Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘BV Narajana Maharadžas’

1964 metų sausio 29/30 dienomis buvo švenčiamos pirmosios Šri Indraprastha Gaudija Matho, įkurto Šri Šrimad Bhakti-šaranga Gosvamio Maharadžo [sėdi pačioje dešinėje - nuotr.], metinės. Šia proga susirinko daugybė religinių mokovų, vadovaujamų vyriausiojo Delio komisijos nario Šri Dharmaviradžio. Po jo trumpos kalbos šie sekantys tridandžiai sanjasiai kalbėjo hari-kathą: 1) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-saurabha Bhaktisara Maharadžas [sėdintis kairėje pusėje - nuotr.], 2) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Svamis Maharadžas [sėdi pačiame viduryje - nuotr.], 3) Tridandi Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas [kalba pačioje kairėje], 4) Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhakti-kamala Parvata Maharadžas, 5) Dr. Šri R.V. Joši M.A., Ph.D., Delete (Paryžius), 6) Dr. Šri Bhardvadža M.A., Ph.D. Šastri-puranačarija Vidjasagara.

Vaišnavų asamblėja Džansyje 1967 metais (Utar Pradešas, Indija)

Šią paskaitą sėkmę atnešančioje asamblėjoje skaitė Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas.

Indros ir Viročanos Istorija

Žodžiai “nitja dharma” (amžina religija) automatiškai nurodo neatskiriamą ir neišvengiamą šios nitja-dharmos objektą – tą, kuris ją atlieka. Taip yra dėl to, nes tarp dharmos ir dharmio (dharmi – tas, kuris atlieka dharmą) yra nenutrūkstamas ryšys. Kaip pavyzdį galima palyginti vandenį ir skystumą arba ugnį ir karštį. Prieš aptariant gyvosios esybės dharmą, yra būtina apmąstyti apie jos tattvą. Todėl pirma mes aptarsime “Aš” tattvą.

Čandogija Upanišada pasakoja istoriją apie Indrą ir Viročaną, iš kurios yra lengva suprasti sielos tattvą.

Satja-jugos pradžioje visa visata buvo padalinta i dvi stovyklas – pusdievių ir demonų. Demonams tuo metu vadovavo Karalius Viročana, o pusdievių lyderis buvo Devaradža Indra. Tarpusavyje jie varžėsi kas pasieks lygio sau neturinčią laimę ir mėgavimąsi. Dėl to nepakęsdami vieni kitų jie vieną dieną kreipėsi į Viešpatį Brahmą, visatos tėvą, ir paklausė jo, kaip jiems būtų galima išpildyti savo troškimus.

Pradžiapatis Brahma atsakė: “Viso pasaulio besimėgavimą, galintį visiškai patenkinti bet kokius norus, galima lengvai pasiekti suvokus savo sielą. Ši siela yra laisva nuo nuodėmės, senatvės, mirties, negandos, alkio ir troškimo, ir ji yra satja-karma ir satja-sankalpa – t.y. kiekviena šio asmens pastanga ir sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.”

Kad suvokti sielą, Indra kartu su Viročana pasiliko gyventi su Brahma ir 32 metus praktikavo celibatą. Tada jie prašė Pradžapačio Brahmos, kad šis paaiškintų sielą. Brahma pasakė: “Tas asmuo, kurį dabar jūs matote savo akimis (patys save), ir yra siela, ir ji yra bebaimė ir nemirtinga.”

Jie teiravosi toliau: “Ar siela yra matoma vandens atspindyje ar veidrodyje?”

Pradžapatis pripildė dvi puodynes vandens ir liepė jiems pasižiūrėti. “Ka jūs dabar matote?” paklausė jis.

Matydami savo atspindžius vandenyje, jie abu atsakė: “O Valdove, mes matome visą sielą kokia ji yra – nuo plaukų iki pat kojų pirštų nagų.” Brahma jiems liepė nusikirpti plaukus ir nagus bei pasipuošti visokiausiais ornamentais, ir tada pasakė vėl pasižiūrėti į puodynes. “Ką jūs matote dabar?”

Skaitykite toliau čia »

[Pabaiga] Šri Lalita-devė moko Šrimati Radhiką:

dhurte vrajendra-tanaye tanu susthu-vamyam
ma daksina bhava kalankini laghavaya
radhe giram srinu hitam iti siksayantim

“O Kalankini (nedoroji)! Radhe! Klausykis gero patarimo: Vradžendra-nandana yra labai klastingas ir gudrus (dhurta). Nerodyk Jam savo švelnios paklusimo nuotaikos (dakšina bhavos), bet kokiomis aplinkybėmis elkis priešingai.”

