Sva-dharma tjaga – atsisakyti varnašrama-dharmos. (Čaitanya Čaritamrita posmas 8.61)

Yra 2 sva-dharmos rūšys: laikytis varnašrama-dharmos, trokštant pasimėgauti savo veiklos vaisiais ir savo darbo bei rezultatų pasiūlymas Šri Krišnai, neturint noro ragauti savo darbo vaisių.

Šriman Mahaprabhu abu šiuos variantus pavadino išoriniais (neesminiais), Šri Ramananda Rayai paaiškinus sva-dharma-tyaga, arba visišką profesinių pareigų atsisakymo temą.

Ramanandos Rayos atsakymų seka buvo tokia: pirmiausia jis gyvenimo tobulumui pasiekti siūlė laikytis varnašrama-dharmos, tačiau Šriman Mahaprabhu pavadino šį kelią išoriniu – juo einant neįmanoma pasiekti prema-bhakti, ką jau kalėti apie kopimą premos laiptais. Po to aukščiausiu tikslu buvo įvardinta karma-arpana, arba veiklos rezultatų paaukojimas, bet Šriman Mahaprabhu ir šįkart pavadino tai neesminiu dalyku, remdamasis posakiu: bhaktya sanjataya bhaktya – „bhakti kyla tik iš bhakti“ (Š.B. 11.3.31). Šri Šridhara Svamis savo komentare šiam posmui rašo: bhaktya sadhana-bhaktya samjataya prema – „prema bhakti kyla iš sadhana bhakti“.

Žmogaus, deramai atliekančio savo vaidmenį varnašramoje, protas palaipsniui apsivalo. O apleidęs jam skirtas pareigas žmogus užsitraukia kaltę, tad geriausia yra vykdyti savo pareigas. Vis dėlto tas, kuris atsisako šio kelio, trokšdamas atlikti bhakti, yra išaukštintas sadhu. Bhagavanas Šri Krišna sako:

Šrimad Bhagavatam 11.20.9:

tavat karmani kurvita na nirvidyeta yavata

mat-katha-sravanadau va sraddha yavan na jayat

„Kol neatsirado abejingumas šiam pasauliui, kur darbą lydi jo rezultatai, pasibaigiantys džiaugsmais rojinėse planetose, ar kitais žodžiais sakant, kol dar neprabudo tikėjimas pasakojimų apie Mano žaidimus klausymuisi bei atkartojimu, turi būti laikomasi daugybės taisyklių bei nurodymų, susijusių su karmos atlikimu“.

Šuddha-bhakti atlikti trukdo 3 kliūtys:

1. dehatma-buddhi – susitapatinimas su savo kūnu, sudarytu iš materialių elementų.

2. jiva-brahma-aikya-jnana – galvoti, kad dživos ir Brahmanas nesiskiria.

3. bhagavat-tattva-jnana, arba aišvarya-jnana – ugdyti žinojimą apie Bhagavano didybę.

Be to, galima išskirti 3 žmonių, atsisakančių karmos kelio, rūšis:

1. ajna – neišmanėliai, nuklydę nuo Vedose aprašytų nitya (kasdienių privalomų) bei naimittika (atsitiktinių) pareigų.

2. nastika – ateistai, žinantys apie Vedose paaiškintą karmos principą, tačiau tuo netikintys.

3. sarva-parityagi – tie, kurių atsižadėjimas pilnas, arba kurie supranta, kad karma nėra šuddha-bhakti atšaka. Jie tvirtai tiki, kad atliekant bhakti Šri Krišnai, visa karma (nurodytos pareigos) savaime įvykdomos – jokių kitokių pareigų atlikti nebereikia.

Šrimad Bhagavatam 4.29.46:

yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah

sa jahati matim loke vede ca parinisthitam

„Bhagavanas pralieja malonę nuolatos Jį atsimenančiai dživai. Tuomet dživa išsilaisvina iš pagrindinės nelaisvės priežasties – prisirišimo prie visų socialinių papročių bei Vedose pateiktų religinių ritualų.

Žodis dharma čia reiškia visus kūno bei proto užsiėmimus, griežtą dvasinių ir socialinių taisyklių laikymąsi. Žodžio pariništhitam priešdėlis „pari“ turi ypatingą prasmę ir nurodo, kad tokie bhaktai atmeta visų rūšių veiklas dėl rezultatų. Pati siela nejaučia jokio potraukio šioms dharmoms atlikti. Sadhaka atmeta brahma-ništhą (tvirtą tikėjimą beasmeniu Brahmanu) bei išvara-ništhą (tvirtą tikėjimą materialaus pasaulio Aukščiausiuoju Valdovu – Viešpačiu Višnu), įgydamas bhagavan-ništhą – tvirtą tikėjimą Bhagavanu.

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.

2002 m rugpjūčio 31 d. Mathura, Indija. Paskaita Džanmaštamio (Krišnos gimtadienio) rytą

Prieš pradėdamas kalbėti Šrila Maharadžas paprašė Krišna daso brahmačiario vadovauti bhaktų atliekamam kirtanui Šri Mangala-gitam, paaiškindamas, kad Krišnos atėjimo dieną turime pradėti visų pirma dainuodami būtent šį kirtaną. Tuomet paklausė: “Kas kvalifikuotas klausytis šio bhadžano? Iš tikrųjų tik vienintelis Šri Krišna turi kvalifikaciją klausytis šios giesmės. Šri Džajadeva Gosvamis ją sukūrė ir atlieka vien tam, kad suteiktų džiaugsmo Krišnai, nes tikisi regėti Jį patenkintą. ”

Giesmei pasibaigus, Šrila Maharadžas taip pakomentavo jos posmų reikšmę: pastebėjęs Radharanę, žvelgiančią akių kampučiais Jo pusėn, Krišna netenka jėgų ir, rodos, tuoj kris žemėn. Tuomet Madhumangala susirūpinęs įspėja: “Ką darai? Juk Tave stebi Tavo tėvai bei giminaičiai! Turėtumei susiimti!”

srita-kamalakuca-mandala! dhrta-kundala! e

kalita-lalita-vanamala! jaya jaya deva hare

Krišnačandra priima srita kamala prieglobstį. Srita reiškia prieglobstį, o kamala čia reiškia Radharanę. Kuca-mandala reiškia, kad Krišna glaudžiasi prie Radharanės krūtinės. Dhrta-kundala. Krišnos kundala (auskarai) nėra paprasti. Jo kundala yra Radharanės šlovė, ir Jis visuomet ją “nešioja”.

Kalita lalita. Žodis lalita reiškia kerinčiai patrauklus. Šiuo atveju lalita apibūdina Krišnos vanamalą – girliandą, nupintą iš įvairių miško žiedų. Kabėdama aplinkui kaklą, ji nutįsta iki pat lotoso pėdų.

Jaya jaya deva hare: visa šlovė šiam Krišnai, kuris pavagia visus gyvųjų būtybių vargus. Be to, Jis pavagia dar ir Šrimati Radharanės širdį. Niekas kitas to nepajėgtų padaryti – tiktai Krišnačandra.

dina-mani-mandala-mandana! bhava-khandana e

muni-jana-manasa-hamsa! jaya jaya deva hare

Šrila Maharadžas paaiškina, kad paprastai dina mani reiškia saulę, bet čia šis žodis reiškia visas Visatas. Indija – šlovingiausia vietovė visose Visatose, o Vradža Bhumi – šlovingiausia vieta visoje Indijoje – tarsi brangakmenis Visatų karūnoje. Taigi dina mani čia reiškia, kad Vradža mandala, o ne Saulės dievas papuošia visas visva-mandalas.

Bhava reiškia samsarą, arba materialią egzistenciją, o taip pat – bandhaną, arba vergiją. O tas, kuris išvaduoja iš šios samsara bandhanos, vadinamas bhava-khandana. Ta proga galima paklausti – ar Vradžos gyventojus riboja kokie nors materialūs pančiai? Ne: vieninteliai jų pančiai – išsiskyrimo su Krišna jausmai, vadinami viraha bandhana. Vienintelis asmuo, galintis pašalinti šiuos pančius – Patsai Krišna, taigi bhava-kandana reiškia, kad Krišna gali išsklaidyti dėl išsiskyrimo kilusį gopių sielvartą.

