Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘Krišna Lila’

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas

2002 m. spalio 28 d.

Kokia yra Kartikos mėnesio ir Damodara vratos* svarba? Šrila Maharadžas sako, kad šis mėnuo vadinamas Damodaros mėnesiu. Damodara yra Tas, kurio pilvą Motina Jašoda surišo virve. Iš tiesų Jis buvo surištas ne virve. Jis buvo surištas prema, tyra vatsalya-bhava (tėviška meile). Krišna yra anadi – Jis neturi pradžios. Taip pat Jis ir ananta – Jis neturi pabaigos. Nors Jis yra Parabrahma, beribis Aukščiausiasis Viešpats, Jis gali būti pagautas ir surištas premos. Štai kodėl šis mėnuo vadinamas Damodara vrata. Tie, kurie laikysis šios vratos, pasieks premą, galinčią surišti Parabrahmą, patį Aukščiausiąjį Viešpatį. Tie kurie gali laikytis šios vratos, yra labai laimingi.

Šis mėnuo taip pat vadinamas Urdža vrata. Urdža reiškia šakti, o ypač Krišnos vidinę energiją - antaranga-šakti – Šrimati Radhiką. Urdža vrata iš tiesų reiškia Radha vratą, priesaiką, kuria siekiama suteikti laimės Šrimati Radhikai. Jei šio mėnesio metu žmogus klausosi, kaip Ji šlovinama, jis gaus vaisių, kurio pavidalas – gopi-prema.

Šis mėnuo taip pat vadinamas Kartika. Kartikos mėnesio Adhistari-devata, vyriausioji dievybė, yra Kirtika-kumari, jaunoji Kirtikos dukra, Šrimati Radhika. Tų, kurie šlovins šį mėnesį ir lankysis Krišnos žaidimų vietose, norai, be jokios abejonės, bus išpildyti. Jie pasieks jugala-sevą, tarnystę Radhai ir Krišnai anugatyoje, vadovaujami Vradžos gopių.

Šrila Maharadža paaiškino, kad Satyavata Rišis pašlovino Damodaros mėnesį savo eilėmis. Satyavatos Rišio giesmė Šri Damodaraštaka, prasideda žodžiais: namamisvaram sat-cit-ananda-rupam lasat-kundalam gokule vrajamanam.

Rudantam muhur netram-jugman mirjantam. Rudantam reiškia, kad Krišna verkia matydamas Savo mamą su lazda rankose. Jis šaukia: „Nemušk manęs! Nemušk manęs!“. Krišna galvoja, kad Mama Jašoda rengiasi mušti jį lazda. Motinai Jašoda be galo laiminga, kad gali pagauti Krišną ir surišti Jį savo meile.

nemam virinco na bhavo
na srir apy anga-samsraya
prasadam lebhire gopi
yat tat prapa vimuktidat

(Šrimad-Bhagavatam 10.9.20)

(„Nei Viešpats Brahma, nei Viešpats Šiva, net ir sėkmės deivė, kuri yra Aukščiausiojo Viešpaties dailioji pusė (the better half), negali iš Aukščiausiojo Dievo Asmens, materialaus pasaulio išvaduotojo, gauti tokios malonės, kokią gavo Motina Jašoda.“)

//*Vrata yra priesaika laikytis taisyklių, nuostatų bei iškilmingų apeigų tam tikro švento įvykio proga.//

Priimkite šio tvenkinio ačmaną*, šį vandens telkinį laikydami Šri Radhikos svarūpa – ir melskitės Jos malonės**. Rasa-lilos metu Šrimati Radhika matė, jog “Krišna šoka su Manim, tačiau tuo pat metu Jis šoka ir su kitom gopėm. Jis pasakoja Man melus, tokius kaip: “O Radharani, Aš Tau atidaviau savo širdį, Tu esi mano numylėtinė.” Bet dabar Jis Mane laiko tokia pačia, kaip ir visas likusias.” Jos nuotaika paniuro, Ji labai supyko ir iš kart ėmė verkti. Ji paliko rasa-mandalą (rasos šokio ratą) Seva-kundžoje, persikėlė per Jamuną ir pagaliau pasiekė šią nuošalią giraitę, kur čia Ji pasislėpė.

