Tyra Bhakti .lt

Sadhana-bhakti turi 64 šakas. Kai mokinys atsiduoda šri guru lotoso pėdoms (gurupadašraya), pagrindinėmis bhakti šakomis tampa klausymasis (šravanam), kartojimas (kirtanam), prisiminimas (smaranam), meldimasis (vandanam), garbinimas (arčanam), tarnavimas (dasjam), draugystė (sakhyam) ir paties savęs atsidavimas (atma-nivedanam). Iš šių devynių šakų, trys jų – klausymasis, kartojimas bei prisiminimas – yra pačios pranašiausios, o iš visų trijų pati svarbiausia hari-kirtana. Tai yra todėl, nes visos bhakti šakos įeina į harinama-sankirtaną.

Atitinkamai pagal pagal tattvą, Krišna nesiskiria nuo savo vardo. Visos šastros (raštai) šlovina harinamą. Ypatingai Kali Jugoje, harinama-kirtana yra vienintelė dharma arba išsigelbėjimas:

harer nāma harer nāma harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva nāsty eva gatir anyathā

Bṛhan-nāradīya Purāṇa

Šiame barnių bei dviveidystės amžiuje vienintelis būdas pasiekti išsivadavimą yra perViešpaties vardų kartojimą. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra.

„Šrimad Bhagavatam“ (6.3.22) taip pat teigia, jog harinama-sankirtana yra aukščiausia gyvosios esybės dharma:

etāvān eva loke ’smin
puṁsāṁ dharmaḥ paraḥ smṛtaḥ
bhakti-yogo bhagavat
tan-nāma-grahaṇādibhiḥ

Atsidavimo tarnystė, prasidedanti nuo šventų Viešpaties vardų kartojimo yra galutinis religinis principas esybei, gyvenančiai žmonių visuomenėje.

Vystymasis Nuo Šraddhos iki Premos

Nuoseklus nitja-dharmos kultivavimas, kurį atskleidė Šrila Rūpa Gosvamis, yra tikrai labiausiai nepalyginamas ir pats nuostabiausias šiame pasaulyje:

ādau śraddha tata sādhu-saṅgo ’tha bhajana-kriya
tato ’nartha-nivṛtti syattato niṣṭhā rucistataḥ
athāsaktis tataḥ bhāvstataḥ premabhyudaṣcati
sādhakānāmaya premnaḥ prādurbhave bhavet kramaḥ

Bhakti-rasamrita-sindhu (Rytinė Divizija 4.11)

Pačioje pradžioje pasitikėjimas į bhakti gims sėkmingame žmoguje sukriti dėka – šventeiviškos transcendentinės veiklos rezultatas. Šis tikėjimas yra bhakti vijoklio sėkla. Po to seka bendravimas su sadhu ir guru bei bhadžanos atlikimas jų priežiūroje. Bhadžanos atlikimo rezultatas yra anarthų sunaikinimas. Tokiu būdu asmuo pasiekia ništhą, po to ručį, asaktį bei bhavą. Bhava yra palyginama su premos daigu. Kai visiškai subrendusi bhava tampa tiršta, ji tada vadinasi prema. Šita prema ir yra dživų nitja-dharma. Toks yra Pačio Aukščiausiojo Dievo Asmens, Šri Čaitanjos Mahaprabhu, mokymas. Tai yra pati slapčiausia Vedų, Vedantos, šastros, Upanišadų bei Puranų tema.

[Tęsinys] Kokią svarūpą (transcendentinį pavidalą) turi bhakti? „Šandilija Sutra“ teigia: „sa paranuraktirišvare – bhakti yra aukščiausias prisirišimas prie Viešpaties.“ Daugiau negu tai – kadangi ji turi savybę valdyti Aukščiausią Kontroliuotoją, jos prigimtis yra nemirtinga, amžina. Šrila Rūpa Gosvamis štai taip aprašo vidines bhakti savybes:

anyābhilāṣitā śūnyaṁ jṣāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānuśīlanam bhakir uttama

Bhakti-rasamrita-sindhu (1.1.11)

„Uttama-bhakti arba tyra atsidavimo tarnystė yra veiklos, nukreiptos vien tiktai Šri Krišnos malonumui, kultivavimas. Kitais žodžiais pasakius, tai yra nenutrūkstanti tarnystės srovė Šri Krišnai, atliekama per visas kūno, proto ir kalbos pastangas bei dvasinių sentimentų (bhavų) išreiškimą. Tokia tarnystė nėra dengiama gjanos (žinios, nukreiptos išsivadavimo link), karmos (rezultatų siekiančios veiklos), jogos ar askezių. Uttama-bhakti yra visiškai laisva nuo visų kitų troškimų išskyrus vieną – suteikti džiaugsmą Šri Krišnai.“

