Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘Gaura Lila’

Šrilos Dživos Gosvamio murti jo samadhyje Radha Damodaros Mandyre (šventykloje)

(Pratęsimas) Neilgai trukus Valabhačarja iškeliavo kitur. Kai nešinas vandeniu grįžo Dživa Gosvamis, Šrila Rūpa Gosvamis jam pasakė: “Esi toks nepakantus, kad puoli ginčytis su garbaus amžiaus išsilavinusiu brahmanu, kuris mielaširdingai mano paties gerovei patikrino tai, ką rašau? Tavo elgesys nepriimtinas; išvyk dabar pat.”

Įpareigotas paklusti savo guru nurodymams, Dživa Gosvamis išvyko iš Vrindavanos. Nukeliavo į Bhajagaono kaimelį ir apsigyveno krokodilų knibždančiame urve. Tenai kelias dienas atliko bhadžianą ir verkė, jausdamasis netekęs savo guru meilės. Liovėsi valgęs ir gėręs, tad labai greitai visai išseko.

Po kiek laiko atsitiko taip, kad klajodamas po Vradžą į tą patį kaimą užklydo Sanatana Gosvamis. Vietiniai gyventojai jam pranešė: “Baba, visuomet laikėme tave didžiu bhadžiananandžiu (tuo, kuris visiškai pasinėręs į bhadžianą), tačiau dabar mūsų kaime atsirado jaunuolis, dar didesnis bhadžiananandis už tave. Kiauras dienas ir naktis jis tik verkia ir vardu šaukiasi Radha-Krišnos. Atnešame jam maisto, tačiau jis visko atsisako, o taip pat niekada nemiega. Dieną naktį pasinėręs į bhadžianą – nieko panašaus dar nesame regėję.”

Šrila Sanatana Gosvamis suprato, kad tas jaunuolis ne kas kitas, o Dživa, ir nedelsdamas nuėjo pas jį. Vėl susitikę, jiedu apsiverkė. Tada Sanatana Gosvamis atsivedė jį atgal į Vrindavaną, Rūpai Gosvamiui taręs: “Vaišnavų pareiga yra užjausti kitus, tačiau tu išsižadėjai šio jauno savo mokinio, apdovanoto daugybe nuostabių savybių. Užuot buvęs gailestingas Dživai, tu jį išvarei. Tu suklydai ir dabar turėtumei šią klaidą ištaisyti. Įsakau tau kuo greičiau priimti atgal savo mokinį.

Tai girdėdamas, Rūpa Gosvamis ėmė verkti dėl Dživos, kurį be galo mylėjo. Kai Sanatana Gosvamis atvedė Dživą ir pasodino jį Rūpai Gosvamiui ant kelių, guru ir mokinys abu apsiverkė. Rūpa Gosvamis suorganizavo, kad Dživą gydytų geriausi gydytojai iš Mathuros, ir taip palaipsniui šis vėl sustiprėjo. Nuo tada Rūpa Gosvamis kaip ir anksčiau duodavo Dživai perskaityti ir patikrinti viską, ką tik parašydavo.

Šrila Dživa Gosvamis

(Pratęsimas) Pakeliui į Vrindavaną Dživa stabtelėjo Varanasyje, kur susitiko Sarvabhaumos Bhatačarjos mokinį vardu Madhusūdana Vačaspati, kuris mokė Vedantos, tačiau ne tuo metu paplitusių Šankaračarjos komentarų. Mahaprabhu atmetė šiuos komentarus, kuomet Sarvabhauma Bhatačarja bandė Jį jų išmokyti. Madhusūdana Vačaspatis buvo labai išsilavinęs žmogus, ir kruopščiai išstudijavęs bei perpratęs Varanasyje skleidė Mahaprabhu mokymą Sarvabhaumai ir Šrilai Rūpai bei Sanatanai Gosvamiams. Dživa Gosvamis apsilankė jo namuose ir išmoko iš jo visą bhakti-vedantą. Taip pat išmoko ir Šankaračarjos komentarus, kad galėtų juos paneigti bei atremti jų argumentus. Viską išmokęs bei perpratęs Dživa patraukė Vrindavanos link. Vrindavanoje Sanatana Gosvamis perdavė jį Rūpos gosvamio globai, ir šis apsistojo netoli Rūpos Gosvamio trobelės prie Radha-Damodara šventyklos.