Rasos šokis sustojo, nes Krišna ėmė Jos ieškoti – ieškoti, ieškoti, ieškoti. Kai Jis pagaliau Ją šiaip ne taip surado, Krišna pamatė, jog Radharani taip graudžiai verkė, jog iš jos ašarų susidarė visas ežeras. Dėl to ši vieta vadinasi Maan Sarovara, sarovara (ežeras/tvenkinys), susidariusi iš Šrimati Radhikos maanos (transdencentinio pavydaus meilės pykčio).

Šri Krišna čia Ją ramino, nors tai ir buvo labai sunku. Besistengdamas kaip nors Ją nuraminti, Krišna užsikėlė Jos lotoso pėdas ant Savo galvos ir priėmė šį įžadą: “Nuo šiol aš nedarysiu nieko neteisingo. Aš prisipažįstu, jog padariau klaidą tuom Tave įžeisdamas ir pažadu ateityje daugiau taip nesielgti.”

Tikriausiai jau pastebėjote, kokios gražios yra šios giraitės kundžos. Tuo metu čia buvo milijonai giraičių ir kundžų. Kai Šrimati Radhika ar Krišna slėpdavosi kurioje vienoje iš jų, buvo labai sunku vienas kitą surasti. Medžiai tada buvo taip pat kitokie. Dabar jie jaučia tokį išsiskyrimą nuo Šrimati Radhikos ir Kirišnos, jog baigia visiškai sudžiūti. Šie medžiai žino visus saldžius žaidimus kaip Šrimati Radhika slėpėsi nuo Krišnos, taip pat ir kitas lilas, kurių medžiai nebemato šiame pasaulyje.

Mes atvedėme  jus visus čia tam, kad pamatytumėte, kokios gražios yra kundos. Tuo metu medžiai buvo tiesūs ir padengti vešliais vijokliais, dabar jie yra persilenkę ir liečia žemę. Joks pašalinis žmogus negalėjo peržvelgti kiaurai, niekas negalėjo matyti kas slepiasi už šių medžių. Seniau kundžos buvo tokios didelės, jog ištisos rasa-lilos bei kiti žaidimai vykdavo jose. Ten galėdavo sutilpti milijonai gopių. Tuomet Vrindavanos miškas buvo  vienintelis miškas ir nebuvo tiek daug namų kaip dabar. Kundžos ir žemė galėdavo susitraukti arba išsiplėsti atitinkamai pagal Krišnos troškimą. Jums nepaprastai pasisekė, jog galite kartu su manimi aplankyti visas šias vietas, kaip ši.

Anksčiau parikramą mes atlikadavome pėstute. Mes persikeldavome per Jamuną valtimi Baelvane ir tada eidavome pėsčiomis iki šios vietos Jamunos pakrante apie 20-30 minučių, tada vėl sugrįždavome atgal į Vrindavaną. Dabar aš nebegaliu to daryti, tačiau noriu, kad vieną dieną ir jūs atliktumėte parikramą pėstute.

Aš atvedžiau jus čia tam, kad galėtumėte prisiliesti prie šių medžių lotoso pėdų. Šie medžiai yra iškilnūs bhaktai. Jie stebėjo Viešpaties transcendentinius žaidimus, ir dabar jie atlieka askezes šioje formoje. Vieną dieną jie įgaus gopių pavidalus ir galės dalyvauti rasa-liloje bei kitus žaidimuose.

