Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘Šiuolaikiniai Ačarijos’

1949 metais Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis Maharadžas drauge su savo Dievo-broliais bei mokiniais Ajodjoje laikėsi kartika-vratos (kartikos mėnesio įžadų). Annukutos-mahotsavos proga jis pristatė šią trumpą paskaitą. Paimta iš 1949 metų 10 leidinio “Šri Gaudija Patrikos”

Šruti raštuose yra mantra, kuri teigia: annam vai brahma* – grūdas (anna) yra tapatus aukščiausiai transcendentinei būtybei (brahma-vastu). Šruti reikia suprasti per vivad-rudhi-vritti, nuoseklų tiesioginės reikšmės studijavimą.

Jeigu mes tarsime, jog mantra paprasčiausiai nurodo bendrą žodžio “anna” [grūdo] reikšmę, tas tik dar labiau padidins mūsų troškimą mėgautis šiuo pasauliu ir dar labiau tolins mus nuo Krišnos, kas yra tipiška tokioms sąlygotoms sieloms, kaip mes. Grūdas [anna], kilęs iš materialios gamtos, niekaip negali būti laikomas transcendentine substancija [brahma]. Tačiau maistas, pasiūlytas Šri Hari, yra “brahma-vat-nirvikaram hi yatha visnu-stathaiva tat – nesiskiriantis nuo brahmos, nepaliestas jokios transformacijos; patsai Šri Višnu”.

Transcendentinė esybė tikrai yra brahma, kuri garso vibracijos pavidalu [šabda] yra priimama per ausis. Dėl tos priežasties tas garsas yra žinomas kaip šabda-brahma. Tokiu pat būdu, anksčiau minėtoje mantroje “anna-brahma” žodis “anna” gali reikšti tiktai hari-kathą, nes hari-katha suteikia sielai dvasinį pasitenkinimą ir peną bei pašalina sielos alkį. Jeigu mes priimsime transcendentinę anną, arba hari-kathą, mūsų siela atsigaus ir pagyvės, bręsdama į pilną žydėjimą. Vien tik šitai yra tiesioginis Bhagavano (Aukščiausio Dievo Asmens) prasadas arba malonė. Priimti hari-kathą kaip savo tikrąjį bhagavat-prasadą mes turėtume paversti savo tikslu.

Ši anna hari-kathos pavidalu tikrai yra Transcendentinė Būtybė [brahma], kadangi hari-katha yra Šri Hari. Tobulos filosofinės Vedų išvados patvirtina, jog žodžio “brahma” reikšmė yra priskiriama Viešpačiui Višnu. Praeities mahadžanai (didieji išminčiai) kartu su guru-varga (mokytojų seka), paversdami anna-kutos kalną į hari-kathą, priverčia Šri Šri Radha-Govindos mėgavimosi jutimus [go] išsiplėtoti [vardhana] nesibaigiančiai naujais būdais. Tokiu būdu jie garbino Šri Šri Radha-Govindą. Šiandien, sėkmę nešančią Šri Govardhano pudžos bei Annukuta mahotsavos dieną, vienintelis mūsų užsiėmimas yra šlovinti Šri Šri Radha-Govindą.

Šri Govardhanas yra geriausias Šri Hari tarnas. Hari-dasja-varja. Nors Govardhanas yra ašraja-vigraha, meilės Krišnai šaltinis, bhaktai jį laiko višaja-vigraha, tos meilės objektu. Kitaip sakant, Pačiu Krišna. Gandaki-šila arba šalagrama-šila yra tiesiogiai garbinama kaip Viešpats Narajana. Tokiu pat būdu Govardhano šilai yra lenkiamasi kaip Pačiam Krišnai. Govardhana-dharis (Šri Krišna, pakėlęs Govardhano kalną) ir Govardhana yra vienas ir tas pat Asmuo. Tačiau tas neprilyginamas stiprus godumas patenkinti Krišnos jutimus [go] yra žinomas kaip krišna-kama arba krišna-priti, iškelianti [vardhana] Jį į naujas ekstazės aukštumas, iš tikrųjų atspindi Govardhaną.

Vietoj to, kad atlikti pusdievių, tokių kaip Indra, garbinimą, mes privalome garbinti Govardhaną visais įmanomais būdais. Tokie yra tikrieji “Šrimad-Bhagavatam” pamokymai.

