Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘Šiuolaikiniai Ačarijos’

nilakasera kauna khane, porira sab korche khela
parijate phule bone-mithya aulik kalpana
kana-dhenu svarna lata chalanaya bhulbo na

Kurioje mėlyno dangaus  dalyje žaidžia angelai? Paridžatos gėlių miške. Tai yra netikra, vaizduotės vaisius. “Ten gyvena troškimus pildančios karvės ir aukso vijokliai…” Aš niekada nepamiršiu šių melagingų žodžių.

[ V dalis] Viena Bengalijos poetė Man Kumari parašė: “Angelai danguje yra visiškas melas. Kuriame dangaus pakrašty jie gyvena? Sakoma, jog jie tenai žaidžia, bet tai netiesa. Niekas nėra matęs jų savo akimis, dėl to jų nėra.” Jos mąstymas yra štai toks: “Aš esu akla. Aš neturiu galios matyti, dėl tai reiškia, jog visi kiti taip pat yra akli.” Jos išvada yra ta, jog angelų nebūna. Ji sako: “nilakašera kauna khane, porira saba korche khela”. “Kuriame dangaus pakrašty jie žaidžia?” Parijata phul bone, “Jie žaidžia paridžatos gėlių miške. Tokių dalykų nebūna, tai grynas išsigalvojimas. Kama-dhenu svarga lata… “Troškimus pildančios karvės auksiniai vijokliai? Šis teiginys niekada nebus tikras.”

Kas liečia kama-dhenu, troškimus pildančią karvę, Mahabharata pateikia istoriją apie tai kovą tarp Prašuramos ir Džamu dėl jos. Tačiau Manu Kumari sako, jog visa tai nėra tikra, ir jog mūsų raštai yra pilni melagingų paaiškinimų ir teiginių. Tokie dalykai yra įskiepijami mūsų vaikams, dėl to jie negerbia šastrų. Ji sako: “sarva latos – auksiniai vijokliai – neegzistuoja.” Augalai Vrindavane yra vadinami kalpataru. Jie gali suteikti jums bet ką, ko jūs bepanorėtumėte. Manu Kumari sako, jog tai taip pat yra melas. Vrindavano  smėlis bei žemė yra padaryti iš brangakmenių, čintamani. Jie taip pat gali suteikti jus to, ko melsite. Vrindavano vanduo yra amata, nektaras. Jeigu ji gersite, jums niekada nebereikės gimti, nebereikės sugrįžti į įsčias. Tokie yra teiginiai apie Vrindavaną.

Tačiau kadangi mūsų juslės negali jų matyti, mes manome, jog tokių dalykų nėra ir kad tai niekada negali būti tiesa. Ar gali septynių metų berniukas pakelti kalną? Mums gali atrodyti, jog ne. Tačiau kadangi mes skęstame majoje, mes nežinome, kas yra Krišna. Mes manome, kad jeigu mes negalime matyti Dievo pavidalo, tai  Jis yra beformis. Toksai yra mūsų mąstymas.

[IV dalis] Dvasinė kultūra gyvuoja Indijoje, bet ne kitose pasaulio dalyse. Dėl to žmonės keliauja į Indiją tam, kad pasimokytų dvasinio mokslo. Vedos, Upanišados – visa tai yra Indijoje. Tačiau mes apgailestaujame, jog turime pripažinti, kad mes esame savo mokslų neišmanėliai. Visa tai yra aprašyta bengalijos poeto Maiklo Madhusūdhanos Dattos, kuris, nuvykęs į Angliją įsigyti aukštesnio išsilavinimo, tapo Krikščioniu. Gyvenimo pabaigoje jisai verkė:

Ko trūksta Indijoje? Čia galima rasti viską, kas geriausia. Tačiau aš esu toks kvailys –  nuvykau į Vakarus tikėdamasis įsigyti aukštesnių žinių.

Tokiu pat būdu mes taip pat esame kvailiai, jog vykstame į Angliją, Ameriką ir Rusiją kad pasiekti aukštesnio išsilavinimo, netgi tada, kai tų šalių mokslininkai patys pripažįsta, jog pats aukščiausias žinojimas ateina iš Indijos. Mus dengia tokia stipri iliuzija, jog mes nebegerbiame vyresnių, savo rišių bei raštų ir teigiame, jog mūsų raštai yra mitologija. Tikroji Indijos istorija dabar yra vadinama mitologija. Mes manome, jog nėra reikalo skaityti savo raštų, laikome juos nieko vertais ir mokome savo vaikų to pačio. Taip jie tampa ateistais.

