Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘Šiuolaikiniai Ačarijos’

Žinios yra informacija, sukaupta iš šventųjų raštų, o mokslas yra praktinis tų žinių suvokimas (patyrimas). Žinios yra mokslinės tada, kai yra sukaupiamos iš šventųjų raštų per bona fide dvasinį mokytoją, bet kai jos interpretuojamos spėliojant, tai yra protiniai prasimanymai. Moksliškai suprasdamas šventųjų raštų informaciją per bona fide dvasinį mokytoją, asmuo, pats įgydamas savo suvokimą (patyrimą), sužino Aukščiausios Dievo Asmenybės tikrą situaciją. Transcendentinė Aukščiausios Dievo Asmenybės forma yra skirtinga nuo materialių manifestacijų, ir yra aukščiau materijos reakcijų. Asmuo tampa impersonalistu, jeigu moksliškai nesupranta Dievo Asmenybės dvasinės formos. Saulės spinduliai patys yra šviesa, bet ta šviesa skiriasi nuo saulės. Visgi, saulė ir saulės šviesa nėra viena nuo kitos atsietos, nes be saulės negali būti saulės šviesos, o be saulės šviesos žodis “saulė” netektų savo reikšmės.

Iš Šrilos Bhaktivedantos Svamio Prabhupados knygos “Viešpaties Čaitanjos mokymas”, 23 skyriaus.

Šrimad Bhagavatam 3.25.20

prasańgam ajaram pāśam
ātmanah kavayo viduh
sa eva sādhusu krto
moksa-dvāram apāvrtam

prasańgam — prisirišimas; ajaram — stiprus; pāśam — įsipainiojimas; ātmanah —sielos; kavayah — išsimokslinę žmonės; viduh — žino; sah eva — tas pats; sādhusu — pasišventusiems Dievo tarnams; krtah — pritaikytas; moksa-dvāram — išvadavimo durys; apāvrtam — atidarytos.

Kiekvienas išsimokslinęs žmogus labai gerai žino, kad prisirišimas prie materialių dalykų yra didžiausias dvasinės sielos įsipainiojimas. Bet tas pats prisirišimas, nukreiptas į save suvokusius bhaktas, atveria išvadavimo duris.

Šri Šrimad Bhaktivedantos Svamio Maharadžo komentaras:

Čia aiškiai pasakyta, kad prisirišimas prie vieno dalyko yra sąlygoto gyvenimo vergijos priežastis, ir tas pats prisirišimas, kai nukreiptas į kažką kitą, atveria išsivadavimo duris. Prisirišimas negali būti nužudytas; jis paprasčiausiai turi būti perkeltas. Prisirišimas prie materialių dalykų vadinamas materialia sąmone, o prisirišimas prie Krišnos ar Jo bhaktos vadinamas Krišnos sąmone. Taigi, sąmonė yra prisirišimo pagrindas. Čia aiškiai pasakyta, kad kai mes paprasčiausiai apvalome sąmonę nuo materialiosios sąmonės į Krišnos sąmonę, mes pasiekiame išsivadavimą. Nežiūrint teiginio, kad asmuo turėtų atsisakyti prisirišimo, norų nebuvimas nėra įmanomas gyvai esybei. Gyva esybė, pagal savo sandarą, turi polinkį būti prie ko nors prisirišus. Matome, kad jeigu kas nors neturi prisirišimo objekto, jeigu neturi vaikų, tada jis perkelia savo prisirišimą į kates ir šunis. Tai rodo, kad polinkis prisirišimui negali būti sustabdytas; jis privalo būti panaudotas geriausiam tikslui. Mūsų prisirišimas prie materialių dalykų pratęsia sąlygotą būvį, bet tas pats prisirišimas, kai perkeliamas į Aukščiausią Dievo Asmenį ar Jo bhaktą, yra išsilaisvinimo šaltinis.