Rūpa Gosvamis perskaitydavo Dživai Gosvamiui viską, ką tuo metu rašydavo. Vieną dieną, kai jiedu įsigilinę kartu skaitė, atvyko spindintis pagyvenęs brahmanas. Sprendžiant iš amžiaus bei erudicijos, tai galėjo būti Šri Valabhačarja, kuris pažinojo Rūpą Gosvamį nuo Mahaprabhu gyvenimo Prajagoje laikų. Jis buvo maždaug Šri Advaitos Ačarjos amžiaus, taigi Rūpa Gosvamis tiko jam į sūnus. Atvykėlis pasiteiravo: “Rūpa, ką šiuo metu rašai?”

Šiek tiek padvejojęs, Šrila Rūpa Gosvamis atsakė: “Rašau knygą pavadinimu Bhakti-rasamrita-sindhu.” Valabhačarja paėmė knygą ir versdamas jos puslapius tarė: “Nuostabu, peržvelgsiu ir ištaisysiu klaidas.”

Tuo metu Dživa Gosvamis vėdavo Rūpa Gosvamį tala medžio lapu. Išgirdęs Valabhačarją taip sakant, jis sutriko; jo supratimu, pasakymas buvo jo Gurudevo kritika. Kiek vėliau, nuėjęs prie upės pasemti vandens, jis vėl susitiko ką tik išsimaudžiusį Valabhačarją. Dživa Gosvamis tarė: “Gosai, sakėte, kad taisysite Rūpos Gosvamio rašomą knygą Bhakti-rasamrita-sindhu. Jeigu radote kokių klaidų, nurodykite, kokios jos tiksliai?”

Valabhačarja atsakė: “Ką tu gali suprasti, vaike? Ar bent mokeisi sanskrito gramatikos?”

“Taip, truputėlį.”

“Tuomet ką tu pajėgsi suprasti?”

“Vis tiek, prašau parodyti visas klaidas, kurias būsite radęs.”

Valabhačarjai parodžius pastebėtą klaidą, tarp judviejų kilo aršus ginčas. Galiausiai Dživa Gosvamis pateikė tokius įtikinamus argumentus , kad Valabhačarja negalėjo nei paneigti, nei ką nors atsakyti.

Sugrįžęs prie Rūpos Gosvamio trobelės, Valabhačarja paklausė: “Kas tas berniukas, kuris tave vėdavo? Jis labai protingas ir be galo išmano šventraščius.”

Labai nuolankiai suglaudęs delnus Rūpa Gosvamis atsakė: “Jis – mano jaunesniojo brolio sūnus, o kartu ir mano mokinys. Jis nežino, kaip deramai elgtis.”

“Ne, visai ne, jis tikras genijus, ateityje jis bus labai garsus.”

Dživos Gosvamio atėjimo diena
2009 m. Rugsėjo 1 d.
Tridandisvamis Šri Šrimad BV Narajana Gosvamis Maharadžas

Šrila Dživa Gosvamis

Šrila Dživos Gosvamio tėvas Anupama buvo Šrilos Rūpos bei Šrilos Sanatanos Gosvamių brolis. Iškilusis jo tėvas bei dėdės dirbo musulmonų valdovui: Šrila Sanatana Gosvamis buvo ministras pirmininkas, Šrila Rūpa Gosvamis buvo asmeninis sekretorius, o Šri Anupama – iždininkas. Visi trys susitiko Šri Čaitanją Mahaprabhu, šiam apsilankius jų gyvenamoje Ramakeli vietovėje.

Kaip vienintelis trijų brolių sūnus, Dživa Gosvamis sulaukdavo meilaus dėmesio. Ypač prieraišiai su juo elgėsi Šrila Rūpa Gosvamis – tarsi su savo paties sūnumi. Dživą Gosvamį, dar visai jauną berniuką, jis nusivedė pas Mahaprabhu, kuris palaimino vaiką uždėdamas ranką jam ant galvos.

