Džaganatha Puris, Indija, 2004 m. rugpjūčio 6 d.
Tridandisvami Šri Šrimad Baktivedanta Narajana Maharadžas.
sañcārya rāmābhidha-bhakta-meghe
sva-bhakti-siddhānta-cayāmṛtāni
gaurābdhir etair amunā vitīrṇais
taj-jñatva-ratnālayatāḿ prayāti[„Šri Čaitanja Mahaprabhu, žinomas kaip Gauranga, yra galutinių žinių apie atsidavimo tarnystę okeanas. Jis įgalino Šri Ramananda Raya, kuris gali būti palygintas su atsidavimo tarnystės debesiu. Šis debesis buvo pripildytas atsidavimo tarnystės vandens, ir buvo įgalintas okeano išlieti tą vandenį virš Paties Šri Čaitanjos Mahaprabhu vandenyno. Taip Čaitanjos Mahaprabhu vandenynas buvo pripildytas žinių apie tyrą atsidavimo tarnystę brangakmeniais.“
(Šri Čaitanja-čaritamrita Madhya-lila 8.1.]
Čia labai detaliai paaiškintos šio posmelio slaptos prasmės. Žodis „gaurabdhir“ (gaura-abdhi) reiškia, kad Šri Čaitanja Mahaprabhu yra tarsi vandenynas. Tas vandenynas be galo gilus. Ir jis nesibaigia, neturi krantų. Jis turi amrita; amrita reiškia naktaras, o kita amritos reikšmė – vanduo. Čia labiau tiktų nektaras, nes Šri Čaitanja Mahaprabhu yra rasos (transcendentinio skonio meilės santykiuose) nektaro aukščiausia riba.
Viešpats Krišna buvo aprašytas Upanišadose: raso vai sah, rasam hy evayam labdhvanandi bhavati (Taittirya Upanisad 2.7.1.) Krišna yra rasos ir rasos objekto įkūnijimas. Realizavęs, supratęs šią rasą, tampa pilnai laimingas ir patenkintas. Krišna yra malonumų ir santykių rezervuaras, bet čia, Šri Čaitanjos formoje, Jis palyginamas su okeanu. Kodėl? Okeanas sūrus, taigi ne dėl to. Okeane veisiasi daugybė gyvačių, timingila žuvų, ryklių, krokodilų ir kitų pavojingų gyvūnų, tačiau Šri Čaitanjos rasos vandenynas ne toks. To vandenyno nektaras toks skanus, kad visiškai sumažina paprasto nektaro vertę. Jis labiausiai laukiamas, pageidaujamas.
Šri Čaitanjos Mahaprabhu vandenynas pilnas nustebinimų. Jis stebuklingas. Nėra nieko lygaus jam ar didesnio už jį. Tokios Šri Čaitanjos Mahaprabhu okeano savybės (Gaura-rupi-sagara).
Ankščiau minėtame posmelyje pasakyta – „sva-bhakti-siddhanta-cayamrtani.“ Čia žodis „sva“ reiškia Krišna. „Sva-bhakti“ reiškia bhakti, atliekamą Krišnai – kurios objektas yra Krišna. Ši bhakti yra keturių tipų; dasya (tarnystė), sakhya (draugystė), vatsalya (tėvų nuotaika) ir madhurya (santuokinė).
Krišnai nėra žinoma, ką savo širdyje jaučia mama Jašoda. Ir nors iš savo žiūrėjimo taško Jis gali mėgautis meile, kurią Jam jaučia Vrindavanos gopės, Jis negali suprasti, ką jos jaučia savo širdyse. Jam tai neįmanoma. Norėdamas suprasti šiuos jausmus, Jis Pats turėjo pasirodyti, prisiėmęs Šrimati Radhikos nuotaiką ir odos spalvą.
Tačiau šito neužteko. Jis turėjo priimti Šrimati Višakos devi, labai brangios Šrimati Radhikos draugės, kurios nuotaikos tokios pačios kaip Radhikos, prieglobstį Šrilos Raya Ramanandos formoje. Tada, apsistojęs Šri Gambiroje, Lalitos ir Višakos draugijoje, atitinkamai Šri Svarupos Damodara Gosvamio ir Raya Ramananda pavidalu, Jis galėjo tiesiogiai kažką suprasti. Be jų malonės ir pagalbos tai nebūtų buvę įmanoma.
Pati Šrimati Radharani taip pat atėjo ir apsistojo ten – Šri Gadadharos Pandito pavidalu. Ji stebėjo Krišną Šri Čaitanjos Mahaprabhu formoje, kad patikrintų, „Ar jis teisingai atlieka mano rolę? Galbūt bus koks nors trūkumas.“ Todėl Šrimati Radhika Gadadharo Pandito formoje stebėjo ir davė patarimus.
