Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘BV Narajana Maharadžas’

[Pabaiga] Šiame šiandieniniame pasaulyje daugelis dharmų, anot „Šrimad-Bhagavatam“, yra kaitava-dharmos, apgaulingos religijos. „Šri Čaitanja Bhagavata“ taip pat teigia: „pṛthivīte dharma nāme yata kathā cale, bhāgavata kahe tāhā paripūrṇa chale – visos pasaulinės idėjos, besiremiančios religijomis, atitinkamai pagal „Šrimad-Bhagavatam“, yra nieko kito daugiau, kaip apgavystė.“

Anitja-dharma yra ta dharma, kurioje malda gauti sviestui bei duonai yra aukščiausias Viešpaties garbinimo būdas; kurioje asmuo gali pakeisti savo moralinį elgesį iš Hindu į Islamą, Budizmą, Krikščionybę ir atgal į Hinduizmą; kurioje asmuo, savo kūną laikydamas tikrąja siela, bando atsikratyti kūniškų ligų; kurioje žmonės yra maitinami kitčariu (koše) su klaidinga pažiūra, jog jie yra vargšai; kurioje statomos ligoninės bei ateistiniai lavininmosi centrai manant, jog tai yra aukščiausia tarnystė Dievui; kurioje galvojama, jog nitja-dharma, anitja-dharma bei visa kita dharmų įvairovė yra visos vienodos bei tos pačios; kurioje nitja-dharma yra apleidžiama vardan sekularizmo (kova už mokyklos atsiskyrimą nuo bažnyčios); kurioje vardan meilės pasauliui yra aukojami visiškai niekuo dėti gyvūnai bei paukščiai; kurioje tarnaujama žmogui bei tautai – visa tai yra anitja-dharmos. Nė viena iš šių veiklų nesuteiks labo pasauliui.

Tačiau jeigu mes nitja-dharmą laikysime šventykla – kitaip pasakius, mūsų aukščiausiu tikslu – tada mes dalinai priimsime ir kitas dharmas, bet tik kaip laiptus nitja-dharmos šventyklai pasiekti. Kur tos kitos dharmos prieštarauja viena kitai arba visiškai užgožia nitja-dharmą, ten jas reikia visiškai atmesti. Moralumas, žmogiškumas arba pasaulinė meilė bei nitja-dharmos yra visiškai beprasmiai ir neverti jokio šlovinimo. Vienintelis moralumo arba žmogiškumo tikslas yra pasiekti krišna-premą, arba meilę Krišnai.

Jeigu ši nitja-dharma turi vieną vienintelį tikrą atlikėją, kuris palaiko hari-sankirtanos liepsną degančią, tada jo/jos šalis, luomas ar visuomenė niekada nebus sunaikinti, netgi tada, jeigu ta šalis bus pavergta kitos šalies, jos turtai išplėšti, jos raštai sudeginti ir jos kultūra bei gerovė sunaikinti. Ši sankirtana suteikia amžiną gerovę pasauliui, šalims, luomams ir žmonėms.

Čia aš baigiu savo lekciją, kartodamas paskutinį Šri Krišnos, dharmos įsteigėjo, nurodymą, randamą „Gitopanišadoje“ (18.66):

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

“Visiškai atsisakyk kūno bei proto dharmų ir atsiduoki vien tiktai Man. Aš tave išlaisvinsiu nuo visų nuodėmingų reakcijų. Nebijok.”

Versta iš žurnalo “The Harmonist”, numerio 12, kuris buvo 2003 metų Gaura Purnimos ledinys.

Sadhana-bhakti turi 64 šakas. Kai mokinys atsiduoda šri guru lotoso pėdoms (gurupadašraya), pagrindinėmis bhakti šakomis tampa klausymasis (šravanam), kartojimas (kirtanam), prisiminimas (smaranam), meldimasis (vandanam), garbinimas (arčanam), tarnavimas (dasjam), draugystė (sakhyam) ir paties savęs atsidavimas (atma-nivedanam). Iš šių devynių šakų, trys jų – klausymasis, kartojimas bei prisiminimas – yra pačios pranašiausios, o iš visų trijų pati svarbiausia hari-kirtana. Tai yra todėl, nes visos bhakti šakos įeina į harinama-sankirtaną.

