Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘Gaura Lila’

Šri Šrimad Bhakti Rakšaka Šridhara Maharadžas, versta iš knygos „Golden Volcano of Divine Love“

Paslaptinga inkarnacija

Po to, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu priėmė sanjasą, Jis nuvyko gyventi į Džaganatha Purį. Ten Jis atvertė didžiausią to meto mokslininką, Sarvabhaumą Bhatačarją.

Po susitikimo su Šri Čaitanja Mahaprabhu, didysis mokslininkas Sarvabhauma Bhatačarja klausinėjo savo svainį Gopinathą Ačarją apie dabartinio amžiaus, Kali jugos, avatarą [klausinėjo apie Mahaprabhu]. Gopinatha buvo gyvenęs Navadvipoje ir buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu pasekėjas. Sarvabhauma pradėjo savaip girti Šri Čaitanją Mahaprabhu kaip gražų žmogų ir didį mokslininką. „Aš esu labai patrauktas Jo“, sakė Sarvabhauma, „bet nemanau, kad išmintinga, kad tokiame jauname amžiuje Jis priėmė sanjasą, gyvenimo atsižadėjime statusą. Jo dar laukia ilgas gyvenimas, kaip Jis sugebės išlaikyti sanjasio gyvenimo orumą, atsižadėjimą? Aš negaliu sėdėti nuošalyje ir nieko nedaryti, man labai patinka šis vaikinas, aš turėsiu Jam padėti kaip globėjas, kad Jis neprarastų savo prestižo palikdamas sanjasą dėl pasaulietinių malonumų vilionių“

Gopinatha negalėjo toleruoti viso šio globėjiško patarinėjimo, jis pasakė Sarvabhaumai: „Šis jaunuolis, kuris yra labai gražus, žavintis ir išsimokslinęs, patraukė tavo dėmesį ir tu nori tapti Jo globėju, kad išlaikyti Jo gyvenimo tyrumą. Tu manai, kad turi padėti Jam? Ką turi galvoje, sakydamas visus šiuos dalykus? Ar tu nežinai, kad Jis iš tikrųjų yra Dievo inkarnacija šiai epochai? Jis yra Kali jugos avatara, Jis pradėjo nama-sankirtanos juga dharmą Navadvipoje, ir Jo apsireiškimas yra minimas raštuose“. Sarvabhauma atsakė, „Ne, ne! Tu kalbiesi ne su eiliniu žmogum. Negalvok, kad gali sakyti ką nori ir aš tai priimsiu. Aš kietas riešutas. Ką tu sakai? Nėra Kali jugos avataros! Vienas iš Višnu vardų, paminėtų Višnu-sahasra-namoje Mahabharatoje, yra Trijuga – „Viešpats, kuris apsireiškia tik trijuose amžiuose“. Tai reiškia, kad Viešpats neturi inkarnacijos Kali jugoje, išskyrus Kalki, kuris yra žaidimų inkarnacija, o ne juga avatara, inkarnacija epochai.” Gopinatha atsakė „Manaisi esąs labai išsimokslinęs, bet nors ir išstudijavai visus raštus, ir taip didžiuojiesi savo išsimokslinimu, Mahabharata ir Šrimad Bhagavatam yra pagrindiniai amžinų religinių principų pasekėjų raštai, ir vis tik tu neturi konkretaus žinojimo apie tai.“

Skaitykite toliau čia »

[V dalis] Jis taip pat rašė:

padabdžajos tava vina vara-dasjam eva
nanjat kadapo samaje kila devi jače
sakhaja te mama namo ‘stu namo ‘stu nitjam
dasjasja te mama raso ‘stu raso ‘stu satjam

(Šri Vilapa Kusumandžali 16, Šrila Dasa Gosvamis)

„O Devi! Radhe! Aš nemaldauju nieko kito, kaip tik labiausiai išaukštintos tiesioginės tarnystės Tavo lotoso pėdoms. Vėl ir vėl aš siūlau pranamą Tavo sahkhitvai, Tavo sakhių padėčiai , tačiau prisiekiu, jog mano nesvyruojantis pasiaukojimas visada bus Tavo dasitva, Tavo tarnaitės padėtyje.“

