Tyra Bhakti

Archyvas kategorijai ‘Krišna Lila’

[II d.] Vedų raštuose Krišna aprašytas, kaip satja-sankalpa, o tai reiškia, jog kad ir ką Jis pažada, Jis tai įvykdo; Jo žodžiai išsipildo. Kai Krišna paliko Vrindavaną ir nuvyko į Mathurą, Jis išsiuntė pasiuntinį su pažadu: “Aš privalau grįžti, privalau grįžti, privalau grįžti. Po Kamsos nužudymo, Aš sugrįšiu į Vrindavaną; niekas negalės Manęs sulaikyti.” Jei kažkas apibūdinamas kaip satja-sankalpa, tai tarp jo žodžių ir veiksmų negali būti jokių neatitikimų. Todėl Krišnos pažadas sugrįžti į Vrindavaną turi būti įvykdytas; taigi kaip Jis tai įvykdė?

Šio skyriaus Šrimad-Bhagavatam komentare Šrila Višvanatha Čakravartis Thakura klausia, “koks buvo Krišnos pažado, išsiųsto per kurjerį, tikslas – tik nuraminti Vrindavanos gyventojus? “Jei taip, jis nėra satja-sankalpa.”

Pažiūrėkime, kaip Krišna įvykdė savo pažadą grįžti į Vrindavaną.

Kamsa mąstė: “Jei Krišna pasiliks Vrindavanoje, aš negalėsiu Jo nužudyti” ir todėl jis pasiuntė Akrurą tam, kad jis atvežtų Krišną į Mathurą. Todėl Šri Krišna ir Balarama nuvyko į Mathurą, kur jie užmušė dramblį Kuvaljapidą ir sudaužė į tris dalis garbinamą Šankaros lanką.

[II d.] Ir kas tada atsitiko? Šri Krišna ir Balarama nužudė demoniškus imtynininkus Kanurą ir Mustiką. Tada, kai Krišna pažvelgė aukštyn į Kamsą sėdintį ant aukštos pakilos, Jis labai supyko, galvodamas: “O, tu norėjai nužudyti mano mamą Devaki. Gerai, dabar aš pažiūrėsiu į tave”. Labai greitai Jis užšoko ant pakilos, kur sėdėjo Kamsa ir, neduodamas jam jokių galimybių kovoti, griebė jį už plaukų, metė ant žemės, užšoko ant jo krūtinės ir taip pribaigė jį. Skaitykite toliau čia »

[III dalis] Kamanė: „O karaliene, aš atvykau tam, kad būtų rastas kompromisas.“

„Tu kreipiesi į mane netinkamai. Aš žinau, jog tu atvykai iš Mathuros, kadangi Jis yra Šjama, juodas, ir tu taip pat esi juoda. Taigi, tu esi to juodo asmens žinianešė, o tavo ūsai paraudonavo nuo kunkumos pudros – iš kur ta kunkuma? Pasakyk tuojau pat – arba dink iš čia!”

“Mano karaliene, aš Tau sakau tiesą – tokia yra natūrali mano ūsų spalva. Aš netgi nežinau, kas per daiktas ta kunkuma yra!“

