Tyra Bhakti

Šjamarani didi katha / 2001 4 29 / Kanada

2000 metais, liepos 4 dieną Šrila Narajana Maharadžas skaitė paskaitą Ratha-jatros tema, kurioje jis citavo Šrimati Radharani, kai Ji sutiko Krišną Kurukšetroje: “Čia yra tiek daug dramblių ir arklių, ir tiek daug kareivių ir generolų. Bhišma-pitamaha, daugybę prosenelių ir visi rišiai yra susirinkę čia. Ir tiek daug Tavo žmonų yra čia. Mes nenorime, kad Tu pasiliktumei šitoje vietoje ilgiau. Mes norime sugrąžinti Tave atgal į Vrindavaną, į Vamši-Vatą, prie be galo nuostabios Jamunos upės pakrantės. Vamši-Vate yra daugybė kadambos medžių ir labai saldus aromatas sklinda ten. Niekas tenai negales sutrukdyti Mums. Ten esu tik Aš ir Mano palydovės. Taigi, aš trokštu, kad Tu tuoj jau pat eitumei su mumis kartu ir mes paisimsime Tave atgal į Vrindavaną.”

‘Šioje Šrimati Radhikos nuotaikoje Mahaprabhu kartais eina priekyje priešais Džagannathos vežimą. Jis šoka ir dainuoja, o Džagannatha važiuoja ir mato, ragauja bei skanauja tokią daugybę transcendentinių nuotaikų. Radhika trokšta išbandyti Krišną:” Jeigu Aš nekeliausiu į Vrindavaną, keliaus Jis ar ne ?” Todėl Mahaprabhu kartais eina už vežimo, nedainuoja ir nieko nedaro, bet tiesiog yra šalia. Tuomet Džagannatha sustoja. Vežimas daugiau nepajuda iš vietos. Drambliai stengiasi, visi kareiviai stengiasi ir pats karalius stengiasi pajudinti vežimą, bet Džagannatha nepajudės iš vietos! Jis galvoja: “Kai Šrimati Radhika pasirodys ir eis priekyje Manęs, tuomet ir Aš eisiu.” Kai Gauračandra ateina į priekį, Džagannathadeva iš lėto pradeda judėti toliau. Todėl kartais užima dvi arba tris dienas pasiekti Gundiča Mandirą.’ 

Tai yra labai nuostabūs dalykai. Kas juos tokius padarė? Pats Čaitanya Mahaprabhu. Iš pat pradžių taip nebuvo. Vežimas paprasčiausiai važiuodavo su Džagannatha, Subhadra ir Baladeva bei Ju tarnais, ir drambliai juos veždavo. Tuo metu nebuvo nei kirtano, nei nuotaikos, nieko. Nebuvo nei Čaitanyos Mahaprabhu, nei Jo palydovu, nei kirtano grupės. Kai Čaitanya Mahaprabhu prisijungė ir atnešė Radha-Krišnos Kurukšetroje nuotaiką, tūkstančiai ir tūkstančiai atsidavusių iš Bengalijos, Orisos ir kitur prisijunge cia. Dabar dalyvauja ne mažiau 40 lakhu. Mes taip pat keliaujame ten. Be Šri Čaitanijos Mahaprabhu aš nebūčiau nusiteikusi keliauti į Džagannatha Purį. Tai yra Dvaraka arba Kurukšetra ir todel aš nenorėčiau ten keliauti. Taciau žinodama apie Čaitanya Mahaprabhu ir kaip Jis šoka ir žvelgia į šį apvalios formos pavidalą su didelėmis akimis, aš taip pat trokštu dalyvauti tenai. Kaip Jis mato Džagannatha?

Kaip Šjamasundara, kaip Vradžendranandana Šjamasundara. Jis niekada negalvojo: “Čia yra Džagannatha, Baladeva ir Subhadra.” Mes nematome tokiomis akimis, tačiau mes keliaujame ten pasistengti įgyti, pasiimti Čaitanijos Mahaprabhu nuotaiką kartu su savimi.

Štai kodėl Šri Rūpa Gosvamis keliaudavo ten ir štai kodėl Šri Sanatana Gosvamis ir visi kiti Gosvamiai buvo ten. Šri Svarūpa Damodara, Šri Raja Ramananda ir visi jų pasekėjai buvo ten vien tik del to. ‘ Tokiu būdu nėra jokio prieštaravimo.
Netgi kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį, mes vis tiek pasilikome ką tik gimusiais kūdikiais Krišnos Sąmonėje. Šrila Prabhupada neturėjo daugiau laiko pasilikti, kadangi Krišna pakvietė jį. Krišna jautė išsiskyrimą su Šrila Prabhupada. Šrila Prabhupada norėjo, kad mes suprastume atneštą su savimi giliąją zinią jo knygose, bet jis matė, kad mes negalėjome daug ką suprasti tuo metu. Yra sakoma, kad Šrila Prabhupada mums davė viską, bet jeigu jis dave, tuomet mes tai turėtume ir mes nebūtume tokie pasimetę, nturėtume tiek daug problemų savo gyvenimuose. Šrila Prabhupada paslėpė kai kurias tiesas savo paskaitose kasetėse, bet daugiausiai jis paslėpė tai savo knygose. Tevai laiko pinigų santaupas savo vaikams iki 18 metu, kol jie subręs. Tėvai yra protingi. Jie žino, kad jeigu jų vaikai pasiims šias santaupas būdami penkių arba šešių metų, jie neteisingai jas panaudos.