“O Radhika, nesielk tiesiai su šiuo suktu asmeniu. Jis didis apgavikas. Jei elgsies su Juo tiesiai, kaip kad Rukmini [Iš Paurnamasės gopės sužinojo, kad ankstesnės jugos metu Krišna buvo vedęs Rukminę], Tu nepajėgsi Jo kontroliuoti.”

Į tai Šrimati Radhika atsakė: “Dabar esu įpykusi, bet vos tik pamatau Krišną, visas pyktis akimirksniu išgaruoja. Ką man daryti? Nepajėgiu išlaikyti pykčio.”

Šri Gauranga Mahaprabhu davė Šri Džagadananda Panditui vardą “Kundalė Džagai”, tai reiškia “mėgstantis ginčytis Džagajus”. Džagadananda Panditas rašo: “Nukeliavau į Vrindavaną, nesiliaudamas verkti, nes Gauranga liepė man: “Eik ten ir sugrįšk.” Esu iš prigimties linkęs ginčytis, tad Vrindavane netrukus susiginčijau su Šrila Sanatana Gosvamiu. Kai šis pasiteiravo manęs, kodėl atvykau į Vrindavaną, paaiškinau, kad Šri Gaura žino, jog negaliu be Jo gyventi, nors ir nuolatos pykstuosi su Juo. Vis dėlto liepė man išvykti iš Džaganatha Purio (Nilačalos). Jis mato, kaip nesiliauju verkęs dėl Jo, kaip negaliu Jo užmiršti, kartodamas: “Gaura, Gaura.” Dabar Jis Nilačaloje, kur mėgaujasi mano išsiskyrimo nuotaika.”

“Gerai, kad mano sielvartas suteikia Jam malonumo. Tekenčiu aš amžinas negandas, nes pradžiuginęs Jį, patiriu neapsakomą džiaugsmą. Dieną naktį raudu, išsiskyrimo kančioje nuo savojo Viešpaties, o manasis Viešpats Gaura tik šypsosi, žvelgdamas į ašarotą mano veidą. Esu čia, nes Gauranga mane apkvailino. Jis su manimi juokauja. Mano mylimas Viešpats Gaura žino apie mane viską, tačiau pasiuntė mane į Vrindavaną, o pats iš labai toli žiūrėdamas linksminasi.”

“Taip aš nė akimirkai neužmirštu Jo lotoso pėdų. Čia, Vrindavane, jaučiuosi tarsi Šrimati Radhika. Kaip Ji kentė nepakeliamą išsiskyrimą nuo Krišnos, taip ir aš, būdamas toli nuo Mahaprabhu, be perstojo raudu. O Mahaprabhu tuo tarpu juokiasi, galvodamas: “Sakiau jam neišeiti, bet jis nepaklausė ir štai dabar miršta išsiskyrime nuo manęs.” Tiek to, tegul Jis džiaugiasi, net jei dėl to man tenka skaudžiai kentėti.”

Šri Krišna sako: “Mano fleitos giesmė nektariška, bet išgirdęs saldžius Šrimati Radhikos žodžius, pamirštu groti ja. Radhos žodžiai saldesni už Mano fleitos muziką.” Gauranga Mahaprabhu – tai tas pats Krišna. Jis tikras apgavikas, apsimetęs sanjasiu – vien dėl drabužių jis atrodo kaip sanjasis.

Džagadananda sako: “Iš Navadvipos atnešiau Gaurangai čandanos (sandalmedžio pastos) galvai įtrinti, o Jis liepė atiduoti visa tai Viešpačiui Džaganathui – aliejinėms lempoms įžiebti Jo šventykloje! Sudaužiau atneštą indą ir užsirakinau savo kambaryje trims dienoms, kol Mahaprabhu neatėjo nuraminti mano pykčio.”

[Tęsinys] Džagadananda Panditas sako: “Pasirinkite – ar būti užsiėmus transcendentine atsidavimo tarnyste Šri Čaitanjai Mahaprabhu, ar priimti pasaulietinės veiklos prieglobstį ir tarnauti šeimai, draugams bei visuomenei. Neįmanoma vienu metu kultyvuoti abu šiuos dalykus. Nuolankiai perspėju – jei neišvystysite vienakryptiškumo atsidavimo tarnystei atlikti, tuomet savo noru atsidursite apgailėtinoje padėtyje – tarsi bandytumėte persikelti per upę, kojas įstatę į dvi skirtingas valtis. Srovė neša jas tai šen, tai ten, ir plėšia jus pusiau.

Patvinusi upė pilna pavojingų sūkurių, atsidūrę joje pasinersit labai giliai ir nebepajėgsit išsikapanoti. Jūs nuskęsit. Prema taip pat yra vivarta (kaip tie sūkuriai). Ji nėra tiesi, be to, labai pavojinga – tarsi gyvatė. Kol gyvatės gyvos – jos būtinai lenktos ir šliaužia vinguriuodamos. O išsitiesina tik numirusios.

