Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘BV Narajana Maharadžas’

Gerbiami Harikathos skaitytojai,

Dandavat pranama. Visa šlovė Šri Šri Guru ir Gaurangai.

2010 m. gruodžio 29 d., 3.00 val., Šri Džaganath Puri dhamoje, mūsų mylimas Šrila Gurudevas nitja-lila pravišta om višnupada Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas paliko šio pasaulio sielų išorinio regėjimo sferą ir įėjo į maha-samadhį. Tuo pačiu jis įžengė į nišanta-lilą, Šri Šri Radhos-Krišnos ir Šri Šri Gaura-Gadadharos žaidimus,  vykstančius prieš aušrą. Kaip amžinas tos aukščiausios tyros bhakti srities gyventojas, per devyniasdešimt apreikšto savo buvimo šiame pasaulyje metų jis niekada nenustojo ten tarnavęs.

Naujienos apie Šrilos Gurudevo dieviškąjį išėjimą akimirksniu pasklido po visą pasaulį, ir tūkstančiai bhaktų, kurių širdys jo malone buvo ištirpdytos ir perkeistos, patyrė gilų skausmą, kuris gali būti jaučiamas tik dėl išsiskyrimo su tyru Vaišnavu. Išgirdę, kad jo samadhi ceremonija bus atliekama Šri Navadvipos dhamoje kitą rytą, tie, kurie galėjo, iš karto iškeliavo ten, lėktuvu, traukiniu, autobusu ar automobiliu, dalyvauti jo Viraha-Mahotsavoje, Išsiskyrimo Festivalyje, vykusiame Šri Kešavadži Gaudija Mathe. Atvyko maždaug du tūkstančiai bhaktų. Skaitykite toliau čia »

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas
Maskva, Rusija rugpjūčio 10, 2010

[Maskvoje tvyrojo neįprastas ir nenormalus rugpjūčio mėnesiui karštis. Kasdien oro temperatūra siekė daugiau nei 40 laipsnių pagal Celsijų, o juk paprastai šiuo metų laiku oro temperatūra siekdavo 20 ar 21 laipsnį. Oro temperatūra 5 valandą vakaro (tokiu laiku Šrila Gurudevas paprastai skaito paskaitas) buvo per aukšta Šrilai Gurudevui. Todėl festivalio organizatoriai nusprendė, kad Maskva 2010 Hari-kathos festivalis galės tęstis dalyvaujant Šrilai Narajanai Maharadžui, tik jei jis skaitys paskaitas 6 valandą ryto, kai yra vėsu. Tą vakarą, dėl nepalankių oro sąlygų, paros laiko ir savo sveikatos, Šrila Narajana Maharadžas kalbėjo 15 minučių, o tada grįžo į savo kambarį. Jis nurodė sanjasiams tęsti pasakojimą apie Šrimad-Bhagavatam dar valandą, nes jis pats taip darytų, jei dalyvautų paskaitoje. Tai yra tos puikios kalbos transkripcija, o jei norėtumėte pamatyti video įrašą, pereikite į čia.]

Šrilos Svamio Prabhupados išversta ir komentuota Šrimad Bhagavatam

Šrila Vjasadeva nebuvo paprastas žmogus. [Jis yra literatūrinis Dievo įsikūnijimas, Viešpaties Narajanos, kuris apreiškė visą senovinę Vedų literatūrą, įsikūnijimas.] Jis pirmasis sudarė Vedanta-sutrą, kurią aš ketinu publikuoti. Tačiau šio amžiaus žmonėms buvo labai sunku suprasti šiuos raštus, todėl jis parašė Mahabharatą ir daugybę Puranų. Be to, Mahabharatoje buvo aprašyti visi 18 Šri Bhagavad-gitos skyriai.

Tačiau jis vis dar nebuvo patenkintas, jis dejavo. Tuo tarpu į Vjasadevos ašramą atvyko jo guru Narada Rišis. Narada paklausė jo, “Ar tu patenkintas?”

Vjasadeva atsakė: “Ne, Gurudeve, aš esu nepatenkintas”. Narada pasakė, “Tu sudarei Vedanta-sutrą, penkiasdešimt šešias Puranas ir Mahabharatą, kurioje yra ir Bhagavad-gita. Kodėl gi tu nepatenkintas?”

Vjasadeva atsakė: “Aš nežinau, Gurudeve. Jūs galite man atsakyti: Jūs visažinis.”

