Tyra Bhakti .lt

[Tęsinys] Satjavrata Munis jautėsi visiškai beviltiškai, kadangi negalėjo atlikti sadhana-bhadžanos ir todėl negavo tiesioginio Krišnos daršano. “Tenumirštu aš tuojau pat”, – galvojo jis. Staiga jo širdį užplūdo džiugesys, ir jis ėmė šypsotis. Satjavrata Munis ėmė melstis: “O, aš matau, jog Krišna yra besąlygiškai maloningas, ir kad visi Jo palydovai yra tokie pat maloningi. Jų malonė lyja visur”.

Tiktai kalnai negali gauti malonės. Lietus krenta ant kalno galvos, tačiau kai vanduo teka žemyn, jis susikaupia į pelkes. Kas turi sekančią nuotaiką, tiems lietaus vanduo (malonė) gali būti rezervuota:

trinad api sunicena
taror api sahisnuna
amanina manadean
kirtaniyah sada harih

“Laikydamas save mažiau reikšmingu už žolės stiebelį, būdamas pakantesniu už medį, laisvas nuo troškimo įgyti pripažinimą ir rodydamas pagarbą visiems, žmogus turi be paliovos būti pasinėręs į hari-kirtaną (šventų Vardų kartojimą).”

(Šri Šikšaštakam 3)

Krišnos malonė krenta ant viso pasaulio, nepalikdama jokios nepadengtos vietos.

samsara-davanala-lidha-loka-
tranaya karunya-ghanaghanatvam
prapratasya kalyana-gunarnavasya
vande guroh sri caranaravindam

“Kaip kad lietaus debesis užgesina liepsnojantį mišką lydamas ant jo, taip Šri Gurudeva išlaisvina sielas, dengiančias materialios egzistencijos liepsnose ir kenčiančias tris kančias – adhyatmika, adhibhautika ir adhidaivika. Aš lenkiuosi Šri Gurudevai, kuris nužengia kai Krišnos malonė nepaprastai sutirštėja, ir kuris yra palankių savybių vandenynas”.

(Šri Gurvaštakam 1)

Šis posmas tvirtina, jog Šrila Gurudeva, kuris būdamas tarsi Krišnos malonės lietaus debesis, šlaksto šią malonę visur. Norintys išsimaudyti šioje malonėje pasieks premą, tačiau tie, kurie atstumia ją, gali netekti tos malonės amžinai. Dėl to Satjavrata Munis meldžia visada gauti bepriežastinę Krišnos malonę.

[Pratęsimas] Šioje maldoje Šrila Rūpa Gosvamis sako: “Man teko girdėti, jog Drona ir Dhara [1. Praeituose gyvenimuose Nanda Baba ir Motina Jašoda buvo Drona ir Dhara, jie atliko rūsčias askezes, kol Viešpats Brahma suteikė palaiminimą turėti tėvišką meilę Bhagavanui] garbino Viešpatį Narajaną visas keturias jugas. Tai pat girdėjau, jog kai kurios sadhana-siddha gopės atliko sadhana nesuskaičiuojamą daugybę kalpų [2. Kalpa yra viena Viešpaties Brahmos diena, trunkanti tūkstantį maha-jugų arba 4.32 milijardus metų]. Kol jos praktikavo, gimė ir mirė daugybė Brahmų. Ir tik tada jos pasiekė gopi-bhavą.” Ši prema yra tokia reta, jog be bepriežastinės Krišnos malonės mes niekada negalėsime ją pasiekti.

