Paslaptinga inkarnacija

Po to, kai Šri Čaitanja Mahaprabhu priėmė sanjasą, Jis nuvyko gyventi į Džaganatha Purį. Ten Jis atvertė didžiausią to meto mokslininką, Sarvabhaumą Bhatačarją.

Po susitikimo su Šri Čaitanja Mahaprabhu, didysis mokslininkas Sarvabhauma Bhatačarja klausinėjo savo svainį Gopinathą Ačarją apie dabartinio amžiaus, Kali jugos, avatarą [klausinėjo apie Mahaprabhu]. Gopinatha buvo gyvenęs Navadvipoje ir buvo Šri Čaitanjos Mahaprabhu pasekėjas. Sarvabhauma pradėjo savaip girti Šri Čaitanją Mahaprabhu kaip gražų žmogų ir didį mokslininką. „Aš esu labai patrauktas Jo“, sakė Sarvabhauma, „bet nemanau, kad išmintinga, kad tokiame jauname amžiuje Jis priėmė sanjasą, gyvenimo atsižadėjime statusą. Jo dar laukia ilgas gyvenimas, kaip Jis sugebės išlaikyti sanjasio gyvenimo orumą, atsižadėjimą? Aš negaliu sėdėti nuošalyje ir nieko nedaryti, man labai patinka šis vaikinas, aš turėsiu Jam padėti kaip globėjas, kad Jis neprarastų savo prestižo palikdamas sanjasą dėl pasaulietinių malonumų vilionių“

Gopinatha negalėjo toleruoti viso šio globėjiško patarinėjimo, jis pasakė Sarvabhaumai: „Šis jaunuolis, kuris yra labai gražus, žavintis ir išsimokslinęs, patraukė tavo dėmesį ir tu nori tapti Jo globėju, kad išlaikyti Jo gyvenimo tyrumą. Tu manai, kad turi padėti Jam? Ką turi galvoje, sakydamas visus šiuos dalykus? Ar tu nežinai, kad Jis iš tikrųjų yra Dievo inkarnacija šiai epochai? Jis yra Kali jugos avatara, Jis pradėjo nama-sankirtanos juga dharmą Navadvipoje, ir Jo apsireiškimas yra minimas raštuose“. Sarvabhauma atsakė, „Ne, ne! Tu kalbiesi ne su eiliniu žmogum. Negalvok, kad gali sakyti ką nori ir aš tai priimsiu. Aš kietas riešutas. Ką tu sakai? Nėra Kali jugos avataros! Vienas iš Višnu vardų, paminėtų Višnu-sahasra-namoje Mahabharatoje, yra Trijuga – „Viešpats, kuris apsireiškia tik trijuose amžiuose“. Tai reiškia, kad Viešpats neturi inkarnacijos Kali jugoje, išskyrus Kalki, kuris yra žaidimų inkarnacija, o ne juga avatara, inkarnacija epochai.” Gopinatha atsakė „Manaisi esąs labai išsimokslinęs, bet nors ir išstudijavai visus raštus, ir taip didžiuojiesi savo išsimokslinimu, Mahabharata ir Šrimad Bhagavatam yra pagrindiniai amžinų religinių principų pasekėjų raštai, ir vis tik tu neturi konkretaus žinojimo apie tai.“

„Ne žmogus – o Dievas“

Tada Gopinatha Ačarja citavo ištraukas iš Šrimad Bhagavatam ir Mahabharatos (krsna-varnam tvisakrsnam, suvarna varna hemango). Tokiu būdu, jis darė spaudimą dėl savo požiūrio taško: „Čia mes aptinkame tiesioginę Kali amžiaus avatarą. Jis apsireiškė skleisti nama-sankirtaną. Jis ne žmogus, bet Aukščiausias Viešpats, Pats Krišna“. Sarvabhauma pasakė: „Ne, ne. Eik šalin. Žiūrėk savo reikalų. Negalvok, kad gali mane mokyti.“ Taip jie ginčijosi.

Vėliau Sarvabhauma Bhatačarja pasakė Šri Čaitanjai Mahaprabhu, „ Aš norėčiau mokyti Tave Vedantos filosofijos, kad galėtum išlaikyti savo atsižadėjimo standartą. Aš išmokysiu tave, kad šis pasaulis yra niekas, kad tu niekad nejaustum jokio susižavėjimo vėl įžengti į žemišką gyvenimą.“ Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė „Taip, jūs esate Mano globėjas. Ką besakytumėt, Aš privalau tai padaryti. Aš ateisiu ir mokysiuos Vedantos filosofijos iš jūsų bet kokiu jums tinkamu laiku“.

