė Jogamajai: “Pabandyk kaip nors perduoti šią Gopę Brahmai, kitaip ji negali būti parakija (Mano mylimąja).” Visos gopės yra susituokusios su gopais. Todėl Krišna nurodė Jogamajai surengti tokią situaciją Gajatri-devei, kad jos meilė ir santykiai su Krišna galėtų būti parakija. Todėl Gajatri buvo sutuokta su Brahma. Nuo pat pradžių ji nejautė meilės Brahmai, ji mylėjo tik Krišną. Parakija  nuotaika yra pati kilniausia nuotaika ir dėl šios nuotaikos Gajatri tapo Radhikos tarnaite. Mes matome, kad visos Vedų literatūros esmė yra Gajatri. Gajatri yra Radhika arba jos tarnaitė ir jos nuotaika gali ateiti pas bet kurį, kas tarnauja šiai mantrai.

Tai – ypatinga tiesa. Širdis pasakė man, kad turėčiau pasakyti jums šią slaptą tiesą apie Gajatri. Tai – paslaptis, aš niekada anksčiau šito nesakiau.

Gajatri-mantros prasmę aiškiai atskleidė Šrila Vjasadeva pirmajame Šrimad Bhagavatam posme. Jeigu jis nebūtų atėjęs į šį pasaulį, “viskas būtų buvę niekuo.” Jis atskleidė šią gajatri-mantrą, taip pat kaip ir čatur-šlokas iš Šrimad-Bhagavatam ir jų paaiškinimus ir svarbiausia jis atskleidė aukščiausią mahabhavos Šrimatės Radhikos meilę. Jis atskleidė Šrimad-Bhagavatam prasmę, jis apreiškė visas Puranas ir ypač Mahabharatą, o visų šių šventraščių esmė yra ta pati. Pirmiausia Šrila Vjasadeva mokė savo keturis mokinius – Džaimini, Vaisampajaną, Pailą ir Angirą – o ypač jis mokė savo brangiausią mokinį, Šrilą Šukadevą Gosvamį. Šukadeva Gosvamis buvo ne tik jo sūnus, bet ir jo brangiausias mokinys. Šrila Vjasadeva apreiškė visas savo žinias Šrilos Šukadevo Gosvamio širdyje, o šis jas visur skleidė.

Visi ačarjos ir jų mokiniai visoje mūsų guru paramparoje nepapaprastai daug skolingi tiems, kurie yra Šrilos Vjasadevos linijoje.

Todėl labai svarbu žinoti vardo “Vjasa” prasmę. Tarkime, yra ratas. Jei iš bet kurio apskritimo taško yra nupiešta tiesi linija, einanti per centrą į kitą galą, tai vadinama Vjasa (skersmuo). Skersmuo visada yra tiesus ir apima visus 360 apskritimo laipsnius. Jis visada dalija apskritimą per pusę, į dvi dalis po 180 laipsnių. Tai Vjasa.

Vjasa paliečia viską šiame pasaulyje [taip kaip apskritimo skersmuo sukdamasis liečia centrą ir visus apskritimo taškus, tyrabhakti.lt red.past.]. Šrila Vjasadeva atskleidė Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, jis atskleidė Radhiką ir taip pat jis atskleidė visas kitas žinias ir todėl mes be galo skolingi jam. Visa mūsų guru-parampara yra jam skolinga ir todėl Vjasa-pudžos mantra yra:

narajanam namaskrtja
naram čaiva narottamam
devim sarasvatim vjasam
tato džajam udirajet

["Prieš deklamuojant Šrimad-Bhagavatam, kuri yra vienintelis kelias į pergalę, reikėtų pasiūlyti pagarbius nusilenkimus Viešpačiui, Narajanai, taip pat Nara-Narajana Rišiui, geriausiam iš žmonių, motinai Sarasvati,  mokslo deivei, ir Šrilai Vjasadevai, autoriui." (Šrimad Bhagavatam, 1.2.4)]

Kitaip tariant, tai yra mantra Vjasos garbinimui, kuris yra Vjasa-pudžos šaltinis. Pirmiausia mes siūlome pranamą Narajanai, kuris yra Pats Krišna: “Narajanam namaskrtja”. Tada “naram čaiva”. Kai kurie sako, kad šiame junginyje naram ča reiškia Ardžuna ir tame nėra nieko blogo* [žr.1 išnašą], bet paprastai tai reiškia Nara-Narajana Riši. Tada “devim sarasvatim”, Sarasvati Devei. “Vjasam, tato džajam udirajet” reiškia “ir tada Šrilai Vjasadevai”. Tokiu būdu siūlydami pranamas, galime skaityti arba paaiškinti Mahabharatą, Šrimad-Bhagavatam, Vedanta-sutrą ir visas Puranas. Ši mantra buvo pateikta Šrimad-Bhagavatam, Puranose, Mahabharatoje ir kitur.

Šiandien yra guru-pudža. Mokinys gali pašvęsti šią dieną bet kurio Ačarjos garbei, tačiau ji ypatingai skirta tiems, kurie seka Šrilos Vjasadevos pėdomis. Ypač tiems, kurie visur skelbia Radha-Krišnos ir tyros bhakti šlovę. Šią guru gimimo dieną, jis atlieka pudžą Šrilai Vjasadevai, vjasa-pančakai, krišna-pančakai, panča-tatvai, ačarja-tatvai, guru-parampara-tatvai ir t.t. Garbindami šias septynias pančakas, garbiname visą savo guru-paramparą nuo viršaus iki apačios. Kai atliekame pudžą Krišnai ir tarnaujame jos metu, viskas yra išbaigta - tasmin tuste džagat tusta; dar turime tinkamai pagerbti visus ačarjas, o ypač rūpanuga ačarjas.

Jūs sakote, kad šiandien yra mano gimtadienis, bet aš nemanau, kad tai yra mano gimtadienis. Mano gimtadienis yra Gaura Purnimos dieną, kai mano Gurudevas suteikė man transcendentinį gimimą. Visgi jūs man tai sakote, o šio pasaulio žmonės irgi galvoja, kad mano gimtadienis yra šiandien. Mes atliekame Vjasa-pudžą šio žemiškojo gimtadienio dieną [tai yra Šrilos Gurudevo kuklumas, nes  bona fide ačarjos, Šri Krišnai artimos dvasinės asmenybės apsireiškimo arba gimimo diena yra visiškai transcendentinė], tačiau mūsų tikrasis gimimas yra tas transcendentinis gimimas, kurį mums davė mūsų guru – mūsų tėvas, o mūsų motina iš tikrųjų yra mantra. Taip turėtumėte galvoti.

Jo paties gimimo dieną, guru, ačarja arba mokinys siūlo pudžą, kad pamaloninti savo Gurudevą.

anjabhilasita-sunjam
džnana-karmady-anavrtam
anukuljena krsnanu
silanam bhaktir uttama

["Veiklos, kuri skirta išimtinai Šri Krišnos malonumui, kultivavimas arba kitaip tariant, nepertraukiamas tarnavimo Šri Krišnai srautas, atliekamas visomis kūno dalimis, protu ir kalba, ir per įvairių dvasinių jausmų (bhavų) išraišką, ir kuris nėra padengtas gjana ir karma, kuris neturi jokių troškimų, išskyrus troškimo suteiktį laimę Šri Krišnai yra vadinamas uttama-bhakti." (Bhakti-rasamrita sindhu 1.1.11)]

Ką reiškia krišna-anukula? Kas yra čia paminėtas Krišna? Jis yra ašraja-vigraha. Jis yra Krišna, bet ašraja Krišna. Kitaip tariant, Jis yra Šri Gurudevas. Per jį palaipsniui mes galime pasiekti Krišnos lotoso pėdas, Hari, kaip višaja Krišna. Tai yra tinkamas kanalas, per kurį garbiname Radhą ir Krišną ar Šri Čaitanją Mahaprabhu. Jei galite patenkinti savo Gurudevą, ne tik išoriškai, bet ir suteikti vidinį pasitenkinimą, tada Vjasa-pudža yra tikrai atlikta. Mes turėtume bandyti suvokti vidinius būdus, kuriais Gurudevas patenkina savo Gurudevą.