Dasa Gosvamis meldėsi, kad vien tik taptų Šrimati Radhikos palja-dase, o Rūpa Gosvamis prašė:

ha devi! Kakubhara-gadagadaja vača
jače nipatja bhuvi dandavad-udbhatartih
asja prasadam abhudhasja džanasja kritva
gandarvike! Tava gane gananam videhi

(Šri Gandarva Samprarthanaštakam)

„O Deive! Gandarvika! Didžiausiame nusiminime aš metuosi ant žemės tarsi šaka ir trūkčiojančiu balsu nuolankiai maldauju Tave būti maloningai šiam kvailiui ir laikyti mane Savo.“

Ši palja-dasės pozicija yra tokia palanki tarnauti Šrimati Rahikai, kad Ji galvoja: „Ta palja-dasi Rūpa Mandžarė, kuri taip mielai bei gražiai tarnauja Man – kur ji yra? Kada ji ateis ir atneš Man Šjamantakos brangakmenį, Kaustubhos brangakmenio draugą? Papuošdama Mane daugybe įvairiausių būdų, ji paruoš Mane susitikimui su Krišna.“

Tokios yra ypatingos Rūpos ir Raghunathos savybės, ir dėl to Narottama Thakuras mini jų vardus šiame posme. Dživa Gosvamis bei kiti visi Gosvamiai taip pat turi šią nuotaiką, bet ne tokią pačią, kaip Rūpa ir Raghunatha. Štai dėl tos priežasties Krišnadasa Kaviradža Gosvamis, Višvanatha Čakravartis Thakuras bei Narottama Thakuras daugiausiai meldžia Rūpos ir Raghunathos malonės. Jie nori visų vaišnavų malonės, bet ypatingai Rūpos ir Raghunathos malonės, kurios galia jie suvoks romantiškus Šri Radhos ir Krišnos žaidimus. Mandžarės nebijo pamatyti Radhą ir Krišną nuošalioje vietoje, kai tuo tarpu Lalita, Višakha ir kitos sakhės bijo. Mandžarės gali tiesiai eiti tenai be jokio gėdos jausmo, ir niekas kitas negali patekti tenai be tarnystės šioms dviems asmenybėms – Rūpai ir Raghunathai. Jeigu kas trokšta užsiimti raganuga-bhadžana, tie turi eiti jų pėdsakais tam, kad pasiekti jų malonę.

Rūpa-raghunatha-pade rahu mara aša
prarthana karaje sada narottama dasa (5)

Štai čia Narottama sako, jog jis meldžiasi Rūpos ir Raghunatos pėdoms tam, kad galėtu suprasti Gaurangą, kodėl Jis visada verkia ir ką Jis pergyveno Gambhiroje – o visus tuos dalykus žino tiktai Rūpa Gosvamis. Kai Mahaprabhu giedojo posmą prieš Ratha-Jatrą Puryje, tiktai Rūpa Gosvamis galėjo suprasti Jo bhavą, ir taip jis užrašė atitinkamą posmą ant palmės lapo. Pamatęs tai, Svarūpa Damodara priėjo išvados, jog Mahaprabhu įdiegė Savo šaktis tiesiai į Rūpos Gosvamio širdį ir paprašė visų Savo palydovų, jog jie būtų maloningi Rūpai Gosvamiui, kad šis galėtų išdalinti Mahaprabhu bhavą visam pasauliui. Būdamas Prajagoje, Šri Mahaprabhu įdiegė visą savo paslėptą bhavą į Rūpos Gosvamio širdį tam, kad šis galėtų sudėti rasa-šastras, tokias kaip „Bhakti-rasamrita-sindhu“ bei „Udžvala-nilamani.“

Štai tokiu būdu, jeigu Rūpa Gosvamis ir Raghunatha Dasa Gosvamis bus maloningi mums, mes galėsime kai ką suprasti: kas yra Vrindavanas, kas yra madhurja-rasa, ir kas galų gale yra Čaitanja Mahaprabhu, dėl kokios priežasties Jis čia atėjo ir kodėl jis visada raudojo didžioje išsiskyrimo nuotaikoje. Mes meldžiamės Narottamai Thakurui, kad šis mums būtų maloningas ir kad mes galėtume pilnai suvokti visus tuos dalykus..