Tada Gopinatha Ačarja pasakė Šri Čaitanjai Mahaprabhu, „ Sarvabhauma tai sako, kadangi jis nežino Tavo realios tapatybės“. Šriman Mahaprabhu atsakė, „Kodėl kalbi prieš jį? Jis yra Mano globėjas. Jis buvo Mano tėvo klasės draugas, todėl turi daug meilės Man. Tai iš meilės jis vaizduoja save Mano globėju ir rūpinasi Mano gerove. Aš nematau trūkumo tame“.

Septynios tylos dienos

Po kelių dienų Šri Čaitanja Mahaprabhu pradėjo klausytis Vedantos iš Sarvabhaumos Bhatačarjos, ir kai Sarvabhauma kalbėdavo, jis būdavo tylus, kaip geras berniukas, taip lyg būtų klausęsis su nuolankiu atsidėjimu. Bet po to, kai mokė Šri Čaitanją septynias dienas, Sarvabhaumos mintyse kilo abejonė. Jis galvojo „Kame reikalas? Aš esu toks didis mokslininkas Vedantoje ir logikoje, ir bandau kuo geriausiai visu savo intelektu pristatyti Jam vidinę Vedantos reikšmę, bet nesulaukiu iš Jo jokio atsako. Jis tik tyliai klauso mano šnekos, lyg būtų kurčias ir nebylys. Ir negaliu sakyti, kad Jis nesupranta manęs, nes Jis turi aštrų intelektą. Esu tuo tikras, bet vis vien Jis niekaip neparodo, kad Jam tai patinka – jokio atsako iš viso. Jis nekelia klausimų ir niekuo neparodo, ar Jis supranta ar ne – visiškai nieko tokio. Tada, ką aš veikiu?“ Jis negalėjo ilgiau susilaikyti, ir tiesiai uždavė klausimą Viešpačiui: “Jau daugiau kaip septynias dienas aiškinau Tau vidinę Vedantos prasmę. Daug sanjasių ateina pas mane pasimokyti Vedantos, bet Tu neturi jokių klausimų dėl to, ką aš kalbu, dėl mano paaiškinimų? Tu keistai ir stebinančiai išlieki tylus, kokia to priežastis?

Ateistinis mokytumas

Tada Šri Čaitanja Mahaprabhu atskleidė, ką galvoja. Jis pasakė: “Sarvabhauma, tai ką jūs aiškinate, pagrįsta Šankaros filosofija, bet Aš girdėjau, kad Viešpaties nurodymu Šankara nuslėpė tikrąjį Vedantos tikslą.Vedantos autorius, Vjasadeva, yra pilnai teistinių pažiūrų asmenybė, ir sudarė šią Vedantą, bet viskas, ką jūs sakote, paremta ateistiniu mokytumu.”

Sarvabhauma buvo labai protingas žmogus, jis suvokė: “Labai delikačiu būdu Jis nori man pasakyti, kad viskas, ką aš aiškinu, yra nesąmonės. Jau septynias dienas sunkiai dirbu, dėdamas didžiausias pastangas paaiškinti Vedantą, ir štai Jis parodo, kas esąs iš tikro, ir sako, kad viskas, ką aiškinu, yra klaidinga. Ką Jis šneka?” Vis dėlto, išlaikydamas džentelmeniškumą, Sarvabhauma dvejodamas paklausė Šrimano Mahaprabhu: “Tu sakai, kad viskas, ką aiškinau paskutines septynias dienas, yra netikra ir nepaliečia klausimo esmės. Tokiu atveju, ar Tu gali pateikti tinkamą reikšmę? Jeigu visa tai netinkama ir klaidinga, tada kokia tikroji Vedantos reikšmė?” Šri Čaitanja Mahaprabhu nuolankiai atsakė: “Jeigu jūs įsakysite Man paaiškinti Vedantą, Aš pabandysiu. Vedantos sūtros, kodai, patys save nušviečia, ir yra sau pakankami kaip įrodymas. Tinkamas sūtrų skaitymas veda link Parabrahmano, Krišnos”. Čaitanja Mahaprabhu pradėjo šia įžanga. Jis pasakė, kad Šrimad Bhagavatam yra tikras Vedantos paaiškinimas ir komentaras. Tai minima Garuda Puranoje:

artho’yam brahma sutranam
bharatartha-vinirnayah
gayatri bhasya rupo ‘sau
vedarthah paribrimhitah