jasja deve para bhaktir
jatha deve tatha gurau
tasjaite kathita hy arthah
prakasante mahatmanah

["Tik tose puikiose sielose, kurios turi besąlygišką tikėjimą Viešpačiu ir dvasiniu mokytoju, visų Vedų žinių prasmė atsiskleidžia automatiškai." (Svetasvatara Upanišada 6,23)]

Visiškai ir pilnai pritaikykite šią šloką (anjabhilasita-šunjam) savo Gurudevo lotoso pėdoms. Dabar aš supratau kažką apie mano Gurudevo šlovę ir net negaliu žodžiais išreikšti mano širdį užplūdusių jausmų jam.  Jis buvo didis malonės vandenynas. Jis paėmė mane iš išmatų šulinio ir norėjo patalpinti mane į rasos vandenyną – į Šri Bhakti-rasamrita-sindhu ir Šri Udžvala nilamani. Jo ypatingos malonės dėka aš palytėjau kažką šlovingo, tokio tikro, kaip prema, sneha, maanas, pranaja, raga, anuraga, bhava ir nuo mahabhavos iki madanakhjos. Supratau kažką, tačiau kieno tai šlovė? Aš buvau neišsilavinęs ir labai  nereikšmingas. Žinau, kad visai neturėjau kvalifikacijos, buvau visiškai neišprusęs. Tačiau lytėdamas Gurudevo lotoso pėdas ir klausydamas jo hari-kathos, aš gavau iš jo įvairiapusiškų žinių, kurias dabar duodu pasauliui. Aš pats nieko neduodu; jie mane įkvepia ir dėl jų malonės aš kažką darau.

Kai aš tai prisimenu, mane tai užvaldo. Kokia šlovinga yra jo malonė! Jei neprisiliesi prie tikrosios savo Gurudevo šlovės ir netarnausi jam visiškai, kaip gali jį patenkinti?

Tikras mokinys žino, kad jo bona fide gurudevas yra kaip Krišna, kaip tai yra parašyta visose šastrose. Šrila Suta Gosvamis pasakė:

suta uvača
jam pravradžantam anupetam apeta-krtjam
dvaipajano viraha-katara adžuhava
putreti tan-majataja taravo ‘bhinedus
tam sarva-bhuta-hrdajam munim anato ‘smi

[Šrila Suta Gosvamis pasakė: "Leiskite man pasiūlyti mano pagarbius nusilenkimus šiam didžiam išminčiui, kuris gali patekti į visų širdis. Kai jis, nepraėjęs apsivalymo šventuoju raiščiu ir ritualų, kurie skirti aukštesnėms kastoms, paliko savo namus, tam, kad atsisakytų pasaulietinio gyvenimo, jo tėvas Vjasadeva, bijodamas išsiskyrimo su juo, sušuko: "O mano sūnau!", tačiau tik medžiai, kurie taip pat buvo apimti tokių pačių išsiskyrimo jausmų, aidu atsišaukė į  susisielojusio tėvo šauksmą." (Šrimad-Bhagavatam 1.2.2)]

Gurudevas yra sarva-bhuta sthitam (esantis kiekvieno širdyje), kaip ir Krišna. Krišna yra visur ir panašiai jūs niekada nieko negalite paslėpti nuo savo Gurudevo. Jūs norite paslėpti tiek daug dalykų, tokių kaip savo geismą ir materialius troškimus, bet Gurudevas žino netgi daugiau nei Krišna, nes jis yra taip arti prie Krišnos. Jūs negalite apgauti jo. Jei bandysite apgauti jį, jūs apgaudinėsite save – taigi nebandykite to daryti. Atskleiskite savo širdis savo Gurudevo lotoso pėdoms. Tada žinosite, kaip pamaloninti jį.

Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svami Maharadžas žinojo ir laikėsi savo Gurudevo nurodymų ir jis skelbė šią misiją visame pasaulyje. Jis keliavo po visą pasaulį. Jis pabuvojo džiunglėse, tarp vandenynų, kalnų viršūnėse ir pavojingose vietose, pavyzdžiui, pelkės viduryje (Alačua, Florida).

Aš buvau daugelyje vietų, tokių kaip Šaranagati ir Gita Nagari, ir visur mačiau jo šlovę. Manau, kad taip pat tai buvo Šrilos Bhaktisiddhantos Sarasvačio Gosvamio Prabhupados ir Šrilos Bhaktivinodos Thakuros šlovė. Jei jie nebūtų davę tokio nurodymo ir patys jį įkvėpę ir jei mano Gurudevas nebūtų davęs jam sanjasos, iš kur gi šios savybės būtų atsiradę? * [žr. išnašą nr. 2] Kai kurie nori padaryti jį adi-guru ir paskutiniu Guru, manydami, kad prieš jį nebuvo bona fide Guru ir po jo bona fide Guru jau nebebus. Tai klaidinga idėja ir jo lotoso pėdų įžeidimas. Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas niekada to nesakė ir nerašė apie tai. Jis rodė didžią pagarbą mūsų Guru-paramparai, o ypač rūpanuga-ačarjoms mūsų linijoje. Jis nieko nedarė savarankiškai. Jis parašė Šri Čaitanja-čaritamritos ir Šrimad-Bhagavatam vertimus ir šlovino Krišną. Jis nepadarė nieko naujo; jis davė to paties vyno naujame butelyje, taip kaip darė ir visi mūsų ankstesni ačarjos. Pirmąjį vyną davė Šrila Vjasadeva; šis nuopelnas priklauso jam, Vjasadeva yra Narajana, kitaip jis nebūtų galėjęs to padaryti.

Šią dieną mokinys ar ačarja lenkiasi ties Šri Gurudevo lotoso pėdomis, iš kurių jis gavo visų rūšių žinias. Jūs turėtumėte žinoti, kad tatva-gjanos, žinių apie nustatytąsias filosofines tiesas, nepakanka. Iš kur ateis nuotaika verkti, verkti taip, kaip gopės verkia? Šrimatė Radhika visada verkia, apsvaigusi nuo krišna-premos. Krišna skundžiasi ir kenčia dėl Jos, tačiau Jo tai neišveda iš proto. Yra daug Radhikos apraiškų, šokančių su Krišną, bet Radhikai yra tik vienas Krišna. Vyasadeva yra pats Narajana ir jis atskleidė visa tai.

Atlikite guru-parampara pudžą pradėdami nuo savo gurudevo, tada rūpanuga guru-varga ir tt. 1) guru-pančaka (Šri Guru, Parama-guru, Paramešthi-guru, Paratpara-guru, Paramaparatpara-guru); 2) ačarja-pančaka (Šri Šukadeva, Ramanudža, Madhva, Višnusvami, Nimbaditja); 3) vjasa-pančaka (Šri Vedavjasa, Paila, Vai6ampajana, Džaimini, Sumanta); 4) sanakadi-pančaka (Šri Sanaka, Sanatkumaras, Sanatana, Sanandana, Višvaksena); 5) krišna-pančaka (Šri Krišna, Vasudeva, Sankaršana, Pradjumna, Aniruddha); 6) upasja-pančaka (Šri Radhika, Krišna, Gaura, Gadadhara, Šri Gurudevas); 7) panča-tatva (Šri Krišna Čaitanja, Nitjananda, Advaita Ačarja, Gadadhara, Šrivasa).

Taigi aš noriu atlikti savo guru-pudžą arba Vjasa-pudžą. Mūsų nemokė, kad turėtume priimti gausų pušpandžalį iš mūsų mokinių, ne. Pirmoji Guru pareiga yra garbinti savo Gurudevą ir guru-paramparą, taip pat kaip ir septynias pančakas. Jūs turėtumėte tai žinoti ir sekti tuo. Neturi būti taip, kad guru parašo didelę “Vjasa-pudžos” knygą, kurioje šlovina save ir pasiima sau visus pinigus ir dovanas. Tai yra nusižengimas.