Narada maloniai tarė: “Visose savo knygose tu paaiškinai tik dharmą (religiją), arthą (ekonominę plėtrą), kamą (juslių tenkinimą) ir mokšą (išsivadavimą). Visa tai yra niekai, niekas negali būti patenkintas jais.

“Ar tu aprašei Krišnos šlovę? Ar parašei, kad nors Jis ir yra Aukščiausiasis Viešpats, Mama Jašoda Jį surišo virve. Jis, kuris yra beribis, į aukštį ir žemyn, į dešinę ir į kairę, ir visur – Jis, Aukščiausiasis Viešpats, buvo surištas ir verkė. Jo verksmas nebuvo suvaidintas. Jis tikrai verkė ir galvojo, “kur aš eisiu, Jei Mano mama Manęs nemyli?” Skaitykite toliau čia »

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas

(Pabaiga) Neturėtumėte pasiduoti pykčiui ar ką nors kritikuoti. Jei jus užklumpa bėdos ar kankina daugybė problemų, priežastis esate jūs patys:

tat te ‘nukampam su-samiksamano bhunjana evatma-krtam vipakam
hrd-vag-vapurbhir vidadhan namas te jiveta yo mukti-pade sa daya-bhak

„Mano brangus Viešpatie, žmogus, kuris nuoširdžiai laukia, kol apdovanosi Jį bepriežastine malone, tuo tarpu kantriai kęsdamas savo paties nedorų poelgių pasekmes ir širdyje, žodžiais bei kūnu išreiškia Tau pagarbą, iš tiesų jau vertas būti išvaduotas, nes tai tapo teisėtu jo prašymu.“ (Š.B. 10.14.8)

Eva atma krtam. Ką žmogus yra padaręs praeityje, dabar sugrįžta atgal. Jei žmogus tampa tyru bhakta ir visų jo praeities veiksmų rezultatai išnyksta, kodėl jį turėtų ir toliau lankyti įvairios problemos? Jo taip vadinamos problemos – vien Krišnos malonės apraiška. Problemos jį ne pačios aplanko – jas atsiunčia Krišna. Pandavai maldavo baisių negandų, nes jų metu Krišna būtų kartu su jais. Krišna pasiutė jiems didelę nelaimę, kaip ir Draupadei, kai Dušasana bandė ją viešai išrengti, kaip ir Prahladai Maharadžui.

Kodėl Krišna sukėlė Prahladai tiek daug bėdų? Nes Krišna galvojo taip: „Tegul visas pasaulis sužino, kokie išaukštinti yra Mano bhaktos; kadangi jie nesirūpina savo pačių išsigelbėjimu, juos gelbėju Aš Pats.“ Skaitydami Šrimad-Bhagavatam sužinosite visas šias tiesas.

Dabar skaitykite Šrimad-Bhagavatam septintąjį skyrių – iki šeštos valandos vakaro, kuomet aš sugrįšiu, ir atliksime abhišekhą (maudymo ceremoniją) Nrsimhadevos dievybei. Taip pat jam pasiūlyti tegul būna paruošti gėlių žiedlapiai. Šiandieną pasninkausime kaip ir per Ekadašą, pasninką nutraukdami po Nrsimhadevos apsireiškimo (prieblandos metą). Jei atsiras norinčių pasninką nutraukti anksčiau, tegul valgo vien tik vaisius ir daržoves. Bet galima badauti ir iki kito ryto. Rytoj vėl pagarbinsime Nrsimhadevą, o tada priimsime prasadą.

Krišnos pėdos

(Pratęsimas) Judhištira Maharadžas su nuostaba galvojo, kodėl rišiai, jogai ir maharišiai, tūkstančius gimimų kartojantys tokias mantras kaip „so’ham, so’ham“, vis tiek nepasiekia sajudžja-mukti (beasmenio išsivadavimo). Iš tiesų stebėtina, kad dabar ši šviesa įėjo į Krišnos lotoso pėdas. Bet kur ji pateko?

Krišnos kūne esti Narajana, nes visos inkarnacijos visuomet esti Krišnos, Aukščiausio Viešpaties kūne. Taigi Šišupala sugrįžo pas Narajaną, į Vaikunthą, ir tapo tenai vartų sargybiniu, nors to iš šalies nesimatė. Krišnos pilve telpa visas pasaulis. Narajana bei kitos inkarnacijos taip pat lengvai ten telpa, tačiau vis tiek pilvas gali ištuštėti, ir Krišna pasijunta alkanas.