“Šri Šad-Gosvamyaštakam” (6) giedama:

sankhya-puravaka-nama-gana-natibhih
kalavasanti-krtau
nidrahara-viharakadi-vijitau
catyanta-dinau ca yau
radha-krsna-guna-smrter madhurima
avanandena sammohitau
vande rupa-sanata raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau

“ Aš garbinu Šešis Gosvamius, kurie leisdavo visą savo laiką kartodami šventus vardus, dainuodami ir lenkdamiesi dandavant-pranamomis, taip nuolankiai išpildydami savo įžadą kiekvieną dieną nusilenkti nustatytą skaičių kartų. Tokiu būdu jie naudojo savo vertingus gyvenimus ir nugalėjo valgymą ir miegojimą. Visada žvelgdami į save kaip į visiškai niekam tikusius, jie būdavo užburti dieviškos ekstazės, prisiminę Šri Radhos ir Krišnos saldžias savybes.“

radha-kunda-tate kalinda-tanaya-
tire ca vamsivate
premonmada-vasad asesa-dasaya
grastau pramattau sada
gayantau ca kada harer guna-varam
bhavabhibhutau muda
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-gopalakau

“Aš siūlau dandavat pranamą Šešiems Gosvamiams, kurie tapo pamišę premoje (premonmāda) išsiskyrimo nuotaikoje. Kartais jie eina prie Radha kundos arba Jamunos krantų, kartais į Vamši-vatą. Apsvaigę kṛṣṇapremoje, jie buvo užvaldyti bhavos ir džaugsmingai dainavo apie pačią tauriausią ir nuostabiausią Šri Hari mādhurya-rasą.”

(Šri Šad-Gosvamiaštakam 7)

Aukščiau minėtame posme žodis “ašeša” nurodo šešių Gosvamių ašta-sattvika-bhavas arba kūniškas transformacijas, sukeltas aštuonių tipų ekstazių. Kartais neišmatuojamame išsiskyrime jų būklė vos nesibaigdavo dešimtąja gyvenimo pakopa – mirtimi. Šeši Gosvamiai gyveno Radha-kundoje ir Šyama-Kundoje, ritinėjosi žeme, vaikščiojo po Vrindavaną, Vamšivatą ir visas kitas šventas vietas raudodami bei giliai sielodamiesi.

ha radhe braja devike ca lalite
he nanda-suno kutah
sri-govardhana-kalpa-padapa-ale
kalindi-vanye kutah
gosantav iti sarvato vraja-pure
khedair maha-vihvalau
vande rupa-sanatanau raghu-yugau
sri-jiva-goplakau

“Aš atlieku vandaną Šešiems Gosvamiams, kurie visada šaukia, „O Radhe! O Vrindavanos Karaliene! Kur tu? O Lalite! O Nandos Maharadžos Sūnau! Kur Jūs? Ar Jūs sėdite po Šri Govardhanos kalvos kalpa vrikša medžiais? Ar Jūs klajojate miškuose prie minkštų Kalindi krantų?“. Klaidžiodami po visą Vradža-mandalą, jie visada dejuodavo, apimti ir deginami didžiausio išsiskyrimo jausmų.”

Gosvamiai valgė ir gėrė tik tiek, kad palaikyti savo gyvybes – keletą sausų grūdų ar žirnių. Kartais jie nevalgė nieko iš viso, o kartais gėrė tiktai vandenį. Jeigu jie miegojo, tai tiktai dvidešimt keturias minutes – niekada nedaugiau negu keturiasdešimt aštuonias. Kartais jie nemiegodavo iš viso, net momentą. Visą savo laiką jie praleido verkdami, raudodami, prisimindami ir diskutuodami saldžius Krišnos ir gopių žaidimus Vradžoje. Šri Rūpa Gosvamis, Sanatana Gosvamis bei Raghunatha dasa Gosvamis tarpusavyje bendravo tokiu pačiu būdu.

[Tęsinys] Kokia yra kenčiančio bhaktos, tokio kaip Satjavrata Munis, maldos prigimtis? Jeigu mes meldžiamės tokiu būdu, tai tik maldaudamio palengvėjimo nuo kančios, kurią suteikia gimimo ir mirties vandenynas. Tačiau jo malda buvo motyvuota ne materialios kančios, o nesutaikomų išsiskyrimo nuo Krišnos jausmų.