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvatis Thakura sakydavo, kad viską, kas yra duodama jam, pirmiausia jis siūlo savo Gurudevo, Šrilos Gaura Kišora ​Das Babadžio Maharadžo, lotoso pėdoms. Kai tūkstančiai mokinių aukodavo ką nors Jo lotoso pėdoms, pabaigoje jis sakydavo: “Aš imu visa tai ir siūlau savo Gurudevo lotoso pėdoms. Visa tai man nepriklauso.”

Yra būtina žinoti visas šias tiesas. Mes neketiname sekti naujais, moderniais “bhaktomis” iš šen ir ten. Mes norime sekti paskui Šrilą Prabhupadą Bhaktisiddhantą Sarasvatį Thakurą Gosvamį ir paskui kitus mūsų guru-paramparoje, tokius kaip Parama-pudžjapada Šrila Bhaktivedanta Svamis Maharadžas. Aš noriu sekti jų pėdomis. Pirmiausia aš noriu atlikti guru-pudžą, tada guru parampara-pudžą ir tada pudžą kitiems. Jei jūs norite kai ką paaukoti, aš paimsiu tai ir perduosiu mano Gurudevo lotoso pėdoms.

Viską, ką jūs man pasiūlote, aš siūlau guru-padapadmos ir guru-paramparos lotoso pėdoms – nuo Brahmos iki Šrilos Bhaktivedantos Svamio Maharadžo ir iki Šri Čaitanjos Mahaprabhu bhaktų, kurie atsiras ateityje. Aš siūlau pranamas jiems visiems:

hoijačhena hoibena prabhura džata dasa
sabara čarana vandon dante kori ghasa

["Sukandęs šiaudą tarp dantų, lenkiuosi pranamomis visiems tarnaujantiems Mahaprabhu, kurie buvo ar dar bus." (Šri Vaišnava-Vandana, 6 posmas)]

Prašau jūsų vieno dalyko. Stenkitės nuoširdžiai vykdyti savo Gurudevo troškimus. Jeigu būsite nuoširdūs tai darydami, pamatysite, kaip visos Vedos ir visa krišna-tatva, maja-tatva, guru-tatva, radha-tatva ir visos kitos tatvos įeis į jūsų širdis ir jūs būsite tyri bhaktos.

Viską, ką jūs dabar man pasiūlėte, visą jūsų šradhą, pagarbą, meilę ir prieraišumą, aš siūlau savo Gurudevo lotoso pėdoms ir guru-paramparai.

Pirmiausia reikia atlikti kirtaną mūsų guru-paramparai: “Krišna haite čatur mukha.”

Gaura premanande.

[* išnaša nr. 1 - Šrimad Bhagavatam teigiama (4.1.59): "kad Nara-Narajana Riši, kuris yra dalinė Krišnos ekspansija, dabar apsireiškė Jadu ir Kuru dinastijose, atitinkamai Krišnos ir Ardžunos formose tam, kad sumažinti pasaulio naštą."​]

[* išnaša nr. 2 - Žinoma, Šrilos Prabhupados tobulumas yra amžinas. Tai yra tiesiog nuoroda į jo naravat-lilą, jo žaidimus žmogaus formoje, kur jis mums, sąlygotoms sieloms, rodo pavyzdį. Šrila Narajana Maharadžas tą patį sako apie Šri Čaitanjos Mahaprabhu navarat-lilą; sako, kad jei Jis būtų negavęs harinamos ir gopala-mantros iš Savo gurudevo, Šri Išvaros-Puripados, Jis nebūtų galėjęs įvykdyti Savo misijos].

Iš anglų kalbos vertė Juvati dasi

 Kartą gyveno labai neturtinga našlė brahmani, kurios vienintelis sūnus buvo nuostabus ir žavus maždaug devynerių metų berniukas. Jie gyveno trobelėje. Save ir savo sūnų našlė išlaikė elgetaudama. Ji buvo inicijuota aukščiausios klasės Vaišnavo ir kasdien garbindavo Thakuradži. Tarnaudama, kartodama ir nuolatos atmindama Krišną, ji buvo laiminga.

Vieną labai ankstų rytą brahmani buvo užsiėmusi savo pareigomis. Moteris paprašė sūnaus parnešti gėlių, skirtų garbinimui, nuo netoliese augančių krūmų. Berniukas džiugiai išėjo vykdyti mamos nurodymo ir pradėjo nuo krūmų skinti beli, cameli ir kitas gėles. Staiga iš krūmų išlindo nuodinga gyvatė ir įgėlė berniukui. Jo kūnas tuoj pat pajuodavo, vaikas sukniubo ant žemės ir mirė.

Kaip tik tuo metu mišku ėjo medžiotojas ir pamatė šį įvykį. Jam labai pagailo berniuko. Medžiotojas ėmė kartoti tokią mantrą, kuria buvo galima labai lengvai valdyti gyvates. Kai gyvatė išgirdo medžiotojo mantrą,  nurimo, o  medžiotojas įdėjo ją į molinį indą, kurį turėjo. Medžiotojas uždengė indą  ir pasiėmė jį su savimi. Laikydamas vaiką savo rankose, jis prisiartino prie berniuko motinos.

Kai senoji našlė išvydo savo sūnų, ji sušuko: „Kas atsitiko?“, ir pradėjo graudžiai verkti: „O, varge! O, varge!”. Po kiek laiko moteris truputį aprimo ir medžiotojas prabilo:

- O motina, aš buvau čia, kai berniukas skynė gėles. Jis nekaltas. Jis  nepuolė gyvatės ir netrukdė jai. Šis gyvis išlindo iš krūmų ir įgėlė jam be jokios priežasties. Aš pagavau tą nuodingą gyvatę mantros pagalba ir įdėjau ją į šį puodą. Prašau, liepkite man šį padarą sukapoti į gabalus. Aš sudeginsiu jį ir taip neliks jokių jo egzistavimo pėdsakų. Prašau, liepkite man. Liepkite man.

Medžiotojas vis prašė senosios našlės, tačiau ji tiesiog paklausė medžiotojo:

- O medžiotojau, jei tu nužudysi  šią nuodingą gyvatę ir sudeginsi jos kūną, ar tai sugrąžins atgal mano sūnų?

- Niekada, – atsakė jis.

- Tuomet kodėl tu turėtum ją žudyti? -  paklausė ji, – aš nenoriu jos žudyti.

Medžiotojas atkakliai tvirtino:

- Ši gyvatė yra nedora. Ji gali įgelti kam nors kitam. Jūs būtinai turite liepti man ją užmušti ir sudeginti.“

Ši našlė brahmani buvo save suvokusi siela ir Krišnos bhaktė. Ji tiesiog atsakė:

- Kodėl tu turėtum užmušti šią nuodingą gyvatę, jeigu tai vis tiek nesugrąžins man sūnaus? Prašau, nežudyk jos.

Medžiotojas vėl pasakė tą patį:

- Jeigu aš neužmušiu šios didžiulės gyvatės, ji be jokios priežasties užpuls kitą praeivį.

Tuo momentu medžiotoją  pertraukė gyvatė:

- Kodėl tu turėtum mane nužudyti? Metų metus aš gyvenau šiuose krūmuose ir  niekam neįgėliau. Šiandien aš įgėliau šiam berniukui, nes  Mirtis atėjo ir liepė man berniukui įgelti. Aš nekalta. Nežudyk manęs.