Muni-jana-manasa-hamsa nurodo į tuos didžius išminčius, Dandakaranyos miške ilgą laiką meditavusius į Krišną. Yautiki rišiai (atėję pas Krišną grupelėmis) ir ayautiki rišiai (atėję pavieniui) – sekantį gyvenimą visi jie gimė iš gopių įsčių ir taip patys tapo gopėmis. Žodis muni taip pat nurodo į Šri Šukadeva Gosvamį. Krišnačandra lyginamas su gulbe, plaukiojančia šių munių, išminčių, protuose. Jaya jaya deva hare. Džajadeva Gosvamis dainuoja: “Visa šlovė šiam Krišnai.”

kaliya-visadhara-ganjana! jana-ranjana e

yadu-kula-nalina-dinesa! jaya jaya deva hare

Kaliya-visadhara ganjana kalba apie Krišną, kuris sudaužė gyvatės Kalijos išdidumą. Be didelių pastangų, visai lengvai Krišna pašalino Kalijos nuodus, nors šie buvę ypač pavojingi, ir nuo tol Kalija virto amrita, nektariška. Lygiai taip pat Krišna su visomis šaknimis išraudamas gali sunaikinti mūsų anarthas, nepageidaujamus troškimus. Todėl mes ir meldžiamės šiam Krišnai.

Jana-ranjana. Jana reiškia Vraja-jana – Vradžos gyventojus, Nanda Baba, Jašoda Ma ir visus Krišos draugus bei karves. Jana ypač reiškia Vradža-deves, iš kurių svarbiausioji yra Šrimati Radhika. Krišna – vienintelis asmuo, suteikiantis džiaugsmo Vradžos gyventojams. Jis neturi kitokių pareigų, tik nuolatos suka galvą, kaip pradžiuginti Šrimati Radharanę.

Yadu-kula-nalina-dinesa. Yadu-kula reiškia Nanda Babos, o ne Mathuros dinastiją. Nalina reiškia lotoso gėlę, šiuo atveju nalina ypač reiškia Vradžos dinastijos lotoso žiedą, Vradžos gyventojus, kurie yra tarsi lotosai Vradža-mandaloje. Dinesa reiškia saulę ir čia nurodo į Krišną, kuris tarsi saulė šviečia Vradža-bhūmio lotoso žiedams. Kai šie lotosai pasiaukoja Krišnai, tada jie prasiskleidžia ir pražįsta, todėl Džajadeva Gosvamis dainuoja – jaya jaya deva hare: “Meldžiuosi šiam Hari, kuris tarsi saulės šviesa paskatina pražįsti į gėles panašias piemenaites.”

madhu-mura-naraka-vinasana! garudasana! e

sura-kula-keli-nidana! jaya jaya deva! hare

Madhu, Mura ir Naraka – demonai, kuriuos nugalabijo Krišna (nors ne Pats Krišna, o Višnu avataras). Šrila Maharadžas kaip pavyzdį pateikė mėnulį. Žinoma, kad Džanmaštamis sutapo su aštunta mėnulio diena, o tai yra pilnatis. Mėnulis visuomet yra pilnas, ir tik dėl savo regos mes matome skirtingas jo fazes, kai dalį mėnulio padengia šešėlis ir lieka matyti tik trys ketvirčiai, pusė, ketvirtis ar dar mažesnis mėnulio likutis. Panašiai ir visos Krišnos inkarnacijos, Višnu avatarai – jie irgi yra Patsai Krišna. Tik mūsų požiūris leidžia matyti tarp jų skirtumus. Paprastai sakoma, kad demonus užmuša višnu-tattvos atstovai, o ne Krišna. Tačiau iš tiesų Višnu yra Pats Krišna, Purnačandra, visų inkarnacijų šaltinis. Kaip pilnas mėnulis visuomet esti nepakitęs tiek aštuntą, tiek bet kurią kitą dieną, taip ir Purnačandra Krišna amžinai esti visur. Todėl kai Višnu užmušė Madhu ir Mura demonus, Krišna taip pat buvo tenai. Čia sakoma: madhu mura vinasana. Tas, kuris įveikė Mura bei Madhu demonus, taip pat yra ir Krišna. Šis posmelis nurodo į Krišną.

Garudasana. Paprastai Garudasana nurodo į Narajaną, kuris keliauja ant Garudos nugaros. Bet čia Garudasana reiškia Krišnačandrą. Kartą Krišna Savo draugą Šridamą pavertė savo nešiku Garuda. Džajadeva Gosvamis čia sako Garudasana, omenyje turėdamas šį Krišnačandrą.

Sura kula keli nidana, jaya jaya deva hare. Paprastai sura reiškia devatas, arba pusdievius. Tačiau Krišnos madhurya žaidimuose pusdieviams vietos nėra. Jie ne tik neturi teisės stebėti – net klausytis apie juos neturi kvalifikacijos. Šrimad Bhagavatam dalis Venu-gita paaiškina, kad deivės turėjo progą pamatyti šiek tiek Vradža-lilos, tačiau matė ne viską. Regėdamos vos dieviškųjų pramogų Vradžoje abhasą (semblance – panašumą, šešėlį) , jos apalpo, netekusios sąmonės. O pusdieviai visiškai nėra pasirengę regėti Krišnos žaidimų, o ypač madhurya-mayi žaidimų. Tik tie, kurių kvalifikacija prilygsta Krišnos, gali klausytis apie Jo žaidimus. Keli-nidana. Žodis keli reiškia, kad šie žaidimai teikia malonumą tokiems suroms.

amala-kamala-dala-locana! bhava-mocana! e

tri-bhuvana-bhavana-nidhana! jaya jaya deva! hare

Amala reiškia be dėmelių bei trūkumų, o kamala reiškia lotoso žiedą. Krišnos akys primena nesutepto lotoso žiedlapius. Tri-bhuvana-bhavana-nidhana. Tribhuvana čia reiškia Vradžabhūmį, kuris yra visų trijų pasaulių esmė, o Vradžabhūmio bei Vradžavasių vienintelis prieglobstis yra Krišna. Jaya jaya deva hare. Lenkiuosi šiam Hari, visų Vradžavasių prieglobsčiui.

Janaka-suta-krta-bhusana! jita-dusana! e

samara-samita-dasakantha! jaya jaya deva! hare

Įprastai janaka suta reiškia Sitą devę, Viešpaties Ramačandros sutuoktinę. Ramačandros žaidimuose Džanaka-suta kuo įvairiausiai puošė Ramą. Bet šie žodžiai tinka ir kalbant apie Krišnos bei Radharanės pramogas. Kartais miške Radharanė puošia Krišną. Džanaka reiškia tėvą, o suta – dukrą. Todėl janaka-suta šiuo atveju reiškia Vrišabhanu Babos dukterį. Janaka-sutakrta-bhusana. Bhusana reiškia puošimą: Krišną puošia Vrišabhanu Babos dukra.

Jita-dusana reiškia Tą, kuris įveikė Kala Dusana demoną. O kartu ir labai nemalonius dalykus, pavyzdžiui, labai stiprius Vradža-devių išsiskyrimo nuo Krišnos jausmus. Tik Hari, Krišna, juos numalšina, tad lenkiuosi šiam Hari.

Samara-samita-dasakantha. Šrila Maharadžas paaiškina, kad šis Nandalala (mylimas Nandos Baba sūnus) nugali dasakantha – daugybę demonų. Džajadeva Gosvamis sako, kad šis Nanda-lala užmuša visus demonus Vradžoje. Jaya jaya deva! hare: Lenkiuosi šio Hari lotoso pėdoms.

abhinava-jaladhara-sundara! dhrita-mandara! e

sri-mukha-candra-cakora! jaya jaya deva! hare

Abhinava reiškia naujai susiformavusį, o jaladhara reiškia, kad šis daujas debesis pasirodo danguje. Jis dar labai švelnus ir snigda (spindintis, patrauklus). Krišnos varna, t.y. odos spalva, yra kaip šis nava-jaladhara debesis.

Dhrta-mandara. Šrila Maharadžas sako, kad šisai mandara nereiškia Mandara-parvato (vieno didžiausių kalnų visoje Visatoje, pusdievių kalno) – čia omenyje turimas Giri Govardhanas. Kita vertus, žodį mandara galima suprasti ir kaip dvi Giri-Govardhano kalvas primenančias Šrimati Radhikos krūtis, prie kurių glaudžiasi Krišna. Šrila Maharadžas sako, kad su tuo susiję išaukštinti dalykai iš tikrųjų negali būti čia apsakyti. Viskas mums gali atsiskleisti tik tuomet, jei užsiimsime dvasine praktika.

