Tyra Bhakti

Tridandisvamis Šri Šrimad Bhaktivedanta Narajana Maharadžas
Volgogradas, Rusija. 2004m. Rugsėjo 15d.

[Nuo pat 1996m., kai Parama-pujyapada Šrila Narajana Maharadžas pradėjo savo pamokslavimo keliones Vakarų šalyse, jis visur aptardavo penkias tyrų atsidavusiųjų rūšis. Jo vizitas į Rusiją šiais metais nebuvo išimtis. (Grįžęs iš Rusijos, Šrila Maharadžas dalyvavo penkių dienų programoje Noidoje (netoli Delio), kur kiekvieną vakarą susirinkdavo daugiau kaip 3000 klausytojų, ir ten ši tema taip pat buvo aptarta.)]

Pastarąsias dvi dienas kalbėjome apie uttama-bhakti, taip pat aiškinomės, kad yra ir žemesnių bhakti lygių. Dabar, pateikdamas pavyzdžius, noriu aptarti visus bhakti lygmenis. Bhakti turi penkis lygmenis, arba rūšis. Iš tiesų yra milijonai atsidavusiųjų rūšių, bet iš jų penkios yra svarbiausios: gjani-bhaktai, šuddha-bhaktai, premi-bhaktai, premapara-bhaktai ir prematura-bhaktai.

Galbūt jūs žinote Dhruvos Maharadžo istoriją. Druva Maharadžas gavo Viešpaties Narajanos daršaną tik per šešis mėnesius – kartodamas mantrą „Om namo bhagavate vasudevaya“, kurią jam davė Narada Rišis. Visgi jo bhakti nevadinama tyra uttama-bhakti. Jis atliko labai griežtas askezes, kad patenkintų Viešpatį Narajaną. Jis atsisakė maisto, vandens ir netgi oro. Po šešių mėnesių jis pasiekė samadhi ir išvydo Viešpatį Narajaną, kuris rankose laikė ratą, kriauklę, lotosą ir vėzdą. Visgi jo bhakti nebuvo tyra, nes jis turėjo materialių troškimų (anyabilaša). Jis troško įgyti milžiniškus turtus ir karalystę, didesnę už savo tėvo – viso pasaulio valdovo.

Viešpats Krišna buvo toks maloningas, kad Dhruvai Maharadžui atidavė ne tik visą jo tėvo karalystę, bet ir visą visatą 36000-čiams metų. Tačiau po susitikimo su Viešpačiu Narajana, jis sielvartavo. Jis galvojo: „Aš ieškojau brangakmenių ir aukso, bet gavau čintamani (troškimų akmenį) – aš jį išmečiau.“ Jis apgailestavo, kad nepasakė Viešpačiui: „Trokštu tavo bhakti.“ – vradža-bhakti, Narajano bhakti, arba kokios nors kitos bhakti.

Šiais laikais daug kas galvoja, kad pasiekė raganuga-bhakti, bet jei yra bent vienas materialus troškimas, tai net nėra tyra vaidhi-bhakti. Iš tikrųjų labai sunku tvirtinti: „Aš esu raganuga-vaišnavas.“ Žinoma, mes galime labai lengvai tai ištarti tūkstančiu lūpų, bet turėtume ištirti savo širdis, kad pamatytume, ar yra ten materialių troškimų.

Dhruvos Maharadžo bhakti nėra tyro atsidavimo kategorijoje. Gali būti, kad po bendravimo su Šri Narada Gosvamiu ir po Narajanos daršano jo materialus troškimas išnyko, bet tam nėra jokių įrodymų – niekur taip neparašyta. Be to, jis vis dar turėjo troškimą – pasiimti motiną su savimi į Vaikunthą. Taigi jis nėra uttama-bhakta. Jo bhakti buvo karma-mišra bhakti su anyabilaša (materialiais troškimais). Mes tokios nesiekiame.

Pirmajai atsidavusiųjų kategorijai iš penkių tyro atsidavimo rūšių atstovauja Prahlada Maharadžas, kuris buvo gjani-bhaktas. Sanaka, Sananda, Sanatana ir Sanat-kumara pirmojoje stadijoje buvo gjani-bhaktai, Senelis Bhišma taip pat buvo gjani-bhaktas. Nėra lengva būti tokiems kaip jie. Jie buvo bhaktai, ne voidistai ar impersonalistai (nirvišeša-vadžiai). Jie nesekė Šankaračarjo teorija. Jie niekada nepasakė: „Aš esu Brahma – aš esu ta Aukščiausia Beasmenė Būtis.“ Jie žinojo, kad Viešpats Krišna yra Parabrahma, Aukščiausias Dievo Asmuo. Savo širdyse jie giliai suvokia Krišnos turtingumą, taigi jie yra gjani-bhaktai.

Keturi Kumarai netgi pasakojo ašta-kaliya-lilą (žaidimus, kuriuos Krišna atlieka su savo palydovais aštuoniais dienos periodais). Bhišma Pitama yra labai aukšto lygio atsidavęs bhaktas ir vienas iš dvylikos mahadžanų. Bet jis nėra šuddha-bhaktas ta prasme, kad negali tiesiogiai tarnauti.