Kaip tik tą akimirką  asmeniškai pasirodė įkūnytoji  Mirtis, Jamaradža Maharadžas, kuris valdo kiekvieno mirtį. Jamaradža tarė gyvatei:

- Ar tu sakai, kad tai aš atsakingas dėl to, kas nutiko? Ar aš liepiau įgelti berniukui? Aš taip nepasielgiau. Kodėl kaltini mane? Aš nesu už tai atsakingas. Berniukas yra atsakingas už savo veiksmus. Ankstesniuose savo gyvenimuose tiek berniukas, tiek gyvatė turėjo žmogiškuosius pavidalus. Jie kovėsi, ir šis berniukas nužudė gyvatę, kuri tuomet buvo žmogus. Nužudytasis žmogus atgimė kaip nuodinga gyvatė ir dabar atsikeršijo. Iš tikrųjų tai berniuko praeities veiksmai yra lyg gyvatė, kuri įgelia ir nužudo jį patį. Aš pats, Jamaradža, nesu už tai atsakingas. Gyvatė taip pat nėra už tai atsakinga.

Jeigu jūsų gyvenime iškyla problema, tai reiškia, kad praeityje jūs padarėte kažką neteisingai ir dabar pasirodo rezultatas. Kodėl dabar bijote paragauti  rezultato? Jūs privalote paragauti. Kad ir kaip bijosite ir nenorėsite rezultato, jo vis tiek sulauksite. Jūs turėsite paragauti visų savo blogų veiksmų rezultatų. Šis dėsnis panašiai galioja ir visiems geriems veiksmams. Nebijokite. Krišna viską taip sutvarkė.

Jeigu jūs ką nors užgauliojate, Krišna viską sutvarkys taip, kad jus taip pat užgaulios. Jūs negalite ploti tik su viena ranka. Kitais žodžiais tariant, jūs padarėte blogų dalykų praeityje ir todėl dabar sulaukiate savo veiksmų rezultatų. Jeigu našlė būtų liepusi medžiotojui sukapoti ir sudeginti gyvatę, ji turėtų vėl gimti, o gyvatė turėtų atgimti žmogaus pavidalu, kad galėtų jai atkeršyti.

Jei kas nors šiurkščiai elgiasi su jumis, neatsilyginkite šiurkščiu elgesiu. Net jei kažkas duoda jums nuodų, būkite atsargūs. Elkitės kaip Šri Prahlada Maharadžas ir Šrila Haridasa Thakuras. Nors Haridasa Thakurą nuplakė daugybėje turgaviečių, jis vis tiek meldėsi: „O Krišna, būk maloningas ir atleisk jiems. Šie kirčiai yra visų mano ankstesnių nuodėmingų veiklų rezultatas ir per šiuos kirčius  mane aplanko Tavo malonė“. Būkite ramūs, tylūs ir kartokite Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė.

Galvokite: „Aš esu niekam tikęs. Aš įžeidžiau daugelį Vaišnavų ir tai, kad dabar esu kvailas ir nesąmoningas, yra šių įžeidimų padarinys. Nors aš ir kartoju šventą vardą, tačiau iš mano akių nerieda ašaros ir mano širdis nesuminkštėja. O Krišna, ką gi man daryti?“

Jūs taip pat galite atminti Šri Čaitanją Mahaprabhu ir melstis Jam: „O Čaitanja Mahaprabhu, Tavoji malonė bepriežastinė. Meldžiu, dovanok man savo malonę. Šioje Kali-jugoje gyvenimas yra trumpas, jį slegia daugybė problemų ir protas nuolatos kankinasi. Ką aš turėčiau daryti? Kai tik mėginu užsiimti bhakti,  mane užgriūna kliūtys. Aš negyvenu Vaišnavų bendrijoje, esu silpnas ir negavau Krišnos malonės. O Čaitanja, žinau tik Tave. Tu suteikei malonę Džagajui ir Madhajui. Kodėl ne man? Aš esu kur kas nelaimingesnis už juos, ir dėl to esu kvalifikuotas gauti Tavo malonę.“

Jeigu taip verksite, Krišna suteiks jums Savo malonę. Jei taip kartosite šventus vardus, jūsų širdys suminkštės ir iš akių pabirs ašaros. Jei akyse nepasirodo ašaros, jūs galite galvoti: „Aš padariau labai daug įžeidimų.“ Visada taip atgailaukite ir kartokite Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė.

1999 m. liepa, Prancūzija, Tulūza

Vertė: Sulalita dasi ir Taravali dasi

***

Vaišnavas ir prostitutė

Du Vaišnavai apsigyveno mieste. Vienas iš jų įsikūrė po banjano medžiu. Netoli to medžio buvo gražus pastatas, kurio pirmajame aukšte gyveno prostitutė. Antrasis Vaišnavas apsigyveno šventykloje vidury miesto.

Vaišnavo gyvenusio šventykloje širdis buvo persmelkta kitokios nuotaikos, nei šalia prostitutės gyvenusio Vaišnavo. Vaišnavas iš šventyklos matydamas, kad daugybė vyrų ateina pas prostitutę ir vėl išeina,  įsivaizdavo: „Tas Vaišnavas dabar ten su prostitute!”

Vaišnavas, kuris gyveno visai greta prostitutės, mąstė: „Ak, man taip nepasisekė, kad negaliu gyventi šventykloje. Tam Vaišnavui nusišypsojo tokia laimė – jis visuomet atlieka kirtaną, kartoja, ir visad atmena Krišną“. Pirmasis Vaišnavas nuolat galvojo apie Vaišnavo, gyvenusio šventykloje sėkmę, o  pastarasis nuolat kritikavo: „Man taip pasisekė, kad gyvenu šventykloje, o tas nelaimėlis ten su prostitute“.

Po kurio laiko Vaišnavui, gyvenusiam šventykloje, išmušė mirties valanda. Jis išvydo tris besiartinančias būtybes, kurios atrodė labai baisiai. Vaišnavas paklausė: „Kas jūs?“ –„Mes Jamadutos, Mirties pasiuntiniai, atėję tavęs pasiimti“, – atsakė jie. Vaišnavas užprotestavo: „ O, ne! Аš ne tas žmogus, kurio ieškote! Jis štai ten! Jis nuolatos su ta prostitute, o aš esu šventas žmogus, gyvenantis šventykloje!“ – „ Ne, ne“, – atsakė jie, – mes viską žinome. Mes atėjome kaip tik tavęs.“ – „Kur jūs mane nuvesite? Ar į Svargaloką?“ – „Ne, nėra labiau apgailėtinos vietos, į kurią tave nuvesime ir nubausime už tai, kad nuolatos kritikuoji. Tas Vaišnavas yra tikras sadhu. Jis visad apie tave mąsto palankiai. Jis nepaliauja kartoti švento vardo ir užsiimti bhakti praktika.

Mano nurodymas yra toks pat kaip ir Rūpos Gosvamio Upadešamritoje: niekuomet nieko nekritikuokite. Tas, kuris elgiasi blogai, kenkia tik pats sau. Jei ką nors kritikuojate, manydami: „Tai blogai“ ar „Tas žmogus labai nedoras“, tuomet visos blogosios savybės, apie kurias galvojate, patenka į jūsų širdį ir Jamadutos visų pirmiausia ateis nubausti jūsų. Visada stenkitės atsiminti gerąsias tikrų Vaišnavų ir Krišnos savybes, klausydamiesi, kartodami, prisimindami hari kathą.

Girdėjau, kad kai kurie mano mokiniai kritikuoja ISKCON‘o lyderius ir kitus žmones. Prašau to vengti. To aš nenoriu. Nesvabu, ar žmonės priklauso ISKCON‘ ui ar kokiai kitai organizacijai, nesvarbu, kokia jų kasta ar tikėjimas, – nekritikuokite jų. Net jei tie žmonės išties nedori, vis tiek nekritikuokite jų. Nepaliaukite galvoti apie tikrus bhaktus ir šlovinti juos. Tai yra teisingas būdas. Tai yra Šrilos Rūpos Gosvamio ir parama-pudžjapados Šrilos Bhaktivedantos Svamio Maharadžos pamokymas. Prašau, būkite atsargūs.

Badžeris, Kalifornija. 1997 m. birželio 26 d.