Atitinkamai pagal pagal tattvą, Krišna nesiskiria nuo savo vardo. Visos šastros (raštai) šlovina harinamą. Ypatingai Kali Jugoje, harinama-kirtana yra vienintelė dharma arba išsigelbėjimas:

harer nāma harer nāma harer nāmaiva kevalam
kalau nāsty eva nāsty eva nāsty eva gatir anyathā

Bṛhan-nāradīya Purāṇa

Šiame barnių bei dviveidystės amžiuje vienintelis būdas pasiekti išsivadavimą yra perViešpaties vardų kartojimą. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra. Kito kelio nėra.

„Šrimad Bhagavatam“ (6.3.22) taip pat teigia, jog harinama-sankirtana yra aukščiausia gyvosios esybės dharma:

etāvān eva loke ’smin
puṁsāṁ dharmaḥ paraḥ smṛtaḥ
bhakti-yogo bhagavat
tan-nāma-grahaṇādibhiḥ

Atsidavimo tarnystė, prasidedanti nuo šventų Viešpaties vardų kartojimo yra galutinis religinis principas esybei, gyvenančiai žmonių visuomenėje.

Vystymasis Nuo Šraddhos iki Premos

Nuoseklus nitja-dharmos kultivavimas, kurį atskleidė Šrila Rūpa Gosvamis, yra tikrai labiausiai nepalyginamas ir pats nuostabiausias šiame pasaulyje:

ādau śraddha tata sādhu-saṅgo ’tha bhajana-kriya
tato ’nartha-nivṛtti syattato niṣṭhā rucistataḥ
athāsaktis tataḥ bhāvstataḥ premabhyudaṣcati
sādhakānāmaya premnaḥ prādurbhave bhavet kramaḥ

Bhakti-rasamrita-sindhu (Rytinė Divizija 4.11)

Pačioje pradžioje pasitikėjimas į bhakti gims sėkmingame žmoguje sukriti dėka – šventeiviškos transcendentinės veiklos rezultatas. Šis tikėjimas yra bhakti vijoklio sėkla. Po to seka bendravimas su sadhu ir guru bei bhadžanos atlikimas jų priežiūroje. Bhadžanos atlikimo rezultatas yra anarthų sunaikinimas. Tokiu būdu asmuo pasiekia ništhą, po to ručį, asaktį bei bhavą. Bhava yra palyginama su premos daigu. Kai visiškai subrendusi bhava tampa tiršta, ji tada vadinasi prema. Šita prema ir yra dživų nitja-dharma. Toks yra Pačio Aukščiausiojo Dievo Asmens, Šri Čaitanjos Mahaprabhu, mokymas. Tai yra pati slapčiausia Vedų, Vedantos, šastros, Upanišadų bei Puranų tema.

[Tęsinys] Kokią svarūpą (transcendentinį pavidalą) turi bhakti? „Šandilija Sutra“ teigia: „sa paranuraktirišvare – bhakti yra aukščiausias prisirišimas prie Viešpaties.“ Daugiau negu tai – kadangi ji turi savybę valdyti Aukščiausią Kontroliuotoją, jos prigimtis yra nemirtinga, amžina. Šrila Rūpa Gosvamis štai taip aprašo vidines bhakti savybes:

anyābhilāṣitā śūnyaṁ jṣāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānuśīlanam bhakir uttama

Bhakti-rasamrita-sindhu (1.1.11)

