
Nors mūsų Gurudeva taip pat išėjo į savo amžinas transcendentines lilas, mes sėkmingai pasilikome čia, šiame pasaulyje. Per tam tikras šventes, jo išėjimo ar išėjimo dienas, mes jį prisimename, tačiau kadangi dažniausiai esame užsiėmę renginių organizavimu jo garbei, dėl to turime mažai galimybių apsvarstyti savo išsiskyrimą nuo jo. Kai kalbame apie jį prieš auditoriją, gali ištrykšti ašara, o gali ir ne. Jeigu šventė yra labai didelė, tada tenka organizuoti daugybę dalykų, tokius kaip abhišeką, guru-pudžą, mahaprasado dalijimą Vaišnavams. Galų gale lieka vis mažiau galimybių surasti laiko laiko apie jį pamąstyti ir paverkti. Visas tas šventes pagrinde mes organizuojame kitų žmonių labui, kurie niekada neturėjo intymaus ryšio su juo, tačiau tą dieną mes turime pasistengti, kad išsiskyrimo jausmas pasibelstų į mūsų pačių širdis. Tai vadinasi bhadžana.
Ypatingi mokiniai, kurie suvokė neaprėpiamą įsipareigojimą ir įsiskolinimą Gurudėvui už viską, ką gavo iš jo, ir kurie nesigailėdami savęs tarnavo jam su višrambha-bhava (spontaniškas artumas), tie jaus išsiskyrimą ir verks. Tokie atsidavę negalvos: “Aš esu toks menkas, o jis yra toks didis.” Tie, kurie jaučia tokia pagarbą ir dievobaimiškumą, negali verkti.
Šastra teigia: “višrambhena guror seva – sevaka atlieka tokią intymią tarnybą Gurudevai, jog šis visada yra patenkintas juo.” Guru niekada nelaikys jo kaip savo tarno ar mokino nė vienai akimirkai, vietoj to jis matys jį kaip savo asmeninę širdį. Šri Išvara Puripada (Madhavendros Purio mokinys) bei Govinda (Šri Išvaros Purio mokinys) buvo tokio lygio mokiniai. Nors tokie savitarpio santykiai su Guru esti reti, jie yra nepaprastai būtini raghanuga bhakti atlikti. Be tokių santykių mes nesugebėsime verkti kaip Šrila Raghunatha dasa Gosvamis.
Išsiskyrimo laipsniškumas
Atsidavęs patirs skirtingų lygių ilgėjimąsį, atitinkamai pagal jo bhakti lygį. Jeigu mes apsvarstome malonę, kurią jis suteikė mums, ir apie jo pranašumą virš mūsų, tada jausime tam tikrus sentimentus. Tačiau jeigu prisiminsime savo intymų ryšį su juo bei jo neaprėpiamą meilę mums, mes verksime be paliavos.
Nanda Baba raudoja ilgėdamasis Krišnos, tačiau Jašoda Ma gali verkti dar graudžiau už jį. Gopės, tuo tarpu, gali verkti dar graudžiau už už Jašodą. Tai yra todėl, kadangi jos turi daug intymesnį ryšį su Krišna. Mes privalome turėti tokiu pačius santykius su savo Gurudevu, Šri Krišna, Šrimati Radhika, Šri Rūpa Mandžare, Šrila Rūpa Gosvamiu ir visom kitom asmenybėm. Tiktai tada galėsime verkdami maldauti jų malonės. Be tokių intymių santykių su Gurudevu nėra įmanoma įsivaizduoti savo santykių su Šri Rūpa Mandžare ar Šrimati Radhika ir Krišna.
Mūsų dvasinia augimas visiškai priklauso nuo mūsų tarnystės Gurudėvui intensyvumo. Tai yra platforma, kurioje vystosi visi savitarpio santykiai bei patyrimas. Jeigu mes galime raudoti dėl Gurudevo, tada galėsime raudoti dėl Šrimati Radhikos, o jeigu mes negalėsime verkti dėl jo, tada taip pat nsugebėsime raudoti dėl Šrimati Rahikos. Viskas, ką mes išmokome, mes išmokome iš Gurudevo, ir verkti dėl jo turėtume iš visos savo širdies gelmių.