Меs nesame mokytojai, kad galėtume bausti

 Stenkitės tobulėti. Nešvaistykite laiko kritikuodami ar bandydami suvaldyti viską aplink save. Gurudevas gali valdyti. Jis yra valdytojas. Šri Krišna, Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Šri Nitjananda Prabhu yra valdytojai. Geriausia yra galvoti: „Aš nesu valdytojas. Verčiau būsiu valdomas Jų. Turiu stengtis suvaldyti save“. Tai yra būdas vystyti mūsų Krišnos sąmonę.

Mes privalome saugotis, kad neįžeistumėme kitų, kol kartojame, atsimename ir užsiimame bhakti praktika. Antraip tie įžeidimai viską sugadins.Visos pastangos bus perniek ir keliaus tiesiai į šiukšlių dėžę.

Jeigu žmogus jums atrodo apgailėtinas, nebendraukite su juo. Pasiūlykite dandavat-pranamas per atstumą, o tai reiškia, išvis apie jį negalvokite. Kitu atveju, galite tarti: „O, mano dandavat-pranamos. Turiu eiti“. Bet nekritikuokite. Guru gali kritikuoti ir bausti, tačiau mes nesame mokytojai, kad galėtume kritikuoti.

Būkite labai nuolankūs ir taip trokškite bhakti, kad jūsų širdys imtų tirpti. Stenkitės tarnauti Vaišnavams ir guru. Jei labai daug tarnaujate gurudevui, tačiau tuo pat metu kritikuojate Vaišnavus, užuot juos šlovindami, gurudevas nepriims jūsų tarnystės.

Neskirkite laiko tokiems mąstymams: „Šrilos Prabhupados vjasasaną gaubia tik medžiaga ir nepuošia brangakmeniai. Turiu tai pataisyti.“ Iš išorės viskas yra gerai, jums tereikia taisyti savo protą. Išorinės sąlygos yra pakankamos. Jums tereikia daugiau meilės ir prieraišumo.

Prašau nesijaudinkite dėl mano stiprių žodžių. Nenoriu sukurti jokių problemų ar suteikti jums rūpesčių. Jūs galite laisvai priimti ar atmesti tai, ką sakau. Galite priimti daugiau ar mažiau. Aš turiu krautuvę. Jūs galite ateiti į mano krautuvę ir pasiimti prekių arba užsukti ir išeiti nieko nepaėmę. Jei manote, kad prekės geros, tuomet galite jas pasiimti, o jei ne – tuomet jų neiimkite.

Badžeris, Kalifornija. 1997 gegužė

Kritikuoti Brahmačarį

Kartą Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Prabhupada pasiuntė bhaktus į rytų Bengaliją pamokslauti. Pamokslavimas sekėsi labai gerai, tad bhaktai paklausė Šrilos Prabhupados, ką jiems toliau daryti. Šrila Prabhupada pasakė: „Būčiau labai laimingas, jeigu jūs įkurtumėte čia pamokslavimo centrą, ir kai būsite pasiruošę, aš atvyksiu su būriu bhaktų.“ Bhaktai dirbo dieną ir naktį, ruošdami pamokslavimo centrą ir  viską sumaniai įrengdami, kad Šrila Prabhupada atvykęs pasijustų laimingas. Pamokslavimo centre jie įrengė šventyklą ir laukė, kol Dievybes instaliuos Šrila Prabhupada.

Šrila Prabhupada atvyko į šventyklą vidurdienį ir buvo labai patenkintas pamatęs viską, ką jie padarė. Jis pasiteiravo: „O kur tas brahmačaris, kuris atvyko čia pats pirmutinis, ir taip sunkiai dirbo?“ Bhaktai atsakė: „O Gurudeva, iš pradžių tas bhaktas buvo išties geras brahmačaris, tačiau vėliau jis ėmė bendrauti su moterimi. Mes taip jį išbarėme, jog jis pabėgo iš čia.“

Šrila Prabhupada atsakė: „Nenoriu čia įkurti jokio pamokslavimo centro ar instaliuoti Dievybių. Žinote, šiame pasaulyje reikia šimtų galonų kraujo, kad išgelbėtume žmogų iš majos gniaužtų. Jei tas brahmačaris padarė klaidų, jos būtų nuplautos jo kartojimu ir tarnyste Hari, Guru bei Vaišnavoms. Bet jūs išpeikėte jį ir jis išėjo. Taigi, aš nenoriu, kad čia būtų įkurtas centras. Suraskite jį ir atveskite pas mane, antraip aš išvyksiu.“

Visi mokiniai sunerimo ir puolė visur ieškoti brahmačario. Hajagrivai Brahmačariui kažkaip pavyko surasti jo buvimo vietą. Jis atsiprašė brahmačario: „Meldžiu, atleisk man. Šrila Prabhupada labai mumis nusivylė. Prašau, eik kartu su manimi.“

Brahmačaris verkdamas pasakė: „Šrila Prabhupada toks maloningas. Aš dirbau laikrodžių gamykloje, tačiau buvau nelaimingas. Norėjau grįžti, bet galvojau: „Kaip aš parodysiu savo veidą?“ Štai dėl ko negrįžau. Bet Šrila Prabhupada pakvietė mane. Kokia beribė jo malonė! Jis maloningesnis už Viešpatį Krišną.“

Verkdamas brahmačaris staiga pasileido bėgti pas Šrilą Prabhupadą. Jis visu ūgiu krito prie savo Guru Maharadžo pėdų ir visos jo anarthos akimirksniu buvo nuplautos.

Taigi niekieno nekritikuokite – nei bhaktų, nei pasauliečių žmonių. Šrimad-Bhagavatam (11.28.1-2) nurodo:

 śrī-bhagavān uvāca
ara-svabhāva-karmāṇi
na praṣaṁsen na garhayet
viśvam ekāmakaṁ paśyan
prakṛtyā purpṣeṇa ca

 

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: „Nedera kritikuoti ar aukštinti kitų žmonių sąlygoto būdo. Verčiau yra pasaulį laikyti materialios gamtos ir besimėgaujančių sielų junginiu, paremtu viena Absoliučia Tiesa.

para-svabhāva-karmāṇi
yaḥ praṣaṁsati nindati
sa aśu bhraśyate svārthād
asaty abhiniveśataḥ

 

Tas, kuris užsiima kitų žmonių savybių, elgesio aukštinimu ar kritikavimu,  pats greitai nukrypsta nuo savo paties geriausių interesų (best interest), nes įsivelia į iliuzines priešybes.

Šis įsakymas galioja tik žmonėms, siekiantiems juslinio pasitenkinimo. Nekritikuokite ir neaukštinkite pasauliečių. Svarbu yra visad šlovinti bhaktus. Nešlovinkite pasauliečių, kad ir kokie geri ar blogi jie bebūtų. Jei taip elgsitės, visos jų blogos savybės ateis pas jus  ir jūsų gyvenimas bus sugadintas.

Sunku, labai sunku, išvaduoti ką nors iš majos gniaužtų, tačiau visas geismas ir kiti prisirišimai iš žmogaus širdies išeis, jei jis kartos šventus Dievo vardus, prisimins ir klausysis hari-kathos. Būkite labai atsargūs. Iš pradžių pažvelkite į savo pačių būklę ir stenkitės valyti save. Ar jumyse yra geismo? O apgavystės ir veidmainiavimo?  Štai kuo turėtumėte rūpintis; ne kitais žmonėmis. Guru ir Krišna yra atsakingi už kitus žmones. Jūs negalite nieko padaryti, kad jiems padėtumėte, tad neturite jokios teisės jų kritikuoti. Šis pamokymas skirtas jums visiems.

Hilo, Havajai. 2005 m. vasario 7 d.       

Padma Purana taip pat sako:

dvatrimsad aksaram mantram
nama sodasakanvitam
prajapan vaisnavo nityam
radha-krsna-sthalam labhet

“Bet kuris vaišnavas, nuolat kartojantis Hare Krišna maha-mantrą, kuri turi šešiolika vardų, sudarytų iš trisdešimt dviejų skiemenų, tikrai pasieks Šri Šri Radhos Krišnos buveinę Golokos Vrindavanos Dhamoje.”