Sri-mukha-candra-cakora. Čia sri-mukha reiškia Šrimati Radharanę, kurios lotoso veidas primena mėnulį. Krišna nuolatos aistringai trokšta pamatyti šį mėnulį. Krišna visada susitelkęs į vieną tikslą, visai kaip čakoros paukštis, kuris geria tik lietaus vandenį, o tvenkinių, vandenyno ar upės vandens neliečia. Lygiai taip pat Krišna visados trokšta gerti vien tik Šrimati Radhikos lotoso veido nektarą.

tava carane pranata vayam iti bhavaya e

kuru kusalam pranatesu jaya jaya deva! hare

Džajadeva Gosvamis, be galo maloningas ir rasika mūsų sampradajos Vaišnavas, čia sako: tava carane pranata vayam. Žodis vayam yra daugiskaitoje. Nors šią giesmę sukūrė Džajadeva Gosvamis, tačiau į šią maldą Krišnai įtraukia ir mus visus: “Ak, būki maloningas. Priimame Tavo lotoso pėdų prieglobstį ir dabar esame pranata.”

Kusala reiškia gerovę. Kokia yra pati didžiausia gerovė? Šri Džajadeva Gosvamis meldžia: “Ak, prašau, padaryki mane Šrimati Radhikos tarnaite.” Tai ir yra pati didžiausia gerovė. Kuru kusalam pranatesu: “Meldžiamės tau! Priėmę tavo prieglobstį, atsimename Tavo lotoso pėdas. Tad prašome: padaryk mus Šrimati Radharanės tarnaitėmis.”

Šrila Maharadžas pastebėjo, kad savo giesmėje Šri Džajadeva Gosvamis “jaya jaya deva hare” pakartoja tris kartus – kad Krišna neabejotinai išklausytų jo maldos. Būti Šrimati Radharanės tarnaite – pati aukščiausia padėtis, Patsai Krišna trokšta tarnauti jai, tapęs jos “tarnaite”. Nors tai pats aukščiausias siekis, Džajadeva Gosvamis kreipimąsi kartoja tris kartus – kad Krišna priimtų jo atkaklią maldą. Jis duoda suprasti: “Dėl tos priežasties ir siūlau nusilenkimus šio Hari lotoso pėdoms.

sri-jayadeva-kaver idam kurute mudam

mangalam-ujjvala-gitam jaya jaya deva! hare

Džajadeva Gosvamis taip meldžiasi Krišnai: “Tu vienintelis turi kvalifikaciją klausytis šios giesmės. Niekas kitas, vien tik tu gali klausytis tokio Šrimati Radhikos pašlovinimo, todėl ir paskyriau šią giesmą būtent Tau. Ir meldžiu, kad jos išklausęs liktum patenkintas.

Kas nutiko, kai Krišna išgirdo šią dainą? Jo ausys pakilo aukštyn ir įgavusios puodelio formą tapo panašios į veršelio ar karvės ausis. Tokia daina, skirta vien tik Krišnai – vienintelė tikra vandana (malda bei pašlovinimas), skirta Jam. Krišna jaučiasi be galo laimingas, Jo bhaktams giedant šią giesmę. Jis patenkintas, kai pagerbiama Toji, kuri yra brangiausia Jam Pačiam. Išaukštinti Radhos ir Krišnos žaidimai detaliai paaiškinti knygoje Ujjvala-Nilamani bei kitose Gosvamių užrašyose granthose, ir jei atliekame vandana žaidimams, tokiems, kaip pavyzdžiui, kai Krišna padeda galvą prie Šrimati Radhikos lotoso pėdų – Jis tampa neapsakomai patenkintas.

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.

Iš Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo knygos “Slaptingos Bhagavatam tiesos”, skyriaus “Prinokęs vaisius“:

Šrimad Bhagavatam 1.1.3:

nigama-kalpa-taror galitam phalam śuka-mukhad amrta-drava-samyutam

pibata bhagavatam rasam alayam muhur aho rasika bhuvi bhavukah

„O, daug prityrę išminčiai, ragaukite Šrimad-Bhagavatam – nunokusį troškimų medžiui prilygstančios Vedų literatūros vaisių. Bhagavatam sklinda iš Šri Šukadevos Gosvamio lūpų, todėl šio vaisiaus skonis dar skalsesnis, nors ir taip jo nektariškomis sultimis mėgavosi visi, taip pat ir išsivadavusios sielos.“

Nigama-kalpa-taror reiškia, kad visos Vedos, Upanišados, Šrutis, Mahabharata bei Ramajana, sudėtos kartu prilygsta kalpataru, transcendentiniam troškimų medžiui. O Šrimad-Bhagavatam yra pats gardžiausias šio medžio vaisius. Jei paragausi šaknų, saldumo nepajusi. Taip pat ir kramtydamas lapus bei šakeles saldaus skonio nepatirsi – net jei atsikąsi vaisiaus, kuris dar neprinokęs. Tik kai subrendęs vaisius visiškai nunoksta, ir kai jo paragauja kvapo priviliotos gegutės ar papūgos – tik tada skonis tampa neprilygstamai saldus.

Visas Vedas ir Upanišadas galima palyginti su medžiais. Galite joms tarnauti skaitydami ar klausytis jų atpasakojimo ir sekti jose pateiktais nurodymais, tačiau vis tiek nepajusite saldumo. Visose Puranose neatrasite saldumo. Net Ramajanoje ir Mahabharatoje rasite visai nedaug saldumo. Net jei savarankiškai skaitysite Šrimad-Bhagavatam, saldumas nepasirodys. Kodėl taip yra? Nes vaisiaus nebus paragavusi papūga ar gegutė. Šių paukščių snapeliuose yra kažkokia medžiaga, kurią jos perduoda vaisiaus minkštimui, ir šis įgauna ypatingą skonį. Todėl sakoma: yaha bhagavata pada vaisnavera sthane – norintis suprasti Šrimad-Bhagavatam privalo kreiptis į save realizavusį Vaišnavą ir iš jo klausytis (Čaitanya Čaritamrita 5.131).

Šrimad-Bhagavatam mus pasiekė per guru-paramparą iš Paties Šri Krišnos. Kas yra Šri Šukadeva Gosvamis? Jis yra Šrimati Radhikos papūga. Savo paties akimis jis regėjo visus dieviškuosius Krišnos žaidimus ir ragavo juos savo pojūčiais bei intelektu. Neskaitęs Šrimad-Bhagavatam tokio tyro rasika ir bhavuka bhagavatos draugijoje, iš tikrųjų negali paaiškinti šio šventraščio prasmės. Negalės paragauti nektaro. Kas nedalyvauja šiame procese, t.y. kas neskaitė ar negirdėjo Šrimad-Bhagavatam mokytojų-mokinių sekoje ir taip pats netapo rasika bei bhavuka, tas negalės nei prisiliesti prie Šrimad-Bhagavatam prasmių, nei jų paaiškinti kitiems. Jis tik tars žodžius – nors, aišku, tai žalos niekam neatneš. Kitaip tariant, jis pateiks paaiškinimus, tačiau vaisius skirsis nuo to, kurį Parikšitui Maharadžui bei kitiems klausytojams perdavė Šri Šukadeva Gosvamis.

Yra ir tokių bhaktų, panašių į Šukadeva Gosvamį, kurie išnagrinėjo Šrimad-Bhagavatam savo gurudevos bendrijoje ir kurie patys yra rasika bei bhavuka, tačiau šio šventraščio prasmių pilnai paaiškinti kitiems negali. Kodėl taip yra? Aiškindami tam tikras jo ištraukas jie nualpsta, nes atsimena dieviškuosius Krišnos žaidimus. Netekę sąmonės jie nė žodžio nebegali pratarti. Jei Patsai Krišna ateitų pabandyti paaiškinti šios knygos prasmes, Jis nualptų Pats pirmasis. Šri Čaitanja Mahaprabhu irgi negalėjo kalbėti apie Šrimad Bhagavatam, todėl kartais klausydavosi jos iš Šrilos Gadadharos Pandito lūpų. O kai Radhika išgirsta kad ir pirmuosius pirmojo Šrimad-Bhagavatam skyriaus žodžius, janmady asya yatah – kas nutinka tuomet? Atsiminusi Krišną Ji iš karto nualpsta. Taigi Ji taip pat nesugebėtų nieko paaiškinti.