Prahlada Maharadžas meditavo į Viešpatį Krišną. Medituoti gali ir Bhišmadeva, ir keturi Kumaros, bet jie mano, kad jų Viešpats niekada nebūna alkanas, Jis nejaučia troškulio ir niekada nepavargsta – taigi nėra reikalo Jį masažuoti, kaip, pavyzdžiui, Hanumanas masažavo Viešpatį Ramą. Jie niekada asmeniškai netarnauja.

Tyra bhakti yra „anukulyena krsnanu-šilanam“. Turi būti kokia nors tarnystė. Tyras bhaktas tarnauja savo Viešpačiui. Tačiau gjani-bhaktai neturi ką veikti, nes jie visada galvoja: „Jis yra mūsų gelbėtojas, saugotojas ir garbinamas Viešpats.“

Dabar išsiaiškinsim, kodėl Prahlada Maharadžas yra gjani-bhaktas. Jis visiškai neturi materialių troškimų. Viešpats Nrisimhadeva pasirodė jam ir tarė: „Gali prašyti iš manęs bet kokio palaiminimo.“

Prahlada Maharadžas atsakė: „Aš nesu verslininkas. Jeigu turiu kokį materialų troškimą, prašau, pašalink jį.“ Tačiau Viešpats Nrisimhadeva primygtinai reikalavo: „Tu privalai paprašyti malonės.“ Prahlada Maharadžas norėjo, kad jo tėvas būtų išvaduotas, ir taip pat pareikalavo: “Aš noriu, kad visi neatsidavusieji šiame pasaulyje būtų išlaisvinti nuo nesibaigiančio gimimo ir mirčių skausmo ir būtų išvaduoti. Noriu atkentėti už juos.“ Viešpats Nrisimhadeva pravirko ir pagalvojo: „Koks didis atsidavęs bhaktas!“

Prahlada Maharadžas yra tyras bhaktas. Jo gjana nėra nirvišeša-gjana – įsitikinimas, kad aukščiausia tiesa yra beasmenė. Jo gjana yra aišvarya-gjana. Joje nėra tiek daug mamatos (jausmo, kad Jis yra mano) Viešpačiui, ir nėra tarnystės Jam, nes jis žino apie Viešpaties turtingumą. Jei norite daugiau žinoti apie Viešpaties Nrisimhadevos ir Prahlada Maharadžo žaidimus, skaitykite Šrimad-bhagavatam.

Kitas suddha-bhakta yra Ambariša Maharadžas. Prahlada Maharadžas pasiekė išsivadavimą, ir visgi Ambariša Maharadžo bhakti yra aukštesnio lygio, nes jis tarnavo Krišnai. Jis kurį laiką buvo apsistojęs Vrindavane ir atliko Vradža-mandala parikramą – Keši-ghata, Vamši-vata, Rasa-sthali, Nandagaon ir Varsana. Jis netgi apsilankydavo Radha-kundoje ir Šyama-kundoje. Nors buvo sadhakas, jis turėjo ypatingą mamatą (nuosavybės jausmą) Krišnai, gopių numylėtiniui. Prahlada Maharadžas niekada nebuvo Vrindavane. Sanaka, Sanandana ir kiti broliai Kumaros gyveno Haridvare. Taigi Ambarišai Maharadžui labai pasisekė.

Už Ambarišą Maharadžą aukštesnis Hanumanas, kuris yra premi-bhakta. Jis – išsivadavęs bhaktas, tarnauja Ramai, ir jaučia Jam be galo daug mamatos. Jis atrado Sitą Lankoje ir nešė Ramą ant savo pečių. Ambariša Maharadžas negalėjo to padaryti. Jis galvojo apie tarnystę, tai yra, jis tarnavo savo vidine dvasine forma, bet išoriškai jis buvo sadhako (praktikuotojo) kūne, kuris galėjo tarnauti dievybėms, bet ne Viešpačiui Jo žaidimuose. Tuo tarpu Hanumanas iš tikrųjų tarnavo Ramai savo kūnu.

Hanumanas tarnavo Ramai visais atžvilgiais. Kartais širdimi jis suvokia Ramos turtingumą, bet tai nutinka labai retai. Hanumanas turi aišvarya-gjana, bet ne visada. Kartais jis manydavo, kad jo Viešpats alkanas, taigi atnešdavo Jam tiek daug vaisių iš miško. Kai Ravana pavogė Sitą, Hanumanas perskrido vandenyną ir surado ją. Jis sudegino Lanką ir grįžo pas Ramą galvodamas: „Aš galiu užmušti Ravaną, bet trokštu, kad jį užmuštų Viešpats Rama.“ Jis norėjo pernešti Sitą Ramai ant savo pečių, bet ji atsisakė: „Rama turi ateiti čia Pats, ir sunaikinti šią demonų dinastiją.“

Bet Pandavos yra dar aukštesnio lygio. Jie vadinami prema-para bhaktais. Hanumanas gali nešti Ramą ir Lakšmaną ant savo pečių, bet jis negali atsisėsti Jiems ant pečių. Jis negali duoti savo maisto likučių Ramai galvodamas: „O, tai labai saldu, duosiu paragauti Ramai.“ Jis bijo taip pasielgti, nes nutuokia apie Ramos turtingumą. Taigi nors jis yra tokio aukšto lygio bhaktas, jo atsidavimo tėkmėje yra kliūčių.