Brahmanda Puranos dalyje, pavadinimu Radha-Hrdaya-Khanda, Romaharšana Suta meldžiasi Šri Veda Vjasai taip:

yat tvaya kirtitam natha
hari-nameti samjnitam
mantram brahma-padam siddhi
karam tad vada no vibho

“He Vibho! He Prabhu! Prašau pamokyk mane apie Šri Hari, visų tobulybių dovanotojo, brahma-svarūpa nama-mantrą”

Atsakydamas, Šri Veda Vjasa duoda tokį pamokymą:

grahanad yasya mantrasya
dehi brahma-mayo bhavet
sadyah putah sura-po pi
sarva-siddhi-yuto bhavet
tad aham te bhidhasyami
maha-bhagavato hy asi

hare krsna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare

iti sodasakam namnam
tri-kala-kalmasapaham
natah parataropayah
sarva-vedesu vidyate

“O mano sūnau, aš būtinai pamokysiu tave apie tą maha-mantrą, kurią priėmęs kūniškos gyvenimo sampratos asmuo gali būti išvaduotas ir netgi girtuoklis gali greitai apsivalyti ir pasiekti visą tobulumą. Aš pamokysiu tave todėl, kad tu esi maha-bhagavata ir tinkamas kandidatas. Tik pažiūrėk! Šešiolikos žodžių maha-mantra Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare gali sunaikinti trijų pasaulių nuodėmes. Keturios Vedos nemini jokio metodo, leidžiančio pasiekti išvadavimą iš materialių pančių, kuris būtų aukštesnis negu šios maha-mantros giedojimas.”

Ananta Samhita taip pat sako:

hare krsna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare

sodasaitani namani
dva-trimsad varnakani hi
kalau yuge maha-mantrah
sammato jiva-tarane
utsrjyaitan maha-mantram
ye tv anyat kalpitam padam
maha-nameti gayanti
te sastra-guru-langhinah

“Visos šastros sutinka, kad Hare Krišna maha-mantra, sudaryta iš šešiolikos vardų ir trisdešimt dviejų skiemenų, yra aukščiausia mantra, išvaduojanti dživas Kali jugoje. Tie, kurie ignoruoja šią maha-mantrą ir priima kokį kitą procesą, pagal savo vaizduotę arba pagal kitų asmenų vaizduotę, nepaklūsta guru ir šastrai. Jeigu kas nors klausia, “kodėl ši šešiolikos žodžių Hare Krišna mantra yra maha-mantra?”, tai duodamas toks atsakymas: “tarp visų Krišnos vardų, tik vardas Hari gali lengvai pašalinti nuodėmes, didelį nesėkmingumą ir neišmanymą. Tik vardas Krišna gali suteikti premą. Tik vardas Rama gali dovanoti išvadavimą”. Tai todėl maha-mantra sudaryta iš šių trijų pagrindinių vardų. Be to, šie šešiolika vardų yra kreipimasis (invocation). Taigi, om, namah, klim, svaha, ir etc., nėra reikalingi padaryti mantrą galingesnę. Dėl šios priežasties ji vadinama maha-mantra.”

Sanat Kumara Samhita teigia:

hare krsnau dvir avrttau
krsna tadrk tatha hare
hare rama tatha rama
tatha tadrk hare punah
hare krsna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare

Tai reiškia, pirma giedoti “Hare Krišna” du kartus, tada “Krišna” du kartus, po to “Hare” du kartus. Tada giedoti “Hare Rama” du kartus, “Rama” du kartus ir “Hare” du kartus. Taip gauname maha-mantrą, Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare.

Kitos bona fide šastros suteikia liudijimus dėl maha-mantros formos:

sisyasyodanmukha-sthasya
harer namani sodasa
samsravyaiva tato dadyan
mantram trai-logya-mangalam

(Sri-jnanamrta-sara)

“Šri Gurudeva turėtų ištarti šešiolikos žodžių Hare Krišna mantrą mokiniui, prieš inicijuodamas jį į gopala-mantrą, kuri neša gėrį trims pasauliams. Priimdamas šią gopala-mantrą, mokinys turi sėdėti veidu į šiaurę ir gauti mantrą į dešinę ausį”.

Tokiose šastrose, kaip Brahma Yamala, Viešpats Šiva apibūdina maha-mantros svarūpą (formą):

harim vina nasti kincat
papa-nistarakam kalau
tasmal lokoddharanartham
hari-nama prakasayet

sarvatra mucyate loko
maha-papat kalau yuge
hare-krsna-pada-dvandvam
ksneti ca pada-dvayam

tatha hare-pada-dvandvam
hare-rama iti dvayam
tad-ante ca maha-devi
rama rama dvayam vadet

hare hare tato bruyad
hari-nama samuccararet
maha-mantram ca krsnasya
sarva-papa-pranasakam iti

“He Mahadevi! Pažvelk! Kali jugoje nėra lengvesnio kelio išnaikinti nuodėmes nei šri hari-nama. Todėl be galo svarbu propaguoti šri hari-namą visų žmonių tarpe. Kali jugos žmonės gali lengvai būti išvaduoti iš didžiausio pragaro atlikdami šios maha-mantros sankirtaną. Mahamantrą giedoti reikia taip: pirma giedok “Hare Krišna” du kartus, tada giedok “Krišna” du kartus, tada “Hare” du kartus. Po to, giedok “Hare Rama” du kartus, tada “Rama” du kartus, ir vėl “Hare” du kartus. Asmuo turėtų giedoti, tarti ir atlikti Šri Krišnos maha-mantros, sunaikinančios visas nuodėmes, sankirtaną etc.” Tai aprašoma šiose dviejose strofose.

Radha Tantra sako:

srnu matar maha-maye
visva-bija-svarupini
hari-namno mahamaye
kramanavat suresvari

“Bhakta meldžiasi “He visva-bija-svarupini (visatos sėkla)! Surešvari (pusdievių garbinamoji)! Mahamaja! Mata! Prašau, išgirsk mano maldą ir paaiškink man maha-mantros seką”"

Atsakydama į tai, Devi sako:

hare ksna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare
dvatrimsad aksarany eva
kalau namani sarvadam
etan mantram putra-srestha
prathamam srnuyan narah

“O geriausiasis iš sūnų! Kali jugai skirta mahamantra dovanoja visą tobulumą. Ši maha-mantra, Šri Krišnos nama, sudaryta iš šešiolikos vardų ir trisdešimt dviejų skiemenų: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Todėl asmuo, kuris trokšta gerovės sau, turėtų pirmiausia išgirsti šią maha-mantrą iš savo Gurudevo”.

Toje pačioje Radha Tantroje, Tripura Devi taip pat rekomenduoja:

hari-namna vina putra
diksa ca viphala bhavet
guru-deva-mukhac chrutva
hari-nama paraksaram

brahmana-ksatra-vit-sudrah
srutva nama paraksaram
diksam kuryuh suta-srestha
maha-vidya-su-sundara

“O geriausiasis iš sūnų, tu susipažinęs su didžiausia gjana. Žiūrėk! Jeigu išgirsi gopala-mantrą iš Šri Gurudevo prieš išgirsdamas Hare Krišna maha-mantrą, gopala-mantros rezultatai išnyks. Todėl visų varnų atstovai, tokie kaip brahmanos ir kšatrijos, turi pirmiau išgirsti iš Šri Gurudevo šią maha-mantrą, prieš priimdami iniciaciją į gopala-mantrą.”

Vienoje idėjų kryptyje sakoma, kad maha-mantrą reiktų giedoti (chant) tokia seka:

Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare,
Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare

Tokia samprata paremta šiomis idėjomis:

1) Kali Santarana Upanišada, kurią išleido Venkatesh Press (Mumbajuje), teigia, kad ši maha-mantra prasideda žodžiais “Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare”, po kurių seka “Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare”.