* Ruddhi-vritti reikšmė yra “tiesioginė arba pirmaeilė reikšmė”. Kai po šio termino seka būdvardis vidjat, jis tampa “ezoterine tiesiogine reikšme”.

//Paimta iš “The Rays of Harmonist”.

Šrila Bhaktisidhanta Sarasvatis Thakuras Prabhupada

1. Kokiu būdu įmanoma pasiekti tobulumą per vieną gyvenimą?

Jei žmogus atsižadės savavališkumo, visiškai atsiduos Šri Gurudevai ir jam vadovaujant atliks bhadžaną be jokios veidmainystės, tuomet pasieks tobulumą dar šiame savo gyvenime.

2. Kaip galime pažinti Šri Bhagavaną?

Būtina su tikėjimu klausytis kathos apie Bhagavaną iš Šri Gurudevos lotoso lūpų. Nėra kito kelio Šri Bhagavanui pažinti, tik visa širdimi atsiduoti Šri Gurudevos lotoso pėdoms. Tik tuomet įmanoma pažinti Šri Bhagavaną.

3. Kokia yra pati rimčiausia nama-aparadha, šventojo vardo įžeidimas?

Laikyti Šri Gurudevą paprastu žmogumi yra pats baisiausias įžeidimas, pati rimčiausia nama-aparadha. Galvodamas apie Šri Guru kaip apie mirtingąjį, žmogus nepatirs jokios sėkmės net per bilijonus gyvenimų. Žmogus, taip pasaulietiškai suprantantis guru, patirs įvairiausių kliūčių bhakti kelyje ir bus pavojuje paskęsti materialių troškimų vandenyne. Be Šri Guru lotoso pėdų daugiau niekas negali išgelbėti mūsų nuo žalingo bendravimo žabangų. Džyvai nepavyksta visiškai atsiduoti Šri Guru lotoso pėdoms vien tik dėl to, kad Šri Gurudevą ji laiko paprastu žmogumi. Skaitykite toliau čia »

Šrila AC Bhaktivedanta Svamis Prabhupada 1965 metais į Ameriką atvyko kaip “agresorius.” Kova prieš iliuziją yra aukščiausia tarnystė žmonijai. Šio karo kaina yra absoliutus nuolankumas, nes šio pasaulio sielos nėra dėkingos ir suvokiančios, nes jos domisi tik pačios savimi. Tačiau atpildas yra didžiulis. Tai yra sielos kilnybė. Toks buvo Jo Dieviškos Malonės darbas: suteikti kilnybę visoms sieloms, ir tai jis atliko didelio nuolankumo pagalba. Yra sakoma, jog tai, ką Mohamedas tai darė su kardu, ką Krikščionybė su savo turtais, jis tai atliko nuolankia širdim – paskandino planetą su meile Dievui. Ateis ta diena, kai visų rasių vyrai, moterys ir vaikai iš visų pasaulio šalių bei pažiūrų dainomis jį šlovins.

Visą dvyliką metų, pradedant 1965 iki kol jis paliko mirtingą akiratį 1977 metais, Jo Dieviškoji Malonė, keliaudamas po įvykdė tai, ką daugelis laikė Indijos religijos persodinimu į Vakarus. Jis praktiškai pademonstravo, jog Gaudija Vaišnavizmas nėra kokios tai nors kultūros produktas, o sielos dharma. Jis paėmė gyvą koncepciją to, kas yra vadinama Krišnos Sąmonė ir išskleidė jos egzistenciją daugiau negu didžiausi to meto Gaudija mąstytojai praktikuotojai galėjo sau įsivaizduoti. Gili realizacija slypi sugebėjime adaptuoti dvasinę realybę ir pritaikyti ją skirtingose materialiose aplinkybėse, tuo paverčiant ją prieinamą kiekvienam ir visiems. Tai yra ačarijos darbas, kuris moko nurodymais ir pavyzdžiu. Ačarija nėra įšalęs laike. Jis yra ištipęs meilėje Dievui, ir be jokių apribojimų teka pas kiekvieną, kuris parodo bent mažiausią susidomėjimą tyra bhakti. Toks yra Jo Dieviškos malonės darbas. Po savęs jis paliko meilės palikimą, ne įstatymą, kurį bet kuris asmuo ir visi jo mokiniai gali apglėbti ir praktikuoti. Jis davė viską, ir ieškojo žmogaus – žmogaus kuris galėtų suprasti šią žinią.