Ir Gadadhara Panditas nesiliaudavo verkęs, tačiau šiuo atveju viskas buvo suplanuota taip: kadangi Mahaprabhu troško klausytis jo pasakojimų, Jogamaja neleido jam apalpti. Radha ir Krišna gali dovanoti ypatingą malonę, kaip kad prieš grįždami į Savo aprakata-lilą (neapreikštuosius dieviškus žaidimus). Jie praliejo malonę Šukadevai Gosvamiui. Jam paliepė: „Dar pasilik šiame pasaulyje. Mes jau iškeliaujame, bet tu turi dar šiek tiek pasilikti. Suteikiam tau malonę, – sugebėjimą visiems paaiškinti Šrimad-Bhagavatam neapalpstant. Gali būti, kad neteksi sąmonės, kuomet atsiminsi Mane ar Radhiką, kalbėdamas apie Brahmara Gitą ar rasa-lilą – taigi stenkis šias temas praleisti. Niekada tiesiogiai neištark nei Mano, nei Radhikos vardų. Tramdyk savo jausmus. Iš mudviejų sklis ypatinga malonė, kurios dėka ir galėsi paaiškinti Šrimad-Bhagavatam. Kitaip tą padaryti būtų labai sunku. Be galo sunku.“

Panašūs straipsniai

• Šrimad Bhavagatam Intro bei Venu Gita (0)

gurau gosthe gosthalayisu sujane bhusara-gane
sva-mantre sri-namni vraja-nava-yuva-dvandva-sarane
sada dambham hitva kuru ratim apurvam atitaram
aye svantar bhratas catubhir abhiyace dhrta-padah

„O brangus brolau, o paikas prote! Parpuolęs prie tavo pėdų, nuolankiai meldžiu tavęs gražiausiais žodžiais: „Nugalėk puikybę ir pažadink savyje taurią ir nenutrūkstamą rati Šri Gurudevai, Šri Vradža-dhamai, Vradžos gyventojams, vaišnavams, brahmanams, savo dikša mantroms, Aukščiausiojo Viešpaties Šventajam Vardui ir amžinai jaunai Dieviškajai Vradžos Porai Kišora-Kišorei, Šri Šri Radha-Krišnai.“ (Šri Mana-šikša, 1 posmas)

„Kuru ratim“: Būkite prisirišę prie šikša ir dikša guru, labiau prisirišę negu šradhos pakopoje, labiau nei ašakti pakopoje ir dar stipriau nei rati pakopoje (kai rati reiškia bhava-bhakti). Rati (kai ji reiškia premą, tyra meilę) visiems šiems išvardintiems dalykams turėtų apsireikšti bhaktos širdyje.

„Gosthe“ nurodo Vradžos gyventojus. Visuomet atminkite: kai Krišna gyvena Nandagone, Gokuloje ir Vrindavanoje ir jį supa gopos ir gopės, – Jis atlieka daugybę dieviškųjų žygių. Tie, kurie ten gyvena – Nanda Baba, Motina Jašoda, gopos, gopės, povai, elniai – visi šie gyventojai nuolatos atmena Krišną su didžiule meile.

„Šri namne“: Su tvirtu tikėjimu kartokite harinamą, kurią Gurudeva jums davė, mąstydami: „Šie vardai – tai Pats Krišna“. Krišna ir Jo vardai nesiskiria vienas nuo kito, tad kartokite juos su nepalaužiamu tikėjimu. Šie vardai gali išpildyti visus jūsų troškimus netgi labiau, nei Krišna gali tai padaryti.

Kartokite ne mažiau kaip šešiolika ratų. Geriau kartokite daugiau nei šešiolika. Šis kartojimas gali išgelbėti jus nuo gimimo ir mirčių verpeto šiame pasaulyje.

„Sva-mantre“ kalba apie jūsų dikša mantras. Kartokite savo mantras tris kartus per dieną. Jei negalite kartoti vidurdienį, tuomet kartokite dukart ryte ( vieną mantrą už rytą ir vieną už vidurdienį), ir tuomet dar vieną vakare. Kartokite kasdien. Nebūkite silpni.

Ir medituokite remdamiesi šiuo posmu:

na dharmam nadharmam sruti-gana-niruktam kila kuru
vraje radha-krsna-pracura-paricaryam iha tanu
saci-sunum nandisvara-pati-sutatve guru-varam
mukunda-presthatve smara param ajasram nanu manah

„O prote! Vedos ir Šruti pasakoja apie dharmą ir adharmą. Atmesk jas ir visa širdimi atsidėk Šri Šri Radha-Krišnos Jugalos meilės tarnystei čia, Vradžoje, nes Šruti nedvejodamos skelbia juos esant aukščiausiuoju garbinimo objektu ir Absoliučia Tiesa. Visad atmink Šri Šačinandaną Šri Čaitanją Mahaprabhu, paveldėjusį Šrimati Radhikos gymį ir jauseną. Matyk jį kaip tapatų Nanda-nandanai, o Šri Gurudevą visada prisimink kaip brangiausią Šri Mukundos tarną.“ (Šri Mana-šikša, 2 posmas)

Šiame posme Šrila Raghunatha dasa Gosvamis moko savo protą užuot užsiėmus religija ar nereligija, atsidėti vien tarnystei Radhai ir Krišnai. Jis moko mus, kaip įteigti savo protui, jog Šrimati Radhika yra mūsų garbinama Dievybė, o Krišna yra mūsų Svaminės, Radhikos, mylimasis. Nesistenkite užmegzti tiesioginius santykius su Krišna, kadangi gali iškilti ir troškimas patenkinti jusles. Būkite su tuo atsargūs. Medituokite Šri Guru asmeninę veiklą ir jo pamokymus. Medituokite Gurudevą kaip krišna-pretšhą, patį mylimiausią Krišnai.

saksad-dharitvena samasta-sastrair
uktas tatha bhavyata eva sadbhih
kintu prabhor yah priya eva tasya
vande gurh sri-caranaravindam

„Visi šventraščiai skelbia, kad Šri Gurudeva yra sakšat hari, Šri Hari energijos įsikūnijimas, todėl visi šventieji laiko dvasinį mokytoją Viešpaties atstovu, nesiskiriančiu nuo Jo Paties. Šri Gurudeva toks brangus Viešpačiui, todėl yra jo slaptas patikėtinis (ačhintya-bhedabheda-prakaša-vigraha) – nesuvokiamai skirtinga ir kartu nesiskirianti nuo Jo šlovinamo Viešpaties apraiška. Aš aukoju savo maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Guruvaštakam, 7 posmas)

Laikykite guru Krišnos, Hari, apraiška. Jis turi visas savybes, kurias turi Krišna, tačiau visuomet mąsto: „Aš – Krišnos tarnas“.

yasya prasadad bhagavat-prasado
yasyaprasadanna-gatih kuto ‘pi
dhyayam stuvams tasya yasas tri-sandhyam
vande guroh sri-caranaravindam

„Tik Šri Gurudevo prielankumo dėka galima gauti Krišnos malonę, be jo malonės gyvosios būtybės negali tobulėti ir išsivaduoti. Medituodamos triskart per dieną į Šri Gurudevos šlovę ir rečituodamas stava-stuti, aš aukoju maldas jo lotoso pėdoms.“ (Šri Gurvaštakam, 8 posmas)

Gurudevos prasadas, jo malonė yra viskas. Be guru malonės, nėra ko ir kalbėti apie dvasinę pažangą. Nors jau palieku Johanesburgą ir keliauju į Navadvipą ir Vrindavaną, visuomet taip galvokite ir tai praktikuokite; ir jūsų gyvenimai taps sėkmingi.

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.

Vakar aptarėme Brahma-vimohana-lilą, Krišnos dieviškąjį žaidimą, kuriame Jis suglumino Brahmą. Viešpats Brahma meldėsi:

tad bhuri-bhagyam iha janma kim apy atavyam
yad gukule ‘pi katamanghri-rajo-’bhisekam
yaj-jivitam tu nikhilam bhagavan mukundas
tv adyapi yat-pada-rajah sruti-mrgyam eva

„Pati didžiausia laimė, kuri gali mane aplankyti – gimti šiame Gokulos miške, nesvarbu kokiu pavidalu, ir nuplauti savo galvą dulkėmis, krentančiomis nuo bet kurio jos gyventojo lotoso pėdų. Visas Gokulos gyventojų gyvenimas ir siela – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Mukunda, kurio lotoso pėdų dulkių vis dar ieškoma Vedų mantrose.“

Būdamas toks kuklus, Brahma trokšta tapti akmeniu Vrindavanos žemėje. Brahma tiki – kai paprastas šlavėjas užbaigs savo dienos darbą ir ateis prie to akmens nusivalyti kojas – jis, pats Brahma, apsivalys nuo to šlavėjo pėdų dulkių.

