Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘BV Narajana Maharadžas’

1993 m., gegužės 29 d., Mathura (GBC susitikimas su Šrila Narajana Gosvamiu Maharadžu)

[Brangūs Hari-kathos skaitytojai, priimkite mūsų nusilenkimus. Visa šlovė Šri Šri Guru ir Gaurangai.

Šiame tekste pateikiamas vienas iš daugybės daršanų (neoficialių susitikimų), kurių metu Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas atsakė į keleto ISKCON'o guru bei vyresniųjų ISKCON'o bhaktų klausimus.

Norėdami pasiklausyti ar atsisiųsti bet kurį iš daugiau kaip šimto tokių susitikimų audio įrašų, kuriuose ISKCON'o lyderiai pateikia puikius klausimus Šrilai Narajana Gosvamiui Maharadžui, prašome apsilankyti svetainėje www.purebhakti.tv.]

Klausimas: Ar įgyjamos bhakti rūšis priklauso nuo bendravimo, kurį gauna praktikuotojas?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Bhakti rūšis priklauso nuo praktikuotojo godumo. Ar jis turi ypatingai godų troškimą, ar ne?

Klausimas: Tarkime, godumo nėra.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tokiu atveju uttama-bhagavata nebendraus – išskyrus nepriežastinės malonės atvejus. Paprastai tik madhyama-adhikaris bendraus. Jei praktikuojantis bhakta neturi godaus troškimo, jis nesupras skirtumo tarp uttama-bhagavatos, madhyamos ir kaništhos. Šri Krišna suorganizuoja atitinkamą bendravimo galimybę pagal žmogaus kvalifikaciją. Iš pradžių kaništha Vaišnavo bendrija, vėliau – madhyama-adhikario.

Bendraujant su bhaktomis ir atliekant atsidavimo praktikas atsiranda tikėjimas, tuomet žmogus gauna galimybę toliau būti palankioje bendrijoje (sadhu-sangoje). Po kiek laiko jis nuvyks pas save realizavusį bona fide guru ir, priėmęs jo prieglobstį, atliks višrambhena-guroh-sevą (asmeninę tarnystę). Nuolat kartodamas “Hare Krsna” ir užsiėmęs bhakti praktikomis (šravana – klausytis, kirtana – kartoti, višnu smarana – atsiminti Krišną ir tarnauti Jo lotoso pėdoms), žmogus atsikratys visų nepageidaujamų minčių bei įpročių (anarthų).

Po truputį savaime pasirodys tai, kas glūdėjo praktikuotojo širdyje (jo svarūpa – konstitucinis pavidalas bei transcendentinis charakteris). Net uždengta ugnis skleidžia šilumą, todėl įkaista net labai storas dulkių sluoksnis, dengiantis žarijas. Panašai, po truputį atsiskleis ir žmogaus svarūpa (konstitucinė prigimtis bei pavidalas). Tačiau jei kandidatas neturės išaukštintos sadhu-sangos, stiprus noras realizuoti savo svarūpą neatsiras.

Krišna suorganizuos reikalingą bendriją priklausomai nuo žmogaus dvasinės pažangos ir praeitų gyvenimų samskarų (subtiliųjų įspūdžių, kuriuos širdyje įspaudė ankstesnė atsidavimo veikla) – atitinkamai pagal širdies savybes – ir jei praktikantas nuoširdus bei pakankamai kvalifikuotas, svajatiyasaya-snigdha rasika siddhanta-vit bhaktai (tyri, save pažinę bhaktai, tobulai išmanantys Vedų raštus bei įsitvirtinę savo svarūpos nuotaikoje) suteiks jam savo bendriją.

Tada, klausantis įvairių temų iš Šrimad-Bhagavatam ir Gosvamių knygų iš tyro Vaišnavo lūpų, pamažu kils neaptemdytas troškimas atlikti raganuga-bhakti. Jau atsiradus godžiam troškimui, akimirksniu prabus ruči (skonis, spontaniškas potraukis giedojimui bei kitoms bhakti šakoms), ir su laiku bhakta taps pajėgus deramai bendrauti su uttama-bhagavata. Tik tokio bendravimo dėka išsivystys raganuga-bhakti, kitaip bhakti tipas bus vaidhi. Bendraudamas su vaidhi madhyama-bhaktomis, praktikantas išvystys tiktai vaidhi-bhakti, o raganugos jis nepasieks.