“O ne, tu labai gerai žinai. Tu atkeliavai iš Mathuros, ir kai Krišna apkabino Mathuros princo žmoną, jos raudona krūtinės kosmetinė pudra sutepė Krišnos girliandas. Kai tu nutūpei ant tos girliandos, tavo ūsai susitepė šia kunkuma. Tokiu būdu aš žinau, jog tu atvykai iš Mathuros, ir kai Krišna ėjo nuraminti kokios nors meilužės jausmus, tu lydėjai Jį. Tuo metu kunkuma ir sutepė tavo ūsus. Tiesiog grįšk ten, iš kur atkeliavai. Nėra jokios naudos tau atskristi čia. Mathuroje yra tūkstančiai moterų, kurios reikš piktą pavydą, ir Krišnai teks praleisti visą savo laiką jas raminant, vieną po kitos. Jeigu jos apsiramino ir atsisakė pavydo pilno pykčio, tai skrisk ir dainuoki savo dainą joms. Tada jos patenkins visus tavo norus dovanodamos tau ką tik tu bepanorėtum, tuo tarpu aš esu paprasčiausia gatvės elgeta. Aš tau negaliu pasiūlyti nieko, nes Krišna išsivežė viską, ką aš turėjau. Tikrai, tavo vieta Mathuroje, taigi, galiu suprasti, kad tu labai kvaila, taip kaip ir tavo valdovas. Tavo kūno bei ūsų spalva Man viską išduoda apie tave. Mes žinome, kad neišmanūs gyvuliai turi keturias kojas, kai tuo tarpu žmonės, turintys aukštesnę išmintį, turi dvi kojas. Tavo kojų – šešios, todėl tu esi pati didžiausia kvailė. Taigi, sugrįžk į Mathurą. Krišna yra toksai pats, kaip ir tu, kadangi kai tu skrajoji nuo vieno žiedo prie kito liaupsindama juos, rinkdama jų nektarą ir niekada nerodydama jokios padėkos už savęs paliekamoms gėlėms, Krišna elgiasi tokiu pat būdu su mumis, moterimis, kurios yra tarsi gėlės. Mes esame tokios pačios gražios, minkštos, tyros ir kvapios, tačiau tas sukčius yra nepaprastai kvailas ir nedėkingas kaip ir tu pati, todėl mes neisime į jokį kompromisą su Juo. Dabar, pažinusios Jo būdą iki galo, mes esame labiau atsargios.“

„O Svamini, nei aš, nei Krišna nesame tokio tipo asmenys. Pasitikėk manimi, o Svamini, taip pat ir Krišna. Jis myli tave taip stipriai, jog aš nesugebėčiau apibūdinti. Jeigu Krišna tikrai yra juodaširdis sukčius, kodėl tada Lakšmi trokšta būti priglaudusi galvą prie Jo krūtinės?“

„Kvailos pelėdos nemato saulės, tačiau tokios kvailos mes nesame. Mums yra žinoma, jog Krišnos meilikaujantys saldūs žodžiai gali apsukti galvą Lakšmei, bet ne mums. Kai Krišna pasirodo ir ima šypsotis jai, ji iš karto pamiršta Jo būdą ir užsinori Jam tarnauti. Tačiau mes nesame taip lengvai apvejamos aplink pirštą – dabar mes visada išliekame budrios.“

[II dalis] Kai Uddhava lankėsi Vrindavane, jis pasislėpė prie kundžos įėjimo Uddhava-kjaryje. Kentėdama nuo išsiskyrimo nuo Krišnos, Radhika buvo praradusi sąmonę ir atrodė tarsi Ji netrukus numirs. Kartas nuo karto gopės pakišdavo jai prie nosies vatos gabaliuką, kad įsitikintų ar Ji vis dar kvėpuoja. Jos buvo nusiminusios ir galvojo: „Ką mums dabar daryti? Kaip mums išlaikyti Šrimatę Radhiką gyvą?“ Ji būdavo bemirštanti, Ją atgaivindavo, Ji vėl būdavo bemirštanti, ir Ją vėl atgaivindavo; mes negalime įsivaizduoti visų šių dalykų. O jeigu kas ir įsivaizduotų, tai tie raudotų dieną ir naktį, niekada nebesišypsotų ir taptų visiškai bejėgiais. Tokioje būsenoje Radhika gulėjo žiedlapių lovoje, o neįtikėtinas karštis, kuris skyrėsi iš Jos kūno, sausai išdžiovino tuos žiedlapius.

madhupa kitava-bandho ma sprišanghrim sapalyah
kuča-vilutita-mala-kunkuma-šmašrubhir nah
vihatu madhu-patis tan-manininam prasadam
yadu-sadasi vidambhyam yasya dūtas tvam idrik