Brahma pasiūlė daugybę maldų, tokių kaip ši:

sri-brahmovaca
naumidya te ‘bhra-vapuse tadid-ambaraya
gunjavatamsa-paripiccha-lasan-mukhaya
vanya-sraje kavala-vetra-visana-venu-
laksma-sriye mrdu-pade pasupangajaya

„Brahma tarė: „Mano brangus Viešpatie, Tu esi vienintelis garbintinas Viešpats, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, todėl siūlau nuolankius nusilenkimus ir maldas, tenorėdamas Tave patenkinti. O piemenų karaliaus sūnau, Tavo transcendentinis kūnas – tamsiai mėlynas, kaip ką tik susitelkęs debesis, Tavo apdarai blykčioja it žaibas, o Tavo veido dailumą dar labiau padidina gundžos auskarai ir povo plunksna ant galvos. Pasipuošęs girliandomis iš įvairiausių miško gėlių ir lapelių, turėdamas ganymo lazdelę, buivolo ragą ir fleitą, Tu gražiai stovi su saldumynu rankoje“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.14.1)

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Kišori Mohaną dasą, pakalbėti apie tai, kaip Krišna užmušė demoną Dhenukasurą. Po to Gurudeva aiškino toliau:]

„Vieną dieną, Krišna ir Jo draugai piemenukai, sakhos, ganė savo karves miške, kuriame nebuvo nei mangų, nei jokių kitų vaisių. Jo sakhos tarė Jam: „Mes labai alkani. Niekaip negalime atsikratyti to alkio demono. Visai netoli nuo čia yra miškas, kuriame auga talo medžiai, bet turėsime ten eiti labai atsargiai, kadangi miške gyvena demonas vardu Dhenukasura“.

“Dhenaka” reiškia „asilas“. Dhenukasura, demonas asilas, Kamsos buvo paskirtas saugoti talo medžius tame miške. Visus talo vaisius jis nunešdavo demonui Kamsai, o Krišnai ir Jo sakhoms nieko nedavė. Tie, kurie ima vaisius, daržoves, ryžius ar kitą maistą, tenorėdami patenkinti savo jusles, kitais žodžiais tariant, sau ar savo giminaičiams, yra asilai. Tie, kurie nesiūlo savo maisto Krišnai, – panašūs į asilus.

Asilai labai kvaili. Liūčių sezono metu, kai gausu žolės, asilas ganosi trumpu atstumu ir labai greitai prisikemša savo pilvą. Nors jo pilvas jau pilnas, asilas galvoja, jog nieko nesuėdė, nes apsidairęs mato daugybę žolės. O atėjus sausros periodui, kai nėra žolės, asilas eina mylių atstumą, negalėdamas paėsti. Atsigręžęs ir nematydamas nė žolelės, jis mąsto: „Čia aš tiek daug suėdžiau“, ir todėl tunka.

Taip pat, jeigu asilas pamato patelę, jis seka paskui ją, norėdamas patenkinti lytinį poreikį. Net jei patelė asilą spardo užpakalinėmis kojomis, jis vis vien seka paskui ją. Tie, kurie štai taip gyvena – nuolatos įžeidinėjami savo žmonų, bet vis tiek sekdami paskui jas dieną ir naktį, maitindami ir tarnaudami joms – taip pat yra panašūs į asilus.

Guru pašalina šį kvailumą, ir kadangi Dhenukasura yra tokio kvailumo simbolis, Baladeva Prabhu jį užmušė. Taigi, Baladeva davė mums žinojimą, kad „visi mes turėtume būti užsiėmę tarnyste Krišnai.“

[Tuomet Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė mokinį aptarti tai, kaip Krišna nubaudė gyvatę Kaliją,o po to Gurudevas kalbėjo:]

„Gyvatė Kalija gyveno ežere, per kurį tekėjo Jamunos upė. Ten jis gyveno labai ilgai, iki to meto, kai Krišna apsireiškė Vrindavanoje. Kalija turėjo tūkstančius gobtuvų, iš kurių veržėsi labai nuodingi garai. Dėl šių garų, ežeras buvo taip užnuodytas, jog paukštis, praskrendantis virš jo, krisdavo negyvas.

Po to kai Krišna sutramdė Kaliją, šios gyvatės žmonos, Nagapatnės, meldėsi Krišnai:

kasyanubhavo ’sya na deva vidmahe
tavanghri-renu-sparsadhikarah
yad-vanchaya srir lalanacarat tapo
vihaya kaman su-ciram dhrta-vrata

„O Deva! Šri Lakšmi-devi atsisakė visų savo troškimų, priėmė vratą (įžadą) ir ilgą laiką atliko rūsčias askezes tenorėdama pasiekti Tavo lotoso pėdų dulkes. Nepaisant to, jos širdies troškimas neišsipildė. Kas žino, kokius dorybingus darbus atliko Kalija Naga, kad įgytų teisę gauti tų pačių retai pasiekiamų pėdų dulkių.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.16.36)

Jeigu kas nors pabūna Vrindavanoje nors vieną dieną ar naktį, jo širdyje apsireikš krišna-bhakti. Tūkstančiai žmonių atvyksta į Vrindavaną ir Mathurą. Jeigu jie praleidžia ten nors naktį, – bhakti ateis.

Dėl šios priežasties, kviečiame žmones iš viso pasaulio dalyvauti mūsų Navadvipos parikramoje ar Vradžos Mandalos parikramoje. Jie gyvens Vradžoje vieną mėnesį, jie labai greitai pasieks tyrą bhakti ir jų gyvenimai bus sėkmingi. Ypatingai kviečiu jus visus atvykti į Navadvipos parikramą, kuri prasidės jau visai netrukus. Ji trunka tik šešias ar septynias dienas.“

Panašūs straipsniai

• Sankirtanos Šlovės (0)
• Bhakti Mokslas (0)
• Tyra Meilė Yra Natūrali ir Savaime (0)
• Dharmos Kategorijos (0)
• BV Damodara Maharadžas Kaune 2009 01 18 (0)

Kvietimas ir informacija apie festivalį purebhakti.ru

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.

Nitjananda Prabhu tarnavo Šri Čaitanjai Mahaprabhu Navadvipoje, ir ten atliko Jo Vjasa-pudžą. Šri Čaitanja Mahaprabhu yra Pats Viešpats Šri Krišna. Jeigu asmuo garbina Krišną, tuo savaime atliekama Vjasa-pudža.

Po to, kai Čaitanja Mahaprabhu priėmė sanjasą, Jis norėjo eiti į Vrindavaną, bet Nitjananda Prabhu meiliai, panaudojęs gudrybę, pakeitė Jo kryptį ir nuvedė Jį į Advaitos Ačarjos kaimą Šantipurą. Nitjananda Prabhu pakvietė Nadijos žmonės ateiti ir susitikti su Juo, ypač tai buvo skirta Mahaprabhu motinai Šači Maijai. Ten Šači Maija susitiko su Juo, apsirengusiu sanjasio rūbais.

Po to, Čaitanja Mahaprabhu nukeliavo į Purį, ir Nitjananda Prabhu sekė Juo ten. Nitjananda Prabhu norėjo nuolat tarnauti Mahaprabhu, bet kadangi Nitjananda Prabhu buvo iniciuotas Šri Lakšmipati Tirthos, Mahaprabhu Jį gerbė kaip guru. Lakšmipati Tirtha buvo Madhavendros Purio dikša-guru, Šri Madhavendros Purio mokinys buvo Šri Išvara Puris, o Išvara Purio mokinys buvo Mahaprabhu. Tokiu būdu Mahaprabhu mokinių sekoje yra dviem kartomis po Nitjanandos Prabhu, todėl Mahaprabhu rodė Jam didžią pagarbą.

Nitjananda Prabhu tarnavo daugybe būdų Ratha-jatros festivalyje, o po festivalio Mahaprabhu įsakė Jam grįžti į Bengaliją ir pamokslauti ten Mahaprabhu misiją. Jis pamokslavo nekreipdamas dėmesio į kastą ar tikybą, ir ypač pamokslavo tiems, kurie buvo žemesnės kastos bei labai neturtingi.

Pamokslaudamas, vieną kartą Jis atėjo į Ramačandros Khano kaimą, to, kuris seniau buvo siuntęs prositutę Šrilai Haridasai Thakurai ir kuris visada buvo priešiškas Čaitanjai Mahaprabhu ir bhakti. Ramačandra Khanas negalėjo suprasti Haridaso Thakuros didybės ir stebėjosi: “Nors ir esu valstijos karalius, niekas manęs negerbia. Vietoj to, jie gerbia Haridasą Thakurą, nors jis yra musulmonas.” Jis padarė sunkių nusižengimų prieš Haridasą Thakurą, ir dabar Nitjananda Prabhu norėjo jį išvaduoti nuo jo nuodėmingo kūno.
Nitjananda Prabhu nuėjo į Ramačandros Khano kaimą naktį, kartu su šimtais Savo bhaktų. Kadangi buvo naktis, Jis paprašė Ramačandros Khano tarno perduoti Khanui: “Norime ilsėtis tavo Durga Mandapoje”. Išgirdęs tai Ramačandra Khanas įsakė tarnui pasakyti Nitjanandai Prabhu, kad nėra vietos Jam šventykloje, bet Jis ir Jo mokiniai gali eiti į gošalą (karvių pastogę) ir būti toje labai šventoje vietoje. Vėl jis padarė įžeidimą.