Jis netgi bijos raganuga-bhaktų, galvodamas: “Nesu pakankamai pasiruošęs. Be to, ką šis sadhu kalba, nėra gerai. Jis sako, kad Krišna nėra sadačari, t.y. Jis nesielgia nepriekaištingai ir leidžia Sau nevaržomą gyvenimo būdą. Krišna bučiuoja visas gopes ir šoka su jomis rasos šokį? Ne, verčiau klausysiuos ir priimsiu prieglobstį tokio guru, kurio savybės bus panašios į Sanat, Sanatanos, Sanandanos ir Sanaka Kumaro. O tie, kurie kalba apie Krišnos bendravimą su gopėmis yra įžeidėjai, tad jų aš nesiklausysiu.”

Toks žmogus sakys: “Mano guru uždraudė man skaityti Dešimtą Šrimad-Bhagavatam giesmę ir Šrilos Raghunathos dasa Gosvamio knygas.” Todėl jis vengs raganuga-bhakto bendrijos. Žmogus, puoselėjantis tokią sąmonę, niekuomet neis pas rasika Vaišnavą (besimėgaujantį transcendentiniais skoniais ir labiausiai prityrusį jų žinovą).

Kita vertus tie, kurie pajuto godulį, įveiks bet kokias pasitaikiusias kliūtis – kaip gopės, pamynusios socialinius nuostatus ir bendrai priimto elgesio etiką (sadačarą). Trokšdami pažengti bhakti kelyje, mes taip pat nebesirūpinsime materialistinės visuomenės normomis.

Šri Krišna ir Guru įvertinę nuspręs, kada žmogus jau bus pasirengęs iš tikrųjų bendrauti su uttama-bhagavata. Gurudeva yra sakšad-haritvena – jis turi tiesioginį ryšį su Krišna. Būdami maloningi, Gurudeva ir Krišna pasirūpins, kokios rūšies uttama-bhagavatos bendriją paisųsti. Pats Krišna nusprendė, kokios rūšies guru turėtų sutikti Gopa-kumaras, ir davė Šrimati Radhikai nurodymus viskam suruošti, o Šioji įvykdė sumanymą. Pasiuntė Gopa-kumarui Patį Krišną, kuris, apsireiškęs bhaktos Jayanta pavidalu pamalonino Gopa-kumarą savo bendrija. Taigi šiuo atveju Šrimati Radhika parinko sakhya-rasos (piemenuko nuotaikos), o ne madhuriya-rasą (mylimos gopės nuotaikos) uttama-bhagavatą, nes Gopa-kumaro jausena nebuvo madhuriya. Kadangi prigimtinė jo nuotaika – sakhya-rasa, iš savo guru jis ir gavo sakhya-rasos mantrą.

Jei Gopa-kumaro svarūpa būtų madhuriya-rasoje, Šrimati Radhika būtų pasiuntusi jam Rūpa Mandžiarę, Rati Mandžiarę ar kokią nors kitą gopę. Šri Čaitanja Mahaprabhu asmeniškai suorganizavo, kad Šrilos Raghunathos dasa Gosvamio guru taptų pati artimiausia Radhikos draugė Lalita (įgavusi Šri Svarūpa Damodara Gosvamio pavidalą).

Pačiam Šrilai Haridasa Thakurui Mahaprabhu pasakė: “Prašau, neik į Mano Gambhirą – tu nesuprasi Mano elgsenos tenai. Tiesiog atlik griežtą sadačarą ir kartok šventus vardus, ‘Hare Krsna’.”

O viso pasaulio žmonėms, kurie išties žemai puolę, Krišna padovanojo mūsų Prabhupadą, Šrilą A.C. Bhaktivedanta Svami Maharadžą, kuris yra aukščiausios klasės uttama. Kaip galėtumėte paaiškinti, kad tokio lygio asmenybė suteikė savo bendriją visiems be išimties?

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas atsako pats: Šrila Prabhupada pasiūlė tik paprastą bendrystę, o ypatingąją užslėpė. Jis atėjo daugiausiai dėl plačiosios žmonių masės, ne dėl individualių asmenų. Kiek vėliau, kam nors iš mokinių pažengus bhakti kelyje, jis suteikdavo savo bendravimą ypatingu būdu bei ypatinga nuotaika. Pavyzdžiui – jis įėjo į mano širdį, ir aš dalinu kai ką ypatinga. Nors iš tikrųjų dalina jis. Ar suprantate?