2) Knygoje “Kaljana” (Kalyana) iš Gorakhpuro, maha-mantra rašoma aukščiau minėta seka.

3) Šri Rama apsireiškė Treta jugoje, o vėliau, Dvapara jugoje, apsireiškė Šri Krišna. Todėl logiška giedoti pirma “Hare Rama”, o tada “Hare Krišna”.

Aukščiau paminėti požiūriai yra ir nelogiški, ir nepagrįsti.

1) Ankstesni Venkatesh Press (Mumbajuje) Kali Santaranos Upanišados leidimai aiškiai teigia, kad maha-mantra prasideda “Hare Krišna”, o ne “Hare Rama”. Šie ankstesni leidimai ir dabar yra išsaugoti Kalkutos ir Džaipuro bibliotekose.

2) Knyga “Kaljana”, kurią išleido Gita Press (Gorakhpure) nėra bona fide įrodymas, kuriuo galima būtų remti aukščiau minėtą požiūrį.

3) Tai, kad Dvapara juga eina po Treta jugos, neturi poveikio amžinai maha-mantrai, kuri yra aukščiau visų jugų ir laiko.

Šį klausimą galima suprasti tik giedant brahma maha-mantrą, kuri išvaduoja visose jugose. Ananta Samhitoje galima rasti apie Šri Bhagavano vardus skirtingose jugose.

Satja jugoje:

narayana-para vedah
narayana-paraksarah
narayana-para-muktih
narayana-para-gatih

“Visose Vedose Narajana skelbiamas Aukščiausiuoju. Narajana yra aukščiausias visų raidžių derinys. Narajanos suvokimas – aukščiausias išvadavimas. Narajana – aukščiausias gyvenimo tikslas.”

Treta jugoje:

rama narayananta
mukunda madhusudana
krsna kesava kamsare
hare vaikuntha vamana

“He Rama! He Narajana! He Ananta! He Mukunda! He Madhusudana! He Krišna! He Kešava! He Kamsare! He Hare! He Vaikuntha! He Vamana!”

Dvapara jugoje:

hare murare madhu-kaitabhare
gopala govinda mukunda saure
yajnesa narayana krsna visno
nirasrayam mam jagadisa raksa

“Hare, Murare, Madhu-Kaitabhare, Gopala, Govinda, Mukunda, Šaure (Visų jagjų Viešpats), Narajana, Krišna, Višnu! He Džagadiša, prašau apgink mane! Aš neturiu kito prieglobsčio.”

Kali jugoje:

hare krsna hare krsna
krsna krsna hare hare
hare rama hare rama
rama rama hare hare

sodasaitani namani
dvatrimsad varnakani hi
kalau yuga maha-mantrah
sammato jiva-tarane

“Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare. Ši hari-nama maha-mantra sudaryta iš šešiolikos vardų ir trisdešimt dviejų skiemenų. Kali jugoje ši mantra gali išvaduoti visas dživas.”

Taigi, kalbant apie trečią punktą, akivaizdu, kad brahma maha-mantra kaip išvaduotojas buvo netgi Treta jugoje, prieš apsireiškiant Krišnai Dvapara jugoje, su tokiais vardais, kaip Mukunda, Madhusūdana, Krišna, Kešava ir Kamsari. Todėl, patarimai ir argumentai dėl sukeistos maha-mantros sekos yra netinkami.

Ananta Samhitos šlokos aiškiai teigia, kad Upanišadose, tokiose kaip Kali Santarana Upanišada, maha-mantra rašoma tokia seka: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare / Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare.

Naradadži gavo mantrą su tokia seka iš savo guru, Brahmadži, ir ši tradicija vis dar praktikuojama šiais laikais Brahma-Madhva Gaudija Vaišnavų Sampradajoje. Tačiau, kitose sampradajose ši maha-mantra neapreiškiama per guru-paramparą, todėl jos paslaptis ir seka yra nežinoma tų sampradajų asmenims. Nenuostabu, kad jie sukeičia maha-mantros seką ir pradeda nuo “Hare Rama”.

(Bus daugiau)

Šri Čaitanja-Čaritamrita apibūdina gyvosios esybės materialias kančias ir kaip tos kančios prieina pabaigą:

„Kai sąlygota siela tampa priešiška Krišnai, ją nusineša gimimų ir mirčių srovė materialioje egzistencijoje. Ji be tikslo klajoja po visas 8 400 000 gyvybės rūšių, deginama trejopų kančių. Pasiekti išsivadavimą iš šios srovės be galo sunku. Tačiau, taip kaip upėje plaukiantis medžio gabalas gali būti stiprios srovės išplautas į krantą, nepaprastos sėkmės dėka sąlygota siela gali pasiekti tyrų bhaktų bendrijos prieglobstį. Tada ji gali būti išlaisvinta iš materialios egzistencijos srovės ir vėl būti įtvirtinta savo prigimtinės sandaros padėtyje kaip Krišnos tarnas.“

„Kai sadhu bendrijos dėka asmuo pažadina savo meilės prisirišimą prie Šri Krišnos lotoso pėdų, tai ženklas, kad lydimas sėkmės jis greitai bus išleistas iš materialios egzistencijos. Tai todėl visi raštai taip gausiai šlovina sadhu bendriją. Jie teigia, kad labai nelengva pasiekti net akimirką bendravimo su sadhu. Bet jeigu kuri sąlygota siela jaučia nepaprastą skausmą ir nors kartą sušunka Krišnai iš širdies gilumos, „O Krišna! Aš esu Tavo“, tada Krišna suteikia jai sadhu bendriją ir perkelia anapus vergijos majai (iliuzijai).“

Kai kas nors pradeda bendrauti su sadhu, tai ženklas, kad nepaprastos laimės (exceedingly good fortune angl.) dėka jo materiali egzistencija artėja prie pabaigos. Turėtume labai gerai suprasti, kas yra ši laimė. Sąlygotos sielos laimė yra tiesiog jos ankstesnės veiklos vaisius. Yra dviejų rūšių veikla: materiali veikla, iš kurios kyla materiali laimė ir nauda, ir transcendentinė veikla, iš kurios kyla dvasinė laimė ir nauda. Tokie veiksmai, kaip tarnavimas sadhu, Šri Krišnai ar Jo šventam vardui yra transcendentiniai tada, kai atliekami dėl dvasinio turto įgyjimo. Nesvarbu, ką dar darytų sąlygota siela, jeigu sąmoningai ar nesąmoningai (knowingly or unknowingly) ji atlieka transcendentinę veiklą, tos veiklos poveikiai susikaupę sukuria širdyje tam tikrą įspūdį, kuris laipsniškai pavirsta į norą pasišventus tarnauti Krišnai (bhakti). Kai šis įspūdis tampa gerai išvystytas, jis vadinamas laime, o dėl jo įtakos sąlygotos sielos materialūs norai laipsniškai pradeda silpnėti. Kada su materialia egzistencija susiję norai labai sumažėję, o laimės įspūdis gausiai susikaupęs, tada atsiranda tikėjimas sadhu bendrija. Šis tikėjimas lengvai veda prie pakartotinio bendravimo su sadhu, o tai yra visiško tobulumo pasiekimo priežastis.

2010 metų, gruodžio 29, mūsų mylimas Šrila Gurudevas suprato, kad atėjo laikas pasiūlyti mums šią keistą išsiskyrimo su juo dovaną. Jis nusprendė atlikti savo išėjimo lilą Šri Džaganatha Purio-dhamoje. Dabar, 2011 metų vasario 2 dieną, praėjus vienam mėnesiui po to, kai Šrila Gurudevas įėjo į maha-samadhį, maždaug 800 bhaktų, tiek iš Indijos, tiek ir iš užsienio, susirinko dar kartą toje pačioje vietoje Džaganatha Puryje, šį kartą tam, kad prisimintų Šrilos Gurudevo avirbhava tithą, jo atėjimo į šį pasaulį dieną.