Krišna turėjo tris troškimus, kurių negalėjo patenkinti savo Krišnos pavidale.
śrī-rādhāyāḥ praṇaya-mahimā kīdṛśo vānayaivā-
svādyo yenādbhuta-madhurimā kīdṛśo vā madīyaḥ
saukhyaḿ cāsyā mad-anubhavataḥ kīdṛśaḿ veti lobhāt
tad-bhāvāḍhyaḥ samajani śacī-garbha-sindhau harīnduḥ[„Norėdamas suvokti Radharani meilės šlovę, nuostabias savybes Jame, kuriomis Ji vienintelė mėgaujasi savo meilės dėka, ir džiaugsmą, kurį Ji jaučia, kai suvokia Jo meilės saldumą, Aukščiausiasis Viešpats Hari, gausiai apdovanotas Jos jausmais, pasirodė Šrimati Šači-devi įsčiose, kaip kad iš okeano pasirodė mėnulis“.
(Šri Čaitanja-čaritamrita Adi-lila 1.6.)]
Kiek gili Šrimati Radhikos meilė? Pats Krišna to nežino. Todėl Jis pasirodė kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu.
rādhā kṛṣṇa-praṇaya-vikṛtir hlādinī śaktir asmād
ekātmānāv api bhuvi purā deha-bhedaḿ gatau tau
caitanyākhyaḿ prakaṭam adhunā tad-dvayaḿ caikyam āptaḿ
rādhā-bhāva-dyuti-suvalitaḿ naumi kṛṣṇa-svarūpam[„Šri Radhos ir Krišnos meilės žaidimai yra transcendentinis Viešpaties vidinės malonumo galios pasireiškimas. Nors Radha ir Krišna yra tos pačios tapatybės, Jie yra amžinai atskiri. Dabar šios dvi asmenybės vėl susijungė, Šri Krišnos Čaitanjos pavidale. Lenkiuosi Jam, pasirodžiusiam su Šrimati Radharani nuotaika ir odos spalva, nors Jis yra Patsai Krišna.“
(Šri Čaitanja-čaritamrita Adi-lila 1.5.)]
Kai Krišna pasirodė kaip Šri Čaitanja Mahaprabhu, Jis prisiėmė Šrimati Radhikos bhavą ir odos spalvą. Jis prisiėmė Jos nuotaiką ir spalvą, bet ar Jis gali tai paragauti ir suvokti? Ir iki kokio lygio Jis gali tai suprasti? Jam į pagalbą atėjo Šrimati Radhika ir Jos palydovai.
Pirmame posmelyje Šri Čaitanja Mahaprabhu palygintas su bhakti-siddhantos (galutinių žinių apie atsidavimo tarnystę) vandenynu. Veikiamas saulės, vandenynas patalpina savo vandenį į debesį. Panašiai, Šri Čaitanja Mahaprabhu įdiegė visą bhakti-siddhantą Šrilos Raja Ramanandos širdyje.
Prieš jiems susitinkant, Viešpats Krišna Šri Čaitanjos Mahaprabhu pavidale dar nebuvo realizavęs Šrimati Radhikos nuotaikų. Yra milžiniškas skirtumas tarp jnanos, intelektualaus žinojimo, ir vijnanos, realizacijos. Šrimad Bhagavatam Viešpats Narajana įkvėpė keturgalvį Viešpatį Brahmą:
yāvān ahaḿ yathā-bhāvo
yad-rūpa-guṇa-karmakaḥ
tathaiva tattva-vijñānam
astu te mad-anugrahāt[„Visas Aš – Mano amžinasis pavidalas ir Mano transcendencinis egzistavimas, spalva, savybės ir veikla – viskas tebūna pažadinta tavyje bepriežastinės Mano malonės dėka.”
(Šrimad Bhagavatam 2.9.32.)]
„Kiek įmanoma Mane pažinti, tegu Mano vardas, pavidalas, savybės ir meilės žaidimai pabunda tavo širdyje mano palaiminimu.“
Be Aukščiausiojo Viešpaties, Šri Guru ir tyrų Vaišnavų malonės neįmanoma bhakti-tattvos (tiesų apie tyrą atsidavimo tarnystę) realizacija – net Pačiam Viešpačiui Krišnai.
Vandenynas turi galią manifestuoti brangakmenius. Kai vandenynas yra pilnas brangakmenių, tai vadinama ratnalaya, nuostabių brangakmenių saugykla. Kai lyja žvaigždžių išsidėstymo, vadinamo svati-nakšatros metu, lietus turi ypatingą galią, nes vandenyno galia manifestuoti brangakmenius tuo metu tampa įmanoma.