Kai Satjavrata Munis sako “duhka-jalabdhu-magnam – aš skęstu kančios ir širdgėlos vandenyne”, jis turi omeny, jog jis yra vienas pats, be sadhu-sangos. Satjavrata Munis žino, jog bendravimas su bona fide Vaišnavu suteikia Krišnos dašaną. Tačiau dabar jis sielojasi dėl to, nes nėra sadhu-sangoje, ir dėl to negaus Krišnos daršano.

Tačiau mes neskiriame jokios svarbos sadhu-sangai, netgi jeigu ji ir yra prieinama. Bet mes turėtume. Be sadhu malonės mes negalime pasiekti krišna-premos, ypač tokio “kalibro” premos, kaip Motinos Jašodos vatsalijos. Mes turėtume melstis: “krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu – maloniai suteiki Savo žvilgsnį man. Tas Tavo žvilgsnis turėtų būti bepriežastinis, nes aš jaučiuosi beviltiškas, be sadhu-bhadžanos“. Šrila Raghunatha dasa Gosvamis ir kiti išaukštinti Vaišnavai meldžiasi tokiu pat būdu. Šrila Rūpa Gosvamis savo “Stava-maloje” meldžiasi:

pracinanam bhajanam-atulam duskaram srnvato me
nairasyena jvalati hrdayam bhakti-lesalasasya
visvadricim-agha-hara tavakarnya karunya-vicim
asa-bindu ksitam-idam upaity-antare hanta saityam

“O Aghasuros nugalėtojau, nuodėmių naikintojau! Kai aš klausausi kaip nepaprastai griežtai savo sadhaną ir bhadžaną atliko Šri Šuka ir Ambariša Maharadžas anais laikais, tada mano širdis, kurioje nėra net bhakti pėdsako, prisipildo sąžinės graužimu ir beviltiškumu. Kadangi kadangi niekada nesugebėsiu atlikti tokios sudėtingos sadhanos ir bhadžanos, aš jaučiu, jog niekada nepasieksiu Tavo lotoso pėdų. Tačiau kai regiu malonės bangas, kurias tu išsklaidai po visur – nuo pat Brahmos žemyn iki pačių baisiausių nusidėjėlių – mano širdis vėl apsiramina, ir ją nušviečia vilties spindulys”.

(“Tri-bhangi-pančakam” 2)

namo deva! damodarananta visno!
prasida prabho! duhkha-jalabdhi-magnam
krpa-drsti-vrstyati-dinam batanu
grhanesa! mam ajñam edhy aksi-drsyah (6)

Aš skiriu Tau savo nusilenkimus, o Deva! Bhakta-Vatsala Damodara! O Ananta, kurio valdžioje yra milijonai galių! O visa persmelkiantis Višnu! O mano valdove! O aukščiausias nepriklausomas Iša! Prašau būki patenkintas manimi! Aš beviltiškai skęstu sielvarto vandenyne – pralieki Savo žvilgsnio malonės lietų šitai atsidavusiai sielai, man, kuris yra taip apgailėtinai kritęs, ir suteiki man Savo tiesioginį daršaną.

(Šri Damodaraštakam 6)

Paskendęs šioje maldoje, Satjavrata Munis verkė išsiskyrime ir meldėsi: “Kaip aš pamatysiu šią nepaprastai gražų, kvepiantį, minkštą ir saldų veidą?“ Jis svarstė apie tai kurį laiką ir priėjo išvados, kad jeigu jis neatliks nama-sankirtanos, jam nepavyks patenkinti Krišnos. Jeigu Krišna nebus patenkintas, tada Jis niekada neapreikš Savo mielo veido. Dėl to Satjavrata Munis sudėjo šią maldą. Yra tokia daugybė sadhanų, ir visos jos pagrinde turi būti lydimos nama-sankitanos, ypač Kali-jugoje. Bet kokia bhakti, atliekama be nama-sankirtanos, neduos jokių vaisių.