Bhaki turi du lygius: praktikavimo lygį bei tobulybės lygį. Praktikos lygis yra vadinamas sadhana-bhakti, o tobulybės lygis vadinasi sadhya-bhakti, ir tai yra vienintelė dživos religija – nitja-dharma arba svarūpa-dharma. Šita sadhana-bhakti, nors ir būdama amžinai tobula, yra dengiama, yra netyra tose dživose, kurios įklimpo į materializmą. Kai asmuo šiame lygyje bando atidengti šią krišna-premą per bhakti pagalbą, tai vadinasi sadhana-bhakti. Ši sadhana-bhakti taip pat yra nitja-dharma, tiksliau nesubrendęs nitja-dharmos lygis, kai tuo metu sadja-bhakti yra visiškai subrendusi bei sunokusi nitja-dharmos stadija. Dėl to nors nitja-dharma yra amžina, ji turi du lygius.

Sadhana-bhakti taip pat yra dviejų tipų: vaidhi bei raganuga. Kol sadhakos (praktikuojančio) širdyje spontaniškas prisirišimas bei skonis dar nėra gimę, tol jis seka reguliuojančią veiklą bei taisykles, išrašytas šastrose (raštuose). Tokiu būdu, laikydamasis šastrų disciplinos, atsidavęs užsiima krišna-bhakti. Tokios sadhanos-bhakti atlikimas vadinasi vaidhi-sadhana-bhakti. Priešingai tam, raghanuga-sadhana užsiima tas, kurio širdyje gimsta spontaniškas prisirišimas (raga) bei skonis, kuris nekantriai ima trokšti turėti vradžavasių (Vrindavano gyventojų), esančių visiškai prisirišusių prie Krišnos, nuotakas nežiūrint į visas raštų taisykles bei nurodymus ir kuris atlieka sadhana su motyvu sekti tų vradžavasių lotos pėdom.

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia: Skaityti toliau »

[Pradžia] Kartą gyveno karalius vardu Bhartriharis. Jis buvo jaunas, gražus, puikiai išmanė visas meno rūšis ir buvo geras valdovas. Sulaukęs dvidešimt penkerių, karalius vedė. Savo jaunąją žmoną jis dievino. Trokšdamas nudžiuginti išrinktąją, karalius padovanojo jai brangakmenių vėrinį, kurio vertė dabartinėmis kainomis siektų per milijoną dolerių. Jis pats uždėjo vėrinį karalienei ant kaklo, apglėbė ją ir tarė: „Mylimoji, tai labai brangus vėrinys. Norėčiau, kad visada jį nešiotum“.

Karalius Bhartriharis labai mylėjo savo žmoną, tačiau ji karaliui buvo abejinga. Karalienei krito į akį gražuolis karvedys. Panešiojusi brangųjį vėrinį vos kelias dienas, karalienė padovanojo jį karvedžiui, trokšdama pelnyti jo palankumą.

Karalienė mylėjo karvedį, o jis mylėjo prostitutę ir siekė jos meilės. Taigi dar po kelių dienų vėrinys atsidūrė ant prostitutės kaklo. Tačiau prostitutei karvedys nerūpėjo, jos širdį buvo pavergęs karalius, ir vieną gražią dieną, trokšdama karaliaus palankumo, ji padovanojo vėrinį karaliui. Išvydęs vėrinį, karalius nustėro ir ėmė kamantinėti prostitutę, iš kur ji vėrinį gavusi. Išsigandusi prostitutė nedrįso prisipažinti. Įniršęs karalius jai rėžė: „Jei nepasakysi tiesos, įsakysiu nukirsti tau galvą“. Prostitutei neliko nieko kito, kaip papasakoti karaliui tiesą, ir šis su vėriniu nuskubėjo pas karvedį.

Atėjęs pas savo karvedį, karalius Bhartriharis paklausė: „Prisipažink, iš kur gavai vėrinį. Jei pasakysi tiesą, nieko tau nenutiks, bet jei pameluosi, atsisveikinsi su savo galva“. Karvedys papasakojo, kaip viskas buvo, ir tą akimirką karalius suvokė, kad šiame pasaulyje nėra tikros meilės. Karaliaus širdyje gimė tvirtas pasiryžimas atsiriboti nuo visų žemiškų potraukių. Jis išėjo iš rūmų, atsisakė savo karalystės, prašmatnių apdarų ir tapo garsiu atsiskyrėliu.