„Uttama-bhakti arba tyra atsidavimo tarnystė yra veiklos, nukreiptos vien tiktai Šri Krišnos malonumui, kultivavimas. Kitais žodžiais pasakius, tai yra nenutrūkstanti tarnystės srovė Šri Krišnai, atliekama per visas kūno, proto ir kalbos pastangas bei dvasinių sentimentų (bhavų) išreiškimą. Tokia tarnystė nėra dengiama gjanos (žinios, nukreiptos išsivadavimo link), karmos (rezultatų siekiančios veiklos), jogos ar askezių. Uttama-bhakti yra visiškai laisva nuo visų kitų troškimų išskyrus vieną – suteikti džiaugsmą Šri Krišnai.“

Bhaki turi du lygius: praktikavimo lygį bei tobulybės lygį. Praktikos lygis yra vadinamas sadhana-bhakti, o tobulybės lygis vadinasi sadhya-bhakti, ir tai yra vienintelė dživos religija – nitja-dharma arba svarūpa-dharma. Šita sadhana-bhakti, nors ir būdama amžinai tobula, yra dengiama, yra netyra tose dživose, kurios įklimpo į materializmą. Kai asmuo šiame lygyje bando atidengti šią krišna-premą per bhakti pagalbą, tai vadinasi sadhana-bhakti. Ši sadhana-bhakti taip pat yra nitja-dharma, tiksliau nesubrendęs nitja-dharmos lygis, kai tuo metu sadja-bhakti yra visiškai subrendusi bei sunokusi nitja-dharmos stadija. Dėl to nors nitja-dharma yra amžina, ji turi du lygius.

Sadhana-bhakti taip pat yra dviejų tipų: vaidhi bei raganuga. Kol sadhakos (praktikuojančio) širdyje spontaniškas prisirišimas bei skonis dar nėra gimę, tol jis seka reguliuojančią veiklą bei taisykles, išrašytas šastrose (raštuose). Tokiu būdu, laikydamasis šastrų disciplinos, atsidavęs užsiima krišna-bhakti. Tokios sadhanos-bhakti atlikimas vadinasi vaidhi-sadhana-bhakti. Priešingai tam, raghanuga-sadhana užsiima tas, kurio širdyje gimsta spontaniškas prisirišimas (raga) bei skonis, kuris nekantriai ima trokšti turėti vradžavasių (Vrindavano gyventojų), esančių visiškai prisirišusių prie Krišnos, nuotakas nežiūrint į visas raštų taisykles bei nurodymus ir kuris atlieka sadhana su motyvu sekti tų vradžavasių lotos pėdom.

[Tęsinys] Visos dharmos (religijos, sielos pareigos) šiame pasaulyje gali būti padalintos į tris pagrindines kategorijas: nitja-dharma (amžinoji), naimittika-dharma (sąlyginė) ir anitja-dharma (trumpalaikė). Anitja-dharma yra ta dharma, kuri nepripažįsta Viešpaties egzistencijos bei sielos amžinumo. Naimittika-dharma pripažįsta Viešpaties bei sielų amžinumą, tačiau rekomenduoja tiktai laikinas priemones Viešpaties malonei įgyti. O nitja-dharma yra ta dharma, kuri siekia tarnystės Krišnai per tyrą meilę. Ta nitja-dharma yra viena, nors skirtingos šalys, religijos bei kalbos ją vadina skirtingais vardais. Tai yra aukščiausias visų dživų (sielų) užsiėmimas.

Indijoje ši dharma yra apreiškiama kaip vaišnava-dharma. Vaišnava-dharma yra amžina bei aukščiausias tobulos dharmos idealas. Laikinų pareigų atlikimas neturi jokio sąlyčio su nitja-dharma. Greičiau ji yra amžinosios dharmos (nitja-dharmos) šešėlis. Dėl to iš jos yra labai mažai naudos. Tie procesai, kurie sudaro anitja-dharmą, neturi nitja-dharmos, ir juos galima apibūdinti kaip gyvūnų funkciją. Jie yra tinkami tiktai būti atmestais.