[III dalis] Jūs galite galvoti, jog jeigu kas ko nors siekia nuoširdžia širdimi, tas būtinai savo pasieks, kaip tai darė Ekalavija. Nors Dronačarija ir nepriėmė Ekalavijos į savo mokinius, Ekalavija visada treniravosi lanko šaudymo meną priešais Dronačarijos paveikslą. Jis tapo toks tobulas, jog įgijo šabda bhedi baną - įgūdį pataikytį strėlę vien tik girdint taikinio garsą. Kas nors cituodami šį Ekalavijos pavyzdį gali paklausti, kodėl mes negalime pasiekti žinių apie Krišną tokiu pat būdu. “Jeigu mes pasistengsime, tai tikrai tai pasieksime – kam tada iš vis reikia atsiduoti guru? Krišna yra ne tik keliems žmonėms; Jis yra visiems. Krišna nėra šališkas. Kodėl Jam nepalaiminus manęs? Aš tikrai gausiu Jo palaiminimus, jeigu tiktai pasistengsiu.” Tokio tipo argumentavimas gyvuoja mūsų mąstyme.

Tačiau kodėl Ekalavija pasiekė tobulumo lanko šaudyme, o mes negalime tokiu būdu pasiekti Dievo? Kodėl? Atsakymas būtų tas, jog lanko šaudymas yra materialus mokslas. Materialiu procesu mes galime pasiekti materialių žinių. Tačiau dvasingumas nėra materialus, dėl to Krišna negali būti pasiektas per materialias žinias. Jis yra dvasinis, ir būdas pasiekti Jį privalo taip pat būti dvasinis, tačiau mes neturime žinių apie dvasią.

Išsilavinimas, kurį mes įgauname mokykloje arba koldeže, yra taikomas materijai, ne dvasiai. Mokslas tenai yra suteikiamas netiesiogiai. Jie sako, jog kažkas dvasiško egzistuoja, tačiau negali pasakyti, kas tai yra. Gydytojai ir chirurgai operuoja šį kūną, tačiau jie negali surasti sielos. Iki šiolei nėra išrastas instrumentas, galintis ją aptikti. Tačiau visi turi priimti idėja, jog kai siela paliek kūną, šis kūnas nustoja funkcionuoti. Sielos buvimas kūne yra pagrindinė priežastis, kodėl tas kūnas veikia.

Kūnas yra sudarytas iš materijos. Jis visada yra materialus. Nėra taip, kad jis kartais būtų dvasiškas ir kartais materialus. Pavyzdžiui, aš pajudinu pagalį. Ar jis dėl to taps dvasiniu vien tik todėl, kad jis pajudėjo? Ne. Jis visada yra materialus ir negyvas. Pagalys neturi jutimo, neturi jausmų, negali judėti ir t.t. Šis kūnas yra toksai pat. Tačiau mes galvojame, jog judame todėl, jog esame sudaryti iš materijos. Ne, šis kūnas juda todėl, kadangi jam gyvybę suteikia siela. Kas yra siela? Iš kur ji atėjo? Kur ji gyvena? Mūsų Vedos moko šio dvasingumo, sanatana-dharmos.

[II dalis.] Savo ausimis iš kitų mes girdime, jog Krišna yra nepaprastai patrauklus ir saldus, ir jog Jis yra pats geriausias. Toks klausymasis yra be realizacijos, dėl to mes galime pasirinkti tikėti tokiais žodžiais arba netikėti. Tie, kas tiki, galbūt pasieks Jį dedami pastangas, tačiau tie, kas netiki, nepasieks Jo niekada. Ar tai ne tiesa? Ką dėl to turi daryti tie, kas rimtai stengiasi?

tasmad gurum prapadyeta / jijnasuh sreya uttamam
sabde pare ca nisnatam /  brahmany upasamasrayam

Bet kuris asmuo, rimtai siekiantis tikrosios laimės, turi ieškoti tikro dvasinio mokytojo ir atsiduoti jam priimant įšventinimą. Tokio dvasinio mokytojo kvalifikacija yra ta, jog jog jis turi suvokti galutines šastrų išvadas per apsvarstymus ir diskutavimą bei turi galią įtikinti kitus šiomis išvadomis. Tokios asmenybės, galutinai priėmusios prieglaudą pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir nuošalyje palikusios visus materialius sumetimus, turi būti priimti kaip tikri dvasiniai vadovai.