[Karaliaus Bhartrihario sielvarto ir pykčio priežastis buvo nelaiminga meilė. Jis nežinojo, kad, jei nori mylėti, reikia rinktis Aukščiausiąją Meilę. Kančia, kurią jis patyrė nieko nežinodamas apie Aukščiausiąją Meilę, Dievą, yra įprasta šiame pasaulyje. Vieni mano, kad Dievas neegzistuoja, kiti – kad Jis neturi pavidalo ir savybių, o dar kiti – kad skirtingų tikėjimų žmonės meldžiasi skirtingiems Dievams. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip išsivaduoti iš priešiškumo, pavydo ir vaidų gimdomos kančios suvokus vieną vienintelę Dieviškąją Realybę. – red. past.]

[Tęsinys] Sakti-saktimator abhedha. Atitinkamai pagal šį „Vedanta-sūtros“ aforizmą, Krišna nesiskiria nuo Savo energijos (šakti). Dėl to Krišna bei jo šakti transformacija (šiuo atveju dživos arba gyvosios esybės) nesiskiria vienas nuo kito. Bet tas vienodumas yra matomas tiktai žiūrint iš to taško, jog siela bei Krišna yra sąmoningos būtybės (čid-vastu). Tačiau Krišna yra Absoliuti Sąmoninga Būtybė bei majos (iliuzijos) valdovas, kai tuo tarpu gyvųjų būtybių sąmonė yra atominio mažumo. Kadangi jų prigimtis yra kintanti, dživos pasiduoda iliuzijos įtakai netgi būdamos tyrame būvyje. Krišnai pavaldžios yra visos energijos, tačiau siela neturi jokios galios. Toksai yra amžinasis skirtumas tarp Krišnos ir dživų.

Žiūrint iš filosofinės perspektyvos, šis panašumas ir skirtumas yra už žmogaus supratimo ribų, dėl to ši doktrina vadinasi ačintja-bheda-abheda-tattva – mokslas apie nesuvokiamą vienovę ir skirtybę tuo pačiu metu. Šri Krišna Čaitanja Mahaprabhu, kuris yra Svajam Bhagavanas (Aukščiausiasis Dievo Asmuo), pilnai harmonizavo Vedų kontekstines doktrinas, pateiktas praeities ačarijų. Jis paėmė Šri Ramanudžos Ačarijos višištadvaitavados doktriną, Šri Madhavačarijos šuddhadvaitavados doktriną, Šri Višnusvamio šuddhaadvaitavados doktriną bei Šri Nimbaditjos bhedabhedą ir davė mums jų sintezę – ačintja-bheda-abhedos doktriną, kuri pateikia vieningą ir absoliutų Vedų supratimą.

Krišna yra amši, visų ekspansijų šaltinis, o dživos (gyvosios esybės) yra Jo vibhinamša-tattva, arba atskiros Jo dalelės ir dalelytės. Krišna yra pritraukėjas, o sielos yra pritraukiamos. Krišna yra tarnystės objektas, o dživos yra tos tarnystės atlikėjos. Tarnystė yra visiškai skirta Absolučiai Sąmoningai Būtybei. Krišna yra tikroji mažyčių sąmoningų dživų sva-bhava (prigimtis). Ši tarnystė turi savo vardą – aprakrita prema-dharma, transcendentinė tyro atsidavimo Šri Krišnai religija. Dėl to tas atsidavimas Šri Krišnai, ta krišna-prema, yra konstitucinė gyvosios esybės prigimtis (nitja-dharma). “Jivera svarupa haya krsnera nitya dasa – neatsiejama gyvosios esybės prigimtis yra būti amžinu Šri Krišnos tarnu.” (Šri Čaitanja-Čaritamrita, Madya 20.108).

Tačiau jeigu ta dživa, kurios prigimtis yra nežymi ir kintanti, kurios sąmonė yra atominio mažumo, priešiškai nusiteikia Krišnos tarnystei, tada maja-šakti padengia tos dživos tyrą prigimtį su subtiliais bei grubiais kūnais. Taip iliuzija priverčia ją nuolat keliauti po 8 400 000 gyvybės rūšių.

Kai dživos yra atgal sugražinamos į savo tarnystę Krišnai, jos yra išlaisvinamos iš savo materialių kūnų, pririkaustytų majos. Kol gyvoji būtybė atsisakys tarnauti Krišnai, tol ji bus deginama trijų materialios egzistencijos kančių. Tuo metu tyra dživos svarūpa (kūnas, pavidalas) yra dengiamas majos užuolaidų, ir jos nitja-dharma, amžinoji prigimtis, yra taip dengiama arba iškraipyta. Ši iškreipta prigimtis yra prisitaikanti, proginė funkcija (naimittika-dharma), kaip kad vanduo sukietėja pavirtęs į ledą. Ši laikina dharma turi daugybę tipų, atitinkamai pagal laiką, vietą bei priėmėją.