Šri Čaitanja Mahaprabhu paprastiems žmonėms beveik nekalbėjo apie specifines raganuga-bhakti nuotaikas. Šias paslaptis jis atskleidė tik pavieniams asmenims. Visiems kitiems jis dalino paprastą Krišna-premą – net drambliams, kurie ėmė garsiai kartoti: “Krišna, Krišna”. Ką Mahaprabhu davė drambliams? Ar pasakė jiems “Radhe Radhe”? Jeigu būtų dovanojęs gopi-premą, drambliai garsiai kartotų “Radhe Radhe”. Tačiau Čaitanja-čaritamritoje sakoma, kad visi miško gyvūnai kartojo “Krišna Krišna”, vadinasi, Mahaprabhu suteikė jiems galimybę įgyti paprastą Krišna-premą.

Skaitykite toliau čia »

Interviu su Šrila Bhaktivedanta Narajana Gosvamiu Maharadžu

Reporteris: Kiek turite pasekėjų?

Šrila Narajana Maharadžas: Visame pasaulyje?

Reporteris: Na, taip.

Šrila Narajana Maharadžas: Gali būti šimtai tūkstančių.

Reporteris: Mano žiniomis, jūs gimėte šventikų šeimoje. Ar savo padėtį paveldėjote nuo pat gimimo, ar šį kelią pasirinkote savarankiškai?

Šrila Narajana Maharadžas: Indijoje brahmanai dažnai yra kilę iš labai aristokratiškos giminės. Jie ir išsilavinę, ir turtingi. Būtent tokioje giminėje aš ir gimiau.

Reporteris: Kada pradėjote studijuoti bhakti-jogą?

Šrila Narajana Maharadžas: Kartojau mantrą ir atsiminiau Krišną nuo pat gimimo. Abu mano tėvai buvo Viešpaties bhaktos, taigi nuo pat pradžių aš irgi buvau bhakta.

Reporteris: Papasakokite, kaip klostėsi jūsų gyvenimas nuo pat jaunumės – ką jūs veikėte ir kokius pasikeitimus išgyvenote – kol pasiekėte savo dabartinę poziciją?

Šrila Narajana Maharadžas: Visada keldavausi labai anksti, maždaug ketvirtą ryto, ir kartodavau mantrą, atsimindamas Viešpaties žaidimus: “Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare.” Visuomet lenkiausi Viešpačiui Krišnai ir Viešpačiui Ramai. Visuomet gražiai elgiausi su gyvūnais, medžiais, augalais. Jau ankstyvoje vaikystėje su užsidegimu skaičiau ir gilinausi į Vedas, Upanišadas, Ramajaną ir Mahabharatą. Visuomet buvau labai religingas ir jutau potraukį mokytis.

Be to, puikiai žaidžiau futbolą. Rungdavausi šuoliuose į aukštį ir tolį, bėgdavau 440, 880 jardus, 1, 2 ir 5 mylias (440 jardų yra ketvirtis mylios). Visame Indijos regione man nebuvo lygių šioje srityje. Taip pat mėgau plaukioti laivais, važinėti dviračiu, užsiėmiau ir kitokiomis sporto rūšimis.

Per varžybas tūkstančiai žiūrovų plodavo, palaikydami mane, dėl to buvau išrinktas aukšto rango policijos pareigūnu.

Reporteris: Vadinasi, dirbote policininku?

Šrila Narajana Maharadžas: Taip. Ir visi aukšto rango policininkai vertino mane už geras charakterio savybes. Niekada iš nieko nesu paėmęs kyšio – nė vieno cento. Turbūt žinote, kad Indija garsėja kyšininkavimu ir korupcija, tačiau aš visuomet elgiausi sąžiningai ir užsitarnavau aplinkinių meilę. Tuo metu, kai buvo nuspręsta mane paaukštinti, sutikau savo Guru Maharadžą, savo dvasinį mokytoją, ir pasirinkau atsižadėjimo kelią.

Štai kaip sutikau Guru Maharadžą. Mačiau, kad šiame pasaulyje nė vienas nėra laimingas, jei nepasirenka transcendentinio gyvenimo. Mačiau, kad nors grožis ir yra, tačiau jis trumpalaikis. O meilę ir prieraišumą temdo savanaudiškumas. Šis pasaulis stokoja tyros meilės, nes visi žmonės trokšta patenkinti asmeninius motyvus.

Supratau, kad nei turtai, nei garbė nesuteikia tikros laimės, kad visi esame pasmerkti pasenti ir mirti. Apmąsčiau, kad nesu šis kūnas. Esu įkalintas šiame kūne.