Ši vietovė yra nepaprastai graži. Jeigu kas nors turi kamerą su savimi, būtinai nufotografuokite vietovę. Čia lankosi daug paukščių, o vanduo yra ramus ir skanaus skonio. Jums nepaprastai pasisekė, jog lankotės tokioje išaukštintoje šventoje vietoje.

Dabar aš jūsų prašau priimti prasadą. Brahmačarius bei sanjasius prašau susėsti čia, vienoje eilėje, o moteris ir merginas priešingoje pusėje. Prašau sėstis iš karto ir be didelių užsilaikymų – mes neturime daug laiko.

---

[* Ačmana yra apsivalymo ritualas, kurio metu maudymasis yra atliekamas kartojant mantrą bei siurbčiojant vandenį tris kartus. Šventose vietose yra sukartojama ačmana mantra om kešavaja namaha it t.t., ir tada yra meldžiamasi ežerui, prūdui arba upei: "Tu asmeniškai stebėjai Šri Radhos ir Krišnos žaidimus, dėl to esi kvalifikuotas (-a) apreikšti šiuos žaidimus mano širdyje. Prašau suteik man savo malonę, kad vieną dieną aš taip pat galėčiau matyti šiuos žaidimus. Prašau, apreikšk mano širdyje tai, ką tu jau matei."]

[** Mes paklausėme Šripad Madhavos Maharadžo, ką Šrila Gurudėvas atsakytų į klausimą kodėl Šri Radha Kunda laikoma pranašesne, kai Maan Sarovara ir Radha Kunda tuo pačiu metu yra laikomos Šrimati Radhikos svarūpa. Jis atsakė, jog pusiaudienio bei kitos lilos, kurios nebuvo niekur kitur įmanomos, vyko Radha Kundoje, dėl to ji yra pranašesnė. Tačiau vis tiek ši Maan Sarovara yra tokia šventa ir išaukštinta, jog ji nesiskiria nuo Šrimati Radhikos tapatybės bei pavidalo].

Krišna jau grįžo į Mathurą iš Sandipanio Munio gurukulos. Vieną dieną pakilęs ant Savo rūmų Mathuroje stogo, Jis pažvelgė į Vrindavaną. Verkdamas Jis prisiminė praėjusias dienas Vradžoje. 

Tuo tarpu ant rūmų stogo pasirodė Uddhava ir priartėjo prie Krišnos, kuris paėmė jo ranką į Savąją.

Krišna pasakė Uddhavai: “Tu esi mano draugas ir patarėjas ir taip pat tu esi Brihaspatčio mokinys. Brihaspatis išmokė tave visų šastrų, bet jis nežino prema-tatvos, pagrindinių  tyros meilės tiesų ir, todėl jis negalėjo perteikti to tau. 

“Aš noriu nusiųsti tave į premos mokyklą Vrindavane, kur Aš taip pat mokiausi premos. Prašau eik ten ir perduok Vradžavasiams žinią, kurią Aš dabar tau pasakysiusiu. Juos patenkins net Mano žodžiai; tavo žodžiai to nepadarys.” 

Uddhava pagalvojo: “Krišna siunčia mane į Vradžą, bet aš niekur negaliu būti be Jo, netgi akimirką.” 

Krišna patikino Uddhavą, “Kai tu nueisi ten, pamatysi, kad dalinai Aš esu Mathuroje, tačiau Vrindavanoje esu pilnai. Todėl nesijaudink, kad būsi atskirtas nuo Manęs.” 

Krišna tęsė: “Gopės Vradžioje guodžia viena kitą, tokiu būdu jų kančios dėl išsiskyrimo su Manimi yra šiek tiek sušvelninamos. Kita vertus, čia Mathuroje niekas nėra kvalifikuotas suprasti Mano kančios ir vadinasi  negali dalytis ja; todėl Mano kančia nepaguodžiama. Nė vienas čia nežino vradža-kathos; čia niekas nežino apie gopių, Mamos Jašodos , Nanda Babos ir kitų Vradžavasių meilę ir prisirišimą.