Čia rekomenduojama, kad prisirišimas turėtų būti perkeltas link save suvokusių bhaktų, sadhu (dgs.). O kas yra sadhu? Sadhu tai ne šiaip eilinis žmogus, su šafrano spalvos rūbais ar ilga barzda. Sadhu Bhagavad-gitoje aprašomas kaip tas, kuris nesvyruojančiai užsiima dvasine tarnyste. Netgi jeigu pastebima, kad asmuo neseka griežtomis dvasinės tarnystės taisyklėmis ir reguliavimais, jeigu asmuo paprasčiausiai turi nesvyruojantį tikėjimą Krišna, Aukščiausiu Asmeniu, jis suprantamas kaip esantis sadhu. Sadhur eva sa mantavyah [Bg. 9.30]. Sadhu yra griežtai sekantis dvasine tarnyste asmuo.  Čia rekomenduojama, kad jeigu žmogus kiek nors nori suvokti Brahmaną, dvasinį tobulumą, jo prisirišimas turėtų būti perkeltas link sadhu, bhaktos. Viešpats Čaitanja taip pat tai patvirtino. Lava-mātra sādhu-sańge sarva-siddhi haya: tiesiog dėl akimirkos bendravimo su sadhu, asmuo gali pasiekti tobulumą[Cc. Madhya 22.54]

Mahatma – sadhu sinonimas. Sakoma, kad tarnystė mahatmai, aukšto lygio Viešpaties bhaktai, yra dvāram āhur vimukteḥ, išsivadavimo autostrada (royal road – karališkas kelias). Mahat-sevāḿ dvāram āhur vimuktes tamo-dvāraḿ yoṣitāḿ sańgi-sańgam (Bhāg. 5.5.2). Tarnavimas materialistams turi priešingą efektą. Jeigu kas nors atlieka tarnystę grubiam materialistui, t.y. asmeniui, užsiėmusiam vien tik jutimų tenkinimu, tada bendraujant su tokiu asmeniu, atveriamos pragaro durys. Tas pats principas patvirtinamas čia. Prisirišimas prie bhaktos yra prisirišimas prie tarnystės Viešpačiui, todėl kad, jeigu asmuo bendrauja su sadhu, rezultatas bus tas, kad sadhu išmokys jį kaip tapti bhakta, Viešpaties garbintoju ir nuoširdžiu tarnautoju (servitor). Tokios yra sadhu dovanos. Jeigu norime bendrauti su sadhu, negalime tikėtis, kad jis duos pamokymų apie tai, kaip pagerinti mūsų materialią būseną, bet jis duos mums pamokymų apie tai, kaip perkirsti užsiteršimo materialiu prisirišimu mazgą ir kaip pakylėti save iki dvasinės tarnystės. Toks yra bendravimo su sadhu rezultatas.  Kapila Munis visų pirma pamoko, kad išsivadavimo kelias prasideda su tokiu bendravimu.

Svečias: Buda mokė labai panašių dalykų, ko mokė ir Bhagavad-gita, ar ne taip? Ar yra sutampančių vietų Budos mokyme ir Gitos mokyme?

Šrila Bhaktivedanta Svami Prabhupada: ar tu seki Buda?

Svečias: mm, ne.

Šrila Bhaktivedanta Svami Prabhupada: Tik kalbi apie jį? Jeigu tau patinka Buda, praktikuok jo mokymą. Palik viską kaip Buda ir medituok. Bet to nedarysi. Tada kam reikalingas tuščias kalbėjimas apie tai? Ką nors daryk. Tikėk Buda ar Jėzumi Kristumi ar Krišna. Daryk kažką. Neužsiimk vien šnekomis. Viešpaties Budos veikla buvo labai graži. Būdamas jaunas jis atsižadėjo savo karalystės. Jis buvo princas. Buda galvojo: “Visa tai niekai. Geriau medituosiu”. Daryk panašiai. Tokia ir yra liga – mes nieko nedarome. Daug kalbame apie tą, aną, tą, aną.  Daryk kurį nors dalyką, bet daryk jį tobulai. “Visų amatų žinovas, bet nei vieno meistras” (“Jack of all trades, master of none.”) Tai nėra gerai. Būk kažkurio dalyko meistras. Nėra skirtumo – ar seksi Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ar Viešpačiu Buda ar Krišna, tai nėra taip svarbu. Bet daryk tai tobulai. Toks yra mūsų prašymas.

Iš Šrilos Prabhupados pokalbio 1969 05 10

Kartą Šrila Gaurakišora dasa Babadžis Maharadžas, Šrilos Bhaktisidhantos Sarasvačio Thakuros dvasinis mokytojas, vaikščiojo po Navadvipos kaimą ir belsdamasis į duris prašė paaukoti saują ryžių. Vietiniai kaimo žmonės, kartais kritikuodavę ar įžeidinėdavę Viešpaties tarnus, nepasigailėjo net šios didžios sielos, Šrilos Gaurakišoro dasos Babadžio. Vaikigalių apmėtytas akmenimis ir apdrabstytas purvu, jis taip sušuko:

– O, Krišna, kaip žiauriai Tu elgiesi su manimi! Einu, paskųsiu Tave Tavo motinai Jašodai.