Čia, svati-nakšatros lietus yra Šri Raya Ramanandos visos bhakti-siddhantos aiškinimas. Kai Raya Ramanandos debesis išlijo aiškinimų lietų virš Šri Čaitanjos Mahaprabhu vandenyno, Jo širdis tapo brangakmenių saugykla. Tie brangakmeniai buvo „anubhava yukta siddhanta“. „Anubhava“ reiškia „realizacija“, „yukta“ reiškia „sujungtas, suderintas su“, ir „siddhanta“ reiškia „galutinės žinios“. Bhakti-siddhanta, kurią Šri Čaitanja Mahaprabhu įkvėpė į Raya Ramanandos širdį, tapo anubhava-yukta. Kitais žodžiais tariant, Jo teorinis žinojimas, kaip Šrimati Radhika jaučiasi, atlikdama tarnystę Šri Krišnai, tapo realizuotu žinojimu.
Į Šri Čaitanjos Mahaprabhu širdį atėjo realizacija apie Radhikos nuotaikas, Jis paragavo jų ir ėmė suprasti troškimus, dėl kurių pasirodė šiame pasaulyje. Tai yra ištagošthi. Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Šri Raya Ramananda ruošiasi pradėti nuostabų pokalbį ant Godavari upės kranto, taigi visi turėtumėt nukeliauti ten – širdimi – ir visi kartu turėtumėm atvykti į tą vietovę.
Šri Čaitanja-čaritamritos autorius Šri Krišnadasa Kaviradža Gosvamis, pasiūlęs nusilenkimus šiam pokalbiui, pasakė:
jaya jaya śrī-caitanya jaya nityānanda
jayādvaita-candra jaya gaura-bhakta-vṛnda[„Šlovė Šri Čaitanjai Mahaprabhu! Šlovė Advaitačandrai! Ir šlovė visiems Šri Gaura Viešpaties Čaitanjos atsidavusiems!“]
Nepašlovinę Viešpaties ir Jo palydovų ir negavę jų palaiminimų, negalim suprasti šios labai slaptos diskusijos.
Pagal savo ankstesnį elgesį, Šri Čaitanja Mahaprabhu daug keliavo. Kur benueitų, sutiktiems žmonėms duodavo tą patį pamokymą.
yāre dekha, tāre kaha ‘kṛṣṇa’-upadeśa
āmāra ājñāya guru hañā tāra’ ei deśa[„Kiekvieną paskatink gyventi pagal Viešpaties Šri Krišnos nurodymus, duotus Bhagavad-gitoje ir Šrimad-Bhagavatam. Tokiu būdu tapk dvasiniu mokytoju ir stenkis išvaduoti visus šioje šalyje.“
(Šri Čaitanja-čaritamrita Madhya-lila 7.128.)]
Ką besutiktum, ką bepamatytum, duok Šri Krišnos mokymą ir pasakok apie Krišną. Mano nurodymu turėtumėt tapti guru, mokytoju, ir išvaduoti kiekvieną visoje šalyje. Šri Čaitanja Mahaprabhu dainavo, šoko ir pamokslavo visur kur tik nueidavo; visi būdavo padrąsinami ir pagyvėdavo, kiekvieną sutiktą Jis atvesdavo į Vaišnavizmą ir kiekvienas suvokdavo sielos prigimtį – būti Krišnos tarnu. Jis liepdavo užsiimti tinkamu atsidavimui elgesiu ir taip pat pamokslauti.
Pamokslavimas yra viena bhakti rūšių. Todėl visi guru mūsų mokinių sekoje, tokie kaip Šrila Rupa Gosvami, Šrila Sanatana Gosvami, Šrila Bhaktivinoda Thakura, Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura ir Bhaktivedanta Svami Prabhupada buvo užsiėmę savo atsidavimo praktikomis ir taip pat energingai pamokslavo kitiems. Tokiu būdu Šri Čaitanja Mahaprabhu išplatino premą.