“Eik ir pamatysi, kad Aš esu Vradžioje, bendrauju ten su visomis gopėmis ir piemenukais, pamatysi, kad ten visi yra labai laimingi. Nedvejok. Aš pilnai esu Vradžoje.” 

Kadangi Uddhava fiziškai labai panašus į Krišną, ir kadangi Krišna davė Uddhavai Savo girliandą, Uddhava atrodė kaip Krišna. 

Kai Krišna ir Uddhava kalbėdamiesi vaikščiojo, galiausiai priartėjo prie vežimo, kuriuo turėjo vykti į Vradžą, Uddhava pasakė Krišnai: “Prašau grįžk dabar į savo rūmus. Tu man išsamiai papasakojai apie visą tai, kuo Tu nori, kad aš pasidalinčiau su Vradžavasiais. Aš pasakysiu jiems viską ir bandysiu juos įkvėpti.” 

Uddhava įlipo į vežimą ir pradėjo važiuoti. Tol kol matėsi vežimas ir dulkės, kylančios nuo vežimo ratų, Krišna stovėjo ir žiūrėjo. Tada, kai vežimo sukeltų dulkių nebesimatė, Krišna grįžo į savo rūmus Mathuroje. 

Jis visada prisimindavo gopių ir kitų Vradžavasių meilę ir Pats Sau galvojo, “Kaip gopės myli mane! Aš niekada negalėsiu joms atsimokėti, net jei bandyčiau tai daryti visą Brahmos gyvenimo dieną (4.300.000.000 Žemės metų). O, kaip Baba, Motina ir visi kiti Vradžavasiai myli mane!” 

Kai Uddhava pasiekė Nanda Maharadžo ganyklas, saulė jau leidosi ir todėl dėl karvių ir kitų gyvulių, grįžtančių iš miško į gyvenvietę, kanopomis sukeltų dulkių jo vežimas pravažiavo nepastebėtas.

Nanda Baba girdėjo, kad atvyko Uddhava ir jis laukė savo rūmų tarpduryje. Kai Uddhava įėjo į vidų, jis pastebėjo, kad čia niekas neruošė maisto. Kai Krišna išvyko iš Vrindavanos, maisto gaminimas visiškai sustojo ir voratinkliai dabar dengė virtuvę ir viryklę. Ar reikėjo gaminti valgį? Jie anksčiau gamino Krišnai, bet dabar, kam jie turėtų gaminti maistą? 

Nanda Baba pasiuntė kažką į brahmano namus, tas žmogus atnešė saldžių ryžių be cukraus nes brahmanas neturėjo cukraus. Ką daryti? Uddhava buvo alkanas, todėl jis priėmė ir valgė nesaldintus saldžius ryžius. Tada Nanda Baba pakvietė tarną ir pasakė jam masažuoti Uddhavos pėdas Visi įsakymai buvo atlikti tinkamai, su pagarba brangiam svečiui.

Nanda Baba norėjo paklausti, “Kaip mano brangusis Krišna?”, Tačiau dėl jo išsiskyrimo nuotaikos jo balsas užkimo ir jis pradėjo verkti. Po tam tikro laiko, jis pasakė, “Uddhava, Krišna nenužudė Kamsos. Nuodėmingąjį Kamsą nužudė jo paties nuodėminga veikla.” 

“Kad pamirščiau Krišną,” Nanda Baba verkė, “aš ėjau prie Jamunos. Bet kai aš buvau ten, prisiminiau, kaip Jis ir gopės pavasarį Holi metu susitikinėdavo prie upės krantų ir dar daugiau prisiminimų atėjo pas mane. Tada aš palikau tą vietą ir nuvykau į Govardhaną, bet dar daugiau prisiminimų atėjo.” 

Aš nuvykau į Nandagaoną, bet ši vieta man papasakojo apie Krišnos saldžias lilas - lilas rodančias, kaip stipriai Jašoda ir aš Jį mylim. 