Šrimad-Bhagavatam (4.29.55)

Jeigu mes norime Krišną, mes turime atsiduoti asmeniui, turinčiam pilną žinojimą apie Jį ir kuris yra paskirtas mokyti kitus apie Jį. Toks asmuo yra Gurudeva. Gurudeva gali paaiškinti Krišną mums, kadangi jis yra nepaprastai brangus Jam ir yra Jam tarnaujantis. Gurudeva yra Krišnos labai intymi galia. Ir kol mes neatsiduosime Gurudevai, tol mes nepažinsime Krišnos saldumo. Tokia yra priežastis, kodėl mes nemėgstame Krišnos, arba neturime jam ruči.

maya-mugdha jivera nahi svatah krsna-jnana
jivere krpaya kaila krsna veda-purana

Salygota siela negali pažadinti savo Krišnos sąmonės savo pastangomis. Tačiau savo bepriežstinės malonės dėka Krišna sudėjo Vedinę literatūrą bei jos priedą – Puranas.

Čaitanja-Čaritamrita, Madhya 20.122

Šiame savo lygyje mes esame tiek apimti majos, jog visiškai neturime jokio žinojimo apie Krišną. Kas per toks yra Krišna? To mes negalime paaiškinti. Mes neturime jokios idėjos kas Jis yra. Žmogus, apimtas majos, neturi jokio supratimo, kas yra Krišna arba Dievas. Jis negali to matyti. Jis gali matyti lėktuvą, gali matyti kaip jis veikia ir gali paiiškinti tai kitiems. Bet jis negalės paaiškinti kas yra Krišna, kadangi jis neturi jokių žinių apie Jį.

Kodėl mes taip gerai išmanome apie materialius dalykus, bet ne apie transcendentinius? Krišna, prema, bhakti – visi jie yra transcendentiniai. Kol mes neatsiduosime transcendentinei asmenybei, tol mes negalėsime sužinoti apie transcendentinę realybę. Tad-vijnanartham sa gurum evabhigaccet, “Kad įgyti transcendentinį žinojimą, tam reikia priimti tikrą dvasinį mokytoją (Mundaka Upanišada 1.2.12). Mūsų raštai pateikia tokį nurodymą. Kas nori pažinti Krišną, tas turi kreiptis į tą, kas pažįsta Krišną. Toks asmuo yra Gurudeva, Dieviškas Mokytojas.

Šri Šrimad Bhaktivedanta Trivikrama Gosvamis Maharadžas.

1996 m. spalio 10, Šri Kešavdži Gaudija Mathas, Mathura, UP, Indija.

[I dalis]  Mes norime daryti tai, kad mus patenkina labiausiai. Potraukis šiai veiklai vadinasi ruči. Kodėl mums nepatinka mylėti Krišnos? Kodėl mums nepatinka Jam tarnauti? Tai bus mūsų šiandienos tema. Mums patinka tai, kas suteikia malonumą per jusles; tačiau Krišna yra toks, kad mes negalime Jo pažinti per savo jusles. Jis yra transcendentinis, ir dėl to Jis sutranscendentina mūsų jusles. Mūsų juslės negali Jo pažinti, nei jos gali Jį pasiekti. Mes negalime pajusti saldus Jis yra ar ne.

Kadangi mūsų juslės gali užčiuopti materialius objektus, mes juos arba priimame arba atmetame. Mes niekada nesistengiame pasiekti tai, kas nėra malonu mums. Mums nepatinka Krišna todėl, kadangi negalime pajusti su savo esamom juslėm. Mūsų akys Jo nemato, mūsų ausys negirdi Jo fleitos grojimo, mūsų nosis gali užuosti Jo kvapumo, o mūsų liežuvis negali ištarti Jo vardo arba aptarti Jo savybių. Kadangi visa tai yra už mūsų juslių pajutimo ribų, mes negalime paragauti Jo saldumo nei mes galime išvystyti prieraišumo Jam. Jeigu tiktai sugebėtume paragauti Jo saldumo, mes iš karto Jį pamiltume. Kol mes negalime patirti Jo saldumo, tol mes nejausime patrauklumo ir negalėsime apsispręsti geras Jis ar blogas.