Kas aš esu ir kas valdo šį pasaulį? Kaip atsirado šis pasaulis? Kas yra Dievas – šio pasaulio kūrėjas, prižiūrėtojas ir naikintojas (G-O-D: Generator, Operator, Destroyer)? Ėmęs apie tai galvoti, atsitraukiau nuo šio pasaulio. Supratau, jog privalau eiti pas save suvokusį mokytoją, galintį mane mokyti.

Skaitykite toliau čia »

Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

Paskaita Los Andžele, JAV, 1998 m. birželio 05 d. (I dalis)

Šiandien – Ekadašis, labai palanki diena. Atsižvelgiant į tai, prisiminkime Ambarišos Maharadžo ir Durvasos Rišio istoriją. Šioje istorijoje yra labai daug dalykų iš pradžių pasimokyti, paskui praktikuoti, o tada suvokti.

Kokia šiandienos ypatybė suteikia šį vardą – “Ekadašis”? Tai vienuolikta diena nuo mėnulio jaunaties (Amavasjos) arba nuo pilnaties (Purnimos). Mes turime vienuolika jutimų – penkis darbo jutimus ir penkis žinojimo gavimo jutimus. Tai sudaro dešimt, o protas yra vienuoliktas. Šiais vienuolika jutimų turėtume pasistengti būti arčiau Krišnos. Ekadaši, vienuolika jutimų atliekame upavasą. “Upa” reiškia “labai arti”, o “vasa” reiškia “gyventi”. Ekadašio dieną turėtume bandyti kaip nors būti arčiau Krišnos, visu savo protu ir kūnu, ir visais jutimais.

Nesekti Ekadašiu mums bus žalinga. Ekadašį Mėnulis priartėja prie Žemės, todėl traukia iš visur vandenį – iš jūros, iš upių, iš mūsų kūnų ir taip toliau. Jeigu šią dieną kas nors valgo grūdus, grūdai tampa tarsi sutraukiamasis popierius. Jeigu gersite vandenį, vanduo labai greitai pasišalins iš kūno. Tačiau, jeigu valgysite grūdus ir gersite vandenį kartu, tie grūdai taps lyg sutraukiamasis popierius ar medvilnė – grūdai laiko vandenį.

Net jeigu išgręšite medvilninę medžiagą, kažkiek vandens liks. Panašiai, jeigu valgysite kiek nors grūdų, tai bus kaip kempinė – laikys daug vandens. Mėnulis trauks vandenį ir visos jūsų ligos paūmės. Galite matyti jūroje ar vandenyne – šiuo metu vyksta potvyniai, o bangos būna labai aukštos.

Panašiai yra mūsų kūnuose. Jeigu asmuo turi kokią ligą, tai liga paūmėja nuo Ekadašio iki Purnimos, bei nuo Ekadašio iki Amavasjos. Mes patikrinom tai ligoninėse, ir matome, kad iš mirštančiųjų ligoninėse dauguma miršta šiomis dienomis.

Ekadašio metu kontroliuokite valgymą ir nevalgykite grūdų. Geriau atlikti nirdžalą, visišką pasninką, be vandens. Indijoje šiandien daugybė žmonių laikosi nirdžala-ekadašio, netgi jauni berniukai, netgi kai temperatūra lauke yra 48 Celsijaus laipsniai. Žmonės vis vien laikosi nirdžalos. Jiems tai visai nepakenkia, atvirkščiai, šis pasninkavimas pašalina visas ligas.

Atidžiai laikykitės Ekadašio tokiu būdu, kad taptumėte artimesni Krišnai ir asmenybėms bei dalykams susijusiems su Viešpačiu. Šitai reiškia Tulasi, Gangą, Jamuną, Vrindavaną, Giriradžą, ir bet kurią Šri Šri Radhos-Krišnos šventyklą. Labiausiai tai reiškia Jo tyrus bhaktas, rasika (turinčius santykių skonį) ir tatva-gja (žinančius tiesas) utama adhikarius (aukščiausio lygio bhaktas), ir netgi madhjama-adhikarius (vidurinio lygio bhaktas). Jeigu su jais bendraujate, jeigu gyvenate Vrindavanoje, jeigu esate arti Tulasi augalo, Puri dhamos, kur Šri Čaitanja Mahaprabhu kurį laiką gyveno, Šri Govindos Šventyklos ir Šri Gopinathos Šventyklos, ir visų šventyklų, ir jeigu meldžiatės ir klausotės hari-kathos, būsite arčiau Krišnos. Tai vadinama upa (šalia) – vasa (gyventi). Pasistenkite per Ekadašį neužsiimti pasaulietine veikla.