Nitjananda Prabhu pradėjo labai garsiai juoktis, ir juokdamasis pasakė karaliaus tarnui, “Tikrai jūsų vieta nėra Man pakankamai tyra. Karvių pastogė yra geresnė. Pasakyk karaliui: “Daugybė musulmonų generolų ir kareivių ateis į tavo namus. Jie sunaikins tave, visą tavo šeimą, karves ir viską, ką tu turi; taip pat jie čia valgys mėsą. Neturi vietos Man, bet turėsi padaryti vietos jiems”. Tai pasakęs, Jis išėjo iš kaimo ir nuėjo į kitą.

Kitą dieną atėjo daug musulmonų kareivių, nužudė karaliaus šeimą, paskerdė karves ir virė ten iš jų valgį, o po to padegė visą kaimą. Tie, kas buvo to karaliaus malonėje, buvo sunaikinti, tokiu būdu, tai, ką pasakė Nitjananda Prabhu, išsipildė.

Yra daug žaidimų, bet aš paliečiu tik kai kuriuos.

akrodha paramananda nityananda raya
abhimana sunya nitai nagare bedaya

["Kilnusis Nitjananda Prabhu niekada nepyksta, nes Jis yra aukščiausios transcendentinės palaimos personifikacija. Be jokio klaidingo ego, Nitai klajoja po miestą" (Ločana dasa Thakuros dainos "Akrodha Paramananda" 1 posmas)]

Reikšmė labai svarbi. Akrodha reiškia “nepiktas”. Turėtume bandyti atsisakyti pykčio, kuris yra visokio blogio šaknys. Netgi jeigu yra priežastis pykti, neturėtume būti pikti. Mums tai sako Nitjananda Prabhu, pro šios dainos terpę. Jis sako – “turėtumėte būti kaip Aš”. Kai Džagai ir Madhai Jį sužeidė ir Nitjananda Prabhu kraujavo, Jis meldėsi Mahaprabhu, “Šioje inkarnacijoje turėtum atleisti jiems, ir duoti krišna-premą”. Tokiu būdu, Nitjanandos Prabhu prašymu, Šri Čaitanja Mahaprabhu davė broliams Džagai ir Madhai krišna-premą.

Mahaprabhu ir visi mūsų Gosvamiai pasakė mums, kad netgi jeigu yra priežastis būti piktiems, neturėtume būti pikti. Turėtume kontroliuoti savo pyktį. Tačiau, jeigu yra reikalas, jeigu kažkas kritikuoja asmens Gurudevą, ar kurį tyrą bhaktą, ar Krišną, Mahaprabhu, ar Nitjanandą Prabhu, tada galime panaudoti savo pyktį. Tuo momentu turėtume būti kaip Hanumanas, kuris sudegino visą Lanką iki pelenų.

Šri Vrindavana Dasa Thakura pareiškė: “ “Ati parihare jei papi nindakara tabe / lati marun tera sirera upare.” Nebandyk nepaklusti ar negerbti Nitjanandos Prabhu. Jeigu tai darysi, suduosiu per galvą” Tik aukščiausioje bhakti stadijoje leidžiama būti piktam. Turėtumėte kontroliuoti savo pyktį, o  ne būti jo kontroliuojamiems. Jeigu esate kontroliuojami pykčio, būsite sunaikinti.

kama esa krodha esa
rajo-guna-samudbhavah
mahasano maha-papma
viddhy enam iha vairinam

[Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: O Ardžiuna, tai tik geismas, gimęs iš materialios aistros veikimo būdo, o vėliau pavirtęs į įniršį. Šiame pasaulyje jis yra visa ryjantis nuodėmingas priešas"]

Tie, kas turi pasaulietinių troškimų dėl padėties ir t.t., ir turi šiuo atžvilgiu klaidingą ego, praras viską. Jeigu negali kontroliuoti savo proto,  taip pat gali ir nepaklusti savo Guru, ir netgi gali jį atmesti. Tai todėl Viešpats Šri Krišna pasakė mums nebūti piktiems. Laikykite pykčio pirštą maldos karolių maišelio išorėje. Nenaudokite šio piršto (smiliaus) kartodami, kadangi jis žymi pyktį. Jis sako, “Nubausiu tave! Nušausiu tave! Negi nežinai kas aš toks?! Aš sulaužysiu tau kojas!” Būkite atsargūs.

adhama patita jivera dvare dvare gyia
hari-nama maha-mantra dicchena bilaiya

["Eidamas nuo durų prie durų, į labiausiai puolusių ir apgailėtinų sielų namus, Jis dalija harinama maha-mantrą" ("Akrodha Paramananda" 2 posmas)]

Pasiėmęs krišna-premos potvynį, Nitjananda Prabhu ėjo nuo durų prie durų, norėdamas suteikti tą meilę ir švelnumą.

Gaura-Nitjananda Prabhu ki džaja!

Gaura Premanande.

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.

“madhava-tithi, bhakti-džanani, jatane palana kori, Krišna-vasati, vasati boli’, parama adare vori”

["Aš labai rūpestingai laikausi šventų dienų, tokių kaip Ekadašis ir Džanmastamis, kadangi jos yra bhakti motina. Krišna gyvena šiose tithi, taigi, gerbdami jas, lengvai galime pasiekti Jį. Giliai gerbiant Krišnos lila-sthanas (žaidimų vietas), jos suteiks man savo palaiminimus". (Šrilos Bhaktivinodos Thakuros dainos "Šudha-Bhakata" 2 posmas)]

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas: Kas yra Madhava-tithi?

Bhakta: Ekadašis.

Šrila Bhaktivedanta Narajana Maharadžas: Kodėl Džanmastamis nevadinamas Madhava-tithi? Kodėl taip nevadinamos ir Gaura-tithi bei kitos dienos?

Dėl Krišnos, Ekadašis yra netgi viršesnis negu Džanmastamis. Visų džyvų gerovei, Krišna Pats tapo Madhava-tithi diena. Jis galvojo, “Visi Mane užmiršta, ir kenčia šiame pasaulyje. Kaip galiu juos atvesti į Goloką? Kadangi jie tokie puolę ir bejėgiai, jiems nėra galimybių” Todėl Jis tapo Ekadaši-tithi. Ekadaši-tithi yra lyg laiko tarpas. Kaip jis tapo šiuo tithi? Visas transcendentinis laikas yra Pats Krišna, todėl šis transcendentinis laiko tarpas irgi yra Jisai. Tačiau, Ekadaši-tithi nėra vien tik laikas. Pavyzdžiui, Šrimati Radhika yra Krišnos manifestacija. Ji atsirado iš kairės Jo kūno pusės ir tapo Radhika. Panašiai, Pats Kišna tapo Ekadašiu, todėl ir “madhava-tithi, bhakti-džanani” (madhava-tithi yra bhakti gimimo šaltinis). Jeigu kas nors laikosi Ekadašio, bhakti ateis pas jį. Ir atvirkščiai, jeigu kas nors nesilaiko Ekadašio, niekada nepasieks tos retos būsenos.

Ištisai gerti sultis, lasius (parduodamus indiškose parduotuvėse) ir pieną, bei kilogramais valgyti mango ir kitus vaisius per visą dieną, imituojant Ekadašio laikymąsi, nėra Ekadašis. Valgykite tik tiek, kiek reikia gyvybei palaikyti, kad galėtumėte lengvai kartoti.

Tokiu būdu, Krišna tapo Ekadaši-tithi. Jis nori išvaduoti iš šio pasaulio tuos, kurie laikosi Ekadašio, ir nori atvesti juos prie jų tarnysčių Golokoje.

“Madhava-tithi, bhakti džanani, jatane palana kori.” Jatane reiškia rūpestingai. Negali būti kalbos apie Ekadašio ignoravimą. Turėsite tarnauti Ekadašiui kaip Krišnai. Lygiai taip, kaip mūsų mokinių sekos guru (mokytojai) laikėsi Ekadašio, mes taip pat turėtume stengtis tai daryti.

“Krišna-vasati, vasati boli, parama adare bori”. Krišna-vasati, vasati boli. Kur tik yra Ekadašis, ten yra Krišna. Krišna visada yra ten, kur yra Ekadaši devi, nes Ekadašis yra Pats Krišna. Parama adare vori. Turėtume laikytis Ekadašio su tokia pagarba ir aukštinimu, kad dėl tokio laikymosi bhakti iš karto ateitų.