== Paimta iš Šrilos Bhakti Vallabhos Tirthos Maharadžo “Šri Čaitanija: Jo Gyvenimas bei Palydovai”

1951 ar 1952 metais Paramaradja Gurudeva [Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis], prieš pat prasidedant Šridhamos Navadvipo parikramai nuvyko prie Sundaravanos pasienio Bengalijoje skleisti šuddha-bhakti, pakviesti tikinčius į parikramą ir surinkti PROVISION parikramai. Vieną dieną Šrila Gurudevas pasiėmė mus su savimi į vieno atsidavusio namus, kai pakeliui susitiko Džioti Babu ir jo pasekėjų grupę. Džioti Babu, šiuo metu užimantis Bengalijos ministro pareigas, tuo metu buvo pagrindinis Komunistų Partijos vadovas. Jis, kaip priešingos partijos narys, buvo atvykęs ištirti patvinusių teritorijų pasienyje stovį. Pamatę Šrila Gurudevą safrano rūbuose ir su tridanda rankoje, jis sustojo ir pasipūtėlio tonu paklausė: “Iš kur jūs?”

Šrila Gurudevas [Šri Šrimad Bhakti Pragjana Kešava Gosvamis] mandagiai atsakė: “Mes esame iš Šri Gaudija Vedanta Samiti Šri Navadvipo Dhamoje”.

Džioti Babu: “Ar jūs atvykote tam, kad inspektuoti patvinusias žemes ir parodyti simpatiją žmonėm?”

Gurududeva: “Mes atvykome tam, kad pamokslauti šuddha-vaišnava dharmą amžinai dživų naudai ir kad surinkti šiek tiek aukų Šri Navadvipa-Dhamos parikramai“.

Džioti Babu: “Negi jūs nematote, jog šis siaubingas potvynis sugriovė šitų žmonių gyvenimus? Jie prarado visą savo derlių, ir kaimas po kaimo yra apsemti vandeniu. Jie tikisi pagalbos iš išorės, maisto ir drabužių, kai tuo pačiu jūs prašinėjate išmaldos iš tų pačių gyventojų?” Skaitykite toliau čia »

Šryla Bhakti Rakšaka Šridhara Maharadža

Kodėl mūsų sąmonė nusileidžia bei negali turėti aukštesnės koncepcijos apie aukštesnę dvasinę egzistenciją, o vietoj to mūsų dėmesys yra patrauktas kažkokio materialaus dalyko?

Galvojame, koks nors vaistas ar koks nors svaiginimasis padės mums. Kai negaliu pakelti sąmonės į subtilesnę ir aukštesnę sąmoningą substanciją, tada pradedu siekti pagalbos materialiame pasaulyje. “Šios substancijos padės man”. Tai savižudiška.

Nesugebame tiesiogiai turėti ryšio su aukštesne sąmoninga substancija, tada pradedame siekti priemonių žemesnėje.

“To pagalba pažengsiu link subtilesnės sąmonės. Materija padės man suprasti, įgyti sąmonę”. Tokiu būdu esam netikintys tos Absoliučios Tiesos atstovais, vaišnavais. Tai dėl vaišnava-aparadhos, tikėjimo Aukščiausiojo sąmoningais atstovais praradimo, einame pas materialią substanciją, “padėk man!”. Prarandu tikėjimą dvasine atstovybe. Esmė tokia – ieškom prieglobsčio materialiam dalyke ir prarandam tikėjimą aukštesne atstovybe. Nesuprantame jų Malonės.

Taigi, tokia pamatinė prekiautojo svaiginimusi padėtis. Nėra tikėjimo aukštesniu atstovu, kuris yra dvasinis, kuris yra siela savybėmis, bet daugiau troškimo gauti pagalbą iš žemesnės substancijos. Mokslo koncepcija taip pat yra tokia, degradavimas. Degraduodami, prarasdami tikėjimą dvasiniu efektyvumu, jų malone ar jų pozicija, leidžiamės žemiau standarto. Nėra tikėjimo. Negalim tikėti atsidavusiuoju, šventraščiu, ar ačarija. Nusivylę einame ieškoti pagalbos iš kažkokio materijos atomo, “Tai duos man viską”.
Pilna paskaita