„Šrimad Bhagavatam yra tikras Vedanta sūtros komentaras. Ir nors labai sunku išskirti tikrąjį didžios pasaulio istorijos – šimto tūkstančių posmų epo Mahabharatos – tikslą, Šrimad Bhagavatam atėjo dovanoti jos tikrą reikšmę. Viso Vedų žinojimo motina yra Gajatri mantra. Šrimad Bhagavatam paaiškina Gajatri labai išsamiu būdu. Visos papildomos Vedų tiesos taip pat randamos Šrimad Bhagavatam.“ Todėl, Vedanta privalo būti aiškinama sekant ta tiesa, kuri išreikšta Šrimad Bhagavatam, tik tada gali būti suprasta tikroji Vedantos reikšmė.

Išsivadavusių sielų siekis

Kai Šriman Mahaprabhu paminėjo Šrimad Bhagavatam, Sarvabhauma, būdamas išsimokslinęs panditas, negalėjo neigti jos validumo. Jis pasakė „Taip, man irgi patinka Šrimad Bhagavatam. Ir man ypač patinka vienas gražus posmas.“ Tuo metu, Sarvabhauma, kad atgautų savo prarastą prestižą, pradėjo aiškinti Šrimad Bhagavatam atmaramos posmą:

atmaramas ca munayo
nirgrantha apy urukrame
kurvanty ahaitukim bhaktim
ittham-bhuta guno harih

„Netgi išsilaisvinusios sielos, kurios yra pilnai patenkintos savyje, yra neatlaikomai patrauktos nuostabiausių Krišnos savybių ir atsiduoda Jam su tyru pasišventimu“.

Sarvabhauma paaiškino šį posmą devyniais skirtingais būdais, kol Šri Čaitanja Mahaprabhu, kaip ir anksčiau, sėdėjo, tyliai klausydamasis. Kai užbaigė savo paaiškinimą, Sarvabhauma pagalvojo, kad kažkiek atgavo savo padėtį. Vis vien, norėdamas iš mandagumo pasiteirauti, jis paklausė Šri Čaitanjos Mahaprabhu „Ar Tu patenkintas šiuo paaiškinimu? Jei gali daugiau nušviesti šį posmą, aš paklausysiu“. Šri Čaitanja Mahaprabhu pasakė jam „Jeigu įsakysite man, Aš galiu pabandyti“. Tada Jis pateikė aštuoniolika skirtingų to posmo paaiškinimų, palikdamas nuošalyje devynis jau pateiktus Sarvabhaumos.

Tuo metu, klausydamasis Šri Čaitanjos Mahaprabhu paaiškinimo, Sarvabhauma laipsniškai pamatė, kad praranda savo padėtį. Jo išdidumas buvo sugriautas. Pritrenktas jis galvojo, „Šis jaunuolis, šis jaunas vaikinas nėra eilinis asmuo. Joks eilinis intelektas negali paneigti mano argumentų. Palikdamas nuošalyje visus mano bandymus paaiškinti šį posmą, Jis pateikė aštuoniolika nuostabių šio vieno posmo paaiškinimų. Kas gi tai? Tokie nuoseklūs, neatremiami, pilni pasišventimo ir gražūs paaiškinimai iškyla, pralenkdami visus tuos, kuriuos su tiek energijos ir pastangų pateikiau aš. Jokia žmogiška esybė negali pralenkti mano paaiškinimų, joks žmogaus intelektas negali viršyt manojo. Tai yra kitos rūšies paaiškinimai – jie įtraukia viską, apima viską. Bet jie ateina iš šio jauno vaikino. Kas gi tai?“

Mistinis apreiškimas

Laipsniškai jis prarado tikėjimą savim ir pasimetė. Ir tada jis prisiminė kaip Gopinatha Ačarja pasakė, kad Šri Čaitanja Mahaprabhu buvo ne žmogus ir pagalvojo „Tai neįmanoma žmogui paaiškinti dalykus tokiu būdu – tai kažkas antgamtiško.“ Tada Šri Čaitanja Mahaprabhu atskleidė Sarvabhaumai Savo dvasinę padėtį, kaip Narajaną ir Krišną kartu. Transe Sarvabhauma matė visus šiuos dalykus ir puolė prie Viešpaties pėdų, ir beveik visiškai prarado samonę.