Vaikystėje Dživa studijavo ir greitai išmoko logikos, sanskrito gramatikos ir teistinės filosofijos iš knygų savo tėvo namuose. Prieš palikdami šeimyninį gyvenimą ir iškeliaudami į Vrindavaną, Šrila Rūpa Gosvamis ir Anupama padalino visą šeimos turtą, paskirdami Dživai pakankamai lėšų mokslams pratęsti. Visi trys broliai suprato, kad Dživa – vienintelis sūnus jų dinastijoje, todėl su didžiule meile jį auklėjo, užtikrindami, kad jam nieko netrūktų materialiai.

[pullquote]Dživa buvo švelnios prigimties ir kiek paaugęs ėmė garbinti Šri Šri Radhos ir Krišnos Dievybes. Paniręs į meditaciją verdavo Joms girliandas ir atlikdavo pudžą, užuot žaidęs su kitais vaikais.[/pullquote] Sulaukęs keturiolikos jis nukeliavo į Navadvipą. Tuo metu Mahaprabhu jau buvo sugrįžęs į dvasinį pasaulį, o visi kiti Navadvipos bhaktos palikę šį pasaulį arba išvykę į kitas vietoves. Šrivasa Panditas, Advaita Ačarja ir kiti išvyko, nes Navadvipa dabar kėlė jiems vien gilų liūdesį, tad šioji ištuštėjo.

Kelios dienos prieš atvykstant Dživai, iš Khardahos į Šrivasanganą atvyko Šri Nitjananda Prabhu. Jis su didžiuliu džiaugsmu pasitiko atvykusį Dživą. Uždėjęs pėdas Dživai ant galvos Nitjananda Prabhu pasakė: “Atėjau čionai tik dėl to, kad susitikčiau su tavimi, jei ne tu, būčiau pasilikęs Khardahoje.” Tada aprodė visas Mahaprabhu dieviškųjų žaidimų vietas Navadvipoje ir praliejo malonę nurodydamas jam persikelti gyventi pas Šrila Rūpą bei Šrila Sanataną Gosvamius Vrindavanoje.

(Šri Šrimad Bhaktivedantos Narajanos Gosvamio Maharadžo paskaitos per Vjasa-pudžą 2004 m. Havajuose II dalis)

Bona fide guru nelaiko mokinių savo nuosavybe, jis negalvoja, “jie mano nuosavybė”. Šiais laikais matau tai vykstant. Tariami guru galvoja, kad mokiniai yra jų nuosavybė, taigi, jie priima visas jų dovanas ir krenta žemyn. Tikras guru niekada taip negalvoja.

Šri Čaitanjos Mahaprabhu laikais po nagara-sankirtanos Šrivasos Panditos namuose buvo susitikimas. Susitikime Šri Čaitanja Mahaprabhu paskelbė, “rytoj yra Vjasa-pudža. Šrivasa, mes atliksime Vjasa-pudžą čia, tavo kieme. Ar turi visus reikmenis?

Šrivasa Thakura atsakė, “O, taip. Turiu šventą virvelę, betelio riešutų, ryžių ir visus kitus reikalingus ingridientus ir reikmenis”. Mahaprabhu įsakė: “Turėtume būti pasiruošę devintą valandą ryto.”

Sekančią dieną visi kiti atėjo laiku, bet Šri Čaitanja Mahaprabhu Pats atėjo šiek tiek pavėlavęs, ir pamatė, kad visi Jo laukia. Jis paklausė: “Kodėl laukiate? Nitjananda Prabhu yra mano Guru, mano guru-varga (vyresnysis). Atrodo, kad Jis yra Mano vyresnis brolis, bet Aš į Jį žiūriu atsižvelgdamas į santykį su Jo Gurudevu, kuris yra Mano param-gurudeva (mokytojo mokytojas). Nitjananda yra Mano Gurudevo Guru, jis vis dar didesnis, taigi, Jis atliks Vjasa-Pudžą. (Nitjananda Prabhu gavo dikšą iš Lakšmipačio Tirthos, Šri Madhavendros Purio Guru, kuris savo ruožtu buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu parama-guru. Nitjananda Prabhu iš tikro buvo Šri Madhavendros Purio guru-brolis, bet Jis priėmė jį kaip šikša-guru).