Turėtume bent vieną dieną kas dvi savaites panaudoti  buvimui arčiau Šri Šri Radhos ir Krišnos, ir tokiu būdu jūs neprarasite savo bhakti. Bhakti būtinai išaugs dėl Jų bendrijos, tai todėl Krišna surengė šią galimybę – Jis Pats tapo Ekadašiu. Ekadašio pavidalu Jis kviečia mus – “šiandien turėtumėte paskirti savo vienuolika jutimų Man.” Tai labai geras dalykas. Krišna tapo Ekadašiu, taigi turėtume Ekadašio laikytis.

Žodis dhyana reiškia “meditacija”, tačiau gopių dhyana yra paprasčiausiai atsiminti Krišną. Jų atsiminimas nėra toks pats kaip jogų meditacija. Kai galvoja apie Krišną, jos pamiršta visa kita. Ką bedarytų: eitų, kalbėtųsi ar gamintų valgį, jos išlieka panirusios į sahadža-samadhį, visiškai natūralų, gilų susitelkimą vien tik į Šri Krišną. Žodis sahadžajate reiškia natūralų, iš prigimties kylantį veiksmą. Gopių polinkis tik į su Krišna susijusius dalykus yra savaiminis ir prigimtinis.

Netgi Šrila Vyasadeva turėjo dėti kažkiek pastangų, kad atliktų bhakti-jogos praktiką, kol galiausiai pasiekė samadhį. Tačiau gopėms nereikia užsiimti sadhana-bhakti, nes jų širdys persmelktos aukščiausios mahabhavos pakopos meilės jausmų. Jos nė akimirkai neišeina iš samadhio, vis giliau ir giliau į jį pasinerdamos. Samadhis suintensyvėja, kai Jos pamato Krišną, o Krišnai pranykus iš regos lauko, prisiminimai tik dar labiau padidina intensyvumą.

Kai kurie žmonės sutrinka svarstydami, kas yra aukščiau: susitikimas su Krišna ar išsiskyrimas su Juo. Šiuos dalykus suprasime tik pasiekę bent kiek realizacijos, o kol kas galime tik melstis gopėms kaip Šrila Višvanatha Čakravarti Thakuras ir Šrila Dživa Gosvamis: “Nei Brahma, nei jokia kita asmenybė negalės paaiškinti šių dalykų, jeigu nesuteiksite Savo malonės. Vien tik Jūsų malone įmanoma ką nors suprasti.” Jei gopės dovanos mums Savo malonę, įstengsime suprasti tikrąją jų žaidimų prigimtį, ko niekuomet nepasieksime intelektualios analizės pagalba. Dabartinėje padėtyje turime klausytis apie šiuos dalykus, nes tik taip pamažu atsiras stiprus noras atlikti raganuga-bhakti. Po kiek laiko pajusime, kad nebegalime gyventi, jei neturime galimybės klausytis apie gopes ir Krišną. Tuomet sulauksime malonės ir šiek tiek suprasime neišmatuojamą Jų šlovę.

Praktikuodamas vaidhi-bhakti, žmogus atlieka arati ceremoniją Krišnos Dievybei, stovinčiai ant altoriaus. Šri Krišna turi milijonus kartų puikesnių dalykų, nei bet kas galėtų Jam pasiūlyti, tačiau pareigos vedamas, bhakta siūlo Jam tam tikrus objektus: ghi žvakelę, kriauklę su vandeniu, audinio skiautę, o po to įvairių patiekalų – deja jo širdyje nekyla jausmai. Vedos sako, kad net milijonus gyvenimų atlikdamas arčanos ceremoniją, žmogus negali būti tikras, kad pajaus raganuga-bhakti skonį. Tačiau tas, kuris klausosi ir aptaria tokias temas kaip Gopi-gita aukštesnio Vaišnavo bendrijoje ir atlieka bhakti jo vadovaujamas, be jokios abejonės, pajus šiems dalykams skonį ir godumą, ypač jei Vaišnavas yra rasika ir bhavuka, pasiekęs pilną realizaciją. Neįmanoma net įsivaizduoti tokio bendravimo rezultatų. Tik taip mes suprasime, kas yra susitikimas ir išsiskyrimas. Skaitykite toliau čia »

Harinama Sankirtana Venecijoje

Šudhadvaitis Maharadžas: Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje “Brahmanas ir vaišnava” parašyta, kad kai dživa (jīva – snskr. “gyvoji esybė”) krenta iš tatastha (taṭasthā – riba tarp transcendentinio ir materialaus pasaulių) srities, pirmiausia tampa Viešpačiu Brahma vienoje iš visatų. Ji tampa Viešpačiu Brahma.

Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jeigu šimtai milijonų dživų ateina iš tatastha sferos į šį pasaulį vienu metu, argi visos taps Brahma?
Šudhadvaitis Maharadžas: Jos taps Brahma, bet ne toje pačioje visatoje. Jos bus Brahmos skirtingose visatose. Tai parašyta toje Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvati Thakuros knygoje.
Madhava Maharadžas: Perskaičiau visą šią knygą prieš kelis mėnesius, bet nemačiau ten tokio teiginio.
Šudhadvaitis Maharadžas: Aš turiu tekstą, mano…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Abejoju, ar jis [teiginys] ten yra.
Šudhadvaitis Maharadžas: Mano klausimas toks: kai einame pasivaikščioti, matome milijardus žolės stiebelių. Kaip šios dživos atėjo iš aukštos padėties į žemą padėtį, tokią kaip žolės?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Tai įvyksta dėl jų laisvos valios.
Šudhadvaitis Maharadžas: Kokia karma priverčia asmenį kristi nuo žmogaus pavidalo iki pat tos žemos padėties?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Pateikiamas pavyzdys apie labai mažą sėklą. Jeigu ta sėkla yra metama ant kardo ašmenų, ji iš karto nukris į vieną ar kitą pusę. Ji nepasiliks ant ašmenų.
Netgi be karmos vaisių, ji eis į vieną arba į kitą pusę. Panašiai, netgi kai dživa nėra sąlygojama būtinybės mėgautis ar atkentėti dėl praeities veiksmų  vaisių, kadangi jos prigimtis yra būti tatastha (ribine), ji visada privalo pasirinkti tą ar aną. Ji privalo išeiti iš tatastha sferos.
Ašrama Maharadžas: Bet kur yra laisva valia? Atrodo, kad nėra laisvos valios. Dživos eina į čia arba į ten.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Krišna davė joms nepriklausomybę, laisvą valią, nesvarbu, ar jos yra tatastha-šakti srityje ar nuo tada, kai jos tapo sąlygotomis sielomis. Jos visada turi turėti tą nepriklausomybę. Netgi kai jos tampa išvaduotomis, ta tatastha-bhava (ribinė gyvosios esybės nuotaika, su laisva valia rinktis) bus jose.
Ašrama Maharadžas: Bet kai ji pataiko į tą liniją, ar, kitaip sakant, tuos aštrius ašmenis, atšokdama į vieną ar į kitą pusę…
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Visose situacijose gyvoji esybė turi savo natūralią, vidinę ribinę prigimtį, ir tai taip pat galioja, kai ji yra Goloka Vrindavanoje. Tačiau, ten Goloka Vrindavanoje, Jogamaja visada ją saugo, taigi ji niekada iš ten nekrenta į šį pasaulį.
Krišna niekada nesikiša į jos laisvę. Kur ji nori eiti, ji gali eiti.
Šudhadvaitis Maharadžas: Žmogaus pavidalas yra tas lygmuo, kuriame asmuo atlieka karmą. Kaip asmuo krenta žemyn iš žmogaus gyvenimo visą tą atstumą iki buvimo žolės stiebeliu?
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Laisvė turi labai daug galimybių. Kas nors gali galvoti, “aš būsiu žole”. Negalima sukontroliuoti jo laisvės. Asmuo gali galvoti “aš būsiu kalnas”, arba “aš būsiu upė”, arba “aš būsiu žmogus”, arba “aš būsiu tigras”. Jo laisvei nėra kontrolės.
Ramanatha dasa: Gurudeva, kai mes išeiname platinti knygų ar pamokslauti, kartais sutinkame žmonių, kurie sako – “taip, mes žinom apie reinkarnaciją. Kitam savo gyvenime noriu būti šuo,” arba “noriu būti kate”, arba “noriu būti tigras”.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Jie nori to? Ką gi, ką galime padaryti?
Šudhadvaitis Maharadžas: Kas galėtų norėti būti žolės stiebeliu?
Madhava Maharadžas ir kiti: Udhava.
Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas: Kodėl jam nenorėti būti žolės stiebeliu? Taip Krišna vaikščios ant jo ir gopės ant jo vaikščios. Šitaip jis bus padengtas jų lotoso pėdų dulkėmis.