āhāra-nidrā-bhaya-maithunaṁ ca
sāmānyam etat paśubhir narāṇām
dharmo hi teṣām adhiko viśeṣo
dharmeṇa hīnāḥ paśubhiḥ samāna

Hitopadesa (25)

Ta dharma, kurioje nėra kultivuojama prigimtis savęs (sielos), kuri orientuojasi į kaip skaniau pavalgyti, geriau išsimiegoti, daugintis bei apsiginti ir kuri laikiną juslių tenkinimą pateikia kaip aukščiausią žmogaus gyvenimo tikslą, yra gyvulių dharma. Besilaikant tokios taip vadinamos „dharmos“ iš tikro nėra įmanoma išvengti negandų bei pasiekti tyro džiaugsmo – kas yra žmogaus gyvenimo tisklas. Dėl to „Šrimad Bhagavatam“ (11.3.18) teigia: Skaitykite toliau čia »

[Pradžia] Kartą gyveno karalius vardu Bhartriharis. Jis buvo jaunas, gražus, puikiai išmanė visas meno rūšis ir buvo geras valdovas. Sulaukęs dvidešimt penkerių, karalius vedė. Savo jaunąją žmoną jis dievino. Trokšdamas nudžiuginti išrinktąją, karalius padovanojo jai brangakmenių vėrinį, kurio vertė dabartinėmis kainomis siektų per milijoną dolerių. Jis pats uždėjo vėrinį karalienei ant kaklo, apglėbė ją ir tarė: „Mylimoji, tai labai brangus vėrinys. Norėčiau, kad visada jį nešiotum“.

Karalius Bhartriharis labai mylėjo savo žmoną, tačiau ji karaliui buvo abejinga. Karalienei krito į akį gražuolis karvedys. Panešiojusi brangųjį vėrinį vos kelias dienas, karalienė padovanojo jį karvedžiui, trokšdama pelnyti jo palankumą.

Karalienė mylėjo karvedį, o jis mylėjo prostitutę ir siekė jos meilės. Taigi dar po kelių dienų vėrinys atsidūrė ant prostitutės kaklo. Tačiau prostitutei karvedys nerūpėjo, jos širdį buvo pavergęs karalius, ir vieną gražią dieną, trokšdama karaliaus palankumo, ji padovanojo vėrinį karaliui. Išvydęs vėrinį, karalius nustėro ir ėmė kamantinėti prostitutę, iš kur ji vėrinį gavusi. Išsigandusi prostitutė nedrįso prisipažinti. Įniršęs karalius jai rėžė: „Jei nepasakysi tiesos, įsakysiu nukirsti tau galvą“. Prostitutei neliko nieko kito, kaip papasakoti karaliui tiesą, ir šis su vėriniu nuskubėjo pas karvedį.

Atėjęs pas savo karvedį, karalius Bhartriharis paklausė: „Prisipažink, iš kur gavai vėrinį. Jei pasakysi tiesą, nieko tau nenutiks, bet jei pameluosi, atsisveikinsi su savo galva“. Karvedys papasakojo, kaip viskas buvo, ir tą akimirką karalius suvokė, kad šiame pasaulyje nėra tikros meilės. Karaliaus širdyje gimė tvirtas pasiryžimas atsiriboti nuo visų žemiškų potraukių. Jis išėjo iš rūmų, atsisakė savo karalystės, prašmatnių apdarų ir tapo garsiu atsiskyrėliu.

[Karaliaus Bhartrihario sielvarto ir pykčio priežastis buvo nelaiminga meilė. Jis nežinojo, kad, jei nori mylėti, reikia rinktis Aukščiausiąją Meilę. Kančia, kurią jis patyrė nieko nežinodamas apie Aukščiausiąją Meilę, Dievą, yra įprasta šiame pasaulyje. Vieni mano, kad Dievas neegzistuoja, kiti – kad Jis neturi pavidalo ir savybių, o dar kiti – kad skirtingų tikėjimų žmonės meldžiasi skirtingiems Dievams. Kitas pasakojimas atskleidžia, kaip išsivaduoti iš priešiškumo, pavydo ir vaidų gimdomos kančios suvokus vieną vienintelę Dieviškąją Realybę. – red. past.]