Kai jis sugrįžo iš transo, jis rado tą vaikiną vis dar sėdintį kaip studentą su dideliu nuolankumu. Tada Šri Čaitanja Mahprabhu paklausė: „Galiu šiam kartui eiti?“

Sarvabhauma pasakė, „Taip, gali dabar eiti“. Viešpats išėjo, o Sarvabhauma pasiliko. Po kurio laiko jis atsigavo ir pradėjo galvoti, „Ką aš mačiau? Keturrankis Narajana, tada Krišna grojantis fleita! Mane nugalėjo ne žmogus – tai mano išsigelbėjimas.” Sarvabhauma tapo kitu žmogumi ir sukūrė du posmus:

vairagya-vidya-nija-bhakti-yoga-
siksartham ekah purusah puranah
sri-krsna-caitanya-sarira-dhari
krpambudhir yas tam aham prapadye

„Aš atsiduodu Šri Krišnos Čaitanjos, kuris yra malonės vandenynas, lotoso pėdoms. Jis yra Pirminis Dievo Asmuo, Krišna, ir nužengė mokyti mus tikrosios žinojimo, atsižadėjimo ir pasišventimo Jam reikšmės.“

kalan nastam bhakti-yogam nijam yah
praduskartum krsna-caitanya-nama
avirbhutas tasya padaravinde
gadham gadham liyatam citta-bhrngah

„Tegu mano proto bitė pasineria giliai į Šri Krišnos Čaitanjos Mahaprabhu, kuris yra Aukščiausias Dievo Asmuo, Pats Krišna, lotoso pėdas. Jis apsireiškė atgaivinti tyros dvasinės tarnystės kelią, kuris buvo beveik prarastas laiko poveikyje“.

Yra dar vienas svarbus dalykas: jeigu tuo metu, kai meldžiamės, neturime kantrumo dorybės, tada netgi jeigu šaukiamės Jo su didžiausiu nuolankumu, jausdamiesi nereikšmingesni nei žolės stiebelis, tai irgi nebus laikoma tikru šaukimusi. Jeigu tapsime godūs ir nekantrūs, mūsų nuotaika bus priešinga trinad api suniča bhavai.

Tačiau, jeigu tapsime visiškai pasitikintys, kad dėl kreipimosi į Bhagavaną – kuris yra Aukščiausioji Esybė – nepatirsime trūkumo, tada mums netgi netruks tokios kantrybės. Bet jeigu tapsime godūs ir nekantrūs, ir išreikšime savo nerimastingumą išlaikydami mintis apie mūsų užduoties įvykdymą savo pačių jėga ir gebėjimu, tada mūsų maldos Bhagavanui nebus tikros.

Dažnai mes galvojame, kai darome Bhagavanui paslaugą siūlydami Jam savo maldas, nes turim idėją, kad yra kitų neatidėliotinų reikalų, kuriais reikia pasirūpinti vietoje to, kad šauktis Jo. Ši galvosena taip pat parodo mūsų nekantrumą. Tam, kad apsaugotume save nuo šių protinių nusiteikimų, ir apsisaugotume nuo trnad api suniča bhavos netekimo, mums reikia globėjo – gauti tinkamą prieglobstį nuo tokių blogų polinkių yra esminis dalykas. Todėl Šrila Narotama dasa Thakura pasakė:

āśraya laiyā bhaje tāre krsna nāhi tyaje
āra saba mare akārana

“Asmens, kuris priima Krišnos brangių bhaktų prieglobstį, Jis niekada nepalieka. Visi kiti beprasmiškai pražūsta.”

Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakura,

Klausimas: kaip mes turėtume šauktis Bhagavano?

Atsakymas: Kaip pasakė Šri Gaurasundara, jeigu norite šauktis Aukščiausiojo Viešpaties, Šri Bhagavano, turite tapti nuolankesnis nei žolės stiebelis. Jeigu asmuo nesuvokia, koks yra nereikšmingas, jis negali šauktis kokio kito asmens, kad jam padėtų. Kai meldžiame kažkieno kito pagalbos, darome tai todėl, kad jaučiamės bejėgiai ir nesugebantys savo jėgomis atlikti jokios užduoties. Tokioje būsenoje nematom kitų būdų, kaip tik siekti kitų asmenų pagalbos.