Anksti ryte, netrukus po mangala-aračio, Šripad Tirtha Maharadžas nuvedė visus bhaktas į parikramą į įvairias Šri Čaitanjos Mahaprabhu ir Jo palydovų lilų vietas. Prisimindami, kaip Šrila Gurudevas vesdavo visus bhaktas į šiuos daršanau, mes padėjome jo nuotrauką į gražiai papuoštą vežimą ir pritariant kirtanai, išvykome.

Mūsų pirmasis sustojimas buvo Sidha-Bakula, Šrilos Haridaso Thakuros bhadžana-kutiras. Mahaprabhu lankė čia Haridasą Thakurą kiekvieną dieną. Po to mes keliavome į Gambhirą, kur gyveno Pats Mahaprabhu. Būtent čia Mahaprabhu panirdavo į Šrimati Radhikos išsiskyrimo su Šri Krišna jausmus ir dalindavosi šiais jausmais su Savo pačiais intymiausiais palydovais, tokiais kaip Šri Svarupa Damodara ir Šri Ramananda Raja.

Tada parikrama tęsėsi Purušotama Mathe, kurį Čataka Parvatoje įsteigė Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura Prabhupada. O tiesiog priešais yra Tota-Gopinatha šventykla. Mahaprabhu ateidavo čia kiekvieną dieną, kad išgirstų Šrimad-Bhagavatam iš Šri Gadadharos Pandito.

Visur, kur mes ėjome, Šripad Tirtha Maharadžas trumpai kalbėjo apie tų vietų šlovę, jis pasakojo tai, ką metams bėgant pats girdėjo iš Šrilos Gurudevo.

Po Tota-Gopinatha šventyklos parikrama tęsėsi toliau Nilačala Gaudija Mathe. Tai yra viena iš pirmųjų šventyklų įsteigta mūsų param-gurudevo nitja-lila pravišta om višnupados Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Kešavos Gosvamio Maharadžo. Po to mes keliavome į Šrilos Haridaso Thakuros samadhį, o baigėsi mūsų parikrama Purušotama Gaudija Mathe, kur mes turėjome Pudžjapado Šri Šrimad Bhakti Pragjanos Jačio Maharadžo, kuris yra dabartinis Matho ačarja, daršaną.

Grįžę į savo Džaja Šri Damodara Gaudija Mathą Šri Čakra Tirthoje, visi bhaktos vadovaujan Šripad Tirthai Maharadžui, atliko guru pudžą – pirmiausia Šrilai Gurudevui, o tada visai guru-paramparai.

Vakare bhaktos vėl susirinko kirtanai ir hari-kathai, gražiai papuoštame pandale esančiame ant Matho stogo. Daugelis svečių Vaišnavų iš įvairių Gaudija Mathų atėjo pasiklausyti ir pakalbėti apie mūsų Šrilos Gurudevo šlovę. Pirmiausia Šripad Bhaktivedanta Sidhantis Maharadžas, Šripad Bhaktivedanta Bhagavata Maharadžas ir Šripad Bhaktivedanta Padmanabha Maharadžas pasiūlė savo nuoširdžius pušpandžalius. Pagrindinis garbės svečias buvo Šri Šrimad Bhakti Vigjana Bharati Maharadžas iš Šri Čaitanja Gaudija Matho, kuriam atvykus buvo suteikta garbė pasiūlyti Šrilai Gurudevui pirmąją naujai išleisto specialios Vjasa-pudža redakcijos žurnalo “The Rays of The Harmonist” kopiją, kuri yra skirta mūsų Šrilai Gurudevui. Pudžjapad Bharati Maharadžas paguodė visus bhaktas, kurie prisimena, kaip Šrila Gurudevas neseniai įėjo į maha-samadhį šioje vietoje. Po kalbos, Maharadžui taip pat buvo pasiūlytas žurnalas “The Rays of The Harmonist” kartu su kitomis bhaktų dovanomis.

Po to kalbėjo daugiau Vaišnavų, išgirdus jų atsiminimus apie Šrilos Gurudevo šlovę, daugelio bhaktų akyse pasirodė ašaros. Galiausiai, Šripadas Tirtha Maharadžas užbaigė pušpandžali siūlymą ir vėl vadovavo visiems bhaktoms ir svečiams Vaišnavams atliekant guru-pudžą.

Diena baigėsi nuostabia puota su Džaganatha prasadu. Organizuojant Pudžjapad Premanandai Prabhu su mūsų Panda Džanardana Prabhu ir su mūsų matho brahmačarių pagalba į mūsų šventyklą buvo atnešta aštuoniolika skirtingų Šri Džagannatha Mahaprasado patiekalų ir Šrilai Gurudevui buvo paruošta ir pasiūlyta didelė ir labai prabangi lėkštė. Tada Viešpaties Džaganatho sevakai patiekė prasadą bhaktoms, o tuo metu jaunų Brahmanų grupė iš Šri Džagannatho Šventyklos kartojo Vedų stutis ir mantras. Prasado pagerbimo metu Vaišnavai mums priminė apie tai, kaip Šrila Gurudevas visada vertino ir gerbė šį Džaganatha prasadą. Visada kai jis lankydavosi Džaganatha Puryje, jis prašydavo, kad kiekvieną dieną jam atneštų nors truputi šio prasado.

Nors mes susirinkome Džaganatha Puryje švęsti Šrilos Gurudevo atėjimo dienos, tarp mūsų visų sklandė išsiskyrimo nuotaika. Vėlgi, prisimenu param-gurudevo žodžius, kad “Bhagavano palydovų išėjimas turi tą pačią reikšmę kaip jų atėjimas. Dėl šios priežasties, mes galime prisiminti išsiskyrimą su maha-purušomis jų atėjimo dienų metu ir švęsti susitikimą jų išėjimo dienomis” (Šrila Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis – Jo gyvenimas ir mokymai, antroji dalis).

Mes visi patyrėme, ką reiškia šie žodžiai šių metų Vjasa-pudžos festivalio Puryje metu.

Džanaki Devi Dasi

Šaltinis bei daugiau nuotraukų:  http://backtobhakti.com/2011/02/a-vyasa-puja-celebration-in-the-dhama-of-separation/

Vertė Juvati Didi

Kodėl Šri Džajadeva Gosvamis, nuolat paskendęs mintyse apie Šri Krišnos žaidimus Vrindavanoje, savo Gita-govindą pradeda dešimties avatarų aprašymu?

Atsakyti galima palyginimu: jei žmogus valgo vien saldumynus pusryčiams, pietums ir priešpiečiams – jis to nevertins. Tačiau jei iš pradžių suvalgys šio bei to kartaus, sūraus ir aštraus, tada paragvęs rasamalaya saldumyno šūktelės: “Tai visų patiekalų karalius!”

“Kešava dhrita daša-vidha rūpa“: Patsai Šri Krišna atėjo dešimties inkarnacijų pavidalu. Šri Džajadeva Gosvamis aprašė nuostabių šių inkarnacijų veiksmų šlovę, norėdamas sustiprinti mūsų pagarbą Šri Krišnai.

Įsivaizduokime, kad susirinko dvidešimt galingų imtynininkų, pasiruošusių varžytis. Kai liks vienas vienintelis imtynininkas, nugalėjęs visus kitus, tada pripažinsime jo jėgą ir profesionalumą. Nors sutikę tą patį imtynininką be jokių priešininkų, visiškai neįžvelgtume jo neįtikėtinų sugebėjimų.

Siekdamas patraukti įvairiose dvasinio išsivystymo pakopose esančius žmones, Šrila Džajadeva Gosvamis pradėjo Šri Gita-govindą palaipsniui plėtodamas teistinę Dievo sampratą. Ne kiekvienas žavėsis Šri Krišnos rasos šokiu; iš pradžių žmogų gali suvilioti Šri Matsya, Šri Kūrma ar Šri Nrisimha. Net Šri Čaitanja Mahaprabhu atliko žaidimus įvairiuose pavidaluose – kad užkariautų skirtingų žmonių širdis ir dovanotų jiems Savo malonę.