Lygiai taip pat ir prema yra netiesi, Šri Krišnos protas yra netiesus, Šrimati Radhikos protas – dar labiau netiesus, o Krišnos mama – labiausiai netiesi. Krišnos Vradža lenkta, Jo Jamunos upė – lenkta, Jo žvilgsniai akių kampučiais lenkti, Jo gopės visos yra lenktos, tiesą sakant, viskas, kas susiję su Krišna yra lenkta. Tokia yra tikroji premos prigimtis. Taigi nesiekite premos – nes patys tapsite lenkti. Laikykitės nuo jos kuo toliau.

Norėdamas paaiškinti šios premos “lenktą” prigimtį, Džagadananda rašo: “Mano protas ir širdis, apimti šios meilės, šoka tarsi įtraukti sūkurio. Nesiliauju ginčijęsis su Sačinandana Gaurahari.” Kitaip tariant, jo meilė išreikšta netiesiogiai, aplinkiniu būdu.

Kartą Džagadananda užtiko Gaurangą, miegantį tiesiai ant kietos žemės. Norėdamas suteikti Jam patogumo, iš sausų bananmedžio lapų pagamino labai minkštą gultą, apdengė senu drabužiu ir liepė Govindai nunešti jį Gaurangai Mahaprabhu. Šis, pamatęs dovaną, išmetė ją lauk, pareikšdamas: “Nenoriu to. Man ir taip gerai.” Sužinojęs apie tokį poelgį, Džagadananda Panditas labai užpyko ir paniuro. Jis nuolat paniręs į prema-kala, meilės persmelktus ginčus su Šri Gauranga, lygiai taip pat, kaip Šrimati Radhika iš meilės ginčijasi su Krišna.

[Tęsinys] Dar Džagadananda sako, kad turime kartoti šventą Viešpaties Gaurangos vardą, nes Jis yra visagalis. Jo varde tobulai telpa visų pusdievių ir deivių vardai, o taip pat Višnu-tattvos Viešpaties dalelyčių vardai. Toliau jis sako, kad išlikdamas vienakrypčiu, žmogus turėtų kartoti vardus ir atsiminti Šri Gaurangą. Tada jo gaura-bhakti bus automatiškai perduota Krišnai – nereikia stengtis to daryti dirbtinai. Kai dasya-bhakti, tarnystės nuotaika Šri Čaitanjai Mahaprabhu subręsta, tuomet žmogaus turima bhakti savaime ir natūraliai pavirsta į Vradža-bhavą.

Džagadananda Panditas rašo: ” Šri Čaitanja mokė mus giedoti: Hare Krsna Hare Krsna Krsna Krsna Hare Hare Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare. Jis liepė mums kartoti: “Krišna”. Vis dėlto, turime šlovinti ir Gaurą bei Nityanandą. Jie nekreipia jokio dėmesio į įžeidimus, kuriuos padarome kartodami Jų vardus, tuo tarpu kartojant Šri Krišnos vardus užsiskaito įvairūs įžeidimai.”

Gyvenimo pabaigoje Šrila Gaura-kišora dasa Babadži Maharadžas ir Šrila Džaganatha dasa Babadži Maharadžas paliko Vrindavaną ir visam laikui apsistojo Navadvipoje. Džaganatha dasa Babadži Maharaja pasakė: “Kai Krišna pavogė sviesto, Mama Jašoda išbarė Jį ir pririšo prie pietos – viso labo už saujelę sviesto! Taigi, netrokštu būti Vrindavanoje, Nandagaone ar Varšanoje. Žinome, kad kartą vaikystėje, Čaitanja Mahaprabhu sulaužė viską, kas pakliuvo po ranka Savo mamos Sači-matos namuose ir išmėtė, kur pakliuvo. O kitą kartą sudaužė mamos puodynes, išdrabstė visur ryžius ir prikrėtė kitokių šunybių. Kaip į tai reagavo Sači-mata? Ji niekuomet nesurišo Jo, nei grasino įkrėsti į kailį. Taigi, mes turėtume gyventi tik Navadvipoje.”

Šiame pasaulyje tik Šri Gauračandra yra Guru. Jis užslėptu būdu mokė Šrilą Raja Ramanandą, taip pat Šrilą Rūpa Gosvamį, Šrilą Sanatana Gosvamį, Šri Tapana Mišrą, Šri Sarvabhauma Bhatačarją, Prakasanandą Sarasvatį ir jo 60.000 pasekėjų, Šri Venkata Bhattą, Šrilą Gopal Bhatta Gosvamį, Šri Kešava Kašmirį, Šrilą Raghunathą dasa Gosvamį ir daugybę kitų asmenybių.