“gaura amara, dže-saba sthane, koralo bhramana range, se-saba stahana, heribo ami, pranaji-bhakata-sange”

["Pranaji (artimų, mylimų) bhaktų draugijoje eisiu į visas vietas, kurias džiaugsmingai lankė Mahaprabhu" (Šudha-Bhakata, 3 posmas)]

Ką turėtume daryti tą dieną? Šri Čaitanja Mahaprabhu vaikščiojo ir šoko visose devyniose Navadvipos salose. Jis nuėjo į Pani-hatį ir Šantipurą, pakeliui aplankė daugybę kitų vietų. Tada ėjo į Purį, o iš Purio ėjo į Vrindavaną. Pakeliui į Vrindavaną, aplankė Džarikandą, Kašį, Varanasį, ir Prajagą, o eidamas atgal, nukeliavo į dar daugiau vietų. Pranaji-bhakata-sange. Eisiu į tas vietas kartu su “pranaji-bhakata“, tais, kurie turi aukšto lygio meilę ir prieraišumą Krišnai ir Mahaprabhu, ir klausinėsiu jų, “Kokia čia vieta? Ką Čaitanja Mahaprabhu veikė čia?”

“mridanga vadja, sunite mana, avasara sada jače, gaura-vihita, kirtana šuni, anande hridoja nače.”

[Mano protas visada nerimsta išgirsti mridangos grojimą.  Kai girdžiu kirtaną, apibūdinančią Mahaprabhu, mano širdis šoka džiaugsme. (Šudha-Bhakata, 4 posmas) ]

Kai girdėsiu “dik dik tan” mridangos garsus, šoksiu visiškai įsijautęs. Kada gi ateis tas laikas, kai kartu su gaura-bhaktomis, krišna-bhaktomis, aš šoksiu pagal mridangų ir karatalų garsus? Kada seksiu paskui Šrivasą Panditą ir jo brolius jo kirtana-rasa-mandaloje?

“Gaura-vihita, kirtana suni.” Čaitanja Mahaprabhu mėgo labai garsias ir saldžias Rajos Ramanandos ir Svarupos Damodaros kirtanas, o taip pat Narotama dasos Thakuro, Šjamananados Prabhu, Šrinivasos Ačarijos, Govindos dasos, Šrilos Bhaktivinodos Thakuros ir kitų, tokių kaip jie tyrų bhaktų, kirtanas. Kai išgirstu jų kirtanas mano širdis šoka džiaugsme.

“jugala-mūrti, dekhija mora, parama-ananda hoje, prasada-seva, korite hoja, sakala prapanča džaja”

[Pamatęs Jugala-kišoros Dievybių pavidalus, jaučiu aukščiausią palaimą. Jų prasada suteikia jėgos nugalėti penkis elementus. 5 posmas ]
“Jugala mūrti dekhija mora.” Kai matau bhaktas, greitai prisipildau džiaugsmo. Prasada-seva. Neturėtume valgyti ir bėgioti, galvodami kaip beždžionės, “o, turiu priimti prasadą prieš jiems ateinant; kitaip jie pasidalys jį”. Toks mąstymas nėra bhakti. Prasada-seva. Turėtume tarnauti prasadui. Nama-seva, vaišnava-seva, Thakura-seva. Turėtume tarnauti šventam vardui, vaišnavams ir Thakurdži. Sakala prapanča džaja. Prasada-sevos dėka tapsiu pergalingas prapančos, materialios egzistencijos, atžvilgiu ir visi mano materialūs norai lengvai dings.

“dže-dina grihe, bhadžana dekhi, grihete goloka bhaja / čarana-sidhu, dekhija ganga, sukha sa sima paja”

[Mano namai pavirsta į Goloką Vrindavaną, kai matau juose atliekamą Radha-Krišnos garbinimą. Kai pagerbiu Šri Bhagavano čaranamritą, ir žiūriu į Gangą, mano laimei nėra ribų. 6 posmas ]

Bhadžana dekhi. Tai yra bhadžana. Grihete goloka bhaja. Dabar Goloka atėjo čia. Kur yra Thakurdži ir kirtana, ta vieta yra Goloka. Turėtume stengtis padaryti visas vietas lyg Goloką Vrindavaną. “Čarana-sidhu, dekhija ganga, sukha na sima paja.” Kaip ir Ekadašis, Ganga yra krišna-prija, ji ateina iš vandens, srūvančio pro Krišnos pėdas. Ji visada tyra ir padaro visus kitus tyrais. Kai pamatau Gangą, patiriu beribę laimę; net negaliu apibūdinti kokia laimė kyla dėl to. Ypač, kai einu į Navadvipą ir matau ghatą, kurioje maudydavosi Čaitanja Mahaprabhu, ghatą, kurioje Jis nugalėjo Kešavą Kašmiri, ir ghatą, kurioje Jis įšoko į Gangą ir naktį šaukė, “O Krišna, O Krišna”, perplaukė į kitą pusę ir priėmė atsižadėjimo statusą, tiek daug nuotaikų įžengia į mano širdį.

“tulasi dekhi, džuraja prana, madhava-tošani džani, gaura-prija, šāka-sevane, dživana sarthaka mani”

[Kai matau tulasi, mano širdis darosi vėsi ir minkšta, todėl, kad žinau, kad ji džiugina Madhavą. Šāka yra labai miela Mahaprabhu, taigi, kai ją pagerbiu, laikau savo gyvenimą sėkmingu]

“Tulasi dekhi, džuraja prana”. Nėra atitinkančio angliško žodžio paaiškinti džuraja-prana. Tulasi devi visada tarnauja Madhavai. Kai matau Tulasi devi, mano širdis darosi vėsi. Visi materialūs norai dingsta, ir širdis darosi vėsi, nes atsimenu Krišną, Mahaprabhu ir Jo bendriją. “Madhava-tošani džani. Gaura prija, šāka-sevane.”  Gaura-prija šāka. Panaši į špinatus daržovė, šāka, yra labai miela Mahaprabhu, labiau nei kokie nors skanūs valgiai.

“bhakativinoda, krsna-bhadžane, anukula paja džaha prati-divase, parama-sukhe, svikara koroje taha”

Bhaktivinoda galvoja, kad kai dalykai palankūs bhakti, jis juos visus gerbia su dideliu tikėjimu, ir greitai atmeta tuos dalykus, kurie yra nepalankūs. O Madhava tithi ir Ekadaši, būkite mums maloningi.

Gaura Premanande

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.

Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo paskaita Bedžeryje, Kalifornijoje, 2006-06-13

Aš džiaugiuosi, kad susirinkote pasiklausyti hari-kathos. Visą šią hari-katha saugokite savo širdyse amžinai.

Samadhi-granthą Šrimad Bhagavatam apreiškė Šrila Vjasadeva. (Grantha reiškia šventraštį. Šrimad Bhagavatam yra vadinama samadhi-grantha, nes Šrila Vjasadeva gilios meditacijos (samadhi) į Šri Krišną dėka suvokė visas tiesas ir tuomet visa tai užrašė).

Jei kas nors klausosi Šrimad Bhagavatam su tvirtu tikėjimu ir didele pagarba, Šri Krišna bus patenkintas tuo žmogumi ir suteiks jam bhakti (atsidavimą). Toks Viešpačiui atsidavęs žmogus daugiau nebepatirs sielvarto, iliuzijos ar baimės. Jis amžiams perkirs gimimų ir mirčių ciklą. Dėl šios priežasties Šrila Vjasadeva maloningai apreiškė Šrimad Bhagavatam mums.

Dešimtoje Šrimad Bhagavatam giesmėje aprašomi trijų rūšių Šri Krišnos žygiai: balja-lila (pirmųjų gimimo metų žygiai), kaumara-lila (vaikystės žygiai) ir kišora-lila (žygiai jaunystėje). Balja-lilose Krišna išvadavo demonus Putaną, Trinavartą, Šakatasurą ir kitus. Tai yra labai įdomios istorijos (hari-katha). Nors Šri Krišna, Aukščiausias Viešpats, yra labai galingas, kupinas šešių vertenybių, begalinis ir visur esantis, vis dėlto Motina Jašoda sugebėjo surišti Jį savo meile ir išbarė, priversdama Aukščiausią Viešpatį verkti vėl ir vėl. Šitai yra labai nuostabu.