Toks buvo jo požiūris – todėl situacija akimirksniu sušvelnėjo. Mes irgi turėtume išmokti matyti Krišną visose aplinkybėse, visuose trukdžiuose ar išorės agresijoje. Žinoma, mąstant filosofiškai, be Dievo valios niekas neįvyksta. Bet Viešpaties tarnas akivaizdžiai tai regi:

– O, Krišna! Tai Tu kurstai šiuos vaikus. Tuoj pamokysiu Tave, nes drumsti man ramybę.

Puikiai žinau, kaip su Tavimi elgtis. Einu, pasiskųsiu Motinai Jašodai – ji kaip mat išpers kailį.

Pažengusieji Viešpaties tarnai tokiu būdu ir priima įvykius: suprasdami, kad už visko slypi Krišna. Toks požiūris yra kaip žibintas, padedantis mums prisiderinti prie visiškai nepalankių dalykų.

Jame slypi švelnus susitaikymas, mums patariama būti kantresniems už medžius. Nors patys būtume visiškai nekonfliktiški, bet trikdantys priešininkai vis tiek atsiras.

O mums reikės susilaikyti nuo atkirčio.

Turime išreikšti pagarbą kitiems. Pats didžiausias ir klastingiausias Viešpaties Krišnos tarno priešas – prestižo jausmas. Išdidumas – baisiausias priešas, galiausiai atvedantis prie majavadžių, arba monistų išvados.

Jie sako: SO ‘HAM – aš esu!

Bet ne: DASO ‘HAM – aš esu pavaldus.

Sako: I am of Supreme Element. Aš esu Tai: aš esu Jis.

Bet užmiršta faktą, kad esame viso labo mažytės, kančių kamuojamos būtybės.

Majavadžiai impersonalistai atmeta tokius realius dalykus, tačiau statusas, arba ego (pratištha) – pavojingiausias mūsų priešas. Su prestižu, arba savo padėtimi kitų akyse, patariama elgtis ypač atsargiai.

Šrila B.R. Šridhara Gosvamis Maharadžas “Auksinis Dieviškos meilės vulkanas”

Bhaktas: Kodėl Krišna turi išorinę energiją?

Šrila Prabhupada: O kodėl ne?

Bhaktas: Juk Jis visiškai tyras…

Šrila Prabhupada: Taip, Jis toks yra. Pavyzdžiui, tu esi labai graži mergina. Ir pasilieki tokia net tada, kai tuštiniesi. Išmatos ir šlapimas – labai bjaurūs dalykai, tačiau tu pati tokia netampi, nors ir išskiri juos. Jei kas paklaustų,- Kodėl tu, tokia graži mergina, išskiri išmatas? Ar šiuo klausimu galima ginčytis?

Ar teisingas teiginys, kad jei esi geras žmogus, neturėtumei tuštintis ir šlapintis? Arba jei esi geras žmogus, tai ir tavo išmatos turėtų būti labai patrauklios?

Ir kam mums tyrinėti Krišnos išmatas (t.y. materialiąją išorinę energiją), kodėl mums nesikreipus į Patį Krišną? Tik tam tikras būtybes patraukia išmatos – kirmėles. Taip ir materialusis pasaulis sužavi tik tam tikro tipo sielas. Tačiau mums nederėtų žavėtis materialiąja energija. Neturėtume būti kirmėlėmis.

Ar dera klausti – kodėl valstybė sukūrė kalėjimus? Svarbiausias klausimas – kodėl mes į juos patenkame – nes esame nusikaltėliai, netinkamai elgiamės. Visas materialusis pasaulis, kuris yra išorinė energija, Krišnos buvo sukurtas tik dėl tų sielų, kurios nenori tarnauti Jam. Ne dėl Krišnos noro, o dėl mūsų, paklydusių sielų noro.

Ar valstybė atidaro alkoholio parduotuvę todėl, kad nori, jog būtume girtuokliai? Ne, tik dėl to, jog kai kurie žmonės be alkoholio negali gyventi. Taigi, yra dviejų rūšių sielos – nitya badha ir nitya mukta. [...]