Aš apėjau visą Vradžą, kad pamirščiau Jį, bet supratau, kad nėra vietos, kur galėčiau nusiraminti. “Nanda Baba graudžiai verkė.” 

Nustebintas Uddhava pagalvojo: “Krišna sakė man nuraminti juos, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Jei kokio nors materialisto sūnus mirtų, aš pasakyčiau jam: “Nepergyvenk, prisimink Krišną” ir tas asmuo galbūt nusiramintų. Bet ką aš turiu pasakyti asmeniui, kuris verkia dėl Krišnos? “Neverk?” Visi šventraščiai draudžia man tai sakyti. Ir jeigu aš pasakyčiau: “O Nanda Baba ir Mama Jašoda, verkite dėl Krišnos daugiau ir dar daugiau”, aš negaliu pranašauti, kas gali atsitikti.” 

Taigi dilema, Uddhava ieškojo žodžių savo širdyje. Jis galvojo: “Krišna atsiuntė mane čia, tad ką aš turėčiau daryti šioje situacijoje?” [Jis perdavė Nanda Babai Krišnos žinią, kad Krišna greitai sugrįš į Vradžą ir, kad Jis yra Aukščiausiasis visų pasaulių Viešpats.]

Tačiau Uddhava nerado tokio žodžio savo žodyne, kad nuramintų Nanda Babą ir galiausiai jis užbaigė, “Šastrose parašyta, “Tie, kurie verkia dėl Krišnos, yra tikrai sėkmingi” Jūs esate labai sėkmingas.”

Nanda Baba atsakė: “Uddhava, aš maniau, kad jei jau tu esi Krišnos draugas ir jūs studijavote pas Brihaspatį, pusdievių žynį, tu turėtum būti subrendęs. Maniau, kad tu mokytas žmogus, bet dabar suprantu, kad tu nieko nežinai. Tavo intelektas yra vis dar suglumęs. Tavo pieniniai dantys dar neiškrito. 

“Buvo kartą tėvas vardu Dašaratha. Kai Dašaratha išgirdo, kad jo sūnus Rama buvo ištremtas į mišką ir, kad dabar jis atskirtas nuo Sūnaus, jis sušuko, “Rama, Ha (Ak) Rama, Ha…” ir tada jis paliko savo kūną. Kodėl mano gyvybės oras vis dar yra mano kūne? Kodėl jis nepalieka kūno? Turbūt dėl to, kad jis yra iš žaibo.” 

Taip, kalbantis ir Nanda Babai verkiant, praėjo visa naktis. Visą šį laiką Motina Jašoda neatsimerkė, nes ji verkė, verkė ir verkė.

[IV dalis] Labai sunku suprasti šios lilos esmę, tai labai slapta. Išoriškai Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad išgirdęs Krišnos ir Balaramos argumentus, Nanda Baba nusiramino. Jie davė jam daug savo auksinių papuošalų ir Nanda Baba, su meilės ašaromis akyse grįžo į Vrindavaną.

Bet kaip galėjo taip atsitikti? Ar Nanda Baba pardavė Krišną ir Balaramą? Ar jis keliavo visą kelią iš Vradžos į Mathurą tam, kad pasiimtų turtus? Tai yra visiškai neįmanoma, nes prema, tyras atsidavimas niekada neima; ji visada duoda. Todėl, paslėpta Šrimad-Bhagavatam aprašymo prasmė, kurią mums atskleidė Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura savo komentare, taip pat turėtų būti suprasta.

Išvykdamas iš Vrindavanos į Mathurą su Akrura, Krišna pažadėjo, kad Jis tikrai grįš. Šri Krišna yra satja-sankalpa; Jis visada sako tiesą. Tačiau Šrimad-Bhagavatam mes nematome jokių aiškių įrodymų, kad Krišna iš tikrųjų grįžo į Vrindavaną. Mes girdime, kad Balarama sugrįžo dviems mėnesiams, tačiau mes negirdime, kad Šri Krišna kada nors grįžo.