Jeigu konkreti užduotis gali būti atlikta tik penkiese, tai vienas žmogus jos negali atlikti. Iš Šrilos Gurudevo girdėjome, kad Šri Gaurasundara davė mums pamokymą šauktis Bhagavano, kitaip sakant, mes privalome melstis, siekdami Jo pagalbos. Tačiau, kai šaukiuosi Bhagavano, jeigu mano planas yra padaryti Jį savo tarnu, arba jeigu aš siekiu Jo pagalbos tik įvykdyti kokį mano asmeninį uždavinį, tada kur nuolankumas mano nuotaikoje? Kur mano jautimasis nereikšmingesniu už žolės stiebelį? Išorinis nuolankumas irgi nėra trinad api suniča bhava (buvimo nereikšmingesniu už žolės stiebelį nuotaika), tai tiesiog dviveidiškumas. Jeigu šaukiuosi Aukščiausiojo Viešpaties taip, lyg šaukčiau man pavaldų asmenį atsiliepti, tada mano kreipimasis Jo nepasieks. Taip yra todėl, kad Jis turi aukščiausiąjį nepriklausomumą – Jis yra ta būtybė, kuri talpina savyje sąmonės visumą (purna-četana vastu), nėra nieko, kas turėtų Jam valdžią. Asmens prašymas nepasieks to absoliučiai nepriklausomo Aukščiausiojo Viešpaties, jeigu jis neįsitvirtins tokiam savęs supratime, kuris būtų nesavanaudžio nuolankumo nuotaikoje.

Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, versta iš knygos “Science of Self-Realisation”

“Krišnos sąmonės judėjimo aprėptis universali. Asmens pirmapradžio dvasinio būvio – amžino gyvenimo, kuris pilnas palaimos ir žinojimo, – atgavimo procesas nėra abstraktus, sausas teorizavimas. Vedose dvasinis gyvenimas nėra aprašomas kaip teorinis, sausas ar beasmenis. Vienintelis Vedų tikslas – išmokyti tyros meilės Dievui, o ši harmoninga išvada praktiškai suvokiama Krišnos sąmonės judėjimo – Hare Krišna mantros giedojimo – dėka. Kadangi dvasinio suvokimo tikslas yra tik vienas – meilė Dievui, atitinkamai Vedos sudaro vieną visaapimančią visumą transcendentinio supratimo dalykuose. Tik nepilni įvairių grupių, nepriklausančių bona fide Vedų mokymo tradicijoms, požiūriai primeta Bhagavad-gitai nevientisumo vaizdą. Veiksnys, kuris sutaiko visus iš pažiūros skirtingus Vedų teiginius, yra Vedos esmė, Krišnos sąmonė (meilė Dievui). “

“Nuo neatmenamų laikų mes nuolat darėme nuodėmingus veiksmus, ir nežinome, kada tai prasidėjo, tačiau šis gyvenimas yra skirtas ištaisyti visas mūsų padarytas klaidas. Jeigu uždegsi nereikalingą žolę ir stagarus lauke (unwanted grass and creepers in a field), viskas sudegs. Panašiai, askezės ir atgailos proceso dėka, asmuo gali sunaikinti visus nuodėmingus veiksmus ir apsivalyti. Tačiau Šukadeva Gosvamis siūlo kitą procesą: kecit kevalaya bhaktya vasudeva-parayana / agham dhunvanti kartsnyena niharam iva bhaskarah. Paprastai, jeigu asmuo gyvena asketišką ir dorybingą gyvenimą, laikydamasis celibato, pusiausvyros, labdaros ir t.t., žmonės sakys, kad jis labai dorybingas žmogus, bet tiesiog tapdamas įsisąmoninusiu Krišną, asmuo gali sunaikinti visus savo praeities nuodėmingo gyvenimo atoveiksmius. Rūkas išsisklaido kai tik pateka saulė, o Krišna pateka su tūkstančių saulių spindesiu.