Vesta iš The Rays of Harmonist No3, vol 2-1

Šrilos Narottamos Dasos Thakuro Gauranga Balite Habe (Prarthana 1)
Tridandis Svamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

[Šrilos Narottamos Thakuro lila-kala, apreikšti žaidimai: gyveno 1531-1611 metais - beveik aštuoniasdešimt metų ir septynis mėnesius. Nitja-liloje jis yra Čampaka Mandžarė. Gimimo vieta – Kheturis, Gopalapūras. Apsireiškė jis maghi-purnimos metu. Išėjo jis per ašvina krišna-pančamį, 1611 metais. Jo tėvas buvo Šri Krišna Datta (turtingas valdytojas bei žemės savininkas. Motina – Šri Narajani Devi. Guru – Šri Lokanatha Gosvamis]

[I dalis] Kai Narottama Thakuras dainuodavo šią giesmę, jis iš karto prisimindavo Šri Čaitanją Mahaprabhu Gambiroje. Kadangi Narottama Thakuras gyveno praėjus beveik šimtui metų po Mahaprabhu išėjimo, Narottamai niekad neteko gauti tiesioginio Mahaprabhu daršano, tačiau Mahaprabhu Prematalyje (ant Padmos upės kranto) paliko premą jam, ir kai Narottama tenai apsilankė, ši prema iš karto įėjo į jo širdį. Kas tai buvo per prema? Gaura-prema – Radhos meilė Krišnai. Kai tik Narottama imdavo dainuoti, jo mintys iš karto persikeldavo į Gambhirą, tą šventą vietą, kur Mahaprabhu raudojo kartodamas „Krišna! Krišna! Haribol! Haribol!” nepaprastai giliame išsiskyrime. Kartais Jo rankos ir kojos susitraukdavo tarsi vėžlio, ko netgi Svarūpa Damodara bei Raja Ramananda negalėdavo suprasti – tokio nepaprastai išaukštinto išsiskyrimo jausmų lygmens.

Šią išsiskyrimo nuotaiką gopės apibūdino „Bhrahamara-Gitoje“ (Š.B. 10.47), kur jos jautė dar gilesnį išsiskyrimą negu tas, kuris apibūdintas „Gopi-gitoje“ (Š.B. 10.31). „Gopi-gitoje“ jos žinojo, jog Krišna buvo pasislėpęs kažkurioje vienoje Vradžos kundžoje. „Brahmara-Gitoje“, kai Krišna suvisam išvyko į Mathurą ir Dvaraką, gopės visiškai prarado viltį, kad Jis kada nors grįš. Visus tuos metus, kai Krišna gyveno Mathuroje bei Dvarakoje, jos nuolat verkė ir dejavo.

Šrila Dživa Gosvamis įdiegė Šri Šri Radha Damodaros Dievybes

(Pabaiga) Dživa Gosvamis paėmė du knygos Brahma-sandarbha skyrius ir parašė savo paties Bhagavat-sandarbhą, kurioje analizuoja brahma-tatvą (tiesas apie Aukščiausią Dvasinę Visumą), o taip pat atmeta Šankaračarjos pažiūras. Dživa (gyvoji būtybė) nėra brahma (beasmenis Dievas). Jei brahma yra Absoliučioji Tiesa, turinti begalinį žinojimą, kaip kad sakoma, tuomet kaip Ji galėjo pasidalinti į milijardus gyvų būtybių ir įsipainioti į materialią egzistenciją? Šankaračarja teigia, kad ji buvo padengta majos, tačiau iš kur tuomet atsirado šioji atskira esybė, vadinama maja? Jeigu nėra tokios atskiros būtybės, žinomos majos vardu ir viskas yra vienas brahma, iš kur tuomet atsirado dar vienas dalykas – neišmanymas? Atremdamas visas Šankaračarjos mintis, Šrila Dživa Gosvamis įrodė, kad Krišna yra Parabrahma, Aukščiausias Dievo Asmuo bei brahmos šaltinis.