Šrimad-Bhagavatam aprašoma, kad po daugelio metų, per saulės užtemimą, Krišna su Savo 16108 karalienėmis išvyko į Kurukšetrą ir ten Jis susitiko su Vradžiavasiais. Bhagavatam aprašoma tik tai, kad Šri Krišna išvyko atgal į Vrindavaną Vradža-gopių protuose, bet kad ne Jis Pats tiesiogiai grįžo. Taigi, ar Krišnos pažadas buvo sulaužytas?

Padma Puranoje yra užuomina, kurią mes priimame kaip tiesą ir kuri teigia, kad po to, kai Krišna nužudė Dantavakrą, tada, kai neliko daugiau Krišnos priešų Žemėje, Krišna perkėlė visus Vradžavasius atgal į Goloką Vrindavaną ir tuo pačiu metu liko Žemėje Savo Dvarakadiša-Krišna, Dvarakos Viešpaties formoje. Bet šis aprašymas Padma Puranoje neįrodo, kad Krišnos žodžiai yra tiesa – kad Jis įvykdė Savo pažadą – todėl kad nėra pasakyta, jog Jis asmeniškai grįžo į Vradžą. Todėl išlieka klausimas: Ar buvo Krišnos pažadas sulaužytas?

Kaip mes galime suderinti tai? Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats. Jam viskas yra įmanoma. Jis atlieka visas Savo lilas po tiesiogine Jo jogamajos potencijos priedanga, Jo trancendentinės dvasinės iliuzinės potencijos. Taigi, kaip mes turėtume suprasti šią lilą?

Tai, ką aprašo Bhagavatam, turi būti tiesa, – naktį Krišna ir Balarama atėjo susitikti su Nanda Baba, kuris, po pokalbio su Jais paėmė iš Jų auksinius papuošalus ir verkdamas, ir raudodamas sugrįžo vienas į Vradžą, palikdamas Krišną ir Balaramą Mathuroje.

Bet Krišna ir Balarama apreiškė po dvi savo formas, ir tokiu būdu buvo dvi Jų žaidimų prakosts, arba vietos. Kaip du atskiri kambariai name, buvo du atskiri Jų žaidimų segmentai. Kitame segmente arba kitame Jų žaidimų apreiškime, apimti ekstazės Jie kartu palydėjo Nanda Babą atgal į Vrindavaną, veršeliu kinkytame vežime.

Tuo metu buvo du apreiškimai, taip mes suprantame šią lilą. Abi šios lilos įvyko vienu metu. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura suderino tariamus prieštaravimus.

Tiesą sakant, Krišna negali palikti Vrindavanos net akimirkai, kaip sako šastra: vrndavanam parityajya padam ekam na gacchati. Jis niekada nežengia nė žingsnio iš Vrindavanos; Jis visada ten. Atsižvelgiant į tai kyla klausimas, kas gi išvyko į Mathurą ir Dvaraką? Viename segmente – kaip Vasudeva-nandana – Krišna išvyko ten; Vradžendra-nandana Šri Krišna neišvyko.

Štai dar vienas labai svarbus punktas, kuris palaiko Šrilos Višvanatho Čakravarčio Thakuros paaiškinimą: Kai Krišna nurodė Uddhavai eiti į Vrindavaną, kad nuramintų Nanda Babą, Motiną Jašodą ir gopes, Uddhava paklausė Jo: “Kaip aš galiu gyventi be Tavęs? Aš negaliu gyventi be tavęs.” Krišna atsakė: “Dalinai Aš esu čia Mathuroje, bet Vrindavanoje Aš pilnai esu visada”.