Šį procesą priima tik tas, kuris turi labai didelę laimę (very fortunate angl.). Todėl Čaitanja Mahaprabhu pasakė: (eirūpa) brahmanda bhramite kona bhagyavan jiva / guru-krsna-prasade paya bhakti-lata-bija. “Krišnos ir dvasinio mokytojo malone, asmuo, kurį lydi laimė, po klajonių visoje visatoje skirtingose gyvybės rūšyse, gauna tyros dvasinės tarnystės sėklą”. Krišnos sąmonė skirta tiems, kuriuos lydi sėkmė (very fortunate), nes tiesiog priimdamas šį vieną procesą asmuo gali pakilti virš visų askezės, atsižadėjimo, celibato ir t.t. pareigų. Šukadeva Gosvami paskelbia: kecit kevalaya bhaktya: “Tas, kurį lydi nepaprasta laimė (extremely fortunate) imasi tyros dvasinės tarnystės proceso”. Kevala bhakti nurodo į tyrą be priemaišų dvasinę tarnystę (pure analloyed devotional service), kurioje nėra kitų norų, vien tik kad Krišna būtų patenkintas. Nereiktų atlikti dvasinės tarnystės norint tik padidinti savo pajamas. Mes norime pinigų, kad taptume laimingi, bet jeigu imsimės Krišnos sąmonės, savaime tapsime tokie laimingi, kad ignoruosime pinigus. Pinigai savaime ateis. Ateis laimė. Nėra reikalo atskirai stengtis dėl šių dalykų.

Tai Dhruva Maharadžas dejavo – “Koks buvau kvailas kad ėmiausi dvasinės tarnystės (devotional service) turėdamas materialios naudos norą”. Paprastai dėl materialios naudos asmuo eina pas savo bosą, ar kokį turtingą žmogų, ar pusdievį, bet bhakta (devotee) neina niekur, tik pas Krišną, netgi jeigu turi materialių norų. Net jeigu asmuo eina pas Krišną dėl materialių patogumų, ateis diena, kai jis pamirš materialius norus, lygiai kaip Dhruva Maharadžas, kuris apgailestavo ir sakė, “Atėjau pas Krišną ir paprašiau kažko materialaus, lyg tas, kuris pasitarnaudamas maloningai nuteikė labai turtingą žmogų, o paprašė iš jo kelių grūdelių ryžių”. Jeigu turtingas žmogus sutinka mums duoti bet ką, ko paprašytume, o mes paprašom jo tik kelių grūdelių ryžių, ar tai labai protinga? Prašyti Krišnos materialios naudos yra lygiai tas pats. Nereikia bereikalingai prašyti Krišnos duoti materialią laimę, nes materiali laimė savaime voliosis prie pat pėdų, maldaudama, “Prašau, priimk mane, priimk mane”

nilakasera kauna khane, porira sab korche khela
parijate phule bone-mithya aulik kalpana
kana-dhenu svarna lata chalanaya bhulbo na

Kurioje mėlyno dangaus  dalyje žaidžia angelai? Paridžatos gėlių miške. Tai yra netikra, vaizduotės vaisius. “Ten gyvena troškimus pildančios karvės ir aukso vijokliai…” Aš niekada nepamiršiu šių melagingų žodžių.

[ V dalis] Viena Bengalijos poetė Man Kumari parašė: “Angelai danguje yra visiškas melas. Kuriame dangaus pakrašty jie gyvena? Sakoma, jog jie tenai žaidžia, bet tai netiesa. Niekas nėra matęs jų savo akimis, dėl to jų nėra.” Jos mąstymas yra štai toks: “Aš esu akla. Aš neturiu galios matyti, dėl tai reiškia, jog visi kiti taip pat yra akli.” Jos išvada yra ta, jog angelų nebūna. Ji sako: “nilakašera kauna khane, porira saba korche khela”. “Kuriame dangaus pakrašty jie žaidžia?” Parijata phul bone, “Jie žaidžia paridžatos gėlių miške. Tokių dalykų nebūna, tai grynas išsigalvojimas. Kama-dhenu svarga lata… “Troškimus pildančios karvės auksiniai vijokliai? Šis teiginys niekada nebus tikras.”