Prieš Mahaprabhu atvykimą, Šrivasa Thakura, Šri Advaita Ačarja ir visi kiti paprašė Šri Nitjanandos Prabhu atlikti Vjasa-pudžą. Jie tarė Jam, “Prašome, pradėk”. Nitjananda Prabhu atsakė, “taip taip, Aš jau ruošiuosi atlikti. Tuoj pat darysiu.” Bet Jis nedarė, tiesiog sėdėjo savo vietoje. Tada, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu atėjo, Jis iš karto įsakė Nitjanandai Prabhu, “Kodėl delsi? Turėtum pradėti Vjasa-pudžą”. Tada Nitjananda Prabhu paėmė labai gražią ir kvapnią gėlių girliandą ir uždėjo Šri Čaitanjai Mahaprabhu ant kaklo, sakydamas: “Tu esi tas pats, kas Viešpats Krišna”, ir pradėjo aratį ir Mahaprabhu garbinimą.

Šriman Mahaprabhu susigėdo, galvodamas “kodėl Jis tai daro”. Nitjananda Prabhu, Baladeva Prabhu turi pilną visų tatvų žinojimą. Iš tikro, Jo lotoso pėdos stovi ant visų tatvų galvos. Jis atsakė, “tai, ką darau yra teisinga. Turėtume bandyti patenkinti Šrilos Vjasadevos garbinamą dievybę, Rasamaji Šri Krišną, kuris yra akhila-rasamrita-sindu (tyrų transcendentinių santykių skonių vandenynas). Tai yra Vjasa-Pudža.”

2008 m. gegužės 3 d., Alachua, Florida, [IV dalis]
Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

Šadbhudža - Šešiarankis Mahaprabhu pavidalas

Remdamasis šiuo posmu, Mahaprabhu paaiškino, kad Aukščiausias Viešpats turi nesuskaičiuojamą daugybę įvairių galių (šaktis), pavyzdžiui: dživa-šakti (gyvosios būtybės), maja-šakti (išorinė klaidinančioji galia), čit-šakti (transcendentinė galia), hladini-šakti (transcendentinio džiaugsmo galia), samvit-šakti (transcendentinio žinojimo galia, kurios dėka Viešpats pažįsta Pats Save ir būna pažįstamas kitų), bei sandhini-šakti (dvasinio palaikymo ir būties galia). Taigi Jis turi tokią daugybę galių.

Šri Čaitanja Mahaprabhu išaiškino Savo filosofines išvadas tokiu būdu, kad Sarvabhauma Bhattačarja pateikė Jam keletą klausimų, į kuriuos Mahaprabhu atsakė, sugriaudamas visus Sarvabhaumos Battačarjos argumentus. Tuomet Sarvabhauma tarė Mahaprabhu:

- Noriu išgirsti, kaip Tu paaiškinsi posmo, prasidedančio atmaramas ca munayo, prasmę.

atmaramas ca munayo
nirgrantha apy urukrame
kurvanty ahaitukim bhaktim
ittham-bhuta-guno harih

“Asmenybės, atradusios pasitenkinimą savyje ir neblaškomos materialių troškimų, vis tiek žavisi meilės tarnyste Šri Krišnai, kurio savybės transcendentinės, o veikla nuostabi. Hari, Dievo Asmuo, vadinamas Krišna, nes Jo bruožai transcendentiškai patrauklūs.” (Š.B. 1.7.10.)

Čaitanja Mahaprabhu tarė:

- Pirma tu pats paaiškink šį posmą.

Bhattačarja pateikė devynis skirtingus posmo aiškinimus, ir Čaitanja Mahaprabhu tarė jam: Skaitykite toliau čia »