Kai Uddhava įėjo į Vrindavaną, jis pamatė keletą bulių kovojančių su keletu karvių; dar jis pamatė, kad gopės uždegė ghi žibintus, skleidžiančius nuostabų aromatą. Jis matė, kaip Krišna gano karves ir matė, kad karvės kanopomis kelia Vrindavanos dulkes, kurios dabar dengia jo aukso vežimą. Buvo taip, tarsi Krišna pilnai buvo Vrindavanoje.

Tokiu būdu vienoje lilos apraiškoje Nanda Baba grįžo į Vradžą vienas ir verkė; o kitoje, netverdamas džiaugsmu, jis grįžo į Vradžą su Krišna ir Balarama. Tokiu būdu Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura sutaikė tariamus prieštaravimus ir atskleidė paslėptas lilas.

Gaura premanande!

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kartais kalbėjo angliškai, o kartais ir savo gimtąja kalba - hindi. Po kiekvienos hindi dalies, jis ragino Šripad Damodarą Maharadžą išversti jo žodžius.]

[bus daugiau]

[III dalis] Po to, kai Krišna ir Balarama užmušė Kamsą, Jie kreipėsi į Vasudevą ir Devaki, kuriems buvo įdomu, kaip Krišna galėjo nužudyti tokį galingą asmenį, kaip Kamsa? Jie suprato, kad Jis negali būti paprastas žmogus, kad Jis yra Pats Aukščiausiasis Viešpats. Taigi jie buvo apimti pagarbos ir nuolankumo jausmų, jie net gi negalėjo nusilenkti, jie tiesiog stovėjo sudėję nuolankiai rankas ir meldėsi Krišnai.

Krišna galvojo: “Jie negali man duoti visos savo meilės, nes jie galvoja, kad Aš esu Bhagavanas, Aukščiausiasis Viešpats.” Jis buvo šiek tiek nepatenkintas tuo, todėl pašaukė Savo jogamajos potenciją, kuri padarė taip, kad Vasudeva ir Devaki pamiršo, jog Krišna yra Aukščiausiasis Viešpats.

Tada Krišna pasakė jiems: “Motina ir tėvas tiek daug meilės duoda savo vaikui ir, tai darydami, jie gauna daug laimės. Bet, deja, todėl, kad išvykome į Vrindavaną, Mes atėmėme iš jūsų šią laimę.” Kadangi Krišnos jogamajos potencija leido Vasudevai ir Devaki pamiršti savo pagarbos ir nuolankumo jausmus Šri Krišnai, dabar jie buvo kupini naujų tėviškos meilės jausmų. Jie paėmė Krišną ir Balaramą ant rankų ir pradėjo kalbėti su jais su didele meile.

Po to kai Krišna nužudė Kamsą, Mathuros gyventojai pradėjo kalbėti, kad Krišna ir Balarama iš tikrųjų buvo Vasudevos ir Devaki sūnūs, ir, kad Nanda ir Jašoda buvo tiesiog įtėviai. Visi Mathuravasiai pradėjo sakyti Krišnai ir Balaramai: “Jūs tikrai Vasudevos ir Devaki sūnūs. Kadangi Kamsa suteikė tiek daug neramumų Jūsų tėvams, ir kadangi jie taip stipriai Jus mylėjo, jie išsiuntė Jus į Vrindavaną, kur Jūs buvote patikėti globoti mylintiems Nandai ir Jašodai. Bet Nanda ir Jašoda nėra Jūsų tikrieji tėvai. Jūsų tikrieji tėvai Devaki ir Vasudeva.”