Judhištira Maharadžas nebuvo paprastas asmuo. Bhima ir Ardžuna buvo labai stiprūs ir galingi. Tačiau palyginus, kas stipresnis – Judhištira, Bhima ar Ardžuna – pamatysime, kad kur Ardžuna ir Bhima pralaimėdavo, ten Judhišthira Maharadžas laimėdavo vien žvilgtelėdamas. Kartą Bhimos kūną apsivyniojo gyvatė ir niekaip nepaleido. Bet atėjusiam Judhištirai užteko vien pažvelgti į gyvatę, ir šioji nušliaužė tolyn. Taigi nemanykite, kad Bhima ir Ardžuna galingesni už Judhištirą.

Pamatęs, kaip Šišupalos siela įeina į Krišnos kūną, Judhištira Maharadžas ėmė galvoti: „Kaip nuostabu! Tokios Krišnos malonės nesulaukia netgi jogai, rišiai ar muniai.“ Tuomet kreipėsi į Narada Rišį: „Tu viską žinai, tad išsklaidysi mano abejones. Prašau, paaiškink štai ką: Krišna nebijo ir nieko nenori gauti nė iš vienos gyvosios būtybės. Jis yra purnatama (pilnutinis), atmarama (visuomet vidujai džiaugsmingas) ir aptakama (patenkintas ir su visais vienodas). Kodėl tuomet jis stoja bhaktų bei pusdievių pusėn? Kodėl nugali bei užmuša demonus? Noriu žinoti, kodėl taip yra.”

Narada atsakė, kad viso to priežastis yra kala (Laikas) – praeities veiklos rezultatai. Kartais, kaip Satja-jugoje (dorybės amžiuje), vyrauja pusdieviai. O Kali-jugoje stipresniais tampa demonai. Tik atrodo, kad Krišna padeda vienam ar kitam asmeniui, bet iš tikrųjų šio pasaulio įvykius valdo Laikas. Krišna su kiekvienu elgiasi vienodai, todėl visa ko priežastis čia – kala, Laikas.

(Pratęsimas) Dabar norėčiau pradėti Viešpaties Nrisimhadevos pašlovinimą.

Šisupala ir Krišna

Kartą Judištira Maharadžas suruošė Radžasujos aukojimą ir pasiuntė savo armiją su Bhima bei Ardžuna priešakyje, siekdamas užkariauti visą pasaulį. Tačiau jis nenorėjo atimti nė vienos gyvybės – todėl armijos lyderiams nurodė tiesiog surinkti mokesčius iš tų šalių karalių, kurie sutiks pasiduoti be kovos, o kautis tik su tais, kurie patys to norės. Bhima ir Ardžuna aplankė visas šalis, rinkdami mokesčius iš jų karalių, o jiems grįžus buvo atliktas labai prabangus ugnies aukojimas.

Iškilus klausimui, ką pagarbinti patį pirmąjį, kad aukojimas pavyktų sėkmingai, Sahadeva pasiūlė: „Visų pirma reikėtų pagerbti Krišną, nes Jis yra Viešpačių Viešpats, Aukščiausias Viešpats, be to Jis yra čia, su mumis.”

Bhišma-pitamaha ir kiti iš karto pritarė šiam pasiūlymui, tik Šišupala baisiausiai perpyko. Tuo metu Šišupala buvo Durjodhanos bei visų kitų demonų vadas. Jis pavydėjo Krišnai ir troško Jį užmušti. Jis žinojo apie ką tik gimus išsakytą pranašystę – kad žus nuo Krišnos rankos – taigi vylėsi pirmasis užmušti Krišną ir taip išsigelbėti. Be to, kai Šišupala ruošėsi vesti Rukminę, sumanusis Krišna pavogė ją tiesiog iš panosės, įveikęs visus karalius bei princus, ir Pats ją vedė.

Krišna yra visada patenkintas ir pilnutinis (purna). Jam nereikia nieko iš šio pasaulio, nė iš vienos gyvos būtybės Jam nereikia nieko paimti. Vis dėlto, vaidindamas Savo transcendentinius dieviškus žaidimus, Jis pagrobė Rukminę, po to ją vedė, o Šišupalai su savo bendrais beliko grąžyti rankas. Krišnai su Rukmini sprunkant, susirinkusiems karaliams bei princams beliko sušukti: „Vaje, šis nenaudėlis juodas asmuo pavogė nuotaką iš tokių generolų kaip Džarasandha panosės – niekas Jo nepajėgė sulaikyti. Nugalėjęs visus, pasiėmė Rukminę su savimi!“ Dėl to Šišupala ir troško keršto. Skaitykite toliau čia »