(Šrimad Bhagavatam 10.47.12)

„O kamane, o apgaviko drauge – neliesk mano pėdų savo ūsais, nes jie sutepti ta kunkuma, kuria susitepė Krišnos gėlių girlianda, kai ją spaudė konkuruojančių meilužių krūtys! Tegu Krišna tenkina Mathuros moteris. Tas, kuris siunčia žinianešį, tokį kaip tu, tikrai bus išjuoktas per Jadų susirinkimą.“

Kadangi Radhikos pėdos yra  malonesnės, kvapnesnės, minkštesnės bei gražesnės už lotoso žiedą, kamanė vis zujo aplinkui jas, ir tada Šrimati Radhika ištarė jai šį posmą. Būdamas pasinėręs į Šrimati Radhikos išsiskyrimo nuotaiką, Mahaprabhu graudžiai verkdavo. Nors mes ir klausomės šių pasakojimų, tačiau nevisiškai juos suvokiame, kitaip mes taip pat raudotume. Skendėdama dieviškoje beprotystėje, Radhika sako: „Neliesk Mano pėdų! Iš pradžių pasakyk, iš kur tu. Man atrodo, kad tu esi to apgaviko žinianešė, ir per tave Jis bando Mane vėl apgauti, tačiau šį kartą Aš esu protingesnė. Aš daugiau niekada nedraugausiu su šiuo juodu asmeniu, taigi, daugiau Man nesirodyk. Jis tapo Mathuros Madhupačiu (viena iš reikšmių yra „Madhu dinastijos valdovas“, madhu taip pat gali reikšti “midų”) ir atidarė didžiulę vyno parduotuvę. Tu Jo parduotuvėje prisigėrei daug vyno, ir dabar Jis tau liepė atvykti pas Mane tam, kad Aš pamirščiau visus Jo trūkumus ir vėl imčiausi draugauti su Juo. Jis nori, kad Aš nusileisčiau Jam, ir kad Jis vėl Mane galėtų apgauti, tačiau Aš esu tvirtai apsisprendusi niekada neiti su juo į kompromisus. Tu išgėrei tiek daug vyno, jog praradai sveiką protą. Tu nežinai, kaip reikia nuraminti meilužės pyktį. Vienu metu aš buvau Krišnos meilužė, ir Jis buvo mano mylimasis, tačiau mūsų santykiai priėjo galą. Jeigu Jis gali palikti mus, tai kodėl mes negalime palikti Jo? Jis metė mus ir išvyko į Mathurą, po to į Dvaraką, kur mėgaujasi daugybės karalienių meile. Dėl to Jis nieko daugiau neturi bendro su mumis, ir mes Jį taip pat palikome.“

Girdėdama kamanės dūzgimą, Radhika įsivaizdavo, jog ši norėjo atsakyti: „O mylimoji Krišnos karaliene…“, ir Radharani nukirto: „Tu nesikreipk į Mane kaip į Krišnos mylimąją, atsiimki savo žodžius. Aš nesu Krišnos mylimoji, ir Jis nėra mūsų mylimasis – geriau visai neminėk Jo vardo. Ko tu čia atvykai?“

Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Gosvamis Maharadžas

2002 m rugpjūčio 31 d. Mathura, Indija. Paskaita Džanmaštamio (Krišnos gimtadienio) rytą

yada yam anugrhnati bhagavan atma-bhavitah

Prieš pradėdamas kalbėti Šrila Maharadžas paprašė Krišna daso brahmačiario vadovauti bhaktų atliekamam kirtanui Šri Mangala-gitam, paaiškindamas, kad Krišnos atėjimo dieną turime pradėti visų pirma dainuodami būtent šį kirtaną. Tuomet paklausė: “Kas kvalifikuotas klausytis šio bhadžano? Iš tikrųjų tik vienintelis Šri Krišna turi kvalifikaciją klausytis šios giesmės. Šri Džajadeva Gosvamis ją sukūrė ir atlieka vien tam, kad suteiktų džiaugsmo Krišnai, nes tikisi regėti Jį patenkintą. ”