Šrila Dživa Gosvamis pradėjo Višva Vaišnava Radža Sabhą (WVA)

Taip pat jis išnagrinėjo ir paramatma-tatvą, o Krsna-sandarbhoje paaiškino, kaip vienintelis Krišna tėra pirmapradis Dievo Asmuo. Jis paaiškino, kaip Krišna yra neribotų galių (sarva-šaktiman), kaip Jis yra rasos vandenynas, kaip iš Jo atsiranda dživos bei visa kita ir kaip dživos gali pasiekti amžiną bendravimą su Juo. Jis atmetė teiginį, kad Krišna yra Narajanos inkarnacija. Pateikdamas įrodymus iš Vedų, Upanišadų ir Puranų, jis parodė, kad Krišna yra pirmapradė Absoliučioji Tiesa, Aukščiausias Dievo Asmuo, o visos inkarnacijos yra pilnutinės arba dalinės Jo ekspansijos. Remdamasis šventraščių įrodymais jis patvirtino Mahaprabhu koncepciją, kuri jau buvo įsitvirtinusi Rūpos bei Sanatanos Gosvamių raštuose. Taip Dživa Gosvamis pastatė mūsų sampradajai tvirtus filosofinius pamatus. Jis apsaugojo tekančią rasos upę, abu jos krantus išgrįsdamas didžiuliais sidhantos akmenimis; tokiu būdu joks užterštas klaidingų supratimų vanduo niekuomet į ją nepateks.

Savo Bhakti-sandarbhoje jis paaiškino daugybę subtilių bhakti aspektų. Jis aprašė šešiasdešimt keturias bhakti rūšis ir išmaniai paaiškino guru-tatvą. Taip pat parašė apie guru-padašraja, arba guru prieglobsčio priėmimo procesą, kaip tą atlikti, kokios yra jo taisyklės bei nurodymai ir t.t. Jei guru atidžiai įvertina būsimą mokinį, o mokinys atsargiai ištiria guru, tuomet niekada nesusiklostys tokia situacija, kad mokiniui tektų palikti savo guru. Dživa Gosvamis mokė, kad nedera priimti guru vien iš užgaidos, reikia priimti tokį guru, kuriuo niekuomet neprarastum tikėjimo, kitaip sulauksi bėdos. Būtina įsitikinti, kad guru yra sad-guru, atsižadėjęs juslinio pasitenkinimo, nusimanantis tatva sidhantoje, kuris yra rasika, dvasiškai susivokęs ir puoselėja meilę savo mokiniui. Labai atsargiai reikia ištirti savo guru, net jei tam prireiktų ištisų metų.

Šrila Dživa Gosvamis įsteigė Šri Radhos Damodaros Mandyrą

Šrila Dživa Gosvamis taip pat aiškino, kad bhakti nėra viena ir ta pati, lygiai kaip vanduo nėra toks pats – būna švarus vanduo, išvalytas vanduo, užterštas vanduo, nutekamieji vandenys ir t.t. Dživa Gosvamis giliai ištyrė visas šias temas savo sandarbhose, kurias privalu perskaityti, norint suprasti tikrąją bhakti prigimtį. Taip, nuolatos klausantis žinojimo, pateikto šiose knygose ir bendraujant su pažengusiais Vaišnavais, bhakti pamažu taps utama-bhakti. Šrila Dživa Gosvamis smulkiai aprašė penkis premos tipus (šanta (neutralumas), dasya (tarnystė), sakhya (draugystė), vatsalya (tėviška meilė) ir madhurya (mylimosios jausena)), ypač pabrėždamas gopi-premą bei aiškindamas apie sadhaną, reikalingą jai pasiekti.

Dauguma šių temų aprašyta labai filosofinėje jo knygoje Gopala-čampu. Šią knygą Šrila Dživa Gosvamis parašė Goloka Vrindavanoje ir tada padovanojo šiam pasauliui. Jis sukūrė tokią daugybę literatūros, kad galėtume praleisti visą savo gyvenimą ją skaitydami. O eiti jo knygose aprašytos sadhanos keliu, kas žino, kiek gyvenimų prireiks? Jei stengsimės perprasti šias knygas ir jei tyrinėsime tiek Dživos Gosvamio koncepcijas, tiek asmeninį elgesį, bandydami patys tuo sekti, tuomet mūsų dvasinį gyvenimą be abejonės apvainikuos sėkmė. Tegul Šrila Dživa Gosvamis būna mums maloningas, kad galėtume perprasti visus jo duotus nurodymus ir tyrai atlikti bhadžianą.

Pabaiga.