Kas liečia kama-dhenu, troškimus pildančią karvę, Mahabharata pateikia istoriją apie tai kovą tarp Prašuramos ir Džamu dėl jos. Tačiau Manu Kumari sako, jog visa tai nėra tikra, ir jog mūsų raštai yra pilni melagingų paaiškinimų ir teiginių. Tokie dalykai yra įskiepijami mūsų vaikams, dėl to jie negerbia šastrų. Ji sako: “sarva latos – auksiniai vijokliai – neegzistuoja.” Augalai Vrindavane yra vadinami kalpataru. Jie gali suteikti jums bet ką, ko jūs bepanorėtumėte. Manu Kumari sako, jog tai taip pat yra melas. Vrindavano  smėlis bei žemė yra padaryti iš brangakmenių, čintamani. Jie taip pat gali suteikti jus to, ko melsite. Vrindavano vanduo yra amata, nektaras. Jeigu ji gersite, jums niekada nebereikės gimti, nebereikės sugrįžti į įsčias. Tokie yra teiginiai apie Vrindavaną.

Tačiau kadangi mūsų juslės negali jų matyti, mes manome, jog tokių dalykų nėra ir kad tai niekada negali būti tiesa. Ar gali septynių metų berniukas pakelti kalną? Mums gali atrodyti, jog ne. Tačiau kadangi mes skęstame majoje, mes nežinome, kas yra Krišna. Mes manome, kad jeigu mes negalime matyti Dievo pavidalo, tai  Jis yra beformis. Toksai yra mūsų mąstymas.

Ko trūksta Indijoje? Čia galima rasti viską, kas geriausia. Tačiau aš esu toks kvailys –  nuvykau į Vakarus tikėdamasis įsigyti aukštesnių žinių.

Tokiu pat būdu mes taip pat esame kvailiai, jog vykstame į Angliją, Ameriką ir Rusiją kad pasiekti aukštesnio išsilavinimo, netgi tada, kai tų šalių mokslininkai patys pripažįsta, jog pats aukščiausias žinojimas ateina iš Indijos. Mus dengia tokia stipri iliuzija, jog mes nebegerbiame vyresnių, savo rišių bei raštų ir teigiame, jog mūsų raštai yra mitologija. Tikroji Indijos istorija dabar yra vadinama mitologija. Mes manome, jog nėra reikalo skaityti savo raštų, laikome juos nieko vertais ir mokome savo vaikų to pačio. Taip jie tampa ateistais.

Tačiau kodėl Ekalavija pasiekė tobulumo lanko šaudyme, o mes negalime tokiu būdu pasiekti Dievo? Kodėl? Atsakymas būtų tas, jog lanko šaudymas yra materialus mokslas. Materialiu procesu mes galime pasiekti materialių žinių. Tačiau dvasingumas nėra materialus, dėl to Krišna negali būti pasiektas per materialias žinias. Jis yra dvasinis, ir būdas pasiekti Jį privalo taip pat būti dvasinis, tačiau mes neturime žinių apie dvasią.

Išsilavinimas, kurį mes įgauname mokykloje arba koldeže, yra taikomas materijai, ne dvasiai. Mokslas tenai yra suteikiamas netiesiogiai. Jie sako, jog kažkas dvasiško egzistuoja, tačiau negali pasakyti, kas tai yra. Gydytojai ir chirurgai operuoja šį kūną, tačiau jie negali surasti sielos. Iki šiolei nėra išrastas instrumentas, galintis ją aptikti. Tačiau visi turi priimti idėja, jog kai siela paliek kūną, šis kūnas nustoja funkcionuoti. Sielos buvimas kūne yra pagrindinė priežastis, kodėl tas kūnas veikia.

Kūnas yra sudarytas iš materijos. Jis visada yra materialus. Nėra taip, kad jis kartais būtų dvasiškas ir kartais materialus. Pavyzdžiui, aš pajudinu pagalį. Ar jis dėl to taps dvasiniu vien tik todėl, kad jis pajudėjo? Ne. Jis visada yra materialus ir negyvas. Pagalys neturi jutimo, neturi jausmų, negali judėti ir t.t. Šis kūnas yra toksai pat. Tačiau mes galvojame, jog judame todėl, jog esame sudaryti iš materijos. Ne, šis kūnas juda todėl, kadangi jam gyvybę suteikia siela. Kas yra siela? Iš kur ji atėjo? Kur ji gyvena? Mūsų Vedos moko šio dvasingumo, sanatana-dharmos.

tasmad gurum prapadyeta / jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam /  brahmany upasamasrayam

Bet kuris asmuo, rimtai siekiantis tikrosios laimės, turi ieškoti tikro dvasinio mokytojo ir atsiduoti jam priimant įšventinimą. Tokio dvasinio mokytojo kvalifikacija yra ta, jog jog jis turi suvokti galutines šastrų išvadas per apsvarstymus ir diskutavimą bei turi galią įtikinti kitus šiomis išvadomis. Tokios asmenybės, galutinai priėmusios prieglaudą pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir nuošalyje palikusios visus materialius sumetimus, turi būti priimti kaip tikri dvasiniai vadovai.

