Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘BV Narajana Maharadžas’

Kartą, labai seniai, Džhadū Mandaloje gyveno sena moteriškė, savo namuose turėjusi girnas.

Tuo akmeniu maldavo kitiems žmonėms grūdus ir taip galėjo pragyventi. Ji buvo Krišnos ekantika bhaktini, vienintelio Krišnos tarnaitė.

Maldama grūdus visuomet nuostabiu balsu dainuodavo puikiuosius Krišnos vardus,
o tuo tarpu girnos keldavo dudenantį garsą: gharr-gharr.

Vieną rytą per brahma-muhurtą, kai ji malė grūdus ir įsigilinusi dainavo saldžius Krišnos vardus, pasirodęs labai gražus ir jaunas tamsaus gymio berniukas užkėlė koją ant jos girnų. Skaitykite toliau čia »

Narayana Maharadžas: Kai guru duoda bhakti-lata-bidžą, sėkmingai atsidavimo tarnystei reikia dviejų dalykų: guru ir Vaišnavų malonės bei paties atsidavusiojo pastangų tarnauti savajam guru. Mokinys turi pilnai paklusti guru ir Vaišnavams. Jei kas yra tikras Vaišnavas ir tyras bhaktas, tai nebus jokio skirtumo tarp gurudevo ir to atsidavusiojo. Kita vertus, jei kas yra kitokios nuomonės nei gurudevas, galime rodyti jam šiek tiek pagarbos, bet turėtume sekti tiktai tikraisiais dikša ir šikša guru. Jie visi priklausys tai pačiai linijai. Tada nebus jokios painiavos.

Visų pirma, ten yra gurudevo ir Krišnos malonė. Jie davė bhakti-lata sėklą – troškimą tarnauti Krišnai. Galime būti priėmę dikšą, bet tuėtume pabandyti suvokti, kas yra tikra dikša. Reikalinga malonė, bet ir mes patys turime stengtis visada užimti protą tarnyste Krišnai, pilnai panaudodami visas savo jusles ir esatį. Turime žiūrėti, kad nė vienai sekundei mūsų protas niekur nenuklystų. Jei guru yra bona fide, bandykite vykdyti jo nurodymus, tokius kaip pirmame Upadešamritos, Pamokymo Nektaro posmelyje. Tokius posmelius reikia ne tik prisiminti, bet ir visiškai jais sekti. Jei to nedarote, tai paprasčiausiai save apgaudinėjate. Negalite apgauti guru, Vaišnavų ir Krišnos. Jei neseksite Upadešamrita, negalėsite sekti vidinėmis guru nuotaikomis. Jei sekate nuo pačios pradžios, nuo vaco vegam manasa krodha vegam, ir visomis kitomis šlokomis, tada iš tiesų galite sekti ir pelnyti guru malonę, kitaip – ne. Guru ir Krišna tą matys.

Pilną paskaitą skaitykite čia.

“Šis procesas pasakytas nedaugeliui; ne visiems. Manau, kad Šrilos Bhaktivinodo Thakuro nurodymai ypatingai reikalingi šiame amžiuje, nes jis ir Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Prabhupada yra dabartiniai ačarijai. Taigi bandykime skaityti jų knygas. Šrila Svamidžis niekad nesakė: „Neturėtumėt skaityti Šrilos Bhaktivinodo Thakuro knygų. Skaitykit tiktai mano knygas. Jose viskas yra, taigi jums nereikia skaityti nieko kito.“ Manau, kad jei Šrila Svami Maharadžas dabar būtų čia, jis turbūt išverstų likusią Šrimad Bhagavatam dešimtąją dalį, ir parašęs jai komentarus, taip pat parašytų komentarus daugybei kitų knygų – Brihad Bhagavatamritai, Bhakti Rasamrita Sindhu, ir Udžvala Nilamani. Ir manau, kad jis išverstų Šrilos Višvanathos Čakravarti Thakuro Ašta Kaliya Lila Padadi. Nors jis ir parašė viską, tiek daug dalykų dar parašytų. Jei Šrila Rupa Gosvamis vėl ateitų, ar jis sėdėtų neturėdamas ką veikti? Ką jis darytų? Būtų transe? Ar, būtų užsiėmęs daugybės knygų rašymu? Turit išgirsti tai. Ir jei jums pasiseks ir išsivystys godumas, tada bandykit sekti. Kitaip, tik atrodys, kad jūs atliekat šravanam, kirtanam, višnu smaranam, pada-sevanam, arčanam, vandanam, dasyam, sakyam, atma-nivedanam. Ir be šito bus tiek daug pasaulietinių reikalų. Atliksit tiek daug veiksmų, dharmos, ir laikysitės atokiai nuo adharmos.”"

Skaitykite pilną paskaitą apie ananya-bhakti štai čia.

(iš „The origin of Ratha Yatra“)

Turite žinoti, kad jei žmogus užsiims bhadžanu Radha-Kišna Jugalai ir tuo pat metu garbins Dvarakadišą ir Rukminę ar Satjabhamą, tuomet Šrimati Radhika tokį žmogų paliks. Ji tars jam taip:

– Eik pas Dvarakos karalienes.
Prieš pusantro šimto metų Indijoje, viename Vradža-mandalos kaimelyje, vadinamu Ranavadi, nutiko tokia istorija:

Tenai gyveno labai toli pažengęs bhakta, vardu Krišnadasas Babadži, visas aštuonias dienos praharas (periodus) atsimindavęs Radhos ir Krišnos amžinus žaidimus. Jis buvo taip pasinėręs į dvasinę praktiką, kad beveik visai užmiršo savo kūną, jutimus ir visa kita. Tačiau vieną dieną jam kilo troškimas aplankyti kokias nors piligrimines vietas. Skaitykite toliau čia »

(Paimta iš “The Origin of Ratha Yatra”)

Šrimati Radhika gali palikti tokį bhaktą, kuris lenkiasi Vradžos Radha-Krišnai, bet tuo pat metu atsimena Rukmini ir Satjabhamą bei siūlo joms pranamą ir arčaną. Turite žinoti šią tiesą. Šrila Rūpa Gosvamis ir Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras rašo, kad turime būti vienakrypčiai savo atsidavime gurudevai ir ištadevai (savo garbinamajai Dievybei). Galime pagerbti kiekvieną, taip pat ir medžius, vijoklius, gyvūnus ir Krišnai palankiai nusiteikusius bhaktus, ar net tuos, kurie priešiški Krišnai. Galite galvoti, jog Krišna yra visur ir visos gyvosios būtybės yra amžini Jo tarnai savo konstitucinėse dvasinėse formose. Tačiau jeigu žmogus priima iniciaciją rūpanugos linijoje ir stengiasi būti susitelkęs į vieną tikslą, o ypatingai – tapti Radhikos tarnaite, jis negali visų gerbti vienodai. Jis negali manyti, kad visi yra toje pačioje kategorijoje. Dvarakadiša-Krišna ir Vradžeša-Krišna nėra vienas ir tas pat. Jie nesiskiria, tačiau tuo pat metu Jie labai skiriasi.

Kai žmogus tik pradeda eiti bhakti keliu, nėra nieko blogo garbinti Džaganathą, Rukminę, Satjabhamą, Ramačandrą, Nrisimhadevą, Gaura-Nitai, ir tuo pat metu – Radha-Krišną. Tačiau taip elgtis negali labiau pažengęs madhyama-adhikaris, esantis Šri Čaitanjos Mahaprabhu linijoje. Skaitykite toliau čia »