Giesmei pasibaigus, Šrila Maharadžas taip pakomentavo jos posmų reikšmę: pastebėjęs Radharanę, žvelgiančią akių kampučiais Jo pusėn, Krišna netenka jėgų ir, rodos, tuoj kris žemėn. Tuomet Madhumangala susirūpinęs įspėja: “Ką darai? Juk Tave stebi Tavo tėvai bei giminaičiai! Turėtumei susiimti!”

srita-kamalakuca-mandala! dhrta-kundala! e
kalita-lalita-vanamala! jaya jaya deva hare

Krišnačandra priima srita kamala prieglobstį. Srita reiškia prieglobstį, o kamala čia reiškia Radharanę. Kuca-mandala reiškia, kad Krišna glaudžiasi prie Radharanės krūtinės. Dhrta-kundala. Krišnos kundala (auskarai) nėra paprasti. Jo kundala yra Radharanės šlovė, ir Jis visuomet ją “nešioja”.

Kalita lalita. Žodis lalita reiškia kerinčiai patrauklus. Šiuo atveju lalita apibūdina Krišnos vanamalą – girliandą, nupintą iš įvairių miško žiedų. Kabėdama aplinkui kaklą, ji nutįsta iki pat lotoso pėdų.

Jaya jaya deva hare: visa šlovė šiam Krišnai, kuris pavagia visus gyvųjų būtybių vargus. Be to, Jis pavagia dar ir Šrimati Radharanės širdį. Niekas kitas to nepajėgtų padaryti – tiktai Krišnačandra.

dina-mani-mandala-mandana! bhava-khandana e
muni-jana-manasa-hamsa! jaya jaya deva hare

Šrila Maharadžas paaiškina, kad paprastai dina mani reiškia saulę, bet čia šis žodis reiškia visas Visatas. Indija – šlovingiausia vietovė visose Visatose, o Vradža Bhumi – šlovingiausia vieta visoje Indijoje – tarsi brangakmenis Visatų karūnoje. Taigi dina mani čia reiškia, kad Vradža mandala, o ne Saulės dievas papuošia visas visva-mandalas.

Daugiau skaitykite štai čia.

[Tada Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Šripad Madhavą Maharadžą pašnekėti apie Krišnos dieviškąjį žaidimą pavadinimu Venu-gita, kuriame gopės, jausdamos išsiskyrimo su Krišna ilgesį, šlovina Jo fleitos dainą. Po to, Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas kalbėjo:]

„Gopės Krišnai yra pačios mylimiausios. Kai Krišna pargindavo karves namo, gopės trokšdavo matyti Jį be jokių kliūčių. Jos kritikuodavo Brahmą, kūrėją, sakydamos: „Kodėl gi jis sukūrė akių vokus?! Jis turėjo mums duoti tūkstančių tūkstančius akių, be akių vokų. Taip galėtume regėti Krišną nepaliaujamai“.

Scena iš Gopi Gytos (Mandžari Devi Dasi)

Gopės taip myli Krišną ir yra taip prie Jo prisirišusios. Dieną, kai Krišna išeidavo ganyti karvių, gopės negalėdavo eiti kartu su Juo. Todėl pasilikusios namuose, gopės susiburdavo į atskiras bendraminčių grupeles (jose buvo gopės, kurios dalinasi ta pačia nuotaika), ir tuose bureliuose gopės aptarinėdavo širdį glostančius Krišnos žaidimus. Taip gopės laukdavo, kol ateis vakaras, ir jos išvys dulkes kylančias nuo karvių pėdų, bei išgirs švelnią Krišnos fleitos muziką.