Viešpats Rama pasakė Hanumanui: „Aš esu Krišna. Paklusk man ir taip pat padėk Ardžunai. Visada sėdėk ant jo vežimo viršaus, ir padėk jam nugalėti Duriodhaną.“ Taigi Pandavų tarnu tapo ne tik Krišna, bet ir Hanumanas.

[Kitą vakarą Volgograde Šrila Narayana Maharadžas nagrinėjo Šri Udhavos atsidavimą kaip prematura-bhakti pavyzdį, ir galiausiai aptarė gopių, ir ypač Šrimati Radharani meilės, išraiškas išsiskyrimo metu.]

Iš Džaiva-Dharmos žodynėlio:

1. Dhruva Maharadžas gyveno kūrimo pradžioje. Imperatorius Uttanapada, gimęs Svayambhuva Manu dinastijoje, turėjo dvi karalienes žmonas. Vyresnioji buvo vardu Suniti, o jaunesnioji, kuri vadovavo karaliui, buvo vardu Suruči. Suniti turėjo sūnų vardu Dhruva. Jaunasis Dhruva stokojo tėvo meilės ir negalėjo pakęsti pamotės kankinimų. Todėl paklausęs motinos patarimo jis išėjo į mišką ir pasinėrė į be galo sunkų ir asketišką lotosaakio Šri Hari garbinimą. Jis troško ne pasiekti Aukščiausiąjį, bet išpildyti savo materialų troškimą ir gauti karalystę. Tačiau Šri Bhagavano malone buvo išpildytas ne tik šis jo materialus troškimas – jis gavo ir tyrą bhakti. Taigi kas susikaupęs atlieka bhakti, nors ir norėdamas, kad išsipildytų jo materialus troškimas, galiausiai sulaukia visokeriopo palankumo.
2. Narada yra didis išminčius tarp devų. Dar vadinamas Devariši. Jis gimė iš Brahmos proto. Jis yra Šri Krišnos amžinasis palydovas ir keliauja po materialųjį ir dvasinį pasaulius skleisdamas Jo šlovę. Čaitanja liloje jis pasirodė kaip Šrivasa Panditas.
3. Viešpats Narayana – žmonių prieglobstis (nara reiškia žmogus, o ayana – prieglobstis). Krišnos ekspansija; turtingas Vaikunthų Viešpats.
4. Keturi Kumarai – Sanaka, Sanatana, Sanandana ir Sanat. Kūrimo pradžioje, Brahma sukūrė juos iš savo proto (manah). Todėl jie vadinami Brahmos manasa-putra (sūnumis, gimusiais iš jo proto). Dėl savo gilių žinių jie buvo visiškai atsižadėję pasaulietinių pramogų ir neprisidėjo prie Brahmos kūrimo, nes išvystė palinkimą impersonalistinams samprotavimams (brahma-gjana). Brahmai tai labai nepatiko ir jis meldė Bhagavano Šri Hari gerovės savo sūnums. Šri Bhagavanas buvo patenkintas Brahmos maldomis ir Savo Hamša (gulbės) avataro pavidalu patraukė brolių Kumarų protus nuo sauso impersonalistinio žinojimo prie žinojimo apie tyrą atsidavimo tarnystę. Dėl to Šanaka Rišis ir jo broliai žinomi kaip gjani-bhaktai. Jie yra Nimbaditya mokinių sekos kūrėjai.
5. Rama – lila-avataras (Šri Krišnos žaidimų avataras), garsus Ramajanos herojus. Taip pat žinomas kaip Ramačandra, Raghunatha, Dašarathi-Rama ir Raghava-Rama. Jo tėvas buvo Maharadža Dašaratha, motina – Kausalya, o žmona – Sita. Jis turėjo tris brolius – Lakšmaną, Bharatą, ir Šatrughną. Garsioji beždžionė Hanumanas buvo Jo mylimas tarnas ir bhaktas. Nužudęs demoną Ravaną ir su beždžionių armijos pagalba išlaisvinęs žmoną Sitarani, Rama grįžo į Ajodją ir buvo karūnuotas karaliumi.
6. Pandavos – penki Pandu sūnūs: Judištira, Bhima, Ardžuna, Nakula ir Sahadeva, Puikūs Šri Krišnos bhaktai. Jie buvo Mahabharatos herojai ir dalyvavo nugalėtojų pusėje Kurukšetros mūšyje.

Vertė Giriwala Devi Dasi