Tą pačią dieną, Šri Krišna pasakė savo seneliui iš motinos pusės, Kamsos tėvui, Ugrasenai: “Aš atėjau į Jadu dinastiją, todėl negaliu tapti karaliumi. [Dėl seno Jajati prakeikimo] Nei vienas iš mūsų dinastijos negali tapti karaliumi. Aš paskelbsiu karaliumi tave.” Kai Ugrasena nesutiko ir pasakė: “Aš esu senas ir silpnas, neturiu jokios galios būti karaliumi”, Krišna atsakė: “Tu esi tas, kuriam Aš siūlau nusilenkimus ir visi pusdieviai taip pat šlovina. Nesijaudink, kad kas nors nepaklus tau. Net aš vykdau tavo nurodymus, visi pusdieviai visatoje tau reiškia savo pagarbą.” Tokiu būdu, tik per vieną dieną, Krišna paskelbė Ugraseną karaliumi.

Šis politinis susitarimas įvyko, kai Nanda Baba laukė savo stovyklavietėje už miesto ribų ir verkė galvodamas: “Kada gi Krišna ir Balarama sugrįš pas mane? Jie vis dar neatėjo.” Galų gale, sekančią naktį Krišna ir Balarama grįžo pas Nanda Babą. Apkabindamas Juos, jis pasodino Juos abu ant kelių ir pradėjo su didele meile Jiems kalbėti. “Oi, aš taip ilgau Jūsų laukiau.”

Krišna yra labai gudrus. Kai Jis buvo su Devaki ir Vasudeva, jis jiems pasakė: “Aš esu jūsų sūnus” o, kai Jis buvo su Nanda Baba, Jis sakė: “O Tėve, aš tikrai tavo sūnus”.

Kai Krišna ir Balarama sėdėjo ant Nanda Babos kelių, Krišna pasakė: “Tėve, Vasudeva ir Devaki sako man: ‘Tu esi mūsų sūnus. Jūs esate mūsų sūnūs.’ Ir visi Mathuravasiai sako tą patį. Aš norėjau ateiti pas tave anksčiau, tačiau visi Mathuros gyventojai trukdė Man ateiti susitikti su tavimi.”

Balarama tarė: “Klausyk, Tėve, tie tėvai, kurie pameta savo kūdikį negali būti vadinami tikraisiais tėvais. Greičiau, tie asmenys, kurie rūpinasi ir saugo vaiką, taip kaip akių vokai apsaugo akis, yra tikrieji tėvai. Tas, kuris tik pagimdo nėra tikrasis tėvas, bet tas, kuris apsaugo ir maitina, kaip tėvas, yra tikrasis tėvas. Tu neabejotinai esi Mano tikrasis tėvas, o Jašoda yra Mano tikroji mama.”

Pokalbio metu, Nanda Baba paklausė: “Ko Tu nori? Koks yra Tavo sprendimas?”

“Tu sakei, kad Aš turėčiau likti čia, Mathuroje vienas, be Krišnos, bet tai visiškai neįmanoma”, atsakė Balarama. “Net jei Viešpats Brahma, Visatos kūrėjas, ateitų pas mane tūkstančius kartų su nurodymu, ‘Būk be Krišnos. Būk be Krišnos’, Aš negaliu būti be Jo.”

“Dar yra kita problema”, pasakė Nanda Baba. “Tiek daug metų Vasudeva ir Devaki buvo kankinami karalius Kamsos.”

Nanda Baba niekada negalvojo apie Krišną, kaip apie Vasudevos ir Devaki sūnų. Jis galvojo: “Niekas niekada nekritikuos manęs už tai, kad paėmiau iš čia savo sūnų. Tačiau, jei aš paimsiu ir Balaramą, aš būsiu laikomas dideliu savanaudžiu, nes paėmiau Vasudevos ir Devaki sūnų. Aš būsiu laikomas labai nesąžiningu.”

[Tuo metu, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas paprašė, kad Radhika dasi vestų kirtaną, kuri būtų tinkama tai nuotaikai, kuria, kaip jis norėjo, persismelktų bhaktos - išsiskyrimo nuotaika. Jeigu norite, galite pasiklausyti tos kirtanos (Tuhu Se Rohili Madhupura) čia:
http://sbnmcd.org/extradisk/20100611_Badger_bhajan.wmv ]