Jei aiškinsime viską labai smulkiai, tai užtruks dvi dienas, tad Madhava Maharadžas tik palietė Venu-gitos temą.“

[Šrila Narajana Gosvamis Maharadžas pakvietė Damodarą Maharadžą papasakoti apie Jagja-patnes, apeigas atliekančių brahmanų žmonas, o po to pakomentavo:]

„Matote, kokios aukštos kategorijos bhakti buvo Jagja-patnių širdyse. Jos tarė Krišnai: „Mes apleidome savo vyrus, savo namus, ir viską, ką turėjome, tačiau Tavo lotoso pėdų negalime apleisti. Norime būti Tavo mylimųjų gopių tarnaitės“. Taigi, Krišna suteikė joms malonę. Manau, jog gimusios ateityje, jos taps gopėmis ir Krišna jas priims. Jei norite bhakti, sekite Jagja-patnėmis.

Jau baigiame paskaitas [baigiasi ne tik Pietų Afrikos paskaitų ciklas, bet ir visas žiemos pamokslavimo turas]. Tie, kurie jau priėmė harinamos ar dikšos iniciaciją, taipogi tie, kurie priims iniciaciją rytoj, turėtų atminti visų Šrilos Rupos Gosvamio pamokymų esmę:

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

Dabar paaiškinsiu žodžius bei frazes šiame posme.

„Tan nama“: “Nama” reiškia „šventi vardai“. Kokius vardus reikia kartoti? Govinda, Damodara, Madhava, Rasa-bihari, Radha-kanta, Gopi-kanta – šiuos aukščiausius Krišnos vardus.

„Tan nama rupa“: “rupa” reiškia „pavidalas“. Koks nuostabus yra Krišnos pavidalas:

barhapidam nata-vara-vapuh karnayoh karnikaram
bibhrad vasah kanaka-kapisam vaijayantim ca malam
randhran venor adhara-sudhayapurayan gopa-vrndair
vrndaranyam sva-pada ramanam pravisad gita-kirtih

„Šjamasundara įžengia į Vrindavanos mišką, lydimas Savo draugų piemenukų. Jo turbaną puošia povo plunksna, Jam už ausies kyšo geltona karnikaros gėlė. Jis dėvi spindinčius it auksas apdarus, o spalvinga girlianda, suverta iš penkių rūšių kvapnių miško gėlių, pavergia kiekvieno širdį. Taip Jis apreiškia Savo, kaip puikiausio šokėjo ir didžiausio meilės reikalų žinovo, pavidalą. Jo lūpų nektaras srūva pro fleitos skylutes ir šlovingi Jo fleitos dainos virpesiai aidi visose miško giraitėse. Apdainuodami Jo šlovę, piemenukai seka Jam iš paskos. Taip Šri Vrindavana-dhama, kuri žavi labiau už Vaikunthą, paskęsta džiaugsmo jūroje, vien nuo Jo pėdų prisilietimo.“ (Šrimad-Bhagavatam, 10.21.5)

Kaip gražu! Krišna paima į rankas fleitą ir priglaudžia ją prie Savo lūpų. Ką gi jis groja? Grodamas fleita, Jis taria šiuos vardus: „Gopi, gopi! Radhe, Radhe!“. Kartais Jo fleita šaukia Šjamali, Davali, Kavali ir Šjamalą, Krišnos karves. Tačiau Jis kviečia ne karves; Jis kviečia gopes.

Visą Jo nuostabų kūną apsivijusi vaidžajanti-mala. Jei visą pasaulio grožį sudėtumėme draugėn, manau, jis vis tiek negalėtų paliesti Krišnos pėdų grožio.