Ką reiškia”ku” ir “nati“? Visa, kas palanku mūsų bhakti, vadinama “su“, o kas nepalanku – “ku“. Bet kokie veiksmai, priešingi bhakti, yra “ku“, o nepalankūs bhakti – “na” – jų visų turime atsisakyti. Jei bandysi įtikti kam nors – žmonai, vyrui, vaikams ar dar kam nors – o tuo pat metu patenkinti ir Šri Čaitanja Mahaprabhu – tau nieko nepavyks.

Du kalavijai negali sutilpti vienose makštyse. Tad garbinki vien tik Gauračandrą savo prote.

Kai Udhava, atvykęs į Vrindavaną nurodė gopėms medituoti į Krišną, jos atsakė taip: “O Udhava, tavo protas išsišakojęs, o mūsų – vienakryptis. Tačiau dabar mūsų protai tapo tikrais nuliais. Kai Krišna išvyko į Mathurą ir Dvaraką, kartu su Juo iškeliavo ir mūsų protai. Dabar nebeturime savo protų – tad kaip mes galime medituoti?

Tridandisvami Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

[antroji dalis paskaitos apie Šrilos Džagadanandos knygą "Šri Prema-vivarta"]

Bedžeris, Kalifornija, 2008 m. birželio 17d.

[Pradžia] Šri Džagadananda Prabhu sako: “Brangieji broliai, jei trokštate bhakti, tuomet apsiginklavę vienakrypčiu tikėjimu stenkitės atlikti bhadžaną Gauračandrai (Šri Čaitanjai Mahaprabhu). Kiekvienas tesilenkia Jo lotoso pėdoms su nesvyruojančiu atsidavimu, o kartu teatmeta tokį pusdievių ir deivių garbinimą, kuomet jie laikomi esą tame pačiame lygmenyje, kaip Šri Gauračandra. Niekuomet nepamirškite, kad visi pusdieviai ir deivės yra Jo tarnai ir tarnaitės. Niekuomet neleiskite į protą prasiskverbti idėjai, kad Šri Krišna ir Šri Gauranga – skirtingos asmenybės. Tuo pat metu, nors Jie ir nesiskiria, bet Čaitanjos Mahaprabhu maloningumas žymiai pralenkia Krišnos: taip yra dėl to, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu asmenyje su Šri Krišnos malone yra susimaišiusi Šrimati Radhikos malonė.

“Būkite apšviesti dvasinės tiesos; jūsų dvasinis mokytojas yra Šri Čaitanjos Mahaprabhu ypatingos malonės gavėjas. Žinokite, kad jis yra Mahaprabhu palydovas ir kad tokie amžinieji palydovai yra Viešpaties transcendentinio kūno skirtingos galūnės.”

“O tie, kurie aršiai priešinasi Mahaprabhu dieviškajai padėčiai, kaip Aukščiausiajam Asmeniui, turėtų aiškiai suprasti, kad kiekviena iš sielų yra amžina Jo tarnaitė. Negarbinkite jokių pusdievių. Galite lenktis Šankarai (Viešpačiui Šyvai) – bet tik Gopišvaros pavidale, nesilenkite jam kaip Kailasos Šankarai. Melskitės jam taip: “O Gopišvara, prašau, dovanok man vradža-premą.”

Džagadananda Panditas toliau rašo, kad Šri Čaitanjos Mahaprabhu “priešai” Navadvipoje, pavyzdžiui, prauda brahmanai (vyresnieji brahmanai, kuriems mažasis Nitajus nedavė ramybės, taškydamas juos vandeniu ir taip “sugadindamas” jų meditaciją, dėl ko jie net ėjo skųstis Nitajaus tėvui) – iš tiesų jie tik didina rasą. Panašiai Vradžoje Džatila, Šrimati Radhikos uošvė, paskelbia: “Krišna nė kojos neįkels į mūsų namus.” Ji visokiais būdais stengiasi sutrukdyti Krišnos ir savo marčios susitikimui. Ji laiko Šrimati Radhiką “po spyna su raktu”. Kodėl? Nes Radhikos ir Krišnos jausmai dėl to tik sustiprės. Po ilgo išsiskyrimo, kai Jiedu susitiks, prema bus išaugusi neišmatuojamai. Tokiu būdu tos asmenybės mėgaujasi rasa.

Džagadananda Panditas įspėja, kad norint tobulėti bhakti kelyje, nevalia kritikuoti nė vieno žmogaus. Nesivelkite į beprasmę kritiką ir neieškokite trūkumų kituose. Net jei žmogus išties didelis niekšas, nekritikuokite jo. Kai ne-bhaktai užsiima gera ar bloga veikla, nekritikuokit ir nešlovinkit jų. Antraip jų materialiosios savybės pereis į jus pačius ir apniks jūsų esybes.”