Kirtana yra daugybės tipų: nama-kirtana (Krišnos vardų kartojimas), guna-kirtana (kalbėjimas apie Jo savybes), rūpa-kirtana (kalbėjimas apie Jo pavidalą), lila-kirtana (Jo žaidimų aptarimas) bei parikara-kirtana (Jo palydovų šlovinimas). Iš visų jų nama kirtana yra pati aukščiausia. Šrila Sanatana Gosvamis tai patvirtina Brihad-bhagavatamritoje (2.3.158)

krsnasya nama-vidha-kirtanesu
tan-nama-sankirtanama eva mukhyam
tat-prema-sampat-janane svayam drak
saktam tatah srestha-tamam matam tat

Nama sakirtana yra svarbiausia iš visų rūšių Krinšos kirtanų. Ji yra laikoma pranašesne todėl, kadangi nama-sankirtana turi galią iš karto iššaukti premos turtą.

Šri Krišnos vardai esti dviejų tipų: pirmaeiliai (mukhya) ir antraeiliai (gauna). Tarp visų pirminių vardų, Jo Vradžos vardai, tokie kaip Jašoda-nandana, Nanda-nandana, Šjamasundara, Radha-ramana, Radha-Govinda, Radha-Gopinatha ir Madana-Mohana yra patys viršiausi. Kartodami juos mes pasieksime visą tobulybę. Skaityti toliau »

[Tęsinys] Avykta-nitair, vrtam kuntalam snighda-raktais (Šri Damodaraštakam). Krišnos lotoso veidą dengia Jo blizgantys garbanoti plaukai, kurie yra avyakta-nilair. Joks materialus žodis negali tinkamai apibūdinti šį grožį. Avyakta-nilair reiškia parama-šyamal, arba “ekstremaliai juodai mėlynas”. Snigda reiškia “labai švelnūs ir blizgantys”, raktaš reiškia “rausvi”, o kuntala yra “garbanoti”. Bimba-raktadharam – Jo lūpos primena bimbos vaisių. Bimbos vaisius yra nepaprastai minkštas. Jeigu šiek tiek suspausti vaisių, iš karto ištrykšta sultys iš po žievės. Panašiai, jeigu šiek tiek paspausti Krišnos lūpas – ima tekėti nektaras. Jo juodi ir nepaprastai gražūs garbanoti plaukai yra tarsi milijonai kamanių dūzgančių aplink Krišnos veidą, kurį pastoviai bučiuoja gopya - Motina Jašoda. Anot Šrilos Sanatanos Gosvamio, gopya taip pat reiškia Šrimati Radhiką. Joms abiems nepaprastai pasisekė, labai labai pasisekė. Jis aiškina, jog gopės meldžia turėti tokią pačią sėkmę, kaip Krišnos auskarai, kurie visą laiką gali bučiuoti Krišnos žandus. Satjavrata Munis meldžiasi: “Aš trokštu, kad tas Krišnos veidas, kuris yra vėl ir vėl bučiuojamas Motinos Jašodos, visam laikui apsireikštų mano širdyje – ne tik šiame gyvenime, bet amžinybei”.

Satjavrata Munis mąstė: “Motinai Jašodai taip pasisekė! Ką per askezes ji praėjo tam, kad dabar ji gali bučiuoti Krišnos žandus? Kokioje šventoje tirthoje ji maudėsi? Kam ji dosniai skyrė labdarą?”

Krišnos forma tarsi žaibas apsireiškė Satjavratos Munio širdyje vienam akimirksniui, ir jis prarado sąmonę. Pabudęs jis ėmė raudoti ir aprašė tai, ką matė savo samadhi-daršane – Krišnos grožį. Jeigu mes bandytume aprašyti Jį, tas aprašymas gautųsi labai netikslus. Jį aprašyti galėtume tik tada, jeigu būtume matę Krišną netgi vieną akimirksnį. Tačiau netgi tada jokie materialūs žodžiai netiktų.

Todėl Satjavrata Munis sako lakša-labhaih - “man nereikia milijono palaiminimų, aš noriu tiktai kad Tavo vienintelis ir nepakartojamas veidas apsireikštų mano širdyje”.