Kasturi-tilakam lalata-patale vaksah-sthale kaustubham
nasagre vara-mauktikam kara-tale venuh kare kankanam
sarvange hari-candanam sulalitam kanthe ca muktavali
gopa-stri-parivestito vijayate gopala-cudamanih

„Ant Jo kaktos išpiešta muskato tilaka,o ant krūtinės kabo Kaustubhos brangakmenis, ant jo nosies galiuko pūpso dailus perliukas. Jo lotoso rankos, padabintos apyrankėmis, laiko fleitą. Visas Jo kūnas išteptas čandanos pasta, perlų vėrinys puošia Jo žavų kaklą. Jį supa tarnai piemenukai. Visa šlovė Jam, kuris išsiskiria iš visų piemenukų it žibantis karūnos deimantas!“ (Šri Gopala Sahasra nama, 28 posmas) .

Koks nuostabus šis posmas! Tik gopės gali skanauti Krišnos namos (vardo), rupos (pavidalo), čaritadi (ir veiklos) saldybę.

Grodamas fleita, jis kvietė Radhą, Šjamalą, Lalitą, Višakhą, Čandrą bei kitas gopes,o jos, išgirdusios Krišnos kvietimą, paliko savo namus, tiesiog mesdamos į šalį tai, ką darė. Kai kurios gopės puošėsi, kitos andžana (kadžala) tebuvo pasidažiusios tik po vieną akį, tačiau jos visos išbėgo iš namų. Tos, kurios ruošė maistą, nieko nelaukusios, paliko svylančius patiekalus ir taip pat išbėgo pas Krišną. Skubėdamos pas Jį, kai kurios gopės užsidėjo papuošalus, skirtus tam tikroms kūno vietoms, ne ten, kur reikia. Nenustygdamos, tos, kurios rengėsi, išgirdusios fleitos šauksmą, pasileido į mišką pusiau apsirengusios, tempdamos savo apdarus iš paskos.

tan-nama-rupa-caritadi-sukirtananu-
smrtyoh kramena rasana-manasi niyojya
tisthan vraje tad-anuragi-jananugami
kalam nayed akhilam ity upadesa-saram

„Bhakta turi gyventi Vradžoje ir, sekdamas amžinaisiais Vradžos gyventojais, kuriems būdinga spontaniška meilė Šri Krišnai, be atilsio šlovinti ir atminti Šri Krišnos vardus, Jo pavidalą, savybes ir lilas, nuosekliai įtraukdamas į šią praktiką savo liežuvį ir protą. Tokia visų pamokymų esmė.“ (Šri Upadešamrita, 8 posmas)

„Tan nama rupa čaritadi“. Ši frazė nurodo meilius Krišnos vardus, Jo nuostabų pavidalą ir Jo veiklą, tokią kaip rasa-lilos šokis ir kiti žaidimai.

Kodėl Krišna apreiškė rasa-lilą? Jis norėjo, jog visas pasaulis žinotų: „Man pačios pačios brangiausios yra gopės, o Radha yra visų aukščiausioji tarp jų“. Krišna atliko rasa-lilą, norėdamas tai įrodyti.

Žodis „sukirtanau“ moko panardinti protą į Krišnos žaidimus ir liežuviu atlikti kirtaną. „Tisthan vradže“ reiškia „būnant vien Vrindavanoje“. Jei negalite būti Vrindavanoje fiziškai, tuomet būdami čia, Johanesburge, galite mąstyti: „Aš esu Vrindavanoje, čia teka Jamunos upė, Vamsivatos medis yra čia, Giriradža Govardhana yra čia, Krišna atliko čia rasa-lilą ir dar daugybę kitų dieviškųjų žygių. O, čia ir Radha-kunda, Šjama-kunda, Manasi Ganga“. Net jei esate Johanesburge, galite štai taip galvoti.“

Tačiau nebūkite Vrindavanoje nepriklausomai. Būkite prižiūrimi bet kurio tyro vaišnavo ir iš jo lūpų klausykitės apie nepakartojamą Krišnos pavidalą ir dieviškuosius žygius. Tokia yra visų pamokymų esmė.