Po to Šri Krišna su šeima patraukė į Vrindavaną, kur Jis išvadavo demonus Dhenukasurą, Vatsasurą, Aghasurą, Bakasurą, Šankačudą, Kešį, Vjomasurą ir tiek daug kitų. Kodėl?

yada yada hi dharmasya

glanir bhavati bharata

abhyutthanam adharmasya

tadatmanam srjamy aham

„Kada tik ir kur tiktai pradeda nykti religinė praktika, o Bharatos aini, ir įsivyrauja bedieviškumas – tuomet Aš nužengiu Pats. (Bhagavad-gita 4.7)“

Krišna atėjo įtvirtinti religinių principų ir išvaduoti demonų. Šie demonai buvo našta Žemei, o Krišna tą naštą pašalino. Nuvykęs į Mathurą nugalėjo Kamsą, Čaraną, Muštiką ir kitus į juos panašius demonus. Jis įveikė Džarasandhą aštuoniolika kartų, nepaisant to, kad Džarasandha turėjo tiek daug akšauhinių (viena karių falanga, kurią sudaro 21,870 kovos vežimų, 21,870 dramblių, 109,650 pėstininkų ir 65,600 raitelių yra vadinama akšauhini) – daugiau karių negu Mahabharatos mūšyje – ir taip išnyko didžiulė Žemės pečius slėgusi našta. Tuomet Mučukundos padedamas Krišna nužudė Kaljavaną. Aukščiausias Viešpats Šri Krišna yra labai galingas, tačiau Jis Pats negalėjo užmušti didžiojo demono Džarasandhos: šis turėjo palaiminimą, kad niekas iš Jadu dinastijos negalėtų jo įveikti. Todėl Džarasandhą Krišna nužudė Bhimos rankomis.

Kai Mahabharatos mūšyje buvo sunaikinta aštuoniolika akšauhinių kariuomenės, Žemės našta žymiai palengvėjo. Po to Viešpats Krišna nukovė Rukmą, Šišupalą, Dantavakrą ir Pundarika Vasudevą. Pundarika Vasudeva, pamėgdžiodamas Vasudeva Krišną, buvo pasigaminęs dvi dirbtines rankas. Su savimi nešiojosi kai kurias parafernalijas ir todėl išrėžė Krišnai: „O Krišna, neapgaudinėk kitų. Tai aš esu Vasudeva Krišna. Jeigu nori mesti iššūkį mano žodžiams, būk pasiruošęs kautis“. Juokdamasis Krišna atsakė: „O, tu tikrų tikriausias Vasudeva Krišna.“ Tuomet Krišna nukovė jį ir jo sąjungininką Kašio valdovą, kuris taip pat buvo demonas.

Po to Krišna susimąstė: „Bet visgi dar yra Jadu dinastija, ir toji Jadu dinastija labai galinga. Jei aš pasikelsiu į Goloka Vrindavaną, šios mūsų dinastijos nariai gali sukelti daugybę problemų – jie taipogi gali tapti našta Žemei. Kaip galėčiau juos pašalinti?“ Tuomet Krišna sukurstė jogų ir tokių rišių kaip Durvasa širdis.

Pamiršau paminėti, kad po rasa-lilos Viešpats Šri Krišna nuvyko į Dvaraką ir vedė ten aštuonias garsias karalienes, tarp kurių buvo Rukmini ir Satjabhama, o taip pat vedė 16,000 princesių. Jis išvadavo daug valdovų iš Narakasuros kalėjimo. Narakasura ketino vesti tas princeses, tačiau Krišna nužudė jį ir vedė jas Pats – taip visos princesės tapo Jo karalienėmis Dvarakoje. Tuomet Krišna susimąstė apie maldą, kurią buvo girdėjęs iš Brahmos ir Šankaros: „Tu atėjai į šį pasaulį dėl tam tikros priežasties ir dabar jau viską įvykdei. Todėl prašome Tavęs grįžti į Goloka Vrindavaną. Taip pat mes meldžiame, kad pakeliui užsuktumei į brahma-loką.“ Krišna priėmė jų maldą – štai dėl ko Jis įkvėpė Durvasą ištarti prakeikimą.

Prakeiksmo priežastimi tapo toks įvykis: Šri Krišnos sūnus Samba buvo labai dailus. Jauni Jadu dinastijos princai išpuošė jį tarsi gražią merginą ir po sariu kažką pakišo, kad atrodytų lyg nėščias. Tuomet Samba kartu su princais nuėjo pas Naradą, Durvasą bei rišius, kuriems vienas iš princų tarė: „O, ši mergina be galo drovi ir nedrįsta pati jūsų paklausti. Ji nori žinoti, kas gims iš jos įsčių: sūnus ar dukra?“

Berniukams pasiteiravus to tris kartus, Durvasa supykęs pareiškė: „Nebus nei sūnaus, nei dukters – pasirodys tik kuoka, ir ja bus sunaikinta visa Jadu giminė!“

Apimti baimės, princai apie šį įvykį Krišnai nieko nesakė; prasitarė tik Ugrasenai. Tačiau Krišna žinojo, kas įvyko, ir suprato, kad greitu laiku atsitiks daug nepalankių dalykų. Jis matė tokius blogą lemiančius ženklus kaip iš dangaus lyjantis kraujas, siautėjantys vėjai ir verkiantys drambliai bei šunys.

Tuomet Jis pasakė Jadu dinastijos vyresniesiems: „Mes regime bloga lemiančius ženklus, todėl privalome keliauti į Prabhasa-tirthą ir neutralizuoti nuodėmingus atoveiksmius.“

Krišna ir Jo šeimos nariai nuvyko į Prabhasa-tirthą ir paaukojo daugybę aukų, kad patenkintų brahmanus. Jie pradėjo ugnies aukojimo ritualus, kurių metu jaunieji Jadu dinastijos palikuonys apsvaigo, išgėrę panašaus į ryžių vyną gėrimo. Tuomet jie susikovė tarpusavyje. Sulūžus ginklams čiupo aštrias ir kietas kaip perkūno trenksmas bambuko lazdas – kovojo tol, kol visi išsižudė.

Kodėl šitap atsitiko? Krišna norėjo keliauti į Goloka Vrindavaną ir troško, kad Jo bendražygiai taip pat grįžtų į savo buveines (planetas). Todėl ir sukūrė kažką panašaus į magijos pasirodymą. Veikiant jogamajos galiai atrodė, jog Krišnos bendražygiai nužudė vienas kitą, tačiau buvo ne taip. Tie, kurie buvo atvykę iš Goloka Vrindavanos, Vaikunthos bei rojaus planetų, tiesiog sugrįžo į savo buveines. Grįžo ir karalienės su kitais Jadu dinastijos nariais. Buvo manoma, kad jos sudegė kartu su savo vyrais sati ritualo metu, tačiau buvo ne taip.

Savo komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakuras yra aprašęs istoriją apie burtininką ir jo šeimą. Tas burtininkas surengė magijos pasirodymą valdovui ir jo svitai. Burtininko žmona užlipo ant aukštai pakabintos virvės ir, nešina vandens ąsočiais, pradėjo ant virvės šokti. Karalius su karaliene vaidinimu liko patenkinti ir davė burtininko žmonai labai vertingą vėrinį. Dėl to vėrinio susikovė du jauni burtininko sūnūs. Motina paliko vėrinį jiems ir šiedu tęsė grumtynes. Berniukai buvo vienodai stiprūs. Bekovodami jie išsitraukė kardus ir nukirto vienas kitam galvas. Jų tėvas sušuko: „Ak, mano sūnūs žuvo!“ Tą pat akimirką pribėgo berniukų motina ir iš sielvarto tuoj pat nusikirto sau galvą. Be galo susikrimtęs, jos vyras pasielgė lygiai taip pat.

Karalius ir karalienė labai nuliūdo. Atlikę laidotuvių ritualus jie grįžo į rūmus. O kitą rytą gavo tokį laišką: „Maharadžai (didysis valdove), apdovanojai mus už šokį ant virvės, tačiau nedavei jokios dovanos už antrąjį mūsų pasirodymą. Mes nežuvome ir dabar laukiame atlygio. Ak, jei netikite, patys galite atvykti ir įsitikinti, kad esame gyvi.“ Pradžiuginti šios žinios, karalius ir karalienė su savo palyda bei girliandomis nuvyko į burtininko namus – ten išvydo visus burtininko šeimos narius, laukiančius jų atvykstant bei pasiruošusius juos sutikti.

Viešpats Šri Krišna taip pat parodė daygybę stebuklų, nes Jis yra didžiausias burtininkas iš visų. Tokiu būdu visus Savo bendražygius paėmė atgal į rojaus planetas, Vaikunthą ir Goloka Vrindavaną.

Klausimas:

Sakėte, kad Krišnos giminaičiai išsižudė tarytum per magijos pasirodymą. Kodėl Krišna taip baiminosi, kad Jam pasitraukus iš šio pasaulio, tyri Jo palydovai sukels chaosą?

Šrila Narajana Maharadžas: Jadu dinastijos nariai Pradijumna ir Anirudha – Paties Šri Krišnos pasireiškimas bei Jo palydovai, tačiau kai kurie iš Jadu giminės buvo pusdieviai. Būtent jie ir galėjo pasielgti nederamai, todėl Krišnai teko juos nuo to apsaugoti.

Vertė Kaviraj das, redagavo Girivala dasi

Panašūs straipsniai

• Panašių straipsnių nėra.