Šri Čaitanya-čaritamritoje yra toks posmelis:
emana kṛpālu nāhi śuni tribhuvane
kṛṣṇa-premā haya yāńra dūra daraśane[„Nėra nė vieno, maloningesnio už Šri Čaitanja Mahaprabhu. Net jei kas pamatydavo Jį iš labai toli, būdavo užlietas krišna-premos.“]
Kitas posmelis sako: „Kaip gali užkariauti Šri Čaitanjos Mahaprabhu širdį? Nė vieno nekritikuok. Nesidomėk kitų prigimtimi ir veikla, verčiau būk nuolat užsiėmęs harinamos kartojimu ir neįžeisk nė vienos gyvos būtybės.“
Neturėtumėm galvoti, kad pamokslavimas yra karma-kanda (veikla, duodanti rezultatus). Jei žmogus nepraktikuoja, jo pamokslavimas bus kaip karma; bet jei praktikuoja – nebus. Tie, kurie praktikuoja, bet nepamokslauja, kažkiek geresni už tuos, kurie pamokslauja bet nepraktikuoja. Tie, kurie seka teisinga atsidavimo tarnystės sistema ir taip pat pamokslauja, yra patys geriausi. Turim stengtis bendrauti su tokiu Vaišnavu, kuris ir praktikuoja, ir pamokslauja, kurio charakteris nepriekaištingas, kuris neprisirišęs prie nieko šiame materialiame pasaulyje ir kuris yra hari-kathos specialistas.
Kai Šri Čaitanja Mahaprabhu atėjo į Jiyada-nrsimha šventyklą, Jis dainavo ir šoko ekstazėje:
“śrī-nṛsiḿha, jaya nṛsiḿha, jaya jaya nṛsiḿha
prahlādeśa jaya padmā-mukha-padma-bhṛńga”[„Visa šlovė Šri Nrsimhadevai! Visa šlovė Nrsimhadevai, kuris yra Prahlada Maharadžo Viešpats ir, tarsi bitė, visuomet užsiėmęs sėkmės deivės veido, panašaus į lotoso žiedą, stebėjimu.“ (Šri Čaitanja-čaritamrita Madhya-lila 8.5.)]
„Visa šlovė Šri Nrsimhadevai. Jis yra Prahlada Maharadžo Viešpats. Lakšmi devi (Padma) veidas tarsi lotoso žiedas, ir ši Lakšmi atlieka tarnystę Jam. Visos jos tarnystės nuotaikos išreikštos jos veido grožyje; ir Viešpats Nrsimhadeva tapo panašus į kamanę, ragaujančia tą nektarą. Čia kyla klausimas:
Šri Čaitanja Mahaprabhu įsigilinęs į radha-bhavą ir Jis dainuoja apie Viešpaties Krišnos vardus ir žaidimus. Taigi kodėl Jis dabar kartoja „prahladesa jaya padma-mukha-padma-bhrnga“?
Jo įsigilinimas visiškai neįprastas – transcendentalus, ne materialus. Nes Jis žino, kad Viešpats Nrsimhadeva, Ramačandra, Vamanadeva ir visos kitos inkarnacijos nesiskiria nuo Krišnos. Jos yra Patsai Krišna. Kad paragautų skirtingų meilės rūšių ypatybes, Krišna pasirodė skirtingais pavidalais. Dėl to nėra jokios rasos kurios Jis – ar Šri Čaitanja Mahaprabhu – negalėtų paragauti.
Kas yra Padma? Padma yra ne kas kita kaip dalinė Šrimati Radhikos tarnystės nuotaikų manifestacija, kaip ir Sita devi, kuri taip pat yra dalinė Jos nuotaikų manifestacija. Kai pasirodė Viešpats Vamanadeva, jam tarnavo Lakšmi devi. Ši Lakšmi taip pat yra dalinė Šrimati Radhikos nuotaikų manifestacija.
Krišna gali mėgautis visų rūšių nuotaikomis, taip pat gali ir Šri Čaitanja Mahaprabhu. Jei Jis nesugebėtų mėgautis visų rūšių nuotaikomis, tai būtų trūkumas. Jame visiškai nėra jokių trūkumų. Jis tobulas ir pilnas.
Sąlygotos sielos kenčia šiame pasaulyje, ir Krišna ateina įvairių inkarnacijų pavidalu, kad jas išvaduotų. Kodėl? Tame irgi slypi tam tikra rasa. Šrila Bhaktivinoda Thakuras paaiškino tai Džaiva Dharmoje, kur Vradžanathas paklauė Šri Raghunathos dasos Babadžio: “Kodėl vyksta šis Viešpaties žaidimas – kad dživos taip smarkiai kenčia šiame pasaulyje?“ Šrila Raghunatha dasa Babadžis atsakė: „Krišna yra tobulas, pilnas, taigi Jame negali trūkti nė vieno žaidimo. Yra viena skonio rūšis – suteikti malonę tiems kurie bejėgiški, beviltiški ir neturi jokių šansų.“ Tai viena nuotaikos rūšis, kuria mėgaujasi Krišna. Krišna ir Šrimati Radharani gali mėgautis visų rūšių nuotaikomis – nes jei negalėtų, tai būtų Jų trūkumas.
Tags: Hari Katha