Džordžas Harrisonas prie Šrilos Dživos Gosvamio Samadžio

Šeši Gosvamiai

(Pratęsimas) Vėliau Šrila Dživa Gosvamis ėmė dar ir tobulinti kitų ačarjų raštus. Vienas toks ačarja, vardu Šrila Gopala Bhata Gosvamis, klausėsi hari-kathos tiesiogiai iš Šrilos Rūpos ir Sanatanos Gosvamių, kuriuos laikė savo šikša-guru. Studijuodamas senovės Vaišnava-ačarjų, tokių kaip Madhava ir Ramanudža, raštus, Gopala Bhata Gosvamis atrinko skirtingas temas, susijusias su sambandha (ryšio su Krišna atkūrimo), abhidėja (veiklos pagal tą ryšį) ir prajodžana (aukščiausio gyvenimo tikslo pasiekimo) ir viską surašė į sąsiuvinį.

Šrila Dživa Gosvamis išmoko iš Gopalos Bhatos Gosvamio visą šią tatvą. Tada paėmė skyrių, kuriame buvo sudėta visa informacija apie sambandhą ir jį išplėtė. Taip pat paėmė koncepcijas, pateiktas knygose Bhakti-rasamrita-sindhu, Udžvala-nilamani, Brihad-bhagavatamrita ir kitose, parašytose Rūpos bei Sanatanos Gosvamių – taip sukūrė savo pirmąją sandarbhą.

[pullquote]Žodis sandarbha reiškia “vertingų brangakmenių skrynia.” Iš Šešių Sandarbhų pirmosios keturios – Tatva-sandarbha, Bhagavat-sandarbha, Paramatma-sandarbha ir Krišna-sandarbha – visos jos detaliai aiškino sambandha-gijaną. Jose pateiktos žinios apie dživą, iliuzinę energiją ir dživos tikslus; visa tai aiškinama pirmose keturiose sandarbhose.[/pullquote]

Tatva-sandarbhoje pateikiamas pramanos ir pramėjos (įrodymo) supratimas. Ką reiškia pramana? Bet kokioje srityje, kieno žodžius priimti kaip autoritetingus? Tarkime, jaunas berniukas papasakoja, kad didžiulis gaisras nuniokojo šventą vietą ir kad viskas iki pagrindų sudegė. O pagyvenęs vyras pasako, kad ten buvusioje arbatos parduotuvėje kilo nedidelis gaisras, tačiau greitai buvo užgesintas. Girdėdami tokias dvi skirtingas istorijas, kieno žodžiais patikėsime? Žinoma, kad labiau autoritetingi yra vyro žodžiai, nes jis vyresnis ir labiau subrendęs nei berniukas.

Pramanos supratimas siejasi su daugeliu dalykų. Skirtingi žmonės gali tvirtinti esą įsitikinę, kad šis pasaulis yra tikras, jų buvimas žmonėmis ar brahmanais yra tikras, ar kad jie yra savo turto šeimininkai. Visas šis klaidingas susitapatinimas bei nuosavybės savinimasis įžiebia daugybę nesutarimų bei ginčų. Kitas žmogus pasakys: “Visi šie dalykai yra laikini; todėl nesivarginkite dėl jų kovoti. Vietoj to padarykite ką nors savo sielos ir Aukščiausio Dievo Asmens labui, nes jie yra amžini.” Kuriai iš šių prieštaringų nuomonių pritarti? Nagrinėdamas santykius tarp Aukščiausiojo Viešpaties, dživos bei materialios egzistencijos, Šrila Dživa Gosvamis paaiškino, kuo galima tikėti. Jis rašo, kad vienintelis autoritetas yra Vedos, o bet koks kitas taip vadinamas autoritetas stokoja patikimumo. Tai, ką patiriame ribotomis savo juslėmis bei protu gali apgauti, tačiau Vedų žodžiai niekada neapgaus.

Savo Bhagavat-sandarbhoje Šrila Dživa Gosvamis rašo, kad visa, ką mes regime, kyla iš to paties šaltinio. Absoliučioji Tiesa yra vienas, ir Jis iš prigimties yra sklidinas nesuvokiamų galių. Savo galių dėka Jis egzistuoja keturiuose pavidaluose: svarūpa (Savo pirmapradžiu pavidalu), tad-rūpa-vaibhava (visos inkarnacijos, pradedant Baladeva Prabhu), dživa (gyvosios būtybės) ir pradhana (iliuzinė energija). Jis tarsi saulė, kuri taip pat esti keturiuose pavidaluose: savo pirminiu pavidalu, saulės disku, saulės spinduliais ir šviesos atspindžiais, kurie palyginami su maja.