Šrimad-Bhagavatam (4.29.55)

Jeigu mes norime Krišną, mes turime atsiduoti asmeniui, turinčiam pilną žinojimą apie Jį ir kuris yra paskirtas mokyti kitus apie Jį. Toks asmuo yra Gurudeva. Gurudeva gali paaiškinti Krišną mums, kadangi jis yra nepaprastai brangus Jam ir yra Jam tarnaujantis. Gurudeva yra Krišnos labai intymi galia. Ir kol mes neatsiduosime Gurudevai, tol mes nepažinsime Krišnos saldumo. Tokia yra priežastis, kodėl mes nemėgstame Krišnos, arba neturime jam ruči.

maya-mugdha jivera nahi svatah krsna-jnana
jivere krpaya kaila krsna veda-purana

Salygota siela negali pažadinti savo Krišnos sąmonės savo pastangomis. Tačiau savo bepriežstinės malonės dėka Krišna sudėjo Vedinę literatūrą bei jos priedą – Puranas.

Čaitanja-Čaritamrita, Madhya 20.122

Šiame savo lygyje mes esame tiek apimti majos, jog visiškai neturime jokio žinojimo apie Krišną. Kas per toks yra Krišna? To mes negalime paaiškinti. Mes neturime jokios idėjos kas Jis yra. Žmogus, apimtas majos, neturi jokio supratimo, kas yra Krišna arba Dievas. Jis negali to matyti. Jis gali matyti lėktuvą, gali matyti kaip jis veikia ir gali paiiškinti tai kitiems. Bet jis negalės paaiškinti kas yra Krišna, kadangi jis neturi jokių žinių apie Jį.

Kodėl mes taip gerai išmanome apie materialius dalykus, bet ne apie transcendentinius? Krišna, prema, bhakti – visi jie yra transcendentiniai. Kol mes neatsiduosime transcendentinei asmenybei, tol mes negalėsime sužinoti apie transcendentinę realybę. Tad-vijnanartham sa gurum evabhigaccet, “Kad įgyti transcendentinį žinojimą, tam reikia priimti tikrą dvasinį mokytoją (Mundaka Upanišada 1.2.12). Mūsų raštai pateikia tokį nurodymą. Kas nori pažinti Krišną, tas turi kreiptis į tą, kas pažįsta Krišną. Toks asmuo yra Gurudeva, Dieviškas Mokytojas.

1996 m. spalio 10, Šri Kešavdži Gaudija Mathas, Mathura, UP, Indija.

[I dalis]  Mes norime daryti tai, kad mus patenkina labiausiai. Potraukis šiai veiklai vadinasi ruči. Kodėl mums nepatinka mylėti Krišnos? Kodėl mums nepatinka Jam tarnauti? Tai bus mūsų šiandienos tema. Mums patinka tai, kas suteikia malonumą per jusles; tačiau Krišna yra toks, kad mes negalime Jo pažinti per savo jusles. Jis yra transcendentinis, ir dėl to Jis sutranscendentina mūsų jusles. Mūsų juslės negali Jo pažinti, nei jos gali Jį pasiekti. Mes negalime pajusti saldus Jis yra ar ne.

Kadangi mūsų juslės gali užčiuopti materialius objektus, mes juos arba priimame arba atmetame. Mes niekada nesistengiame pasiekti tai, kas nėra malonu mums. Mums nepatinka Krišna todėl, kadangi negalime pajusti su savo esamom juslėm. Mūsų akys Jo nemato, mūsų ausys negirdi Jo fleitos grojimo, mūsų nosis gali užuosti Jo kvapumo, o mūsų liežuvis negali ištarti Jo vardo arba aptarti Jo savybių. Kadangi visa tai yra už mūsų juslių pajutimo ribų, mes negalime paragauti Jo saldumo nei mes galime išvystyti prieraišumo Jam. Jeigu tiktai sugebėtume paragauti Jo saldumo, mes iš karto Jį pamiltume. Kol mes negalime patirti Jo saldumo, tol mes nejausime patrauklumo ir negalėsime apsispręsti geras Jis ar blogas.